Arvydo Macijausko žmona – apie karjeros pokyčius, motinystę ir gyvenimą JAV

Buvusio krepšininko Arvydo Macijausko (38 m.) žmona Viktorija Macijauskienė (32 m.) mėgaujasi ne tik vasara, bet ir artėjančiais maloniais pokyčiais. Nuo rugsėjo sūnus Laurynas (7 m.) žingsniuos į pirmą klasę, o pati Viktorija kartu su dukra Gabriele (5 m.) kulniuos į šokių pamokas.

 „Vaikai pereina per įvairias augimo stadijas, kartais pristingu žinių, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtis. Tada aš sprendimų ieškau literatūroje arba internete. Bandau taikyti, analizuoju“, – sako Viktorija.<br> E.Pinikienės ir „Tomas&amp;Lukas” nuotr.
 „Vaikai pereina per įvairias augimo stadijas, kartais pristingu žinių, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtis. Tada aš sprendimų ieškau literatūroje arba internete. Bandau taikyti, analizuoju“, – sako Viktorija.<br> E.Pinikienės ir „Tomas&amp;Lukas” nuotr.
Viktorija taps ir dukros Gabrielės mokytoja.<br>E.Pinikienės nuotr.
Viktorija taps ir dukros Gabrielės mokytoja.<br>E.Pinikienės nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
 Asmeninio albumo nuotr.
  Ž.Plečkaitienės nuotr.
  Ž.Plečkaitienės nuotr.
 Daugiau nei dešimtmetį sportine gimnastika užsiiminėjusi Viktorija mergaitėms trokšta perduoti visą prikauptą žinių bagažą.<br>  Ž.Plečkaitienės nuotr.
 Daugiau nei dešimtmetį sportine gimnastika užsiiminėjusi Viktorija mergaitėms trokšta perduoti visą prikauptą žinių bagažą.<br>  Ž.Plečkaitienės nuotr.
 Viktorija Macijauskienė su vyru Arvydu džiaugiasi, kad nusprendė gyventi Lietuvoje. Juk čia turi ir savo ramybės oazę.<br>„Tomas&amp;Lukas” nuotr.
 Viktorija Macijauskienė su vyru Arvydu džiaugiasi, kad nusprendė gyventi Lietuvoje. Juk čia turi ir savo ramybės oazę.<br>„Tomas&amp;Lukas” nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jul 15, 2018, 11:38 AM

Viktorija turės dar vieną gyvenimo vaidmenį – bus mokytoja. Nuo pat vaikystės daugiau nei dešimtmetį gimnastiką lankiusi ir trenerio sertifikatą turinti moteris šypsosi – tai naujas atsakingas darbas, kurį pati vadina pomėgiu, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

„Mano nuotaika puiki, bet kartu jaučiu ir didelę atsakomybę. Sūnus eis į pirmą klasę, kiek esu girdėjusi, pokyčiai neaplenkia ir tėvų.

Paskaičiuoju, kad tiek nedaug liko vasaros, o nuveikti tikrai yra ką“, – šypsosi V.Macijauskienė.

– Nuo rudens prisidėsite prie vaikų meninio kolektyvo „Džimba“ ir tapsite mergaičių šokių mokytoja. Seniai kirbėjo ši mintis?

– Mano dukra porą metų lankė šokių pamokas. O aš susibendravau su daugiau nei dešimtmetį kolektyvui vadovaujančia Agne ir natūraliai jos paklausiau, ar galėčiau prisidėti.

Man tai tikrai labai artima. Tai ne darbas, o malonus laisvalaikis. Labai lanksčios darbo valandos, tad nei savęs, nei šeimos, nei kitos veiklos nenuskriausiu.

Viskas vyks labai nuoširdžiai, su dideliu pozityvumu ir noru.

– Dirbti su vaikais – nelengvas iššūkis. Kokia būsite mokytoja?

– Su vaikais reikia disciplinos. Jei jie pajus, kad jos nėra, gali nieko neišeiti.

Aš paaiškinsiu taisykles, tačiau viską darysiu per bendravimą. Mergaitės, kurios lankys mano šokių pamokas, jau vyresnės – 6–12 metų.

Spėjau keletą mėnesių su grupe padirbėti – jos tikrai nuostabios, visos sukalbamos, norinčios ko nors išmokti ir tobulėti.

O aš turėsiu savo sistemą, įsiklausysiu į vaikų norus. Be to, labai svarbus pajutimo momentas, turi energetiškai sutapti: mokytojui vaikai turi rūpėti, o jie turi jausti pagarbą ir palaikymą.

Viskas bus gražiomis natomis, draugiškai, nes noriu, kad tos mergaitės įsikrautų energijos ir išeitų labai geros nuotaikos.

– Pati nuo vaikystės lankėte meninę gimnastiką. Ką jums pačiai reiškia grįžti į tokią mėgstamą veiklą?

– Man tai taip įdomu! Juokiuosi, kad žmogus gyvenime net nesusimąsto, jog seniai padarytas indėlis gali grįžti po daugelio metų. Aš lankiau gimnastiką daugiau nei dešimtmetį.

Prieš baigiant sportuoti, kai buvau aštuoniolikos, mergaitėms, kurios priklausė rinktinei, buvo galimybė baigti trenerio kursus ir įgyti sertifikatą. Tuo metu maniau, kad man to tikrai neprireiks. Bet nuėjo mano grupė, nuėjau ir aš.

Tik dabar prisiminiau trenerės teisingus žodžius: „Niekada nežinai, ko gyvenime gali prireikti.“ Aš net nežinau, kur dabar tas sertifikatas yra, bet viskas grįžo, tik kiek kitu kampu. Į „Džimbą“ atėjau savo noru, tai ir darbas, ir didžiulė atsakomybė.

Per savaitę šešis kartus daugiau kaip dešimtmetį sukausi tuo ritmu. Nors mano būrelis ne gimnastika, tai labai susiję – juk tai meninė gimnastika.

– Tikriausiai dukra apsidžiaugė, kad mama bus jos mokytoja.

– Sūnus ir dukra tikrai džiaugiasi. Tiesą sakant, dukra buvo nustojusi lankyti šokius. Gabrielė sportiška ir aktyvi. Ir kai sužinojo, kad repetuoju su mergaitėmis, ji atėjo ir sako: „Mamyte, mes su tavimi atvažiuosime, pabūsime pamokoje ir vėl kartu grįšime. Aš noriu į tavo grupę.“

Na, ji šiek tiek mažesnė – penkerių, tad stebėsiu, kaip jai seksis.

Svarbiausia, kad dukra dega noru ir vėl lankyti šokius. Matyt, daug reiškia, jei mama bus mokytoja.

Ypač tai patinka sūnui. Neseniai jis žiūrėjo vaizdo įrašą iš mano vedamų pamokų ir klausinėjo mergaičių vardų, ar aš galėsiu su jomis supažindinti. (Juokiasi.)

– O kaip į naują veiklą reagavo vyras Arvydas?

– Jis mato, kad tai man smagu, tad visapusiškai palaiko.

Turiu ir daugiau ateities planų, nuo rugsėjo pradėsiu studijuoti, tačiau tai – kita tema. Dabar įsitraukiau į šokius, kas žino, galbūt šia veikla užsiimsiu daug metų.

– Jau kurį laiką jūs brangų laisvalaikį mieliau leidžiate su šeima nei, pavyzdžiui, renginiuose.

– Taip išeina natūraliai. Kiekvieną savaitę gaunu daug kvietimų į renginius, bet man labiau patinka lankytis koncertuose, teatruose. Nesu prieš viešus renginius, bet susidėliojus prioritetus nelieka laiko ir poreikio ten eiti.

Tačiau jei pažįstami žmonės ką nors pradeda kurti, tikrai nueinu palaikyti ir pasidžiaugti kartu. Nenoriu, kad tie, kurie mane kviečia ir aš neatrandu laiko ateiti, suprastų mane neteisingai. Juk turiu šeimą, o jai reikia laiko.

Tiesiog pradėjau atsirinkti tai, iš ko gaunu pasitenkinimą. Laisvalaikį leidžiu taip, kad įsikraučiau energijos ir grįžusi namo jausčiausi laiminga. Tai dažniausiai būna su šeima ar bičiuliais.

– Kokia jūs esate mama?

– Visi mes žmonės, aš labai stengiuosi ne tai kad būti tobula, nes tokių nėra, bet atsakingai žiūrėti į vaikų auginimą ir iš psichologinės pusės. Mes abu su vyru dedame daug pastangų ir nuolat būname su vaikais. Vaikai pereina įvairias augimo stadijas, kartais pristingu žinių, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtis.

Tada sprendimų ieškau literatūroje arba internete. Bandau taikyti, analizuoju.

Esu gana griežta ir kartu nuolaidžiaujanti. Viskas priklauso nuo situacijos. Galiu kartais ir balsą pakelti. Net pati nustembu, kai taip atsitinka, bet būna, kad kitaip vaikai nesupranta.

Kartais būna ne ta nuotaika ar skubu ir į ką nors sureaguoju ne taip, kaip vaikams norėtųsi. Tada man niekada ne gėda vaiko atsiprašyti už gal netinkamą ar neapgalvotą pasakymą. Aš pripažįstu, kalbuosi su vaikais.

Jie mato, kad tai žmogiška, ir jiems juk taip atsitinka. Manau, kad svarbu atsiprašyti, – juk pats išlaisvėji, taip per gyvenimą eiti lengviau.

– Ilgą laiką gyvenote Amerikoje, tačiau vis dėlto daugiau nei prieš metus grįžote į Lietuvą. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

– Praėjusi žiema buvo pirmoji, kai pradėjome sėsliai gyventi Lietuvoje. Sūnus turėjo eiti į priešmokyklinę grupę, ir mes nusprendėme, kad būsime Lietuvoje. Šiuo metu esame užsiėmę namo statybomis, neseniai vyrui pasakiau: „Esu tokia laiminga, nė karto nepasigailėjau dėl sprendimo grįžti į Lietuvą.“

Mes pamilome Majamį, jį gerai pažįstame. Spalį skrisime ten atostogauti – mums patinka šiluma. Vaikai ir Amerikoje, ir Lietuvoje turi draugų. Džiaugiuosi, kad jie visur geba adaptuotis. Žinoma, jei būtų iškeliavę paauglystės metu, per jautresnį augimo periodą, būtų buvę sunkiau.

Turėjome planą, kol vaikai pradės lankyti pirmą klasę, neprisirišti prie vienos šalies ir pasidžiaugti laisve. Tai ir darėme. Atėjo laikas apsispręsti, kur mūsų šeima komfortiškai jaučiasi. Mus labai traukė Lietuva. Čia man visada norėjosi gyventi ir auginti vaikus.

Gal skamba keistai, tačiau planavau gimdyti Amerikoje, bet buvau grįžusi į Lietuvą. Norėjosi tuo metu būti čia. Net nemoku to stipraus jausmo paaiškinti.

– Ar turite Lietuvoje kampelį, kuriame atrandate savo ramybės oazę?

– Tai sodyba. Vasarą ten praleidžiame daug laiko. Būna, kad ir apsigyvename. Ryte išvažiuojame savais reikalais, o vakare grįžtame.

Nuo šios gegužės Lietuvą lepino tobuli orai, tad ten gyvenome ir tai buvo mūsų meditacijos vieta. Sėdime sodyboje, o vyras man sako: „Pažiūrėk, kaip gražiai tas paukščiukas dainuoja.“ Taip gera.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.