Lijo pavasario lietus. Paskutinėmis akimirkomis šalia buvo brangiausia V.Kernagio moteris. Jo žmona. „Tave man atsiuntė Dievo angelai“, – dar spėjo jai pasakyti.
V.Kernagio neišgelbėjo iš Vienos atskraidintos ir persodintos kamieninės ląstelės. Pasiaukojamai jį gydę medikai. Išgijimu paskutinėmis dienomis nebetikėjo niekas. Tikėjo dviese. Vytautas ir Dalia. 35-eri metai kartu ir 9 mėnesiai kovos.
„Man buvo šokas. Aš tikrai tikėjau, kad Vytui bus padovanoti dar nors keleri metai gyvenimo. Tikėjau stebuklu ne todėl, kad privalėjau. Aš iš tikrųjų sumenkusiame Vytauto kūne nemačiau mirties. Jis buvo toks aistringas kovotojas. Visada. Bet aistringiausiai jis grūmėsi už savo gyvybę“, – sakė tuomet D.Kernagienė. Tą patį ji kalba ir dabar, praėjus 10 metų po savo vyro, turbūt iki šiol vieno mylimiausių Lietuvos dainių, V.Kernagio mirties.
„Ir nors truputį Dievo turi būti“, – pasakė dainius per Nacionalinės premijos teikimą mėnesį prieš mirtį.
Jei Dievo būtų buvę truputį daugiau, Vytautas dar būtų suspėjęs išvysti Suvalkijoje žydinčias vyšnias. Jei dar daugiau – spėjęs paragauti jų uogų. Bet Dievo buvo tiek, kiek yra. Baltas paukštis nutūpė, kada jam buvo lemta.
Miško keliuku Antakalnyje vingiuoju vis į kalną, įsuku į teatro žmonių buvusių sodų bendriją, dar vienas posūkis, pušynas ir namai. Tuo keliu V.Kernagis niekada nėra grįžęs į namus. Nespėjo. Šis paprastas namas tėvų sode buvo jo svajonė. „Pastatysiu čia namą, židinį akmeninį, kieme supilsime kalniuką anūkams su rogutėmis važinėtis, vasarą jie lakstys žole. O aš sėdėsiu terasoje ir žiūrėsiu į juos“, – jis dar taip svajojo vis silpdamas.
Jo sumanymus ir idėjas išpildė žmona ir vaikai. Yra ir namas, ir terasa, ir židinys, ir kalniukas. Tik maestro nebepamatė, kaip nuo jo čiuožinėja augantys jo anūkai. Dabar vyriausiajam Nojui 13 m., Vėjui 12 m., Džiugui 6 m., Kristijonui 4 m. Jaunieji anūkai niekada nematė savo žymiojo senelio. Užaugo ir V.Kernagio vaikai.
Visada plačiai besišypsančiai, taip panašiai į tėtį ir išvaizda, ir charakteriu Eglei jau 34-eri, Vytautui, kuris rūpinasi tėčio muzikiniu palikimu, – 41-eri.
– Ar anūkai ką nors supranta, koks buvo jų senelis? Kad jis buvo mūsų visų? – atsargiai renku mūsų pokalbio žodžius. Dešimt metų Dalia vengė viešumos ir dabar jai nelengva į savo pasaulį įsileisti svetimą žmogų.
– Nojus ir Vėjas jį prisimena. Jie abu labai muzikalūs. Mažieji tik mato jo plokšteles, girdi muziką, vaizdus per televizorių. Džiugas auga tikras artistas. Jis nuolat vaidina pamatytus personažus, kažką groja vaikiška gitara. Paklausė vieną kartą – o kur senelio gitara? Nusivedžiau į Vyto kambarį, į kurį nevalia vaikščioti, ir aš retai užeinu, nes nepajėgiu. Daviau palaikyti Vyto gitarą. Matytumėt, kokia buvo jo reakcija! Jam vieninteliam buvo leista paimti į rankas tą gitarą. Laikė lyg šventenybę ir ėmė skambinti. Tėvams iki šiol nesakėme.
– Šiandien tu viena gyveni šiame name, vaikai išskrido. Tau smagu čia, mėgsti savo namus? O gal skaudu? Kiekvienas jų kampelis buvo Vytauto išsvajotas, suplanuotas, o jo nėra. Tik juodas jo pianinas svetainės kampe.
– Čia jo pirmasis pianinas, niekam negalėčiau jo parduoti ar atiduoti. Namą teko man įrenginėti, kai Vytas jau buvo ligoninėje. Kai ką spėjome ir kartu nupirkti, kad ir šias tamsias grindis. Daug mėnesių praleidau prie jo lovos Klaipėdoje, vėliau Vilniuje. Nesužiūrėjau visko. Ir židinys išėjo ne toks, ir langai ne tos spalvos. Bet tuo metu tai nebuvo svarbu. Sūnus Vytautas čia užbaigė tai, ką tėtis buvo sumanęs. Prisipirko įrankių, kalė, statė, dažė. Kad nepasiduotų skausmui.
Į tą namą gyventi mane taip pat vaikai atvežė. Niekaip negalėjau išsikraustyti iš mūsų senojo butuko. Nes jame gyvenome mes. O čia – be jo. Gulėdavau per dienas ant sofos ir žiūrėdavau į sieną. Kam man visa tai? Ir pradžių pagyveno ir vaikai. Atsivežiau mamą, ji mirė po 8 mėnesių. Gelbėjo mane taip pat darbas. Aš buvau įpratusi visą gyvenimą viena viską tempti, remontuoti, tvarkyti. Griebiausi to paties ir čia. Pamažu apsipratau. Kartais pamąstau – gal reikėtų parduoti, kam man vienai namas? Bet juk visur čia Vyto svajonių pėdsakai. Negaliu... Užsikuriu tą židinį... Žinot, kalbu turbūt visokius niekus... Išvirsiu arbatos.
Su D.Kernagiene pirmą kartą mes kalbėjomės prieš 10 metų, vėlų vakarą. Gretimoje palatoje V.Kernagiui Dievas skaičiavo paskutines gyvenimo valandas.
– Dalia, apie ką tu mąstai paskutinėmis Vytauto gyvenimo naktimis? Gal klausi, kodėl tau buvo skirta tokia dalia – sutikti savo žmogų, nueiti su juo sudėtingą kelią, kad jis numirtų ant tavo patikimų rankų?
Dainoje, kurią jis paskyrė tau, yra žodžiai „kaip pasiilgau aš tavo rankų, tokių švelnių švelnių, tokių gerų ir stebuklingų lyg sapne. Paklausyk, kaip lyja lietus“.
Dabar už lango taip pat lyja pavasario lietus.
– Nežinau atsakymo. Gal jis slepiasi visai paprastuose dalykuose. Rytą pabudau nuo ašarų. Paskambinau gydytojai Linai,- kurios rankose plazdėjo Vyto gyvybė.
„Dalia, ar tu nematai, kad jis po truputį išeina?“ – švelniai pasakė ji.
„Nematau“, – atsakiau. Gal tiesiog labai nenorėjau matyti. Jis labai kovojo, kad gyventų. Bet, manau, supranta, kad išeis, – atsakė tuomet D.Kernagienė.
– Jūs susitikote būdami studentai. Tu – Dailės akademijos, jis – Konservatorijos. „Aš tave myliu“, – ištarė priklaupęs akiniuotas vaikinas tuometėje Lenino aikštėje.
Kokia buvo jūsų meilės istorijos pradžia?
– Susitikome, kai Vytas koncertavo Dailės akademijoje. Pažinojau jį tik iš nuotraukų, jis jau filmavosi. Mes tuomet buvome hipiai, „gėlių vaikai“. Hipių filosofija mums suteikė laisvę mąstyti. Ir švaros sieloje. Mūsų karta tai gavo.
Aš gyvenau savo patrakusių bendrakursių draugijoje, netrūko ir gerbėjų. Vytas man pasirodė labai gražus. Su akiniais storais rėmais, mūvėjo pritrenkiančius mokasinus, matyt, tėvai iš gastrolių buvo parvežę.
Įsiklausiau į jo dainas. Kažkas taip suvirpino sielą. Turėjau daug gerbėjų, bet Vytautas buvo labai atkaklus. Jis buvo kitoks. Ir išsirinkau jį.
– Jis dainavo minioms, jį dievino minios. O koks jis buvo nulipęs nuo scenos?
– Jis buvo beprotiškai geras. Ir to gėdijosi. Iš jo sklido tokia šiluma... Būdamas vaikas jis turėjo daug kompleksų, buvo apkūnus, silpnaregis. Ir tai liko. „Jei negali ko paslėpti, tai paryškink“, – taip jis gindavosi nuo kompleksų. Jis lyg slėpė savo savastį po akiniais, kuriuos nusiėmęs jausdavosi toks pažeidžiamas, slėpė jausmus. Jis juk Kernagis!
Odinė piloto striukė, žalias šalikas. Tokį jį prisimenu jauną. Mano mama vis sakydavo: „Ir vėl tie akiniai po balkonu stypso.“
Iš armijos jis man rašydavo kas antrą dieną. Laiškai būdavo apklijuoti iškarpomis iš žurnalų, aprašinėti jo komentarais, pokštais. Jam buvo svarbu, kad aš jausčiau, jog jį turiu, kad mes nepasimestume. Tarnavo dalinyje prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios. Vienoje vietoje tvora buvo apgriauta ir čia aš jo laukdavau. Jis išlįsdavo trumpai apkirptas, ausys atsikišusios...
– Nuo tos dienos, kai Vytas ištarė tau: „Aš tave myliu“, iki šios dienos, kai jis išeina, praėjo 35 metai. Tuokdamiesi jūs prisiekėte mylėti vienas kitą iki senatvės. Nespėjote kartu pasenti. Bet ar spėjote vienas kitu pasidžiaugti? Juk juo nesižavėti buvo neįmanoma. Koks buvo jūsų gyvenimas?
– Labai sudėtingas. Aš pati esu labai sudėtinga, tik mažai kas žino. Vytas – taip pat. Gyventi su Kernagiu tikrai nebuvo lengva.
Buvo visko. Ir palaimos, ir nevilties. Tas jo meilės prisipažinimas buvo gal ir paskutinis. Jis vengė kalbėti apie savo jausmus. Mes labai gerai gyvenome iki Dainos teatro sukūrimo. „Dalia, bet aš uždirbsiu pinigų“, – sakė. Mes tikrai jų neturėjome. Aš namie su vaikais. Jis gastrolėse. Yra tekę sulaukti ir kažkieno naktinių skambučių, įžeidžiančių žodžių. Bet man tokios pretenzijos atrodė juokingos.
Tik mes žinojome, ką vienas kitam reiškiame. Kernagis visada grįždavo namo. Pas mus. Aš ištvėriau.
– Grįždavo su atsiprašymu? Ar tylomis?
– Jis niekada nieko neaiškino ir niekada neatsiprašinėjo. Tik po daugelio metų paėmė mano ranką ir pasakė: „Ačiū tau, kad tu ištvėrei. Gerai, kad mus išsaugojai.“ Toks buvo jo atsiprašymas paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.
Tarp mūsų visada buvo kažkokia ypatinga dvasinė priklausomybė. Aš jo niekada nesu išdavusi. Gal tai ir buvo mūsų tvirtovė. Mes negyvenome laikydamiesi už rankyčių. Bet meilės buvo daug. Tik ir didelė meilė turi savo spyglius.
– Nedrįstu paklausti, bet paklausiu. „Išeinu, palieku tave. Nepyk... Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas, nežinai, kas tai lietus...“ Be galo jaudinanti Vytauto daina, taip ir sminganti į mūsų sielas. Ar ji buvo skirta tau po dar vieno skaudaus vakaro?
– Ne man. Vytautas ją parašė atsisveikindamas su savo pirmąja meile Egle Gilyte. Po to mes su juo pradėjome draugauti. Pažinojau tą šaunią merginą. Ir savo dukrą mes pavadinome Eglute.
– Moteriai nelengva gyventi su vyriškiu, kurio siekia būriai gerbėjų. Galbūt buvo ir tavo prašymų – „neišeik“, „nepalik“?
– Aš labai išdidi, neprašiau. Negalėjau sugriauti mūsų namų. Aš jam niekada neatidariau durų išeiti. Jei nori, atsidaryk pats. Ir jis niekada to nepadarė. Toks gyvenimas mane gal prigesino. Bet aš niekada nebuvau pelė po šluota.
– Ranka rankon su savo vyru tu kovojai dėl jo gyvybės 9 mėnesius. Ką tie mėnesiai davė tau, ko nesuteikė 35 gyvenimo metai?
– Ta kančia surišo mus į tokį stiprų mazgą. Per tuos mėnesius mes abu suaugome kaip žmonės. Kaip dvi vieno medžio šakos. Anksčiau mes gyvenome, svajojome, pykomės. Bet jam susirgus tam nebebuvo laiko.
– V.Kernagį mes labiau žinojome kaip dainų atlikėją nei aktorių. Ar jis nesijautė dar ne viską gyvenime atlikęs? Nepasiekęs to, apie ką gal jaunystėje svajojo?
– Taip, jis išgyvendavo ir sunkių valandų. Jis netapo aktoriumi dėl savo silpno regėjimo. Turėjo nuolat nešioti akinius, o tuomet tokių akiniuočių scenai nereikėjo. Prisimenu jo diplominį darbą. Jis nusiėmė akinius ir tapo toks bejėgis prieš publiką, toks pažeidžiamas.
Daug kas sako, kad jis, dainuodamas miniai, buvo herojus. Ne, jis buvo aktorius. Ir atliko tą vaidmenį iš visos širdies.
– Ar dar spėjote su vyru pasikalbėti apie ateitį?
– Ne. Juk Kernagis iki paskutinės akimirkos tikėjo išgijimu.
– Ko išmokė tave Vytauto išėjimas? Kadaise esi pasakiusi: „Liga ir mirtis – geriausi gyvenimo mokytojai.“ Skaudūs žodžiai.
– Savyje turiu tiek daug prikaupusi... Vyto mirtis manęs nesugniuždė, tik ji buvo man per staigi. Tikėjausi dar kelerių metų... Ne, nekalbėsiu apie tai...
Mirtis – tai yra taip stipru. Bet po jos vėl eina gyvenimas. Aš netikiu žodžiais – aš stiprus, aš pajėgsiu. Taip, mes stiprūs, bet tik tiek, kiek mums pavyksta.
Man buvo skaudu ant viso pasaulio. Aš į mūsų gyvenimą įdėjau visą save. Ir jis griuvo. Tai buvo neteisinga. Bet jei tu nepasiduosi, likimas tavęs nesutaršys.
O po viso to tiesiog norėjosi toliau gyventi. Nieko blogo neliko iš praėjusio gyvenimo. Lyg kažkas čekšt ir nukirpo žirklėmis. Liko tik šviesūs prisiminimai.
– Gyveni dabar viena savo šeimos lizde. Jau nebesunku?
– Dabar aš čia viena, bet ne vieniša. Vaikai ir anūkai nuolat čia, kaip Vytas ir būtų norėjęs. O anūkai, Eglės ir Vytuko vaikai, visi tokie artistiški, maži kernagiukai... Tad niekur nuo Kernagio nedingsi.
Kelerius metus čia gyveno sūnus Vytautas, po to Eglutė. Jie man padėjo įveikti sielvartą.
Kai jie išsikraustė, viską susitvarkiau, kaip norėjau, perstumdžiau baldus. Man reikia ir vienatvės, susikaupti. Be to, aš ne viena. Šalia visada miega katinas.
– Kad šalia miega katinas, neblogai. Bet po 10 metų gedulo gal norėtųsi ir artimo žmogaus?
– Tikrai norėtųsi. Man reikia prie ko nors prisiglausti. Bet tokio kaip Kernagis nesutinku. Ir vargu ar sutiksiu. Ant labai aukšto kalno gyvenimas buvo mane užskraidinęs. Turiu daug meilės, kurios neturiu kam atiduoti.
– 7-erius metus dėstei Vilniaus dizaino kolegijoje rūbų modeliavimą ir stilių. Per tą laiką sukūrei kostiumų ir filmams, ir televizijos spektakliams. Turbūt nebuvo lengva vėl grįžti į realų gyvenimą?
– Draugai privertė mane imtis dėstytojos darbo. Dėsčiau kostiumo ir stiliaus dizainą, rengiuosi apsiginti docento vardą. Be to, juk reikėjo iš ko nors ir gyventi.
Iš pradžių labai bijojau išeiti iš namų į žmones, gėriau raminamuosius. Bet tos studentės pastatė mane ant kojų. Tapo lengviau.
– Jei Vytas būtų gyvenęs iki šiol, kaip manai, ar jis pritaptų šiuolaikiniame pramogų versle?
– Manau, kad nelabai jis įsiterptų į šį gyvenimą. Jis ėjo kaip gaivalas, kaip taifūnas. Gal jam ir buvo tiek atseikėta nueiti ir kažkada sustoti.
– Visai netoli nuo tavo namų, už kalniuko ir pušyno – Antakalnio kapinės. Ar dažnai nueini pas Vytą ieškodama paguodos ir ramybės?
– Dvejus metus eidavau kaip išprotėjusi, vos ne kasdien. Sodinau visokias gėles. Gal taip išliejau savo emocijas. Stovėjo ąžuolinis kryžius, buvo gražu, bet draugai sakė – reikia paminklo.
Jau sunkiai sirgusio skulptoriaus Stasio Kuzmos sūnus Algirdas sukūrė tą antkapį. Ant Vyto kapo nusileido baltas paukštis. Skulptoriaus mintis buvo, kad jis po truputį rūdys, susilies su pušimis. Bet aš jį valau ir valau. Noriu, kad tas paukštis būtų baltas.
„Po nakties diena,
Po lietaus miškai kvepia,
Po mirties šviesa Amžina...
Gieda paukštis tarp mūsų
Ir giedos...“
V.Kernagis
