Dainininkė, scenoje esanti ne vienus metus, dalyvavo „Lietuvos balse“ ir „Chorų karuose“, rengė koncertus ir penkis sykius šturmavo „Eurovizijos“ atranką, tačiau niekada nebuvo sulaukusi tiek dėmesio, kaip per šiuos porą mėnesių.
Lyrišku kūriniu „When We’re Old“ ir jo lietuviška versija „Kol myliu“ žiūrovus nuginklavusi mergina jau skaičiuoja daugiau nei milijoną vaizdo klipo peržiūrų internete, o kovo 11-osios vakarą išgirdo kol kas svarbiausią savo karjeros žinią – gegužę Lisabonoje ji neš mūsų šalies vėliavą į didžiausio Europos dainų konkurso sceną.
Sentimentalus kūrinys apie amžiną meilę TV žiūrovų balsavime nurungė visus konkurentus.
Muzikos mokyklą lankiusiai, o vėliau turizmo ir viešbučių administravimo specialisto diplomą įgijusiai merginai šie metai turėtų padovanoti ilgai lauktą karjeros proveržį – jos galvoje jau sukasi mintys apie naujas dainas ir pirmąjį albumą.
Bet visa tai – jau po „Eurovizijos“, kelialapį į kurią iškovoti Ievai padėjo ir vyras.
12 metų už Ievą vyresnis krepšinio treneris Marius Kiltinavičius, su kuriuo ji susituokė prieš trejus metus, „Eurovizijos“ atrankos finale žengė į sceną ir apkabino žmoną baigiantis dainai.
Jautri akimirka, kuri galbūt padėjo galutinai apsispręsti balsuojančiai publikai, nors ir be šio akcento pagyrų I.Zasimauskaitei netrūko.
Šilumą ir švelnumą scenoje skleidžianti dainininkė „Stiliui“ atvėrė širdį daugybe temų – nuo jausmo pasiekus išsvajotą pergalę iki tikėjimo ir patirto gyvenimo lūžio.
Jos kasdienybė atrodo kiek kitokia nei daugumos popžvaigždžių – praėjus kelioms dienoms po pergalės „Eurovizijos“ atrankoje Ieva išvyko į Kopenhagą pabendrauti su savo dvasiniu mokytoju.
Nuolat besijuokianti ir greitakalbe šnekanti mergina atrodo tikras pozityvumo įsikūnijimas – atrodo, nėra dalykų, kurie ją galėtų nuliūdinti.
– Koks jausmas apėmė išplėšus pergalę „Eurovizijos“ atrankoje?
– Nerealus jausmas. Telefonas „pakibęs“, nes nespėju atsakyti į klausytojų laiškus. Nesuprantu, kas vyksta, širdyje labai gera. (Juokiasi.)
Šią akimirką esu laiminga, bet noriu gyvenime pasiekti laimę, kuri niekada nesibaigtų.
Atrankos metu buvo dienų, kai nusvirdavo rankos, pagalvodavau: kam mano to reikėjo? Bet tada paskaitydavau laiškus tų, kurie manęs klausosi. Ir vėl viskas tapdavo labai gerai.
– Atrankos metu scenoje pasirodėte basa, finale – su bateliais. Kodėl?
– Gavau daug kritikos dėl basų kojų, kaip ir dėl pirmųjų batelių, kuriuos avėjau. Finalui batelius nupirko tėtis.
– Daugelis kitų atlikėjų turi patyrusius prodiuserius. O jūs – lyg ir pati sau.
– Taip, bet tai yra smagu. Sklando kalbos, kad laimėti atranką gali tik tie, kurie turi tvirtą užnugarį, patyrusius vadybininkus. Bet aš įrodžiau, kad galima laimėti ir be to.
Tiesa, labai didelį darbą atliko režisierė Rasa Micachienė – tiek patarimais, tiek įkvėpimu.
Neturiu daug pinigų, nesu arenas renkanti žvaigždė. Negalėjau samdyti žmonių. Bet turėjau komandą, su kuria norėjosi padaryti kuo geresnį pasirodymą. Ir mums pavyko.
– Ar žinote, kiek reikės išleisti „Eurovizijai“?
– Dar nežinau, bet po atrankos prie manęs priėjo ne vienas žmogus ir patikino, kad pinigų bus, turiu tik susitelkti į dainavimą ir negalvoti apie kitus dalykus.
Buvo labai šiltų akimirkų – pavyzdžiui, moteris, iš kurios daug metų perku gėles, prieš atranką parėmė finansiškai ir sakė: tu tik dainuok.
– Kas pirmasis pasveikino laimėjus?
– Žinoma, vyras, juk jis atrankos metu ir scenoje spėjo pabūti.
Taip pat – tėtis, kuris pirko man valgyti, batelius atrankos finalo pasirodymui. Mūsų šeimoje yra buvę daug problemų, bet mano ryšys su tėčiu – ypatingas, turbūt tėvams su dukromis dažnai taip būna.
Mano močiutė Laima irgi buvo arenoje ir laukė, kad galėtų pasveikinti. Laukiu, kada pagaliau galėsime visi kartu susėsti ir pavalgyti bulvinių blynų. (Juokiasi.)
– Teko būti Portugalijoje?
– Ne, bet dar vaikystėje mamai pasakiau – jei laimėsiu „Euroviziją“, tai bus Portugalijoje. Pati nežinau, kodėl taip galvojau.
Prisiekiu gyvybe, tai tiesa, aš niekada nekuriu nebūtų istorijų ar skandalų, kad pasikelčiau reitingą. Gal taip sakiau dėl to, kad žiūrėdavau argentiniečių serialus per televizorių, o Portugalija iš visų šalių atrodė labai panaši į Argentiną – šilta, visi šypsosi. Sakiau – Portugalija mano šalis.
– Eidama į sceną, galvojate apie savo vyrą, krepšinio trenerį Marių. Ar jam „Eurovizijos“ metu nereikės vadovauti komandai?
– Šiais metais Marius neturi savo komandos. Aš vis galvojau – kodėl taip viskas susiklostė? Jis du kartus tapo NKL čempionu, tad būtų natūralu, kad ir šį sezoną dirbtų savo darbą.
Marius niekur nuo krepšinio nepabėgs, visas jo gyvenimas – vienas didelis krepšinio kamuolys. Mūsų namie viskas sukasi aplink krepšinį.
Bet dabar aš suprantu, kad be jo „Eurovizijos“ atranka man būtų beprotiškai sudėtinga – ir fiziškai, ir emociškai.
Juk reikėjo važinėti į repeticijas, viskuo rūpintis, gamintis maistą. Marius visą laiką buvo šalia. Kadangi šį sezoną netreniruoja komandos, jis tikrai į Portugaliją vyks kartu.
– Marius – buvęs vaikinų popgrupės N.E.O., kuri irgi yra dalyvavusi „Eurovizijos“ atrankoje, narys. Ar jis dar kartais padainuoja?
– Marius iš tiesų nėra dainininkas. Jis nuo mažens buvo krepšininkas, vėliau tapo treneriu. Taip jau nutiko, kad kadaise kieme žaisdamas krepšinį susipažino su Raigardu Tautkumi, o jis pasiūlė kartu suburti vaikinų grupę.
Baigėsi tuo, kad dešimtmetį N.E.O. buvo viena populiariausių grupių Lietuvoje. Todėl Marius turi didelę scenos patirtį – tiesa, ne vokalo srityje. (Juokiasi.) Jis grupėje buvo tas, kuris gražiai atrodo ir kalba.
Bet jis turi klausą, duoda patarimų, skatina mane kalbėti ir dainuoti kuo natūraliau, būti savimi.
– Kaip nusiteikiate prieš eidama į sceną?
– Kartoju mantrą. Ją sakydama prašau, kad man būtų leista išlikti savimi. Tai darysiu ir Portugalijoje.
Ši daina – tokia jautri, kad per repeticijas ne visada galėdavau ją pabaigti. Bet kontroliuoti savo jausmus scenoje – svarbi ir įdomi patirtis.
– Skaitytojai internete jau svaidosi idėjomis. Pavyzdžiui, pakviesti į sceną tikrą senukų porelę ar vaizdo projekcijose parodyti Valdą ir Almą Adamkus.
– Idėja su tikra senelių pora, šokančia scenoje, sukasi jau nuo atrankos vidurio. Nežinau, gal ir verta apsvarstyti.
Dėl prezidento V.Adamkaus su žmona – labai to norėčiau. Buvo tokia istorija – dainavau „Žalgirio“ arenoje, pirmoje eilėje sėdėjo V. ir A. Adamkai. Jų amžina meilė iki pat senatvės įkvepia – mačiau, kaip jie klausydamiesi šypsosi. Pagalvojau, kad irgi norėčiau taip gražiai pasenti. Jų meilė – tikras stebuklas.
– Kaip reaguojate į kritiką, piktus komentarus?
– Nesu gavusi nė vienos piktos asmeninės žinutės. Žinoma, paskaitau komentarus.
Galvoju, o kodėl neleisti žmonėms būti tokiems, kokie jie yra. Tik aš visada noriu paklausti: ar jie lygiai taip pat piktai rašytų savo artimam žmogui? Tik tiek.
Linksmina komentarai, kad mane kažkas prastūmė. Bet žinau tiesą. Neturiu prodiuserio, kuris eitų ir už mane bandytų ką nors paveikti. Gal žmonės įsivaizduoja, kad čia sukasi dideli pinigai, kažkas kažką paperka. Aš žinau, kad ne, nieko nedariau. Žmonės tiesiog pamilo šią dainą.
Kita vertus, natūralu, kad atrankoje kiekvienas žmogus turėjo savo favoritą ir liūdi, jei laimėjo ne jis. Viskas gerai.
– Jūsų pavardė – ilga. „Eurovizijos“ komentatoriams ir gerbėjams užsienyje turbūt nelengva ją taisyklingai ištarti. Gal yra minčių pasirinkti slapyvardį?
– Tiesa. Mes šį tą pakeisime. Noriu pasivadinti sceniniu vardu Mayi, tai sanskrito kalba reiškia energiją. Kodėl būtent taip – viskas bus paaiškinta, kuriame gražų filmą apie tai.
Tiesa, dar nesu tikra, ar būtent tokiu vardu vadinsiuosi jau „Eurovizijoje“.
– Ar planuojate keisti sceninę aprangą?
– Pati neplanavau, man suknelė, kurią dėvėjau atrankoje, graži. Bet stilistė žada „Eurovizijai“ sugalvoti kai ką ypatingo. Tiesa, turbūt rūbas vis tiek bus panašus į tą, kurį vilkėjau čia.
– Turite savo amuletą, kuris padeda kovoti?
– Taip, maldos karoliukus, tikiu, kad jie padėjo nusiraminti ir susitelkti. Bet didžiausias sėkmės amuletas – žiūrovai. Nes jei balsuotų tik komisija, būčiau nelaimėjusi. (Juokiasi.)
– Žmonės pastebi, kad kalbėdama labai daug juokiatės.
– Žinau. Man ir tėtis sakė pastabą, kad nuolat juokiuosi ir rodau juokingas mimikas. Tai iš jaudulio – tada labai greitai kalbu ir daug juokiuosi. (Juokiasi.)
– Kurį iš savo jau buvusių konkurentų siųstumėte į „Euroviziją“, jei negalėtumėte vykti pati?
– Atrankos finale priėjau pasveikinti Monikos Marijos, Paulos, Kotrynos Juodzevičiūtės. Tikrai eičiau į jų koncertus.
Jurgį Brūzgą ir Vaidotą Valiukevičių iš „The Roop“ jau esame matę anksčiau. Bet toms jaunoms mergaitėms pasakiau – labai laukiu, kada jūs išvyksite į „Euroviziją“. Jos turi nepasiduoti, aš ateityje sirgsiu už jas.
– J.Brūzga dainavo jūsų vestuvėse.
– Taip, tai buvo kosmosas. Visiems jį rekomenduoju. Mano vestuvės buvo blaivios ir vegetariškos – įsivaizduokite, ką reikėjo veikti svečiams?
Bet pasirodė Jurgis, ir apie tas vestuves žmonės kalba iki šiol. (Šypsosi.)
Beje, atrodo, kad į „Euroviziją“ su manimi vyks Jurgio žmona Akmėja – ji pritariančiuoju vokalu dainavo su manimi atrankoje, norėčiau, kad tai darytų ir Lisabonoje.
– Jūs jau esate buvusi „Eurovizijoje“, ar ne?
– Taip, prieš 11 metų Olandijoje – vaikų „Eurovizijoje“ su atlikėja Lina Joy dainavau kaip pritariančioji vokalistė.
Atsimenu, kad toje dainoje daug kartų skambėjo žodžiai „hey hey hey“, visi buvo apimti euforijos.
– Nebijote Portugalijoje pralaimėti, nepatekti į „Eurovizijos“ finalą?
– Labiausiai bijau nuvilti žmones, kurie manimi tiki. Tai normalu. Stengiuosi apie tai negalvoti. Eidama į sceną mąstau tik apie tai, kad kuo geriau padainuočiau. Tikiu šia daina, kad ir kas nutiktų, net jei nepatekčiau į finalą.
Kurią vietą užimsiu Portugalijoje, nežinau ir nespėlioju. Žinoma, norėčiau pirmos vietos – būtų stebuklas Lietuvai.
– Ką darysite, jei laimėsite?
– Dainuosiu. Dar turbūt eisiu pas prezidentę ir pas jus – duoti dar vieno interviu. (Juokiasi.)
– Jūsų gyvenimo būdas nėra labai būdingas pramogų pasauliui. Nevartojate alkoholinių gėrimų, nevalgote mėsos. Koks yra blogiausias jūsų įprotis ar yda?
– Buvau vienoje TV laidoje, prie manęs priėjo vedėja ir paklausė: Ieva, tu tikrai tokia gera ar tik apsimeti, kad žmonės tave mėgtų, – negeri, nesikeiki?
Atsakiau, kad prieš ketverius metus ji būtų nustebusi. Nes tada aš ir keikiausi, ir visa kita dariau. Taip nutiko, kad viskas pasikeitė.
Mano didžiausia yda – pykti ant vyro ir rėkti, kai susinervinu.
– Vienoje TV laidoje jis ir sakė, kad jūs – šeimos galva.
– Tikrai? (Juokiasi.) Bet iš tiesų aš seku juo. Tik darau tai tyliai. Moteris niekada nepripažins, kad vyras teisus.
Iš tiesų kreipiu dėmesį į visas jo pastabas ir patarimus. Tik nesakau to garsiai, nes nenoriu, kad jis žinotų. Na, štai, pasakiau garsiai. (Juokiasi.)
– Dėl ko jūs pykstatės?
– Vyras ir moteris – dvi visiškai skirtingos būtybės. Galim kalbėtis apie tą patį, bet nesusišnekėti.
Aš kartais nesuprantu, ar jis iš manęs tyčiojasi, ar kalba rimtai. Sakau – Mariukai, surask cukraus. Paaiškinu, kurioje spintelėje, o jis neranda. Paaiškinkit man, kaip, kodėl vyrai taip elgiasi?
Bet dažniausiai būna visi tie „tu manęs nemyli“, „tu manim nesirūpini“. Mes, moterys, tokios – iš tiesų vyrai myli ir rūpinasi, bet tai daro kitaip, ir mes kartais to nematome.
– Kas jūsų gyvenime nutiko prieš tuos ketverius metus, kad viskas pasikeitė?
– Šešiolikos metų patekau į pramogų pasaulio virtuvę – TV šou „Lietuvos balsas“, „Chorų karai“. Mačiau ir audringų vakarėlių, ir visa kita. Iki tol man atrodė, kad labai noriu būti to pasaulio dalimi, kad jame niekas neturi problemų.
Kai pamačiau viską iš arti, supratau, kad ne, šito aš nenoriu. Išvykau į Barseloną ir pradėjau ieškoti savęs.
Sykį ten mane ištiko panikos priepuolis, labai išsigandau. Nebuvau labai tikinti, buvau iš tų žmonių, kurie Dievu tiki tada, kai kas nors negerai ar sudėtinga. Kai lauki egzamino, operacijos ar panašiai.
Tą naktį, kai man buvo labai sunku, sakiau – Dieve, padėk, jei išgyvensiu šią naktį, keisiu savo gyvenimą. Buvo baisu – visas kūnas drebėjo. Kai apima panikos priepuolis, galvoji, kad miršti, nors visa tai – tavo galvoje.
Prabudusi pradėjau ieškoti atsakymų į daugybę klausimų. Radau juos. Ir ačiū Dievui.
– Esate tikinti. Dievas turi daug vardų. Kuriuo į jį kreipiatės jūs? „Eurovizijos“ atrankoje jus supo Krišnos sekėjai.
– Tikiu Rytų filosofija. Krišnaistai nėra sektantiškas judėjimas, kaip daug kas mano. Jo sekėjai tiki meile Dievui, nevalgo mėsos, nes tiki, kad viskas gyva.
Mano reakcija, kai pirmąsyk sužinojau apie tuos žmones, irgi buvo tokia: ten kažkokios nesąmonės. Bet taip maniau tik dėl nežinojimo.
Nuoširdžiai sakau – tai vieni geriausių, nuoširdžiausių, tyriausių žmonių, kuriuos esu pažinojusi. Jeigu ne jie, aš šiandien nestovėčiau „Eurovizijoje“. Jie mane palaiko kiekviename žingsnyje.
Suprantu, gali atrodyti, kad tai sekta, blogis, fanatizmas. Bet aš niekuo nepasikeičiau, tai gali paliudyti mano šeima ir draugai. Tiesiog atradau gyvenimo laimę, skonį.
Ir aš toliau myliu Jėzų Kristų, jaučiu, kad tik dabar supratau, kas yra Bažnyčia ir visi kiti judėjimai.
Daugelis sako, kad yra tik vienas judėjimas ar kelias, kuriuo gali eiti. Ne, yra daug kelių. Mano kelias šis, nes jis labai tinka mano asmenybei, charakteriui. Bet aš tikrai neišsižadėjau savo tikėjimo – krikščionybės.
Mes su šeima švenčiame Kūčias, tiesa, valgome tik vegetariškus patiekalus. Laužome kalėdaitį, kalbame krikščioniškas maldas.
– Jūsų „eurovizinė“ daina – apie meilės priesaiką iki paskutinės gyvenimo dienos. Nebijote pasenti?
– Labiau bijau mirties, o ne senatvės. Visi pasensime.
Nebijau pasenti, jei šalia bus Marius. Labai banalu, bet taip yra. Labai norėčiau šį gyvenimą palikti anksčiau nei jis.
– Kaip dabar atrodo jūsų įprasta diena? Nuolat būnate Vilniuje, gal jau metas kraustytis?
– Ne, kadaise gyvenau Vilniuje, bet Kaunas man labai patinka, ten visa mano šeima, draugai. Tai mano širdies miestas.
Dėl „Eurovizijos“ pasikeitė gyvenimo ritmas – anksčiau keldavausi ketvirtą ryto, miegoti eidavau devintą vakaro.
Keliuosi, bėgu, medituoju, daliju interviu, repetuoju, lankau vokalo pamokas. Balsą reikia paruošti, kad jis būtų geros formos. Reikia tobulinti ir teksto tarimą. Aš kaip sportininkė – sportuosiu iki pat pasirodymo Lisabonoje.
