Į vieną Vilniaus kavinę, ramią ir kvepiančią Italija, įžengia Emilija iš Laisvės alėjos. O teisingiau – Ieva iš Žirmūnų.
Iš rankų ji nepaleidžia telefono – jis užsiblokavo, o netrukus po pokalbio aktorė skubėjo į oro uostą, kur laukė skrydis į Kanų kino festivalį.
„Todėl man labai svarbu susitvarkyti telefoną, atleiskit“, – sakė aktorė I.Andrejevaitė, didelio populiarumo sulaukusioje kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“ pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė.
Prigludusiais džinsais, lengva palaidine, juoda odine striuke ir palaidais plaukais – kažkodėl atrodo, kad Ieva spinduliuoja laisvę ir gyvenimo aistrą.
Sostinės Žirmūnų rajone užaugusi Ieva dabar gyvena tarp trijų skirtingų valstybių – Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos.
Nuoširdi, lengvai dėstanti mintis, pokalbio metu gestikuliuojanti ir žiūrinti į akis. Tokia yra Ieva. Kyla keistas noras kartais pavadinti ją Emilija.
Emilija tapo Lietuvos simboliu. Jos abi – Emilija ir Ieva – keistai panašios. Tik Ievai, kitaip nei Emilijai, neteko gyventi Romo Kalantos laikų Lietuvoje – jai teko tik tokią Lietuvą vaidinti.
„Tai buvo labai stiprus vaidmuo. Kai skaičiau scenarijų, verkiau. Emilija – mano didžiausias darbas gyvenime“, – sakė I.Andrejevaitė.
Aktorė I.Andrejevaitė, matyt, ir pati negali pasakyti, ko tikėjosi iš režisieriaus Donato Ulvydo kino juostos. Tačiau ji jautė ir žinojo – norinti vaidinti lietuviškame kine.
Jauna aktorė, sukūrusi ne vieną ryškų vaidmenį Rusijoje ir Didžiojoje Britanijoje, vieną dieną parašė laiškus Lietuvos režisieriams. Tiesa, aktorė nesiekė didelio vaidmens – ji tik norėjo vaidinti lietuviškame kine. Kad ir antrame plane.
Ieva susiima už galvos. „Žinokite, mintys materializuojasi. Tik reikia labai smarkiai norėti. Jei svajoji, garsiai ir tiksliai tai įvardiji. Mane to išmokė keli žmonės – nereikia abstrakčiai kalbėti.
Jei tiksliai viską susidėlioji ir garsiai pasakai kasdien, avansu dėkoji, kad tai įvyko, – viskas pildosi. Pasikeitė ir mano asmenimis gyvenimas“, – sakė Ieva.
Tiesa, aktorei jos norai ir svajonės išsipildė su kaupu – rašydama laiškus Lietuvos režisieriams ji sakė norinti vaidinti gimtąja kalba ir prašė bent mažo vaidmenuko. „Tokį žodį ir parašiau – vaidmenuko. O jei ieškai, tai ir randi“, – juokėsi I.Andrejevaitė.
Tačiau sulaukusi žinios iš atrankos agentūros, jog aktorės pagrindiniam vaidmeniui ieško režisierius D.Ulvydas, o vėliau ir gavusi scenarijų Ieva verkė.
Jauna aktorė skaitė jį važiuodama traukiniu po daugelio nemiegotų valandų ir darbo.
„Tuo metu filmavausi pagal du projektus skirtingose šalyse. Po vienos pamainos skridau į kitą šalį, ten sėdau į traukinį – važiavau į kitą filmavimą, naktinę pamainą.
Traukinyje skaičiau scenarijų. Per tą laikotarpį buvo daug atrankų, bet manęs jos taip nepaveikė kaip Emilija.
Manau, kad tai užkoduota kraujyje. Juk ir mano močiutės visa šeima buvo ištremta į Sibirą. Tik ji vienintelė spėjo iššokti per langą ir pasislėpė. Tik su naktiniais marškiniais bėgo į miškus. Tada jai buvo 17 metų. „Emilija iš Laisvės alėjos“ man priminė močiutę“, – kalbėjo aktorė.
Skaudus likimo posūkis – Ievos debiuto, atnešusio jai šlovę, nesulaukė jos mama. Ievos mama mirė netrukus po to, kai sužinojo, jog Ieva gavo pagrindinį vaidmenį lietuviškoje kino juostoje.
I.Andrejevaitė paniškai bijo dėlių. Tačiau vienas iš jos vaidmenų, kurtų Rusijoje, moters karės, kuri keršija už savo tėvo mirtį, ir čia Ievai teko įveikti savo baimes.
„Dvi dienas vyko filmavimas pelkėse – tarp žolių, dumblo, dėlių, kurių aš paniškai bijau. Bridau per tas pelkes, kurios buvo tikros, o krantu ėjo gelbėtojai – jei kas nutiktų.
Supranti, kad nėra išeities. Galėtum išeiti, apsiverkti, atsisakyti, bet juk sutikai, esi pasirašiusi sutartį. Aš nebijau nei gyvačių, nei vorų, nei tarakonų. Jie man netgi patinka. Bet kirmėlių ir dėlių – labai. Ir aš turiu vaidinti! Gulėti ant nedidelio kupsto, pusės metro dydžio salelėje, kuri yra vidury pelkės.
Tokie ir būna išbandymai, kur tu turi su savo baimėmis kovoti. Taip jau yra. Toje pelkėje buvo vietų, kur kojom nesieki dugno. Žinoma, dėvėjome paslėptus specialius kostiumus, gelbėjimosi liemenes“, – pasakojo Ieva.
„Aš noriu būti kaip Tomas Cruise’as, kuris pats atlieka visus triukus“, – sakė aktorė.
Viename iš vaidmenų Ievai teko kautis. Aktorė turėjo tik savaitę pasiruošti, su kaskadininkais buvo aptartos visos detalės, scenos.
Nors buvo pasiūlymas, kad šią sceną atliktų kaskadininkai, lietuvė viską darė pati.
„Koviausi su kardais, kirviais. Buvome keturi herojai, o mus puolė maždaug šimtas priešų. Tai buvo beprotiškai įdomus darbas“, – pasakojo Ieva.
Įvairius veiksmus, kuriems reikia ne tik psichologinės, bet ir fizinės ištvermės, Ievai lengviau atlikti ir dėl to, kad ji yra lankiusi įvairių kovos menų treniruotes, o aktyvų gyvenimo būdą mėgo nuo vaikystės.
Lietuvoje baigusi Muzikos ir teatro akademiją I.Andrejevaitė vaidino keliuose lietuviškuose televizijos serialuose, teatre.
Tačiau atėjo diena, kad jauna aktorė susikrovė lagaminą ir išvyko į Londoną: „Supratau, kad noriu kino, o kaip ir kodėl tas supratimas atėjo – jau ir nepamenu. Lietuvą palikau ne todėl, kad man čia buvo negera ar neįdomu, – jaučiau, kad čia negalėsiu padaryti karjeros, nes mūsų kino industrija per maža.“
Ievos kelias buvo ilgas ir sunkus tiek emocine, tiek finansine prasme. Jauna mergina Londone mokėsi – lankė įvairius kursus ir iš lėto ieškojo kelių link savo svajonės.
Gyventi jai teko pas draugus ir draugų draugus, miegoti – ant išskleidžiamos kelioninės lovos koridoriuje ar virtuvėje.
„Vienu metu neturėjau nė cento. Finansiškai tai buvo labai sunku. Bandžiau susigyventi su Londonu – didžiuliu miestu, susikurti šiokį tokį lizdelį ir po truputį pradėti.
Bet netikėtai vėjai mane nupūtė į Maskvą. Ten prasidėjo mano pirmoji pažintis su kinu – rimtuoju didžiuoju kinu, kokio Lietuva tuo metu neturėjo.
Aš iš karto patekau į ilgametražį filmą ir gavau moters vaidmenį beveik nemokėdama rusų kalbos. Buvo taip pat sunku, dar vienas milžiniškas miestas... Nepažinojau ten beveik nieko.
Londone bent buvo draugų. Londonas man buvo artimesnis kultūros, mentaliteto prasme. O Maskva – kitas, nesuvokiamas pasaulis. Glaudžiausi pas nepažįstamus žmones – draugų draugų draugus. Miegojau ant sudedamosios lovelės.
Bet viskas vyko po truputį. Aš vis ėjau pirmyn. Vėliau atsirado vaidmenų ir Londone. Tad penkerius metus gyvenau tarp Londono ir Maskvos“, – sakė Ieva.
– Ieva, kodėl kinas yra toks stiprus? Kodėl mes verkiame žiūrėdami į ekranus, kodėl juokiamės?
– Tai tikrai stipru. Gal žmogus tose istorijose suranda savo atitikmenį? Gal randa atsakymus į klausimus? Pirmiausia tai galimybė perkelti visus tuos gyvenimus. Mes verkiame iš laimės, mums ko nors gaila. Tai tam tikra prasme yra susitapatinimas. Gal ieškojimas kitokio gyvenimo, kurio negali turėti, kurio nepatirsi, neišgyvensi.
Kiti galbūt gyvena ramiau, ne taip emocingai kaip mes, aktoriai, ar šiaip jautrūs žmonės.
Tai yra stiprių emocijų troškimas, nes kine jos stipriau jaučiamos. Kine mes išgyvename savo asmeninę dramą.
– O jums pačiai kuriant vaidmenis pagal scenarijų sunku verkti?
– Nėra to stebuklingo mygtuko. Aš išmokau. Yra visokių dirbtinių ašarų, bet pati sau pasakiau: jei kada nors paprašysiu jų ar to mėtinio pieštuko, sukeliančio ašaras, tada pati save atleisiu iš darbo ir keisiu profesiją.
Būna kartais sunku, neišeina, užsispazmuoja. Taip buvo pačioje pradžioje, nes nežinojau, kaip.
Gyvenime esu labai jautri. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau verkiu. Netgi dėl gerų dalykų. Stengiuosi verkti laimės ašaromis ir vengti skausmingo kankinimosi. Nėra situacijos be išeities, viskas išsisprendžia. Ir štai – gyvenime aš verksnė, o kine nepavyksta.
Man labai padėjo specialus kursas, kur išmokome naudotis vadinamaisiais pakeitimais. Mus mokė, kad jei reikia vaidinti išsiskyrimą, mintyse pakeisk tai į išsiskyrimą su savo mylimu žmogumi. Įsijausk į situaciją. Situacijas pakeisk tikromis, kurios sukelia emocijas.
Duok Dieve, mažiau mums visiems nelaimių ir blogų dalykų, bet kai jų daugiau, reikiamu metu tas visas slėptas emocijas ir išgyvenimus ištraukiame ir išgyvename dar ne kartą. Būna labai skaudu, bet tuomet tampi geru aktoriumi.
Todėl ir sakau, kad reikia kaupti tas sunkias patirtis. Aš atradau, kad vaidinant man tie vadinamieji pakeitimai labai padeda.
Bet tai nėra lengva. Niekas neduoda laiko, daro dešimt ar daugiau dublių. Tu verki – ir sustabdo. Aplinkui – šviesos, visi vaikšto, rūko, valgo sausainius, džiūvėsėlius, o tu turi laikyti emociją, nepaleisti jos, kad filmuojant kitą dublį per sekundę apsiverktum.
Bet ir vėl. Kartais ašarų scenos būna lengvesnės nei džiaugsmo. Nelygu situacija, vaidmuo.
– Kaip pati vertinate „Emiliją iš Laisvės alėjos“?
– Jei nebūčiau vaidinusi užsienyje, neturėčiau patirties, o vaidmenį man būtų pasiūlę iš karto baigus studijas, tokio rezultato, matyt, nebūtų. Tobulinti galima, tobulybei ribų nėra, bet pati likau gana nustebinta to darbo. Esu labai savikritiška, sunku žiūrėti savo darbus. Emilija – mano didžiausias darbas gyvenime. Tai buvo didžiulė atsakomybė. Pastebėjau milijoną vietų, kur dabar daryčiau kitaip. Bet radau ir daug gražių vietų, paspaudžiau sau ranką ir pasakiau: „Ieva, gal ir neblogai.“
Filmas privertė ir susimąstyti. Pavyzdžiui, Leono istorija. Jis turėjo pasirinkimą, bet tada būtų buvęs sušaudytas. Kaip elgtis? Ką pasirinktum tu?
Mes smerkiame žmogų, kuris pavagia turguje obuolį, bet nežinome, gal jis neša jį savo vaikams, nes negali kitaip? Šis filmas mane daug ko išmokė. Emilija neteisia, nesmerkia. Dėl to ji ir yra labai stipri. Ji nebijo, neturi ko prarasti.
– Ieva, kas jums yra laisvė?
– Manęs dažnai klausia, kas yra laisvė. Manau, kad laisvė – tai, kas tu esi, kokie tavo principai, tavo įsitikinimai. Išsilaisvinęs turi būti visomis prasmėmis – ir fizine, ir ypač dvasine. Tada gali paskui save vesti žmones, ką nors daryti, keisti. Žmonės tiki tavimi, kai pats esi laisvas.
– Ar pagalvojote, kas bus po penkerių, dešimties metų? Ką norėtumėte veikti toliau? Kokių vaidmenų siekti? Kur filmuotis, kokiose šalyse?
– Konkrečiai negalėčiau pasakyti. Dabar stengiuosi išmokti gyventi šia akimirka, šia diena ir toli neplanuoti. Be abejo, svarbi perspektyva ir žinojimas, kur link noriu eiti.
– Patinka Amerika, Amerikos kinas?
– Labai. Aš mėgstu ir europietišką, būtent autorinį kiną. Mėgstu ir amerikietišką, ir veiksmo kiną, fantastiką. Visi žanrai mane domina. Amerikoje esu buvusi. Kita vertus, ten dar didesnė konkurencija. O kai kas nors neišeina, labai greitai galima prarasti viltį. Žmonės bando patekti į kiną ir po dešimt metų.
Kalbant apie Ameriką, ji yra planuose, bet šiek tiek tolesniuose. Bet juk niekada nieko negali suplanuoti. Mano gyvenime iš viso nieko nevyksta pagal planą.
– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad jūsų gyvenimas nuklotas raudonais kilimais ir turite viską, apie ką galima svajoti. Nuo ko jūs pavargstate?
– Nuo nuolatinio lakstymo. Iš šalies atrodo, kad gyvenu gražų, puikų gyvenimą. Lankausi daugelyje renginių, susijusių su kinu, kultūra, ir tai yra malonumas.
Po mūsų pokalbio važiuoju į Kanų kino festivalį, ir žmonės sako: „Oho!“
Bet gal sunku suprasti, kiek tame gyvenime yra streso ir baimės. Aišku, aš niekada dėl to nesiskundžiu – džiaugiuosi tuo, ką turiu. Bet tai nelengvas darbas ir didžiulis nuovargis.
Žengi per tą raudoną kilimą – atrodo, kaip puikiai gyveni. Bet visam tam reikia labai daug fizinio pasirengimo, dar labiau pavargsti dvasiškai. Nuolat esu įsitraukusi į darbo paieškas – būna sunkūs periodai, kai esu be darbo. Aš mėgstu savo profesiją, galiu dirbti kad ir 30 valandų be perstojo. Todėl būti be darbo nėra lengva.
Atrankos taip pat yra nuolatinis stresas. Jų būna daug. Ir manau, kad daugeliui aktorių nėra nieko blogiau už atrankas. Filmavimo aikštelėje gali padaryti viską daug geriau nei per atrankas.
Esi be veiksmo vietos, be kostiumo, be partnerio – tiesiog sėdi prieš kamerą ir turi suvaidinti sceną, kad esi aštuntojo amžiaus ponia. Kaip tai padaryti, kai ateini su džinsais?
Bet viskas gerai. (Juokiasi.) Man patinka mano darbas. Tai yra nuostabu, ir esu dėkinga už tokį savo gyvenimą.
– Kalbamės apie kiną, emocijas, pojūčius, ašaras, net dėles. O jūsų asmeninis gyvenimas? Jūs turite draugą?
– Turiu. Ne Lietuvoje.
– Jis aktorius?
– Ne. Man labai patinka sąmoningi žmonės, kurie supranta, ko nori, ką daro, kas jie tokie ir kokiame jie kelyje. Aš negaliu pasakyti, kas esu. Žinau, kuo noriu būti. Žinau, ko siekiu. Ir ieškau ko nors panašaus į save.
Labai svarbu pagarba kitam žmogui, svarbu, kad artimas žmogus suprastų tavo profesiją. Aktorius ar tos aplinkos žmogus visada supras. Mano draugas mane supranta.
Žinoma, niekam niekada nebus smagu žiūrėti į savo merginą, besibučiuojančią su kitu. Jis puikiai supranta, kad tai tik fizinis kūnas. Tavo dvasia, siela, tikrasis „aš“ yra visai kiti dalykai. Ten aš esu Liza, Marija, o ne Ieva.
– Kokia yra Ieva ne kine, o kasdien? Kokios jos vertybės?
– Kartais būna liūdna. Tačiau vadinu tai šviesiu liūdesiu, mane tada apima įkvėpimas. Juk tiesa, kad visi geriausi filmai, knygos, dainos sukurti, kai jų kūrėjams buvo liūdna. Tačiau šiaip esu labai linksmas ir aktyvus žmogus. Man reikia veiksmo. Mano draugas man yra pasakęs, kad esu kaip viesulas. O viesulo sulaikyti nereikia – jį reikia priimti.
Daug žmonių bando vienas kitą pakeisti, lipdyti pagal savo susidėliotus modelius, įsivaizdavimą, kas yra tobula. Tai neteisinga.
Žmonės, būdami kartu, turi netempti vienas kito atgal, o tik eiti į priekį, papildyti vienas kitą.
Man labai svarbu geras žmogus. O kas yra geras žmogus? Kuris myli vaikus ir gyvūnus. (Juokiasi.)
Jei rimtai, mane traukia žmonės, kurie dvasiškai subrendę. Šiuo metu labai pradėjau vertinti gyvenimo čia ir dabar akimirkas.
Prieš tai išgyvenau labai sunkų periodą, kai maniau, kad šviesos nebebus. Bet reikia pabūti dugne, kad galėtum atsispirti ir eiti į priekį.
