Išgirdęs jų meilės istoriją nustebtum, kad taip būna tik filmuose. Juodu atviravo, kad visi bičiuliai kartojo, jog jų draugystė ilgai netruks. Juk jie dar labai jauni, neišsilakstę, o aplink tiek įvairių pagundų. Galų gale, kaip prasitarė Gabrielė, jie labai skirtingi. Tačiau ne veltui sakoma, kad pliusas visada traukia minusą.
Pirmiausia pora sužinojo, kad laukia šeimos pagausėjimo, tuomet susituokė, o tik po to įvyko sužadėtuvės. Jauna šeima atvira: vestuvių jie neplanavo, šiam žingsniui gal kiek pastūmėjo artimieji. Tačiau juodu pritaria, kad vaikas turi gimti ir augti šeimoje, todėl abejonių, ar žengia teisingą žingsnį, nekilo.
Dukrelė Adrija dar neturi nė metukų, bet nieko nelaukę Gabrielė ir Ronaldas nusprendė, kad surengti krikštynas vasarą – ir svarbi akimirka dukrelės gyvenime, ir galimybė pabūti su šeima. Patyliukais jie prasitarė, kad pirmiausia turėjo įvykti bažnytinė santuoka, kurią nukėlė artėjantiems metams. „Dabar mūsų gyvenimo prioritetas – dukrelė, vestuves iškelti dar spėsime“, – sutartinai šyptelėjo pora.
Gabrielei lietuviška pramogų virtuvė pažįstama nuo mažų dienų, kai mama Viktorija Mauručaitė koncertavo su grupe „Dinamika“. Pati G.Rutkauskienė taip pat išbandė savo jėgas muzikoje, o ir dabar mano, kad pritrūkus veiklos grįžtų į sceną. Jai netrūksta ir vyro palaikymo – jis džiaugėsi, kad jei tik žmona nori dainuoti, šokti ar užsiimti kita veikla, jis visuomet ją skatins ir pritars.
Vis dėlto dar bent mėnesį pora liks Lietuvoje, kur mėgausis vasaros malonumais, buvimu su šeima. Ronaldas vis dar laukia sprendimo, kurioje šalyje žais artėjantį sezoną, tad ateities keliai porai dar nėra žinomi.
– Žinia, kad tapsite mama, tikiu, jūsų gyvenimus nemažai pakeitė. Galų gale judu dar labai jauni.
Gabrielė: Pirmiausia tai nebuvo neplanuota. Gal daug kam pasirodys keista, bet mes nuo draugystės pradžios, gal jau po mėnesio, žinojome, kad norime šeimos, o ne šiaip santykių „kaip bus, taip bus“. Vaikas buvo labai lauktas. Tikrai nebuvo šoko, kai sužinojau, kad esu nėščia. Iki šiol mažai kas tiki, kad vaikas mūsų šeimoje buvo planuotas.
Ronaldas: Gal labiau tėvams tai buvo netikėta. Kai pranešėme, kad laukiamės, jie pamanė, kad juokaujame.
– Kodėl jūsų santykiuose viskas lyg iš kitos pusės – pirmiausia vestuvės, o tik tada piršlybos?
Ronaldas: Kai Gabrielė ėmė lauktis vaikelio, visos močiutės pradėjo kalbėti, kad būtų geriau, jei būtume bent „susirašę“. Ir pati Gabrielė sakė, jog nori vestuvių, kad viskas vyktų sklandžiai. Sykį gulėjome abu ir netikėtai pasiūliau „susirašyti“. Tiesiog dviese, jaukiai ir paprastai. Tąkart buvo tokia situacija, jog vaikas turėjo gimti susituokusių tėvų šeimoje ir dėl to, kad netrukus ketinome išvykti į užsienį. Kelionei su naujagimiu reikėjo daugybės dokumentų, o susituokusiems tai paprasčiau.
Gabrielė: Tuo metu jis net nebuvo man pasipiršęs. Mūsų artimieji nesakė, kad būti kartu nesusituokus yra blogai, tačiau visiems neva būtų ramiau, jei ryžtumės šiam žingsniui. Mes buvome įsitikinę, kad artimiausiuose planuose nebus nei civilinės santuokos, nei vestuvių. O prieš pat jam išskrendant į Graikiją viskas apvirto. (Juokiasi.) Nedarėme jokios šventės, tėvams pranešėme gal likus porai dienų iki numatytos santuokos datos.
– Bet juk galima įžvelgti ir privalumų: jokio streso, ar sklandžiai praeis ceremonija, ar bus geri orai, ar visi svečiai bus laimingi...
Ronaldas: Na, kodėl, juk reikėjo pasidažyti, šukuoseną pasidaryti. (Juokiasi.)
Gabrielė: Žinoma, kad reikėjo, juk ne kasdien išteki. Žiniasklaida skelbė, esą mes susituokėme slaptai, bet taip nebuvo. Mūsų pavardės buvo įrašytos viešuose Santuokų rūmų sąrašuose, tiesiog tai buvo eilinė savaitės diena – niekas to ir nepastebėjo.
– Sužadėtuvių žiedas ant Gabrielės rankos suspindo jau gerokai po vestuvių. Kodėl buvo tokia painiava?
Ronaldas: Dar būdamas Graikijoje turėjau planą, kad pasipiršiu per gimtadienį. Bet žiedo nespėjo laiku pagaminti, tad teko kitaip suktis iš padėties ir gimtadieniui ieškoti naujų dovanų. (Juokiasi.) O dvi dienos po gimtadienio žiedas jau buvo mano rankose. Vėlgi viskas vyko labai šeimyniškai ir paprastai, tiesiog virtuvėje ištiesiau jai žiedą. Ji akimirką pasirodė tokia išsigandusi. Gal nesitikėjo? Bet paskui skubėjo nufotografuoti ir nusiųsti mamai.
Gabrielė: Graikijoje, net ir aplink mūsų namus, tereikia išeiti į kiemą ir vaizdas – kaip iš atviruko. O jis tiesiog atėjo ir padavė žiedą. (Juokiasi.)
– Gabriele, turbūt labiau jūsų gyvenime per tuos metus viskas pasikeitė: tapote mama, žmona, emigravote.
Gabrielė: Taip, galima ir taip sakyti. Ronaldas kaip žaidė krepšinį, taip ir toliau žaidžia, tik šalia atsirado žmona ir vaikas.
Ronaldas: Man tai tik gyvenimo malonumas. Užsienyje visą laiką būdavau vienas. Grįžti namo ir atrodo, kad vis ko nors trūksta. Dabar nuobodžių vakarų nebeliko, priešingai, jau galvojame, kada spėti pailsėti. (Juokiasi.)
Gabrielė: O man viskas pasikeitė... Prieš sutikdama Ronaldą gyvenau gana laisvai ir neatsakingai. Niekam neturėjau jokių įsipareigojimų, netgi nebuvo plano, ką veiksiu ateityje, tiesiog gyvenau šia diena. Kad vyksiu gyventi kartu su Ronaldu, buvau įsitikinusi šimtu procentų. Netikiu santykių ir šeimos per atstumą modeliu. Ilgiausiai atskirai buvome gal 2–3 mėnesius, nes laukiau gimdymo, o netrukus po jo išvykau.
– Bet juk tai – ilgų apmąstymų reikalaujantis žingsnis. Ar nebuvo sunku atsisveikinti su šeima, draugais?
Gabrielė: Sunku tikrai nebuvo. Vienaip ar kitaip, turime mažą vaikutį, tad ar būčiau čia, Lietuvoje, ar kitoje šalyje, su juo niekur daug neprivaikščiosi. Prioritetas liko toks pat – rūpintis vaiku. Tikrai nebuvo minčių, kaip aš dabar paliksiu namus, Lietuvą... Aišku, pirmas dvi savaites reikėjo adaptuotis: svetima kalba, svetimas kraštas. Galų gale netgi nuėjęs į parduotuvę nerandi tų produktų, prie kurių esi įpratęs. O vėliau – kaip namie.
– O kaip atrodė jūsų dienos Graikijoje?
Gabrielė: Visas laikas – su dukrele. Eidavome pasivaikščioti, apeidavome parduotuves. Kai Ronaldas važiuodavo į treniruotę, nuveždavo mus į miestą, po jos – visi kartu namo. Trūko tik vieno – mamos ir vaiko užsiėmimų. Graikijoje galbūt tai nėra taip populiaru. Būtų buvę smagu kartu lankyti kad ir baseiną. Jeigu reikės grįžti atgal, tikrai įsivaizduoju savo gyvenimą Graikijoje. Trūksta tik vairuotojo pažymėjimo, nes vyras sakė, kad nebevežios. (Juokiasi.)
– Visi pas mus garsiai aptarinėja supermamytes. Ar pati, Gabriele, kartais pasijuntate esanti supermamytė?
Gabrielė: Savo vaiką tikrai labai saugau, nesinori, kad viską iš eilės kištų į burną. Bet tikrai nėra taip, jog namuose kiekviename žingsnyje naudojame dezinfekavimo priemones, kad tik vaikas jaustųsi saugiau. Jis turi prisitaikyti prie aplinkos, stiprinti imunitetą, kad nebūtų taip, jog vos tik ką nors nauja palietęs susirgtų. Dukrai vos 8 mėnesiai, o ji jau ne vieną šalį aplankiusi, nepažįstamų žmonių tikrai nebijo. Dabar jau atsispiriu ir besaikiam drabužėlių vaikui pirkimui. Vis atrodė, kad spėsime aprengti visais turimais drabužiais, bet ji taip greitai auga... Pagaliau juos renkant dukrai pavyksta remtis logika. (Juokiasi.)
– Ar iš pradžių nekilo baimių, kaip reikės tvarkytis su kūdikiu?
Ronaldas: Baimių gal nebuvo, tik aš maniau, kad bus lengviau. Bet dar Gabrielei būnant nėščiai supratau, kad lengva nebus. (Juokiasi.) Buvo ir šiek tiek užgaidų, ir dėmesio reikalavimo. Bet mes labai daug laiko būname kartu, atskirai – labai retai. Po gimdymo jai buvo sunkiau nei būnant nėščiai. Tačiau kiekviename žingsnyje stengiamės vienas kitą palaikyti.
Gabrielė: Dėmesio man nuolat trūksta. Galiu su juo būti kiekvieną dieną ištisą mėnesį ir vis tiek skųsčiausi, kad man neužtenka dėmesio. (Juokiasi.) Iš pradžių tikrai buvo sunku, juk vaiką auginame vieni, šalia nėra nei tėvų, nei senelių, kurie nuolat siūlytų pagalbą. Per nėštumą priaugau apie 18 kilogramų, tačiau jie ištirpo. Dabar jų net mažiau nei prieš nėštumą.
Nelengvas laikotarpis užklupo pagimdžius, nežinojau, kaip į viską reaguoti, buvau pervargusi. Tačiau vyras labai padeda, ir buityje, ir prižiūrėdami dukrelę mes esame neišskiriami.
– Dabar juk įprasta, kad jei tik yra galimybė, namuose atsiranda ir auklė. Ar jūsų namuose kas nors padeda tvarkytis su užgriuvusiais rūpesčiais ir buitimi?
Gabrielė: Nežinau kodėl, bet auklėmis aš visai nepasitikiu. Aišku, nesakau, kad jos visos blogos. Pati kol kas gyvenime nieko tokio neveikiu, kad viso savo laiko ir dėmesio negalėčiau skirti vaikui. Ką nors veikti gal jau ir norėtųsi, bet konkretaus siekio dar tikrai neturiu. Idėjų visada kyla, bet tam reikia laiko. O papildomo laiko mūsų šeimoje kol kas nėra.
– Vis dėlto krikštynų šventę nusprendėte rengti Lietuvoje. Ar seniai ją planavote?
Ronaldas: Vasarą planavome bažnytinę santuoką, tai didelė šventė šeimai, o krikštynas – kitais metais.
Gabrielė: Bet viskas susidėliojo taip, kad vestuvių šiais metais dar nebus. Pirmiausia nebuvo laiko visko suplanuoti, o šventės daryti atmestinai nesinori. Šiuo metu visos pagrindinės mūsų išlaidos skirtos vaikui. Gražioms vestuvėms reikia ir nemažai pinigų. Mūsų įsivaizduojama šventė būtų nemaža: artimieji, giminės, draugai. Nauja mada – tuoktis užsienyje, gal tai ir gražu, bet ten juk neatsiveši visų artimųjų. Dviese ten mes ir taip praleidžiame daug laiko, Ronaldas apskritai retai kada pamato draugus, tad vestuvės – dar ir puiki proga vėl visiems susieiti.
– Gabriele, užsiminėte apie didelę šventę su draugais. Ar tapusi mama ir emigravusi nepajutote, kad sumažėjo draugų?
Gabrielė: Draugų sumažėjo, ir netgi, sakyčiau, labai stipriai. Anksčiau maniau, jog draugų turiu daug, bet jau nėštumo laikotarpiu supratau, kad turiu vieną tikrai gerą draugę ir pažįstamų. Gal ateityje tai pasikeis, kai tarp bičiulių gausės šeimų, atsiras vaikų. Kol kas mano ir bendraamžių prioritetai labai skiriasi. Žmonės, kurie dar neturi vaikų, nesupranta, kad tavo kasdienybėje atsiranda žodžiai „negaliu“ ar „nespėju“.
– Kaip į tokius jūsų asmenybės pokyčius žiūri artimieji? Gal tai labiau sustiprino ryšį su tėvais?
Gabrielė: Viskas pasikeitė. Dar iki nėštumo tėvai su manimi tikrai kariavo, išgyvenau sunkią paauglystę, jaunystę. Jie vis kartojo, kad užtenka naktinio gyvenimo, jau laikas rimčiau žiūrėti į ateitį. Mama nuolat kartodavo, kad aš nebe vaikas ir turiu pati save išlaikyti. Neslėpsiu: nelabai kreipdavau dėmesį į tuos mamos žodžius.
Užsidirbdavau darydama makiažą, tai dienai man užtekdavo ir atrodė, kad viskas gerai. O gimus dukrelei kardinaliai pasikeitė ir mano požiūris, įgijau daugiau atsakomybės.
Labiausiai gaila, kad neseniai miręs senelis nebepamatė nei proanūkės, nei mano pačios asmenybės pokyčių. Senelis visuomet buvo šeimos pavyzdys, jis mane augino kaip tėtis.
Ronaldas: Mano mama gyvena užsienyje, mes kartu praleidžiame nedaug laiko, tačiau šeimos atsiradimas tikrai sustiprino ir mūsų ryšį.
– Mažoji Adrija jau paūgėjo. Gal jau kirba mintis apie brolį ar sesę?
Ronaldas: Taip, tikrai pagalvojame.
Gabrielė: Dar tikrai ne. (Juokiasi.) Planuose yra antras vaikas, bet reikia, kad ūgtelėtų mažoji.
