Atšiauraus, fantastiško, net protu nesuvokiamo, ašaras spaudžiančio grožio Čiukčių autonominė apygarda. Žydras Barenco jūros mėlis, mistiški kalnai, nei medžių, nei namų – tik samanos ir uogynai. Tyras oras, atrodo, net skambantis nuo kosmoso tylos – egzotiškiausios pasaulyje muzikos. Ir du žmonės, vienui vieni šioje begalinėje tyloje ir nesibaigiančioje erdvėje.
– Neužtenka būti romantiškiems. Reikia būti arba beprotiškai vienas kitą mylintiems, arba truputį išprotėjusiems, kad sugalvotum taip paminėti 26-ąsias vestuvių metines. O gal viskas drauge. Kokie jūs, gerbiamas Vygaudai?
– Kelionė į Čiukčiją vestuvių metinių dieną – malonus sutapimas. Mūsų kaimynė Maskvoje vykdo labdaros projektus Čiukčijoje. Ji jau kurį laiką kvietė apsilankyti šiame krašte. Jos pasakojimai ir nuotraukos mus labai sudomino. Taip sutapo, kad laiko atradome būtent vestuvių metinių dieną. Loreta, sužinojusi apie skrydžio datą, buvo šiek tiek nustebusi, bet tikrai nenusivylėme.
Tai vieta, kur žmogaus tik vos vos prisiliesta. Jautėmės tarsi negyvenamoje saloje, kur aplink vien kalnai, vanduo ir nuostabiai gaivus oras. Po didmiesčio tai tikra atgaiva, kai gali pasilikti tik su mylimu žmogumi ir supančia gamta.
Per beveik 27 diplomatinės karjeros metus dirbau daug kur – Belgijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Afganistane, Rusijoje – ir visur stengiausi keliauti po šalį. Sostinė – dar ne visa valstybė! Tikrasis šalies grožis, kultūros paveldas, žmonių paprastumas atsiskleidžia tolimiausiuose kraštuose.
Asmeninio albumo nuotr.
Susiję straipsniai
– Vygaudai, Šiaurė, Sibiras jums ypatinga vieta. Ar dėl to, kad su Sibiru jus sieja asmeninės gijos, šeimos tragedijos skauduliai? 1941 metais ten buvo ištremti jūsų seneliai.
Ką davė ši patirtis? Juk šeimose būdavo vengiama apie tai kalbėti?
– Man Sibiras pirmiausia asocijuojasi su atsparumu ir pergale. Tai tolimas, atšiaurus regionas, susijęs su skaudžia šeimos istorija. Ten kalėjo ir kentėjo Lietuvos politiniai tremtiniai ir kaliniai. Tarp jų buvo ir mano šeima: senelis Adomas, močiutė Teklė, tėvelis Raimundas ir jo sesuo Irutė. Bajoriškių dvaro, kuriame Ušackų šeima laimingai ūkininkavo iki 1941 m. birželio 14 dienos, istorija, kaip ir tremties bei Sibiro išgyvenimo istorija, visada buvo gyva mūsų šeimoje.
Net sovietiniais laikais prie Kalėdų ar Velykų stalo, gimtadienių ar kitų švenčių proga seneliai primindavo, kaip Smetonos laikais jie ir Lietuva gyveno. Pasakodavo, kaip „svoločius Stalinas“ lietuvius žudė.
Senelis Adomas, į kurį, kaip sako artimieji, aš labiausiai panašus, mane žavėjo vidine laisve ir drąsa. Pamenu, 1978-aisiais per savo su močiute auksines vestuves jis sakydamas tostą tokią antisovietinę kalbą rėžė, kad dalis svečių išsigandę vaišes paliko bijodami, kad vėliau bus apkaltinti antisovietine veikla...
– Tad jau vaikystėje teko mokytis būti diplomatu – žinoti, kur, kada ir ką kalbėti?
– Taip, visi buvome priversti slėptis. Viena, ką sakydavo mokykloje ir per žiniasklaidą, o antra, ką tėvai ir seneliai pasakodavo namuose arba ką girdėjome per didžiulius trikdžius klausydamiesi „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“ ar Vatikano radijo. Su seneliais eidavome į šv.mišias Ukmergės bažnyčioje, o pakeliui į ją pėstute liedavosi prisiminimai apie laisvą, „Smetonos Lietuvą“ ir kančias Sibire.
Tačiau svarbiausia, ką Sibiras man, tremtinio sūnui, reiškia, – pergalingą Lietuvą! Niokota, ištremta ir kenčianti Lietuva išliko, atsitiesė ir atkūrė Nepriklausomybę ir Laisvę. Tikėjimas pergalinga Lietuva man visada padėjo skirtinguose pasaulio kraštuose: Vašingtone ar Briuselyje – siekiant narystės NATO ir ES, Kabule – padedant kovoje su teroristais, Maskvoje – ginant mūsų ir ES interesus.
– „Misija Sibiras“ – turbūt vienas reikšmingiausių jūsų nuveiktų darbų Lietuvai, jei nekalbėsime apie jūsų, diplomato iš Lietuvos, reikšmingą tarptautinę veiklą. Gal norėjote ta misija įprasminti savo, savo šeimos, net vaikų gyvenimą?
– „Misija Sibiras“ tapo populiariausiu gyvenimo universitetu, į kurį pretenduoja patekti 50–55 jauni žmonės į vieną vietą, ir tai liudija įspūdingą jo sėkmę. Svarbiausia, kad „Misija Sibiras“ sutelkia jaunus žmones, pasiryžusius išbandymams ir šventam reikalui: atšiauriose Sibiro vietovėse aplankyti trėmimų ir įkalinimo vietas, nusilenkti ir sutvarkyti kapus, pastatyti kryžių ir sugrįžus savo išgyvenimus papasakoti bendraamžiams.
– Bajoriškių kaimas. Nesuklysiu, tai mėgstamiausia jūsų poilsio vieta? Su-griautą senelio sodybą žymintis kryžius, ant rąstinio namo sienos – Ušackų giminės herbas. Čia viskas alsuoja meile, išsaugota senelių dvasia.
Jūs – prieraišus, tradicijas vertinantis žmogus, nors esate modernus jaunas politikas, tarptautinės diplomatų bendrijos narys?
– Man Bajoriškių dvaro ūkis yra ne šiaip labai graži vieta prie ežero. Taip, ši žemė mano šeimai yra savasties pamatas – dešimtmečiais nuo vaikystės formuotas sąmoningas suvokimas apie šeimą, vertybes, lietuvių kalbą, istoriją, tautą, Lietuvos valstybę.
Senelis sovietmečiu rodė, kur koplyčią pats prieš karą buvo pastatęs, kurią sovietai vėliau nugriovė. Jis vis kartodavo: „Vygaudai, atmink, tai ne kolchozo ir ne komunistų žemė, tai mūsų, Ušackų, žemė.“
Senelis man pasakodavo, kaip ūkininkavo, kaip Smetonos kariuomenėje tarnavo, kaip savo vaikus į Daugailių pradinę mokyklą siųsdavo, kaip po šv.mišių su kaimynais ir giminėmis bendraudavo. Man, vaikui, viskas krito į širdį.
– Kad neatrodytumėte per daug tobulas, prisiminkite ir savo vaikystės išdaigas.
– Visko buvo... Ir iš pionierių stovyklos 12 kilometrų pėstute pirma laiko grįžau, nes „nelipo“ prie manęs tokia „drausmė“, ir iš mokyklos antro aukšto gal 8 klasėje iššokau, nes nepatiko, kaip pamokas nuobodžiai vedė mokytoja... Už rankų laikymą kišenėse mokyklos direktorius kišenes buvo užsiuvęs... Kai buto durys užsitrenkė, apstulbinau kaimynus, kai į atvirą balkoną trečiame aukšte lietvamzdžiais užsikabarojau...
– Studijavote teisę sovietiniais laikais. Tai turėjo būti nelengva, nes jūsų tėvai, seneliai buvo grįžę iš Sibiro. Ar niekada dėl to nebuvote diskriminuojamas?
– Dar prieš stojant į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą tėvukas atkalbinėjo, ragino būti, kaip jis pats, statybininku ar kelininku. Gerais pažymiais išlaikęs stojamuosius egzaminus neperėjau „pokalbio“. Tik po kurio laiko sužinojau, jog tėvuką pažįstami buvo įspėję, kad tremtinio vaikui nebus lengva įstoti į Teisės fakultetą. O metus iki kariuomenės praleidau prasmingai – dirbau dažytoju Skuode, lankiau vairuotojų kursus Klaipėdoje. Tačiau žemaitiškai užsispyręs savo pasiekiau jau po tarnybos kariuomenėje – vėl stojau ir įstojau į VU Teisės fakultetą.
– Ką jums reiškia žodis „mama“? Gal šio klausimo esmę tik jūs vienas suprasite.
– Mama – tai visko pradžia ir tiesa, globojanti, suprantanti, pamokanti ir atleidžianti. Didžiuojuosi savo mama, kuri išugdė mus su broliu ir net 44 metus skyrė Skuodo ir Ukmergės pradinukams. Mano mamos Laimos Danielytės-Ušackienės krūtinėje išlikusi stribų kulka, paleista 1948 metais Ukmergės rajono Obelių kaime, kai giminės sodyboje slapstėsi partizanai, visada primena skaudžius pokario laikus.
– Aktyvų Lietuvos politinį gyvenimą ir užsienio reikalų ministro postą buvote priverstas palikti 2010 metais. Turbūt žinojote Coco Chanel posakį: „Neverta galva daužyti sienos tikintis ten rasti duris“, nes nedaužėte. Jus susirado ir jūsų kvalifikaciją įvertino aukščiausios ES institucijos.
Bet nusprendėte baigti diplomatinę tarnybą ir grįžti į Lietuvos politinius vandenis. Kodėl?
– Jaučiu, kad būdamas laisvas žmogus, o ne tarnautojas, įgijęs tarptautinės patirties ir turėdamas labai didelį draugų, pažįstamų, politikų, ekspertų, investuotojų tinklą nuo JAV iki Kinijos, galėsiu labiau save realizuoti ir padėti Lietuvai.
Mano patirtis pravers ir studentams. Sienos daužyti galva nesiruošiu. Noriu prisidėti kuriant tikrą pilietinę visuomenę, kuri būtų ne tik atspari manipuliacijų technologijoms ir pusiau tiesos sakymui, bet ir kritiškai mąstanti, iniciatyvi ir drąsi siekti permainų. Na, o svarbiausia, manau, yra susigrąžinti pasididžiavimo savo valstybe jausmą.
– Nenorite paklausyti premjero Sauliaus Skvernelio, kuris yra pasakęs: „Politika – tai minų laukas.“ Gal bus baisiau nei minų lauke Afganistane, kai ten dirbote ES įgaliotiniu? Ar nesijausite čia labai vienišas?
– Per beveik 30 metų diplomatinės veiklos buvau „laužytas ir šaudytas“. Žinau parako skonį. Žinau, ką reiškia taika ir karas. Esu praradęs ne vieną draugą, kritusį nuo priešo šūvio. Mane sunku išgąsdinti.
– Dabar jūsų paklausiu keisto klausimo – kas jums yra laimė?
– Laimė yra mylėti ir būti mylimam. Turėti greta artimuosius. Dirbti darbą, kurį mėgsti. Tada ir viskas gerai seksis.
– 26 metai jūs su žmona Loreta kartu. Niekas nepaneigs – esate viena žaviausių Lietuvos porų. Gražūs, charizmatiški, protingi, jauni, einantys per gyvenimą susikibę rankomis. Drauge ir laimėje, ir nelaimėje, nors laimės turbūt daugiau. O kas slypi už to paveikslo?
– Mes esame darni komanda. Gyvenome įvairiuose kraštuose, kur skirtinga kultūra ir tradicijos, ir visa tai mus tik dar labiau užgrūdino. Prisimenu, kaip mus sutuokęs Akmenės klebonas mums linkėjo: „Dalinkitės viskuo – skausmu ir džiaugsmu.“ Taip ir gyvename. Aišku, visko būna. Kartais pasibarame, pasiginčijame. Tačiau visuomet stengiamės pakilti virš smulkmenų ir džiaugtis vienas kitu.
– Darbas jus mėtė po daugelį Europos vietų, net 16 kartų, kaip suskaičiavo žmona, tekdavo sukti naują šeimos lizdą. Kas šeimoje yra jo saugotojas?
– Loreta yra mūsų šeimos uostas. Mes išsivažinėjame į darbus, komandiruotes, mokslus, tačiau visada žinome, kad namuose mūsų laukia Loreta. Ji paguodžia, sušildo, pataria. Kartais ir pabara.
– Kur tik jūs, diplomatas, pasirodote su savo gražuole žmona, sulaukiate dar daugiau dėmesio. Suprantu, kad tai tik į naudą jūsų darbe. O kaip dėl to žemiško jausmo – pavydo?
– Loreta yra ypatinga. Gal ji ir kitiems patinka, tačiau aš žinau, kad ji mane myli. O aš ja pasitikiu.
– Loretą sutikote „Atgimimo“ redakcijoje, kur ji perrašinėjo jūsų protingus straipsnius. Bet ten tuo metu lankydavosi ir kiti žavūs bei protingi vyrai – Arvydas Juozaitis, Rimvydas Valatka, Audrius Siaurusevičius, Vytautas Landsbergis... Nesvarbu, kad vedę, bet juk nemirę... Kokiu savo neatremiamu ginklu pavergėte patikusią merginą?
– Reikėtų Loretos klausti. „Atgimimui“ esu dėkingas ir už tai, kad susipažinau su tiek daug Lietuvos šviesuolių, galėjau ir savo straipsnius apie demokratiją, laisvąją rinką, spaudos ir demonstracijų laisvę rašyti. O svarbiausia „Atgimimo“ dovana ta, kad suvedė mane su ja, mūsų dviejų vaikų mama.
– Jūs visada atrodote toks rimtas, santūrus. Sakoma, kad protingas vyras visada leis, kad jį tobulintų moteris. Ką jums dovanojo jūsų moterys – senelė, mama, žmona, o gal ir dukra Paula?
– Paula – išradingumą, močiutė – atsparumą, mama – gerumą, žmona – nuoširdumą.
– Ir vėl atsakėte rimtai ir santūriai. O kokių patarimų, tėviškų ir vyriškų, duodate sūnui Raimundui?
– Būti doru, kantriu, geru ir paslaugiu žmogumi. Savo šalies patriotu, besididžiuojančiu ir sergėjančiu savo šeimos ir tautos istoriją.
– Ar yra dalykų, dėl kurių jums yra atleidusi žmona ir išgelbėjusi jūsų santuoką? Suprantu, toks klausimas klastingas žmogui, gal pretenduosiančiam tapti prezidentu. Bet žmonės mėgsta atvirumą...
– Nėra namų be dūmų. Tačiau ir kritiniais momentais sugebame nenuleisti rankų ir dar labiau sustiprinti tai, kas mus labiausiai sieja ir yra svarbiausia, – tai mūsų šeima.
– Ir vėl išsisukote nuo klausimo. Mūsų skaitytojoms moterims tai nepatiks.
Ir dar vienas panašus – kaip manote, ar vyras ir žmona gali turėti savų paslapčių? Sakoma, kad atverstos ir perskaitytos knygos nebeįdomios. Tad turite?
– Paslaptys, kurios nustebina ir dar labiau mūsų bendrystę sutvirtina, yra gerai.
– „Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę“, – pasakė senovės mokslininkas. O koks yra jūsų atramos taškas?
– Atramos taškas man yra dora, pagarba, atjauta, šeima ir laisvė. Esu reiklus, bet pirmiausia sau.
Bėgant metams išmokau būti kantresnis, atlaidesnis kitų elgesiui.
Sunku kalbėtis su diplomatu apie jausmus. Taip būčiau ir nežinojusi, kaip užbaigti mūsų pokalbį, jei nebūčiau išgirdusi šių Loretos Ušackienės žodžių: „Švenčiu gyvenimą. Buvimą dviese. Ir laimėje, ir negandoje. Susitikome ir įsimylėjome. Džiaugėmės ir liūdėjome. Ginčijomės ir taikėmės, pykomės ir dalinomės... Ir labai reikėjo vienam kito. Per visus tuos santuokos metus.“
