Lietuvoje rasti kitą tokią moterį kaip Natalija, kurios gyvenimas jau gerą dešimtmetį būtų aptariamas kiekviename žingsnyje, išties sunku. Prie tokio dėmesio dainininkė sako jau įpratusi ir į apkalbas seniai nebereaguoja, tačiau laikui bėgant išmoko apsaugoti šalia savęs esančius artimus žmones.
Apie užsimezgusius naujus jausmus atlikėja kalba atsargiai ir neslepia: kiek tik pavyks, tiek stengsis juos išlaikyti už uždarų namų durų. Tačiau kaip visiškai nieko bendra su pramogų verslo pasauliu neturinčiam žmogui pavyko atkreipti labiausiai apkalbamos dainininkės dėmesį? O čia jau puikus Natalijos gebėjimas intriguoti. „Tai detalės, kurių nenorėčiau atskleisti. Bet mūsų pažinties istorija labai įdomi“, – kvatodamasi sako Natalija.
Skaičiuojant paskutines dienas iki gražiausių metų švenčių N.Bunkės ir jos sūnaus namuose jau stovi dviejų metrų eglė, po kuria Kristupas laukia ne vienos dovanos. Būtent jam Kalėdos – dviguba šventė, nes katalikiškas Kalėdas švenčia su tėvu Danieliumi Bunkumi, o sausio 6-ąją švenčiamas sentikių Kalėdas – su mamos šeima.
– Natalija, Kalėdos – jau visai ant nosies. Ar jos šiais metais jūsų namuose bus kuo nors kitokios?
– Mano manymu, Kalėdos visada yra kitokios negu ankstesniais metais. Namuose pasistatėme aukštą eglę, o tai jau yra kitaip nei anksčiau. (Šypteli.) Kadangi butas nėra labai didelis, ją susidėliojome iš kėnių šakų. Visuomet su sūnumi eglę puošiame gruodžio 1-ąją, jis dėlioja puošmenas, o aš jam pasakoju, ką kiekviena jų reiškia. Yra papuošalų, kuriuos saugau nuo jo gimimo. Kiekviena šeima kuria savo tradicijas, tad ši – viena mūsiškių.
Kabindamas papuošalus jis klausia, kodėl štai šitas yra širdelės formos. O aš atsakau, kad todėl, jog labai tave myliu. Jis – šaunus vaikas, o tokios akimirkos – labai brangios.
– Tačiau pramogų verslo atstovams šventinis laikotarpis – pats darbymetis, o į parengiamąją klasę einančiam Kristupui – atostogos. Kaip paskirstote laiką, kad nenukentėtų nei sūnus, nei koncertai?
– Ši savaitė yra kiek labiau įtempta, o po to bus gerokai laisviau. Kūčios ir pirma Kalėdų diena – laisvos, o vaikui tai labai svarbu. O per Naujuosius metus manęs niekuomet nebūna namie. Jei nedirbčiau per Naujuosius, būčiau paskutinė kvailė. Atsižvelgiant į atlygį, sausio mėnesį galiu važiuoti, kur noriu, nereikėtų dirbti. Bet aš, aišku, dirbsiu. (Juokiasi.)
Gyvenime išmokau susidėlioti priori-tetus, kas yra svarbu. Pirmiausia man svarbus mano sūnus, o kiti dalykai – antraeiliai. Labai džiaugiuosi, kad dirbu darbą, kuris yra ir mano pomėgis. Vadinasi, aš nedirbu. O ir kurdama gėlių puokštes tiesiog kaifuoju, man taip gera. Sėdžiu, klijuoju, medituoju. (Juokiasi.) Juk pati ir pristatau užsakymus, o žmonių emocijos man reiškia labai daug.
– Bet dabar visi suskubs sakyti: negi Bunkei dar neužtenka pinigų. Tiek koncertų, o ji dar ir savo verslą užsukusi!
– Žmonės įsivaizduoja, kad koncertas kainuoja du tūkstančius eurų, tai Bunkė viską pasiima į kišenę. Tuos pinigus gauna įmonė, o Bunkė, kaip ir visi mirtingi žmonės, gauna algą. Sceniniai kostiumai, automobilis – viskas įmonės nuosavybė. O kur dar mokesčiai, kuriuos turiu sumokėti, kad išsimokėčiau algą. Nėra taip, kaip žmonės įsivaizduoja.
Gėlių versliukas – didelis indėlis į mano finansinę gerovę. O pinigų, kaip žinome, niekada nebūna per daug. (Juokiasi.) Jei dirbčiau monotonišką darbą nuo devynių iki penkių, man būtų labai sunku. Kad ir kaip žmonės mane matytų, vis dėlto esu menininkė.
– Verslininkės gyslelė pas jus atsirado labai seniai. Kam už tai reikėtų padėkoti?
– Už tai esu dėkinga mamai. Būtent mama mane į verslą įsuko dar būnant keturiolikos, o jau šešiolikos stovėjau turguje prie savo prekystalio. Prekiavau treningais, batais ir žinojau, kas yra pelnas ir pinigai. Mane tiesiog išmokė šių pradmenų.
Pamenu, praeidamos mokytojos man sakydavo: „Na, ką, Ivanova, nesimokysi, taip ir dirbsi tame turguje.“ Va, prašom. (Juokiasi.) Tai buvo kur kas geresni pradmenys, nei man davė mokykloje. Tikrai žinau, kas yra finansai, moku juos tvarkyti. Na, gal tik saviškių nelabai moku.
Aš visuomet sakau, kad pinigų užteks, ne tai juk laimė. Susigalvoji, kad nori sau ko nors gražaus ar sūnus užsinori lego žaidimo, o jų kainos – nesveikos, per šimtą eurų. Na, pataupome ir nuperkame. Yra buvę visko, neslėpsiu. Bet išsisuki. Pataupai, pasėdi ant kruopų. (Šypteli.)
– Prasitarėte, kad su Danieliumi pasiskirstote laiką, kurį praleidžiate su sūnumi. Kad ir Kalėdų šventimas. Bet juk po skyrybų ne visuomet poros randa tinkamą sprendimą, kaip dalytis atžalomis. Kaip jums pavyko išlaikyti šiltą bendravimą?
– Pirmiausia toms moterims, kurios pradeda savintis vaikus, reikia suprasti, kad tai nėra jų daiktas ir negalima juo manipuliuoti. Va, tėtis turi daugiau pinigų, neduosiu dabar vaiko, o, sakykime, išprašysiu daiktų ar materialių dalykų. Pradėkime nuo to, kad vaikas myli ir mamą, ir tėtį. Ir tu, būdama mama, neturi teisės iš vaiko atimti mylimo žmogaus.
Reikia suvokti, kad mamos ir tėčio santykiai yra dviejų žmonių reikalas, visiškai nevalia į tai kišti vaiko. Nelabai suprantu, kaip galima vaikui primesti savo santykius su tėvu. Tu neturi teisės pasakyti, kad tėtis blogas, kad ir kaip su juo sutartum ar nesutartum. Būtų didžiausias nusikaltimas, jei vaiką pradėčiau nuteikinėti prieš tėvą ar tėvas – prieš mamą. Mudu su Danieliumi turime tokį supratimą.
Mes vaiko laiką pasidalijame pusiau. Su Danieliumi susiskambiname vos ne kiekvieną mielą dieną vaiko klausimais, kartu sprendžiame visas problemas. Tuo aš labai džiaugiuosi. Tėvo ryšį su vaiku dažniausiai reikia išugdyti, o moterims motiniškas instinktas užsimezga kartu su gyvybe. Danieliaus tas jausmas yra labai stiprus. Nežinau, kaip bus, kai gims antras vaikas, galbūt šiek tiek dėmesio apmažės. Natūralu. Sūnų jau dabar ruošiame, kad turės broliuką ar sesutę, kad reikės dalytis. O ką jis? Tik „nenoriu, nieko neduosiu“. (Juokiasi.)
– Sunku nepastebėti pasikeitusių jūsų kūno formų. Neslėpėte, kad priaugote bent 10 kilogramų, o smalsuoliai pasiskirstė į dvi stovyklas. Vieni sako, kad Natalija pagaliau atrodo sveika ir graži, o kiti...
– Kad nėščia! (Juokiasi.) Kaip tik su Juste (Justina Stambrauskaite. – Red.) apkalbėjome, kad, va, Natke, visi sako, kad tu nėščia. O mes tuo metu kokteilius su alkoholiu gurkšnojame, tad, matyt, ne nėščia. (Šypteli.)
Aš suprantu, kad kiti, o ir aš pati esu įpratusi save matyti per liesą. Tokia, kokia buvau prieš metus, tai tikrai katastrofa ir mažai iki nelaimės. Mano ūgis yra 173 cm, o tuo metu svėriau 52–54 kg. Tai – vien kaulai, jokio riebalinio sluoksnio, buvau labai išdžiūvusi. O viskas – tik dėl nervų. Dėl jų prasidėjo ir įvairios ligos, alergijos, kurių niekada gyvenime nesu turėjusi.
Žmonės spėlioja, mano, kad jei jau pastambėjo, iškart nėščia. Į kalbas nereaguoju, jei tik patinka – kalbėkit ir sakykit, kad nėščia. Bet žiūriu į save veidrodyje ir man patinka mano veidas, jis pilnas. Aišku, bendras vaizdas ne visada nudžiugina. Reikia atnaujinti spintą, nes viskas XS dydžio ir į nieką netelpu.
Atsinaujinau truputėlį, ir viskas, man per daug nereikia. Televizijos laidai mane aprengia, o koncertams... Na, vieną „Pop Ladies“ sijoną persiuvame, nes pasiuvo pagal ankstesnius mano matmenis. (Juokiasi.)
Dabar labai džiaugiuosi, kad esu papilnėjusi. Na, taip, reikia kartais paslapstyti riebaliukus, bet dabar aš normali. Norėčiau kokius penkis kilogramus numesti, bet gal nuo pirmadienio. (Juokiasi.) Iš tikrųjų tereikia susitvarkyti mitybą, nes maniškė... Grįžtu vakare ir tiesiog susišluoju šaldytuvą į skrandį. Tiesiogine to žodžio prasme. Daug kas sako, kad negali patikėti, kiek aš suvalgau. Baisu! Bet išties susišluoju visus nesuderinamus produktus. Galiu suvalgyti silkės, pasiimti traškučių, tada riešutukų, sūrio, pasipjaustyti dešrytės. Ir pirmyn! Viską! O paskui rytą būna bloga ir galvoju, kam to reikėjo. (Juokiasi.) Moterys, manau, mane tikrai supras.
– Bet ar nesinorėtų dar vienos atžalos?
– Oi, ne. Po mano išdaigininko Kristupo turbūt labai negreitai norėsiu vaikų. Nebent arti keturiasdešimtmečio. Dar negreit.
– Sakoma, kiekviena moteris įsimylėjusi pražysta...
– Sakote, žydžiu? Stambėju! (Skambiai nusijuokia.) Dabar aš gyvenu ramų gyvenimą, esu dėl visko rami. Žmogus, kuris yra šalia manęs, niekaip neįtempia. Dabar aš džiaugiuosi ramybe.
– O kodėl šįkart pasiryžote santykius slėpti po devyniais užraktais ir saugoti mylimąjį nuo viešumo?
– Aš visais įmanomais būdais stengiausi apsaugoti ir prieš tai buvusį draugą. Ir apsaugojau dvejus metus. Žinoma, kai kas girdėjo, kai kas matė, bet visa tai buvo nuogirdos. Taip pat ir dabar. Kai kas jau matė, bet niekas nenufotografavo. Mes sąmoningai nelendame ten, kur gausu fotografų. Tiesiog nesinori šaršalo.
Žmogus yra visiškai ne iš pramogų pasaulio, norisi jį apsaugoti, jam to žinomumo darbe visai nereikia. Viešajame gyvenime pliusų nėra jokių. Koks čia pliusas, kad esi matomas? Kartu nusprendėme, apie tai kiek įmanoma lakoniškiau kalbėti, neišsiplėsti į smulkmenas.
– Tai galbūt galime tikėtis ir trečių vestuvių?
– Apie vestuves aš negalvoju. Su jomis yra taip: tekėjau jau du kartus ir abu kartus nepavyko. Žinoma, nesakau „ne“, bet man tai nėra siekiamybė. Kitos moterys sako: kaip faina, pasipiršo. Nėra taip, kad aš to laukčiau. Ir negaliu sakyti, kad visai nelaukiu, nes vis dėlto tai yra žingsnis, kuris parodo, kad žmogus apsisprendė. Ar aš ištekėsiu būdama 40-ies, ar 37-erių – ne esmė.
Nežinau, norėsime gyventi kartu ar nenorėsime, laikas viską parodys.
Žinote, kai du kartus santuoka nesusi-klosto, natūralu, kad pirmiausia baiminiesi. Pradėkime nuo to, kad esu atsakinga ne tik už save, yra ir sūnus, kuris tai vienaip ar kitaip gali išgyventi. Jį aš turiu pripratinti prie to žmogaus. Tai jokiu būdu neturi būti „bam“ – dabar mes gyvensime trise. Aš turiu paruošti savo vaiką tokiam žingsniui.
– Tuomet apibūdinkime, neįvardijant jūsų mylimojo savybių, koks vyras galėjo sužavėti Nataliją Bunkę?
– Su gera drauge Nijole (Nijole Pareigyte-Rukaitiene. – Red.) neseniai užsidariusios vonioje kalbėjome.
Seniau visi draugai ar, pavadinkime, kandidatai buvo kas? Verslininkai, tokie turtingesni. O ko galiausiai mums reikia? Ramybės. Mes pačios esame pramogų verslo moterys, publikos linksmintojos, nuolat judriame gyvenimo tempe. Ir jei šalia būtų toks pat žmogus, sudegtume greitai. Šalia reikia ramaus, protingo vyro.
Turbūt dabar turiu fobiją ir esu labai atsargi su visais tais viešumoje aktyviais vyrais. Aš negaliu pakęsti, man tai lyg alergija. Pamatau geriantį vyrą – viskas. Turiu žinoti, kad grįšiu iš koncerto ir jis nebus kur nors dingęs ar savaitgaliui nedings. Aš turiu būti rami, kad jei paliksiu jį su sūnumi, sūnui bus viskas gerai. Elementarūs dalykai, bet vyras turi suteikti saugumo jausmą.
– Ar tai reiškia, kad su amžiumi keičiasi nusistovėję standartai ir labiau norisi jaukumo būnant namuose, o ne viešumoje?
– Negaliu sakyti, kad tai taikoma visiems. Tai keičiasi konkrečiai mano atveju. Negaliu sau leisti labai viešai eiti į pasimatymą, jei noriu apsaugoti žmogų. Arba tai turi būti kitas miestas. Šalia manęs esančiam žmogui sunku priprasti prie dėmesio, nes jis – ganėtinai perdėtas. Vilniuje mažai kas kreipia dėmesį, o kitur kaip visi žiūri ir šnabždasi! Aš to lyg ir neišgirstu, o gal jau įpratau. Bet jis sugeria visa tai ir jam pradžioje buvo ganėtinai nelengva.
Todėl bijau, kas bus, kai pasirodys kokia nuotrauka ar žinia. Nežinau, ar jis tikrai supranta, kas jį užklups: dėmesys, rodymas pirštais. Viso to noriu išvengti kuo ilgiau.
