Vaidindama spektakliuose E.Gabrėnaitė aplankė daugybę šalių. Tačiau tokio šoko kaip Kinijoje ir tokio supratimo kaip Prancūzijoje nebuvo tekę patirti. Šių šalių žiūrovai – kaip diena ir naktis. Kinijoje žiūrovai per spektaklį kalbasi mobiliaisiais telefonais, Prancūzijoje salės sausakimšos, griaudėja plojimai.
Aktorė džiaugiasi, kad ir šie metai, ir praėję jai buvo našūs: „Labai daug pamačiau, labai daug sužinojau. Kai ką – sulaukusi tokių metų! – supratau.“
Balandžio mėnesį ji vaidino Prancūzijoje, Lione. Buvo rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“, kurį Vilniuje pastatė garsus lenkų režisierius Krystianas Lupa. E.Gabrėnaitė tame spektaklyje vaidina ponią Citel, per langą iššokusio ir nusižudžiusio Oksfordo universiteto matematikos profesoriaus Jozefo Šusterio namų ūkvedę.
„Didvyrių aikštė“ sukėlė tikrą furorą – buvo pripažintas geriausiu 2017 metų Prancūzijoje parodytu užsienio spektakliu, o K.Lupa už jį pelnė Prancūzijos Teatro, muzikos ir šokio kritikų draugijos apdovanojimą.
Gegužę Kinijoje buvo rodomas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis – Maksimo Gorkio „Motina“, režisuota Kirilo Glušajevo. Šiame spektaklyje E.Gabrėnaitė atlieka pagrindinį – motinos – vaidmenį.
Keista patirtis pradėjo kauptis praėjusiais metais, kai lietuviai Kinijoje vaidino „Didvyrių aikštę“. Pirmiausia teatralai nuvažiavo į Tiandziną. Buvo surengta spaudos konferencija, susirinko įdomių žmonių, kurie nusimano apie teatrą. Vėliau ji išsiaiškino, kad buvo suvažiavę daug menininkų iš visos Kinijos.
„Paskui vaidinom dar du „Didvyrių aikštės“ spektaklius Charbine – labai didelio teatro Operos salėje. Ir kokia buvo mano nuostaba, kai išėjau į sceną ir matau – salėje žmonės žaidžia mobiliaisiais telefonais, nei jiems to meno reikia, nei jiems tų pauzių reikia. Tiesiog netekau amo. Spektaklio metu jie išeidavo iš salės, po kiek laiko grįždavo. Paskui ir vėl išeidavo, ir vėl grįždavo. Ir kaip tik tada gastrolėse nebuvo K.Lupos, bet buvo paliktas žmogus, kuris jį pavadavo. Ir gaunu nurodymą iš K.Lupos: „Kodėl tu taip sutrikai? Stovėk ir tylėk, kol jie nurims.“ Na, manau sau, čia tai bent. Aš vedu spektaklį – vaidinu visą pirmąjį veiksmą – o tai labai sudėtinga – ir turiu laukti, kol publika teiksis žiūrėti. Bet kitą vakarą stoviu scenoje ir tyliu. Tyliu. Tyliu. Ir jie pradėjo rimti, pradėjo klausytis“, – pribloškiančius „nuotykius“ Kinijoje prisimena E.Gabrėnaitė.
Kinams patinka muzika, šokiai, dainos, o prie dramos teatro jiems labai sunku priprasti. Ten nėra dramos teatro tradicijų ir jie nelabai supranta, kas tai. Teatruose įtaisytos švieslentės, tekstas būdavo verčiamas į kinų kalbą. Eglė vis užmesdavo akį į salę – kinai pakelia galvą į tą švieslentę, pažiūri ir greitai nuleidžia akis. Toks įspūdis, kad daugelis net skaityti nelabai moka. Gigantiški teatrų pastatai, salės, o jose – 100 žiūrovų, daugiau nei 100, nors telpa tūkstantis.
„Aš seniai dirbu teatre, įvairių situacijų esu turėjusi. Bet tokios nėra malonios“, – neslepia aktorė.
Charbine gyvena daugiau nei 10 milijonų žmonių, bet dramos teatras ten buvo atvažiavęs tik trečią kartą. Tretieji ir buvo lietuvių teatralai.
Per šią gegužę vykusias gastroles toks šokas kaip pernai jos neištiko. „Motina“, M.Gorkis – gal tai buvo paprastesnis spektaklis. Jį vaidino Šanchajuje, Siamene, Pekine, Dzinane, Nankine. Matė, kaip iš to 100 žiūrovų kai kurie ir verkia, ir atsistoję rodo į viršų iškeltus nykščius.
„Kita vertus, labai įdomu užvaldyti va tokią salę, kuri nenusiteikusi dramos spektakliui“, – sako aktorė. Paskui prisimena, kaip rusų filme „Išgyvensime iki pirmadienio“ klausiama: „Kas yra laimė?“ Ir herojus atsako: „Laimė, kai tave supranta.“ Kinijoje to nebuvo. Tačiau šį kartą ji suprato, kad kinai savo žmones bando pripratinti prie dramos teatro.
Buvo matyti, kaip per metus Kinijoje daug kas pasikeitę. „Pernai kavos negavome, tokia smulkmena, ar ne?“ – ironizuoja Eglė, o aš jai antrinu, kad europiečiui kava – labai svarbi. Be kavos neužkursi savo variklio, ypač pasaulio pakraštyje kaip Kinija.
„Prieš Valentiną Masalskį ant kelių klūpėjau, nes jis turėjo kavos. Kiek nori, tiek klūpėsiu, tik duok dar puodelį, prašiau“, – juokiasi Eglė.
Žinomas aktorius V.Masalskis „Didvyrių aikštėje“ vaidina nusižudžiusiojo brolį Kembridžo filosofijos profesorių Robertą Šusterį.
E.Gabrėnaitė apskaičiavo, kad su teatru aplankė daugiau nei 30 šalių – Islandiją, Jungtinę Karalystę, Ameriką, Kanadą, Meksiką, Kolumbiją, daugelį Europos kraštų, bet į Prancūziją kaip nesidriekė teatro maršrutai daugelį metų, taip nesidriekė. O leistis į turistines keliones ji baisiausiai nemėgsta. Ir Eglė vis galvodavo: „Dieve tu mano, niekaip nepapulsiu į Prancūziją. Aišku kaip dieną. Sulaukus mano metų galimybių nėra.“
Ir štai įvyko beveik stebuklas – per metus aktorė net tris kartus vaidino Prancūzijoje. Pirmą kartą „Didvyrių aikštę“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras parodė Avinjono festivalyje (pernai vasarą), praėjusią žiemą, prieš Kalėdas, – Paryžiuje, „Theatre national de la Colline“, viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne á Paris“, o šių metų balandį – Lione, „Theatre national populaire“ (TNP). Iš viso Prancūzijoje buvo suvaidinta net 19 „Didvyrių aikštės“ spektaklių.
Ji tik susiima už galvos – Lione, „Theatre national populaire“, vaidino Gerard’as Philipe’as, žavusis Fanfanas Tulpė iš to paties pavadinimo filmo, moterų numylėtinis, ten spektaklius statė pasaulinio garso prancūzų teatro žvaigždės. Ji net sapne nesapnavusi, kad žengs į šią sceną.
„Va, Prancūzijoje ir pamačiau, kas būna, kai tave supranta. Avinjone apie mūsų spektaklį sakė, kad stebuklas atvažiavo iš Lietuvos. Paryžiuje bilietus į mūsų spektaklį pradėjo pardavinėti beveik prieš keturis mėnesius ir jie buvo išpirkti per porą dienų. Kai tave supranta, kai tu sausakimšose salėse vaidini, visa tai duoda energijos vaidint toliau. Tai buvo toks malonumas, toks stebuklas. Tikrai laimė yra tai, kai tave supranta. Gastrolės Prancūzijoje man buvo Kinijos kompensacija“, – pasveria aktorė.
Juk ir tas spektaklis jos gyvenime – laimė? Laimė, kad buvo pakviesta jame vaidinti?
„Manau, kad taip. K.Lupą žino visa Europa. Per gastroles jis buvo atvykęs į Paryžių. Jį ten dievina, garbina. Ir ne be reikalo. Labai malonu su juo bendrauti, vaidinti šitame spektaklyje“, – džiaugiasi Eglė.
Paryžiuje žiūrovai po spektaklių nesiskirstydavo, laukdavo aktorių. Išeidavo juodu su Valentinu, o jie šaukdavo „bravo“, plodavo. Ji buvo prisiklausiusi, kad prancūzai – snobai, išdidūs, arogantiški, tačiau per visas trejas gastroles nė karto to nepajuto. Nei gatvėje, nei parduotuvėje, nei viešbutyje, nei bendraujant su menininkais.
„Ir kavos buvo?“ – klausiu.
„Buvo. Ir supratimas buvo. Ir malonumas buvo. O Kinija – aš nesigailiu, kad ten važiavau, kad šalį pamačiau. Ten man netgi buvo įdomu vaidinti „Motiną“. Tai spektaklis, labiau suprantamas visiems. Apie šeimą, apie motinos meilę, apie išdavystę. Išeini į sceną ir galvoji: „Ar paimsi tuos žmones, kurie sėdi salėje, ar priversi juos klausytis?“ Ir buvo daug momentų, tiesiog jutau energiškai, kad jie klausosi“, – prisimena E.Gabrėnaitė.
Dvarininkė Ranevskaja, kurią E.Gabrėnaitė prieš daugelį metų vaidino puikiajame Rimo Tumino spektaklyje – Antono Čechovo „Vyšnių sode,“ net neskaičiusi plėšė buvusio meilužio telegramas ir pro lūpas košė: „Su Paryžiumi baigta!“ Tačiau A.Čechovas pjesę susuko taip, kad Ranevskaja, nors ir apgauta, apvogta, grįžta pas tą vyriškį į Paryžių.
O Eglė labai bijojo važiuoti į Paryžių. Tačiau susitikimui su Paryžiumi, gal pati to nesuprasdama, ji ruošėsi nuo ankstyvos jaunystės – nuo hipių laikų.
„Tiek buvau prisiklausiusi, tiek buvau prisižiūrėjusi filmų, ir mano metų – atsidurti Paryžiuje! Labai atsargiai į jį žiūrėjau. Ir jis man pasirodė visiškai neiščiustytas, visiškai paprastas. Visiškai mano. Nesakyčiau, kad labai gražus. Tai tokia senovė... Ir staiga – toks įspūdis, kad aš čia gyvenau, čia viską žinau. Tai – labai geras jausmas. Labai.
Kai stovėjau ant Senos tilto priešais Dievo Motinos katedrą, prisiminiau Victorą Hugo, Stendhalį, impresionistus, Edith Piaf, Juliette Greco, Maurice’ą Chevalier, Mireille Mathieu, Jeaną Paulą Belmondo – prancūzų menininkus, kuriuos dievinau jaunystėje ir iki šiol dievinu. Vien ką mano laikais reiškė Gerard’o Philipe’o žmonos Anne Philip knyga „Tik akimirka“, išleista net ir lietuviškai po jo mirties? Stovėjau ant to tiltuko ir galvojau: „Na, tikrai Edith Piaf juo yra perėjusi“, – emocingai kalbėjo Eglė.
Ji šmaikštauja, kad Vilniuje gali pasiklysti, o tada visą dieną vaikščiojo po Paryžių ir labai keista, kad nepaklydo. „Matyt, praėjusiame gyvenime ką nors ten esu nuveikusi. Nė su vienu miestu man taip nėra buvę. O išmaišiau pusę pasaulio ir visada maniau, kad galiu gyventi tik Lietuvoje. Nežinau, kas būtų, jeigu reikėtų ten gyventi, bet aš manau, kad Paryžiuje galėčiau gyventi“, – sako Eglė.
Per tokias intensyvias gastroles viso miesto neaplakstysi. Šeši vaidinimai, rytą – repeticija, vakare – spektaklis. Eglė pabrėžia, kad jie ten važiavo dirbti, o ne po miestą vaikščioti.
„Aišku, jeigu nebūtų toks sunkus mano vaidmuo, ir aš būčiau daugiau kur nubėgusi. Bet kai tau K.Lupa pasako: „Jeigu pirmojo veiksmo nesuvaidinsi, bus blogai“, turi visas jėgas atiduoti spektakliui. Jaučiu didelę atsakomybę. Juk žiūrovai gali išeiti jau po pirmojo veiksmo. Nuo manęs priklauso, ar išeis, ar ne. Todėl atvažiavęs į gastroles jis pirmiausia repetuoja pirmąjį veiksmą“, – scenos uždangą praskleidžia aktorė.
Ką ji labiausiai įsidėmėjo Paryžiuje? Pasirodo, garbaus amžiaus moteris, kurios be jokio grimo, sėdi kavinėse ir geria kavą, kurios didžiuojasi, kad yra pagyvenusios. Kaip jos apsirengusios, žilus plaukus susiglosčiusios, kaip jos šypsosi – tai verčia iš koto. „Paryžiuje mane pribloškė, kaip vertinami tavo metai. Tokių komplimentų, kokius išgirdau Paryžiuje, niekur nebuvau girdėjusi. Ir būtent – dėl amžiaus“, – pasakoja Eglė. Graudu, bet dar kartą jai tapo aišku, kaip pas mus negerbiami ir nemylimi nei seni aktoriai, nei seni dailininkai, nei seni žmonės.
„Bet mes su Valentu nuėjome į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Ilgai joje sėdėjome, paskui užlipome į jos bokštą. Kai ėjom per Senos tiltuką, pro mus važiavo pilnas autobusas žmonių. O mes – Valentinas su juoda skrybėle ir juodu paltu, aš visa juodai apsirengusi – tiek juokėmės, net susirietę buvom iš juoko ant to tiltuko. Ir aš atsisuku į tą autobusą, o ten žmonės, prilipę prie langų, rodo mums nykščius į viršų, siunčia oro bučinius ir ploja“, – pasakoja Eglė.
Puolu daryti išvadų, kad gal jie matė spektaklį, gal juos pažino?
„Nepažino. Jiems gražu – du seni žmonės juokiasi ant tiltuko. Ir man buvo taip gražu, kad vos neapsiverkiau. Galvoju, kokia būtų buvusi lietuvių reakcija? Matyt, būtų pirštą prie smilkinio pridėję ir pasukioję“, – įspraudė Eglė šį vaizdą į lietuvišką realybę.
