Atokus Dzūkijos kaimelis už Druskininkų, tarp miškų pasislėpęs vienkiemis. Vadinamoji dviejų galų ūkininko troba, prosenelio suręsta dar praeito šimtmečio pradžioje, šienu kvepianti daržinė, svirnas, šulinys.
Ir ant slenksčio sėdinti basakojė, juodaplaukė garbanė, didelėmis akimis stebinti tą paslaptingą, beribį, pilną vaikystės nuotykių ir džiaugsmų pasaulį. Gerianti jo kvapus, rūke paskęstančius vakarus, miško šešėlių vėsą, žemuogėmis dvelkiantį vėją, neskubrius močiutės, parlinguojančios su pieno kibiru, žingsnius, šilto lietaus balas, nakties paukščių bauginantį klyksmą.
„Laura! Mergaitės! Laikas kalbėti litanijas. Marš visos trobon!“ – mielas močiutės, kuriai niekad nesisekė suvaidinti piktos, balsas.
„Ir vėl tos litanijos!“ – burba nelabai patenkintas būrelis čia vasarojančių pusseserių.
„Taip, taip, kiekvieną vakarą! – kvatojasi po trisdešimties metų ta pati garbanė šiandien, matydama, kaip aš nustebusi išpučiu akis. – Ir kiekvieną sekmadienį į Veisiejų bažnyčią. Baltos suknelės, Pirmoji Komunija, gėlių vainikėlis ant galvos. Viskas ir šiandien taip ryšku! Bažnyčia turėjo savo kvapą: smilkalų, vaško, paslapties, dievobaimingos baimės...
Ne mokykloje ar kur nors dvare, o būtent čia, kaime, aš gavau pirmąsias vertybių, o kaimo bažnytėlėje – grožio ir estetikos pamokas. Prie altoriaus mums, mergaitėms, reikėdavo gražiai, tiesiai stovėti, elegantiškai laikyti gėles, nes močiutė iš antro suolo stebėdavo mus kaip vanagas.“
– Laura! Laura! – vieni per kitus ją šaukia Dubingių teniso ir padelio klubo svečiai, suvažiavę į eilinį sporto turnyrą Marčiulionių sodyboje prie Asvejos ežero.
– Laura, Laura! Ar galima? Ar nuveši ledų? Ar maudysies su mumis? Ar eisime žaisti? Oi, man bitė įkando. O jis mane pastūmė! Laura! – nuolat skardena daugybės apie ją zujančių nenuoramų balsai. Pirmenybės teisė, aišku, dviem – Augustui ir Urtei, Š.Marčiulionio vaikams.
Laura – visko, kas čia vyksta vasarą, siela. Nebūtų jos, nebūtų jos dėmesio, tai nebūtų čia tiek džiugesio, nebūtų tiek laimingų veidų. Tiesiog nebūtų vasaros! – įsitikinę Marčiulionių namų svečiai.
– Laura, dar nė su vienu iš savo herojų pašnekesio nepradėjome nuo maldaknygės. Mane jau užbūrė tas magiškasis tavo vaikystės Dzūkijos kaimas, iš kurio atėjai į suaugusiųjų gyvenimą. Tu ir likai gamtos vaikas, kiekvieną laisvą minutę lekiantis anksti rytą grybauti, o vakare nusiprausiantis praėjusią dieną ežero vandeniu.
Laura! Labiau tau tinkančio, romantiškesnio vardo tėvai tikrai negalėjo sugalvoti. Petrarka, sonetai...
– Kad čia nieko romantiško! Atrodo, kad tėvai laukė Lauryno... O gimiau aš, – juokdamasi sudaužo mano versiją garbanė, išskirtinius plaukus paveldėjusi, kaip pati sako, iš tėčio – juodaplaukio garbanoto gražuolio. – Apie savo vaikystę tikrai galiu pasakoti visą dieną. Tėvai atveždavo mane ir vyresnę seserį pas močiutę vasaros ir žiemos atostogų. Susirinkdavome visas būrys pusseserių, dar kaimo vaikų. Iš Kauno atvažiuodavo ir mano draugė „miestietė“ Aistė, kuri dabar į Lietuvą atskrenda iš Australijos. Eidavome į kaimo šokius, maudytis, žemuogiauti.
Ir grybauti su dieduku. Tai tarp kaimo darbų buvo pramoga, o dabar tapo aistra. Jau šįryt spėjau išlandžioti slaptas vietas.
– Kokias? Ten, kur prie ežero, dešinėje pusėje?
– Juk sakiau, kad slaptas! – nepasiduoda Laura.
– Kaimo darbai – ravėjai, laistei?
– Viską dariau! Visą vasarą gyveni su gamta, vienu alsavimu, vienu ritmu. Ir dabar žinau, kada pjauti pirmąją žolę, kada išplaukia rugiai, kada reikės kulti. Sunkiausia būdavo iškultus grūdus supilstyti į kibirus ir sunešti, išpilti į aruodą. Mums, vaikams, tai buvo sunkus darbas. Man dabar juoką ir pyktį kelia, kai girdžiu, jog į šeimas paimtiems globos namų vaikams negalima duoti darbo, esą jie bus išnaudojami, turi teisę apskųsti. Mums vasarą darbai buvo privalomi.
O kokia palaima būdavo miegoti ant šviežio šieno. Naktį išsprukdavome, lauželį kur toliau susikurdavome. Nieko geriau nesugalvosi! Nebent šaltas limonadas, kurio močiutė leisdavo nusipirkti, kai iš tolimos kaimo parduotuvės nešdavome jai pirkinius.
Eini pro aukštus rugius takeliu, geri tą limonadą... Ir užlieja toks laimės jausmas...
O šaltos žiemos, patalai, sušildyti ant krosnies, verpianti vilnas, kojines mezganti močiutė... Aš, aptūlota kailinukais, apauta veltiniais, kasdien su dieduku ant ledo žuvauti.
– Atrodo, kad kalbuosi su laimingu žmogumi, Laura?
– Su laimingu – tai tiesa. Bet ar įdomu skaitytojams bus skaityti apie merginą, vaikystėje ravėjusią svogūnus? Juk jei nebūčiau Š.Marčiulionio žmona, tikrai žurnalistų nedominčiau, – bando spėti Laura.
Ji neteisi. Juk visiems smalsu, kokia yra moteris, kuriai legendinis krepšininkas atidavė savo ranką ir širdį. O kad skaitytojui būtų įdomiau, klausiu Lauros apie pirmąsias jos meiles, kurios, deja, dažniausiai būna ir nelaimingos, ir skausmingos, o po laiko – juokingos. Ir tuoj pasigailiu savo klausimo, kai pamatau, kaip pasikeičia jos veidas.
– Savo pirmąją rimtą meilę išgyvenau gana vėlai, jau baigusi mokyklą. Mes jau kūrėmės kartu, planavome gyventi ilgai ir laimingai. Jis žuvo. Man buvo 22-eji...
Laura maišo šaukšteliu seniai atšalusią arbatą, saulė švysteli spindulį tiesiai į akis, gal todėl ji skubiai susiranda tamsius akinius.
– Bet žinote, kas nutinka po to? Tu su-pranti, kad nieko baisiau tavo gyvenime jau būti nebegali. Nes taip baisu nebebus. Ir tai yra savotiškas apsiraminimas, padedantis gyventi su ta netektimi. Ypač kai esi toks jaunas, kai gyvenimas toks pasiutusiai viliojantis, o meilė – iki pasaulio pabaigos. Ir tas pasaulis vienas, du – ir sudūžta, – sako jauna moteris.
Nuo tos vasaros praėjus penkeriems metams, ji sutiko Šarūną Marčiulionį. Krepšininką, kurio vienintelio plakatas vaikystėje kabėjo virš jos mergaitiškos lovos.
Buvo 2006-ųjų vasara. Dubingiuose, savo sodyboje ant ežero kranto, Š.Marčiulionis jau buvo įrengęs draugų ir vaikų pramogai keletą lauko teniso aikštynų, krepšinio aikštelę ir suorganizavo pirmąjį teniso turnyrą „Dubingiai Open“. Laura buvo pasamdyta iš vienos agentūros padėti organizuoti renginį.
– Aišku, aš žavėjausi krepšininku, kuris per varžybas sumesdavo po trisdešimt taškų. Taip, kaip juo žavėjosi pusė Lietuvos. Dirbau savo darbą, vėliau likau jo komandoje dirbti viešbutyje „Šarūnas“ ir Šarūno krepšinio mokykloje. Jis tuo metu bendravo su kita mergina, neseniai buvo gimusi dukrelė. Abu gyvenome savo gyvenimą. Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną op – trenkė meilės žaibas! Viskas vyko pamažu, natūraliai. Gal tas artimumas gimė iš bendrų pokalbių, net darbo, kai netikėtai imi džiaugtis, jog yra žmogus, kuris mąsto, jaučia panašiai, – susimąsčiusi prisimena Laura.
Suprantu, kad ji kalba labai nuoširdžiai. Nebesinori spausti jos prisiminti kokį nors romantišką pasimatymą, gal žiedo įteikimą priklaupus ar mėnesienoje ištartą meilės priesaiką. Vargu ar to reikėjo ir Laurai. Jauna moteris, kurią subrandino jaunystėje išgyventas mylimojo žūties skausmas, vargu ar skrajoja padebesiais svajodama apie atjojantį princą.
– Laura, gal mano klausimas nuskambės neetiškai, bet paklausiu. Šarūnas nevedė nei vienos, nei antros moters, kurios pagimdė jam vaikus, tik liko jiems rūpestingas tėvas. Bet atidavė savo širdį ir ranką tau, nors nesilaukei jo kūdikio, ir jis neturėjo tau kokių nors įsipareigojimų. Tokią asmenybę kaip Šarūnas Marčiulionis tikrai nelengva užkariauti. Moteris turi pati būti asmenybė.
– Sunku man atsakyti, čia reikėtų klausti Šarūno. Mes susituokę jau 5 metai, prieš tai ketverius gyvenome drauge, dirbome drauge. Būni su žmogumi visas 24 valandas. Ir jei tau kiekviena diena kartu yra džiugi, juk tai daug pasako?
Ir jo pasiūlymas tuoktis buvo toks natūralus. Aš niekada nebuvau ištekėjusi, gal man, moteriai, svarbiau buvo ištekėti. Bet jam, manau, tikrai nebuvo taip svarbu, nes tos sutuoktuvės iš esmės nieko nereiškė. Nebuvo tokių planų – reikės tuoktis! Kai esi drauge su savo žmogumi, ta data visai nėra reikšminga. Tikrai dėl to aš ramiai miegojau, – nusijuokė moteris.
– Bet staiga susituokėte toli nuo Lietuvos, lyg pabėgę nuo draugų ir neišvengiamo šurmulio. Tai buvote suplanavę ar natūraliai atėjo laikas?
– Tikrai nesuplanavę. Tuoktuves susiorganizavome per savaitę. Kaip Šarūnas pasipiršo? Suprantu, kad smalsu. Bet turiu nuliūdinti – na, neprisimenu, nors muškite mane! Jo pasiūlymas buvo labai ramus. „Aš žinau dabar, kad esu pri-brendęs tam žingsniui, kad su niekuo kitu nebenorėčiau gyventi ar tuoktis.“ Gal todėl, kad jo žodžiai buvo tokie paprasti, jie buvo tokie tikri.
Mes atostogavome žiemą, kaip įprastai, Kalifornijoje. Čia lankydavome mūsų mėgstamą sporto klubą, kur dažnai vykdavo įvairios ceremonijos. „Jei jau tuokiamės, tai tik čia!“ – nusprendėme abu. Dvi palmės buvo mūsų liudininkės, – pokštauja Laura. – Nors svečių netrūko. Spėjo atskristi keletas artimųjų iš Lietuvos, o čia turėjome jau daug draugų, vietos lietuvių. Nusipirkau baltą suknelę per dieną, ir aš jau nuotaka!
Laura sako, kad iki šiol saugo savo vestuvinę suknelę. Ne tik todėl, kad dar vis rengiasi susituokti Lietuvoje bažnyčioje. Nes močiutė iš dangaus turbūt graso pirštu: na, vaikai, marš į bažnyčią!
– Saugau suknelę, nes man ji daug reiškia. Net ta šampano dėmelė ant jos... Negalėjau tuoktis vilkėdama svetima išsinuomota suknele, – prisipažįsta Laura ir, gal slėpdama savo jausmus, mane paskubina: – Na, kiekgi galima kalbėti apie mane?
Vaikai mane vėl šaukia, kažko pasigedo.
– Gerai, gerai, – nuraminu, – tai pakalbėkime dar apie tavo vyrą, kol jis dabar teniso aikštyne kaunasi dėl pirmosios vietos. Ar labai išgyvens, jei pralaimės?
– Jei išgyvens, niekas to nematys. Šiame turnyre jis pats ramiausias. Juk jis nuo vaikystės sportuoja. Kiek jo patirta pergalių, pralaimėjimų, traumų, skaudžių išgyvenimų... Tai aš nuolat spirgu. Štai Lietuvos padelio čempionate laimėjau tik ketvirtą vietą. Taip išgyvenau, kad ne čempionė! O jis nuoširdžiai nustebo – juk sveika grįžai, kojos neišsisukai, tiek moterų buvo laimingos žaisdamos. Kur čia tragedija? Ir aš su savo „tragedija“ likau visai vieniša ir nepaguosta!
– Kai susituokia vyresnis vyras ir jauna moteris, vestuvės turbūt yra graži pasaka tik svečiams. O sutuoktiniams prasideda darbas – kurti savo tolesnius santykius. Šarūnas – žmogus legenda, didžiulis autoritetas. Ar neslėgė tai tavęs, ar reikėjo pakovoti už savo erdvę per tuos 5 metus? Nes buvai jaunesnė, turėjai gal savo nuostatų?
– Kai pirmą kartą drauge su juo nuvykau į Ameriką, buvau sujaudinta pamačiusi, kaip jis gerbiamas garsiausių pasaulio krepšinio žvaigždžių. Manęs tai neslėgė, aš juo taip didžiuojuosi. Noriu, kad ir jis manimi didžiuotųsi. Iš jo labai daug išmokau. Kaip planuoti, organizuoti savo veiklą, matyti ateitį toli į priekį. Ir nelengvoje situacijoje vadovautis blaiviu protu. Aš mėgstu mokytis. Tik ne visada suvaldau savo temperamentą. Jei užsimanau pyktis, jis leidžia – papyk dabar, mieloji! Nepasiduoda jokioms mano provokacijoms. Visos mano moteriškos nelaimės, nuotaikos taip supaprastinamos, nors verk! Na, įdomu man su Šarūnu, tikrai įdomu!
– Matyt, Šarūnas tave įsuko ir į sportą? Tavo aistra dabar – padelis. Ne visi dar žino, koks tai sportas.
– Šarūnas šį sportą į Lietuvą atvežė iš Ispanijos. Tai mažesnė nei lauko teniso aikštelė stiklinėmis sienomis. Padelį išmokti žaisti daug lengviau nei tenisą. Mažos raketės, nėra padavimo, nereikia tiek bėgioti. Todėl jis man taip patinka! Šarūno iniciatyva Lietuvoje pastatyta gal net 14 aikštelių. 2014 metais įkurta Padelio federacija, esame tarptautinės federacijos nariai. Pasistengiau tuo žaidimu užkrėsti kitas moteris. Čia, Dubingiuose, jau 4 metus organizuoju turnyrus. Didžiausi būna „Bobų pavasaris“ ir „Bobų vasara“ pavasarį ir rudenį. Pati dar turiu pasitreniruoti, kad laimėčiau.
– Teko matyti, kad tave patreniruoja ir Šarūnas. Kaip tai įmanoma, kad vyras turi tiek kantrybės?
– Šarūnas turi. Aišku, kartais susipykstame, būna aikštelėje ir daiktavardžių, ir veiksmažodžių, bet retai. Jis yra puikus treneris, matyt, gavęs iš mamos pedagogo talentą. Lieka tik jo klausytis ir stengtis.
– Jūsų sodyboje, nuostabioje vietoje, jau pastatyta 16 svečių vilų, kurias galima ir nusipirkti, ir nuomotis. Iškils dar 20. Po kelerių metų prasidės didžiulės sporto arenos, kurioje bus krepšinio ir teniso aikštelės, ir viešbučio statybos. Dubingiai taps sporto ir poilsio centru, vieninteliu tokiu ne tik Lietuvoje. Šarūnas atrodo užsidegęs šiuo projektu ir visai neketina kurtis užsienyje. Bet matau, kad ir tu iki kaklo panirusi darbuose.
– O kaip kitaip? Šarūnas yra pedantas, jis paskui kiekvieną traktorių vaikšto, kiekvieną kupstą apžiūri. Užsienyje mes tik atostogaujame, mūsų gyvenimas, veikla – tik Lietuvoje. Man įdomu tuos namus apstatyti, apželdinti aplinką. Aišku, tam yra profesionalai. Bet aš noriu pati kurti tą grožį. Renkuosi apmušalus, baldus, derinu spalvas. Sodinu augalus, gėles, kiekvieną nuglostau, pakalbinu. Baigiau įvairių kursų, kad suprasčiau, ką ir kur galima sodinti. O tu matei mano daržą? Dar ne? Tuoj tave nusitempsiu! Galima sakyti, kad slapta nuo Šarūno jį užsisodinau. Mano pomidorai net ne šiltnamyje auga! Na, šiltnamio jis man gal jau neleistų statytis, – patraukia per dantį vyrą Laura.
– Dabar suprantu, kodėl jūsų beveik niekada nesimato vadinamuosiuose garsių žmonių renginiuose ir žurnalų puslapiuose. Pražuvę jūs savo kaime...
– Tikrai nepražuvę. Nueiname į renginius, kai matome jų prasmę. O pasipuošti nauja suknele ir nukaukšėti nežinia kodėl – tikrai ne man. Turbūt labiausiai mus prajuokintų, jei kokiame renginy paskelbtų: „Ponia ir ponas Marčiulioniai!“ Nei Šarūnas, nei aš dvaruose neaugome, ponais būti neišmokome. Kokia ponia namie ištvertų, jei vyras visą vakarą porintų, kiek žemių šiandien traktorius sustumdė! O man ir tai įdomu. Nors, prisipažinsiu, įdomiau, kai Šarūnas pasakoja apie neatpažįstamus skraidančius objektus, kitas civilizacijas. Ir pasakoja labai argumentuotai, nes gilintis į tai yra jo aistra.
– Kaip tavo aistra rudenį – grybauti?
– Tiesa, jau taikausi, kaip kokią valandėlę nugvelbti ir pasprukti į mišką. Šarūnas, sako, irgi eitų, jei žinotų, kad ras daug grybų. Kadangi nežino, tenka eiti vienai.
Bet grybus kerta, būtinai su paspirgintais lašinukais ir grietine!
– Šeimyninė keptuvė tokio tavo patiekalo – visų svečių trokštamas skanėstas. Ar dažnai pasimėgaujate gurmaniška vakariene ne namie?
– Tikrai retai. Ta maisto mada mūsų neįsuko. Man labai patinka pagaminti vakarienę namie, ramiai, neskubant. Mums gera dviese. Mes tikrai ne „mišelininiai“ gurmanai.
Vilniuje turime kelias paprastas vietas, jei norime skaniai pavalgyti. Užsienyje ieškome vietinių kavinių be baltų staltiesių. Ten tikras maistas, tikri žmonės aplinkui.
– Tu atėjai į gana didelę Šarūno šeimą. Jau Amerikoje užaugusi jo dukra Kristė iš pirmos santuokos, čia – buvusios draugės, jo dukros ir sūnaus mamos. Ar nesunku buvo, kai iškart užgriuvo ir naujų pareigų?
– Tikrai ne! Vaikai puikiai išauklėti, man smagu su jais. Su jų mamomis bendraujame normaliai. Džiaugiuosi, koks puikus tėtis yra Šarūnas, tikrai ne savaitgalinis. Vaikai yra mūsų gyvenimo dalis. Kai buvo mažesni, ir nuveždavome į mokyklą, ir drauge ruošdavome pamokas, o dabar drauge sportuojame, keliaujame po Ameriką, atostogaujame.
Šarūnas yra gana griežtas, vaikai žino taisyklę – reikia elgtis taip, kad tėčiui netektų pykti! Vaikai gerbia tėtį, bet jis tą pagarbą užsitarnavo. Taip turi būti. Ta pagarbi baimė. Aš pati buvau namie auklėta griežtai ir šiandien suprantu, kad to griežtumo nebuvo nei lašelio per daug. Bet kartais labiau pateisinu vaikų išdaigas, jų norus, palepinu juos. Juk mes visi buvome vaikai!
– Jūsų gyvenimas užpildytas Šarūno vaikais. Dažnai išgirsti klausimą – kada sūpuosite savo mažylį?
– Šiandien galiu pasakyti: viskam savas laikas ir Dievo valia. Vaikai patys pasirinks laiką, kada panorės ateiti. Tikrai jie yra labai laukiami ir bus labai mylimi.
Šarūnas ne tik labai geras tėtis. Jis – labai geras vyras. Ramus, patikimas, teisingas. Mes nemėgstame pyktis, nes neturime dėl ko. Juk gimstame tam, kad gyventume laimingai. Gyvenimas per trumpas, kad jį dar griautume barniais ir pykčiais.
