Netikėtai susipažinę prie namo laiptinės juodu tikrai nemanė, kad niekuo neišsiskirianti pažintis nuves prie bendro gyvenimo.
„Pirmą kartą, pamenu, susitikome liepos 6-ąją, kai jis buvo neseniai apsigyvenęs tame pačiame name. Aš tąsyk neturėjau raktų įeiti, o jis pasisiūlė įleisti. Atkreipiau dėmesį, kad stovi simpatiškas vyras ir žavingai šypsosi. Visai kaip dabar. (Šypteli.) O aš tada pagalvojau – o, koks mielas jaunuolis. Ir prabėgau, nes labai skubėjau. O jau liepos 11-ąją susitikome vestuvėse, aš net nepažinau, kad tai tas pats žmogus“, – juokdamasi prisiminimais dalijosi Rūta.
Marius taip pat juokavo, kad gerą pusvalandį Rūtą kvietė pašokti, kol ji sutiko. Netrukus jų bendravimas kiek nutrūko, kol kovo 8-ąją Rūta sulaukė sveikinimo žinutės. Moteris prasitarė, kad tas laukimas jai prailgo tarsi šimtas metų, nes Mariui netruko pajausti šiltų jausmų.
„Aš labai jo ilgėjausi. Tada jau buvau išsiskyrusi su dukros tėčiu ir supratau, kad Marius man reiškia daugiau nei draugas“, – pridūrė ji.
Kalbų, ar viskas įvyko ne per greitai, kodėl reikėjo skubėti, pora sako nesureikšminanti. O Marius tam turi tvirtą, vyrišką atsaką.
„Kai jauti, kad jausmai tikri ir žmogus – tavo, nėra pasakymų viskas vyksta greitai ar negreitai. Imi ir darai. Niekas negąsdino. Visada mudu randame kompromisus. Juokingai gal nuskambės, kaip iš nerealaus scenarijaus, tačiau dėl smulkmenų mudu niekada nesipykstame. Ir niekas nesikeičia, viskas tik stiprėja. Tokių įvykių nesuplanuosi, niekada negali žinoti, kas kaip galėjo būti ar kaip bus“, – atvirai prasitarė M.Dauda.
Per metus pasikeitė ir poros santykiai, gyvenimas. Rūta ir Marius šiuo metu gyvena džiugiomis įkurtuvių nuotaikomis: šeima įsigijo namą šalia Vilniaus, kurį juosia 70 arų žemės. Gero humoro jausmo nestokojanti moteris juokėsi, kad nuo šiol su vyru teks kalbėti per radijo stoteles – tokioje erdvėje sunku vienam kitą sugaudyti.
„Nemeluočiau, jei pasakyčiau, kad per pastaruosius metus pasikeitė visas gyvenimas. Viską dabar darome kartu su vyru, anksčiau juk mano gyvenime to nebuvo. Todėl labai džiaugiuosi, kad turiu antrąją pusę, kuri ir supranta, ir padeda, ir palaiko. Gyvenime atsirado bendrystė. Pradžioje išties buvo keista priprasti prie žmonos statuso. Išgirsdavau, kai Marius kalba telefonu ir sako: „Mes su žmona tą, su žmona aną.“ Ir galvodavau – žmona? Oi, taigi čia aš! (Juokiasi.) Keistas buvo jausmas. O dabar gyvenu ir mėgaujuosi kiekviena diena“, – laimės neslėpė R.Lukoševičiūtė-Daudienė.
Moters bičiuliai ir gerbėjai pastebėjo, kad dabar moteris tiesiog švyti. Ir nežinia, ar dėl to kalta meilė, ar žydintis moters amžius (Rūta ką tik atšventė 42-ąjį gimtadienį. – Red.), tačiau ji neslepia – jaučiasi kaip niekada laiminga.
„Viskas priklauso nuo aplinkybių, kurias tau pateikia gyvenimas. Norėjau sakyti, kad metams bėgant žmogus auga kaip asmenybė, bet tiksliau būtų sakyti, kad ateina branda. Labai džiaugiuosi, kad įsimylėjau būdama ne to vėjavaikiško amžiaus – gražiausiuose savo jaunystės metuose, o dabar. Nes dabar tu supranti, kas tai. Supranti, kad tai yra tikra, svarbu ir tuo mėgautis yra labai gera“, – apie meilę kalbėjo Rūta.
Sakoma, kad pirmieji santuokos metai – sunkiausi. Užtrunka laiko apsišlifuoti kampus, įprasti, kad namuose esi nebe vienas. To neišvengė ir Rūta su Mariumi.
„Per pirmuosius santuokos metus mes abu labai daug ko išmokome. Pirmiausia – nuolat būti kartu. Tai, mano nuomone, yra labai didelis mokslas ir menas.
Kita vertus, galima tai pavadinti ir sunkiausiais metais, bet gerąja prasme. Susiduri su netikėtomis aplinkybėmis ir žiūri, kaip pavyksta kartu jas įveikti. Jei ir toliau išlieki stiprioje, tvirtoje santuokoje, jau vien tai yra puiku. Buvo tokių situacijų, neslėpsiu, ir nemažai, kai išties buvo sunku. Bet mes iki šiol esame vienas kitą labai įsimylėję, gerbiame vienas kitą, tad įveiki tokias situacijas ir važiuoji toliau“, – atviravo moteris.
Namų be dūmų nebūna, tačiau visuomet jaukiau, kai žinai, kad tie namai – tavo. Dar draugystės pradžioje pora pasvajodavo, kad kada nors turės nuosavus namus. Ir, vos tik ant piršto sužibo sužadėtuvių žiedas, pora pradėjo dairytis, kur galėtų kurstyti šeimos židinį. Bene metus užtrukusios nuosavo būsto paieškos davė vaisių – su Rūta kalbėjome tą akimirką, kai rankoje ji laikė puodo dangtį ir vis dar žvelgė į paskutines neiškraustytas dėžes.
„Per savo gyvenimą esu ne kartą krausčiusis ir žinau, kad geriausias sprendimas, norint išvengti papildomų problemų, – iškraustyti dėžes iš karto. (Juokiasi.) Dabar užtenka darbų ir lauke, ir viduje. Laikui bėgant turbūt ir kokį nedidelį daržą teks įsirengti. Aš savęs taip besikapstančios neįsivaizduoju, užtenka išeiti žolės nupjauti. Išėjome pjauti žolės – grįžome po dienos“, – juokėsi įkurtuvių nuotaikomis gyvenanti Rūta.
Kalbėdama apie namo įrengimą moteris šyptelėjo, kad nors dėl visko šeimoje priima bendrus sprendimus, ji tikisi, kad vidaus įrengimo rūpesčiai liks jai. „Visi lauko darbai: pirtis, tvenkinys ir visa erdvė – Mariaus rūpestis. Tad aš moteriškai tikiuosi, kad vidų paliks man“, – juokėsi ji.
Gyvenimas už miesto turi ir privalumų: rytinė kava nuosavoje terasoje, pasivaikščiojimai ant savos žolės ir šilti vakarai su bičiuliais. Tuo džiaugdamasi R.Lukoševičiūtė-Daudienė pridūrė, kad širdyje dabar labai jauku.
„Užsisėdėti, kaip visi sako, kaime mes tikrai nebijome. Visur spėjame ir nuvažiuoti, ir visus aplankyti, ir pas mus visi noriai atvažiuoja. Tačiau gera, kai grįžę namo galime pajusti ramybę. Apžiūrėjome nemažai namų ir butų, neslėpsime, daug lėmė ir galutinė kaina. Iš pradžių gal atrodė, kad apsigyvenome taip toli nuo miesto, bet juk tai vos 40 min. automobiliu. Kai netikėtai aptikome šį namą, užėjome – ir viskas. Supratome, kad tai mūsų namai“, – apie pirmąsias gyvenimo savaites Širvintų rajone įspūdžiais pasidalijo pora.
Marius su Rūta dažnai pagalvoja ir apie šeimos pagausėjimą. Juokaudami priduria, kad labai jo laukia. Marius norėtų gausios šeimos, kad pievoje lakstytų dar bent trys vaikai. Rūta šypteli, kad viskas – Dievo valioje, tačiau atžalos jų šeimoje labai laukiamos.
Vis dėlto bičiuliams Rūta turi smagų priminimą. Pastaruoju metu juodu su vyru sulaukė draugų replikų, esą nesinori trukdyti sutuoktinių gyvenimo, atimti laiko. Visiems taip manantiems ji turi šmaikštų atsaką.
„Kažkaip dabar tikrai pasitaiko bičiulių, kurie nedrąsiai sako: „Nenorėjome sutrukdyti, juk jūs dabar susituokę...“ Toks jausmas, kad susituokėme ir numirėme. Abu. Iš karto“, – šmaikštavo R.Lukoševičiūtė-Daudienė.
