Kadangi su Asta esame pažįstamos daugiau negu du dešimtmečius, neveidmainiausiu – interviu metu su ja bendravau kaip su ilgamete drauge, todėl nesidangsčiau mandagiu kreipiniu „jūs, gerbiamoji Asta“. Svarbiausia buvo išgauti kokios nors įdomios informacijos apie moterį, kuri niekada nieko niekam apie nieką viešai neatviravo.
– Asta, tavo gyvenime atsirado naujas žodis „Gvatemala“. Ką tik tapai šios šalies garbės konsule. Kas tave varė į šitą galerą?
– Gyvenime apie tai negalvojau ir nesvajojau. Tačiau 20 metų buvau šalia savo vyro Australijos garbės konsulo Lietuvoje Antonio Salvatore Meschino, dalyvavau jo rengiamuose susitikimuose, gilinausi, kaip jis susidoroja su iškylančiomis problemomis, padėdavau jam viskuo, kuo galėjau, dėl to konsulinis darbas man nebuvo visiškai nežinomas dalykas.
Viskas nutiko paprastai: mano vyras vyko į Europos konsulų suvažiavimą, pabendravo su Europos konsulų asociacijos prezidente ir išgirdo, kad Gvatemala nori kurti konsulatų tinklą Šiaurės Europos ir Baltijos šalyse. Paprašė jo rekomendacijos. Jis lyg tarp kitko prasitarė, kad šiai pozicijai tikčiau aš, jo žmona. Bet apie tą pašnekesį nieko nežinojau. Kol po metų man paskambino atsakingas žmogus ir paklausė, ar sutikčiau imtis šių pareigų. Man tai buvo staigmena. Ir savotiškas iššūkis.
Pasiėmiau žemėlapį, kad sužinočiau, kur ta Gvatemala yra. Šiek tiek nustebau. Po to susitikau su šios šalies ambasadoriumi Švedijoje.
Išsigandau atsakomybės, bet pasakiau sau: jau esu tokio amžiaus, kad noriu užsiimti socialine veikla. Man visada buvo įdomu bendrauti su žmonėmis, megzti santykius, o čia galimybė tai daryti net tarpvalstybiniu lygmeniu.
Kalbėti apie gimtinę Lietuvą ir kartu populiarinti mažai mums žinomą šalį Gvatemalą. Šalį, kurią globoja UNESCO dėl jos paveldo, kuri įdomi savo istorija, architektūra, kultūra, gamta, amatais. Tai didžiausias pasaulyje majų kultūros centras, kurio vertybių atskleista vos keliasdešimt procentų.
Sužinojusi, kad turiu galimybę atstovauti Gvatemalai, iškart nuvykau ten kaip turistė, susipažinau su gide lietuvaite, kuri man parodė tikrą šalį. Kita kelionė jau buvo oficiali – susitikimai su atsakingais valdininkais ir valdžios struktūrų darbuotojais.
Mano vyras puikiai kalba ispaniškai, tad man daug pagelbėjo kelionėse. Tačiau ir aš pati išsikėliau tikslą per metus laisvai prašnekti šia kalba.
– Tai bus jau penktoji tavo kalba? Koks kalbų katilas kunkuliuoja jūsų šeimoje?
– Mano tėvų šeimoje buvo kalbama rusiškai. Bet tėtis buvo išmintingas žmogus, nusprendęs mane lavinti lietuviškai nuo pat darželio. Esu jam be galo dėkinga – jis manė, kad privalau kalbėti tos šalies, kurioje gimiau, kalba, išmanyti jos kultūrą ir istoriją.
– Tu esi slavė, gimusi Lietuvoje ir save vadinanti lietuve. Vyras – italas, gimęs Australijoje. Vaikai, gimę Lietuvoje, turi Italijos ir Australijos pilietybę. Šeimoje kalbate itališkai ir lietuviškai, nors santuokos pradžioje skambėdavo tik anglų kalba...
– Mes per daug sureikšminame savo kilmę. Mano ispanų kalbos mokytojas sako, kad jis yra ispanas, nes gimė Ispanijoje, nors abu jo tėvai meksikiečiai. Jei čia gimei, augai, esi tos šalies pilietis. Aš save laikau lietuve, nes čia gimiau, augau, gyvenu ir labai myliu šią šalį. Mano mamos šaknys siekia 300 metų Lietuvos žemėje, tėvo – apie 100 metų.
– Pažinties su vyru pradžioje bendravote angliškai. Gimus vaikams su jais kalbėjote: tu – lietuviškai, tėvas – itališkai, seneliai – rusiškai, o judu tarpusavyje – angliškai.
– Neturėjome vienos šeimos kalbos, kol kartą dukra prasitarė, kad nesupranta, ką kalba tėtis su mama. Tada vyras nusprendė: nuo šiol šeimoje kalbėsimės itališkai. Maniau, juokauja. Bet ne. Nuo tos dienos jis su manimi kalbėjosi tik itališkai. Taip ir perėjome prie jo gimtosios kalbos. Po trijų mėnesių man jau nebebuvo keblumų bendrauti itališkai. Nors su vaikais iki šiol kalbuosi lietuviškai. O ir vyras puikiai kalba lietuviškai.
– Tavo vyras Antonio yra pasakęs, kad jo žmona Asta turi įgimtą verslininkės gyslelę. Ar tikrai taip?
– Tai paveldėjau iš mamos. Ji nuo vaikystės man kalė, kad moteris finansiškai turi būti nepriklausoma. Kiek ją prisimenu, ji visą laiką dirbo savo susikurtume nedideliame mezgimo versle. Ir mokė mane, kaip užsidirbti pinigų.
– Tai kada ir kaip užsidirbai savo pirmuosius pinigus?
– Būtent pagelbėdama mamai. Turėjau sutartas užduotis ir atlygį, kurį gaudavau viską padariusi gerai. Teko ir turguje su mama prekiauti. Sekėsi puikiai, nes mėgstu bendrauti. Tad galima sakyti, kad turiu įgimtą prekybininkės gyslelę.
Kai susipažinau su vyru, smagu buvo suvokti, kad mąstome panašiai, todėl lengvai ėmėmės bendrų verslų. Jis buvo puikus mokytojas, aš – gera mokinė. Jis sugalvodavo idėją, o aš mielai ją įgyvendindavau.
– Kokie buvo pirmieji bendri jūsų verslai?
– Antonio atvažiavo į Lietuvą tais laikais, kai iš visko buvo galima užsidirbti pinigų. Pirmas mūsų verslas buvo parodų rūmuose „Litexpo“ įkurtas baras. Paskui gavome leidimą importuoti kompanijų „Martini & Rossi“, „Baccardi“ gėrimus, „Ferrero“ saldumynus.
Kadangi labai mėgau gaminti maistą ir man tai gerai pavykdavo, draugai vis stebėdavosi, kodėl neatidarome savo restorano. Tačiau tuo metu nėriau į drabužių verslą – italų gigantas „United Colors of Benetton“ ieškojo partnerių plėtoti verslą Lietuvoje, tad priėmiau jų pasiūlymą. Taip 1994 metais atsirado mažytė vaikiškų drabužių parduotuvė Gedimino prospekte Vilniuje.
Mūsų visi verslai atsirasdavo natūraliai iš mūsų poreikių. Norėjosi gražiai aprengti vaikus – vaikiškų drabužių parduotuvė, norėjosi skaniai pavalgyti patiems ir pavaišinti draugus – 1997 metais atsirado restoranas „Da Antonio“. Šiandien, be jo, dar yra Užupio picerija, ledainės „Soprano“ ir naujas projektas „Spritz Summer Garden“, kur kepame namines pjadinas.
Šis kiemelis atsirado iš didelės svajonės turėti žalią kiemą miesto širdyje, į kurį galima pasikviesti draugus vasaros sezonu ir smagiai leisti laiką drauge. Atsisakiau drabužių verslo, tad visas jėgas sutelkiau į maitinimo sritį.
– Ar vaikai paveldėjo jūsų verslumą?
– Mes dar nežinome, ką jie paveldėjo. Laikas parodys. Niekada nevertėme jų įsitraukti į mūsų verslus, bet skatinome patiems susikurti savo gyvenimo istoriją. Kaip mes susikūrėme. Labai norėčiau, kad jie turėtų galimybę įgyvendinti savo svajones. O jei norės prisidėti prie mūsų, labai džiaugsimės.
Tačiau kol kas jie eina savais keliais. Karolina baigė mokslus Milane, o grįžusi į Lietuvą tapo vadinamąja influencere. Sūnus Antonio paniro į medicinos mokslus.
– Sakoma, kad miegas – vienas moters grožio šaltinių. Žvelgiant į tave atrodo, kad miegi bent po dešimt valandų kasnakt.
– O, kaip būtų puiku...
– Tai kur slypi tavo jaunatviškumo paslaptis?
– Genuose. Mano mama visada atrodė jauniau, negu rodė skaičiai jos pase. Ir mane su dukra ne kartą yra palaikę seserimis.
– Ar tas jaunystės genas nepakiša kojos tavo veikloje, kurioje, regis, solidumas tikrai praverstų?
– Pastarąjį kartą teko aiškintis aukštiems pareigūnams Gvatemaloje, kad mano dukrai jau 23-eji, o aš ją gimdžiau ne šešiolikos. Viena vertus, tikrai malonu girdėti pagyras dėl jaunatviškos išvaizdos, bet versle tai ne visada yra privalumas. Kai ateini į dalykinį pokalbį, o su tavimi ima bendrauti kaip su mergaičiuke, tenka sugaišti laiko, kad įrodyčiau, jog, be išvaizdos, turiu ir proto, ir ilgametės verslo patirties.
Kartais man net tenka priminti, kiek iš tiesų metų. O ir mano darbo rezultatai pasako daugiau negu žodžiai.
– Tu visada visur pasirodai lyg saulės spindulėlis. O kada tave galima pamatyti be šypsenos, praradusią savitvardą, susierzinusią, liūdną, rėkiančią?
– Tokia „laimė“ tenka tik mano vaikams. Kiti niekada neišgirs pakelto mano balso. O darbuotojai apie artėjančią audrą gali nujausti girdėdami, kaip keičiasi mano balso tembras, – iš švelnaus pereina į plieninį.
Labiausiai mane džiugina, kad per 25 santuokos metus nė karto nebuvome rimtai susikivirčiję su vyru, nes jau santykių pradžioje labai aiškiai apsibrėžėme, kokios norėtume šeimos ir kokių laikysimės bendravimo taisyklių. Sutarėme bent jau pasistengti nežeminti, neįžeidinėti vienas kito, nes tie nuoskaudos akmenukai kaupsis ir gal net paskandins šeimos laivą.
Mano vyras vyresnis, išmintingesnis, gal dėl to nėkart neišgirdau iš jo nieko įžeidaus. Manau, kad ir jis iš manęs nieko panašaus nėra girdėjęs.
Tokios taisyklės laikausi ir bendraudama su kitais žmonėmis. Su jais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Nebūtina rėkti, kad tave išgirstų. Būtina gerbti kitą žmogų.
– Šios taisyklės laikaisi net bendraudama su šimtais savo pavaldinių?
– Žinoma, nėra lengva nepakelti balso, ypač bendraujant su jaunimu. Dauguma jų turi kitokias gyvenimo vertybes, kitokį požiūrį į darbą, atsakomybę, puikiai žino savo teises, bet kažkur yra pametę pareigos ir pagarbos jausmą, moka tik reikalauti, bet nieko neduoti mainais, nori lengvai plaukti paviršiumi neįdėdami pastangų ir kantraus darbo. Todėl tenka juos imti už rankos ir vesti į priekį.
– Apie tave sakoma, kad esi žmogus, neturintis priešų. Galiu prisidėti prie šios nuomonės. Bet iš kur tavyje tos diplomatijos šaknys?
– Viskas ateina iš šeimos. Nors mano tėvai išsiskyrė, tačiau visada pabrėždavo, kad, nepaisant jų santykių, aš turiu gerbti ir mylėti juos abu vienodai. Kaip ir jie mane.
Mane konfliktai labai vargina, todėl stengiuosi neįsivelti į juos. O jeigu jau taip įvyksta, noriu viską užbaigti be pykčio, išsiaiškinti nesutarimą iki pat smulkmenų, kad žmogui neliktų nuoskaudos.
Klaidų darome visi, tad pirmiausia žmogui reikia pabrėžti, ką jis padarė gero, o tik po to paaiškinti jo pražangą. Jeigu pradedi iškart nuo jo blogo poelgio, jis užsiblokuos ir nebegirdės tavęs.
Sakoma: kaip šauksi, taip atsilieps. Todėl stengiuosi šaukti geranoriškai.
– Išmintingai kalbi. Tačiau kiekvienas iš mūsų išgyvena tokių dienų, kai viskas krinta iš rankų, kai nieko nenori matyti, kai viskas erzina – nuo rytinės kavos puodelio ar šlapio vaizdo pro langą. Kokį mygtuką tada savyje spaudi?
– Savo blogų emocijų niekada nerodau kitiems. Kodėl jie turi kentėti dėl mano prastos nuotaikos? Ir pati bėgu nuo piktų žmonių. Bet ir nepaliauju mokytis iš kitų.
Štai mano dukra Karolina yra gera pamoka man. Man su vyru sunku buvo suprasti jos gyvenimo filosofiją, vertybes, tą jos viešumo poreikį – visa tai mums buvo svetima, labai trikdė, nesupratome, kam taip tuščiai švaistyti laiką.
Būtent ji privertė mus pasijusti senosios kartos atstovais. Ir įrodė, kad jos veikla – tai tikras darbas, kuris jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Ji sugebėjo savo mokslus Milano Marangoni institute paversti verslu ir užsidirbti savo reikmėms, tapti savarankiška.
Gal tai mūsų pamokos, kurią nuo gimimo kalėme savo vaikams, rezultatas: žmogus privalo siekti savo tikslų, daryti tai, kas jam patinka, – tada jis bus laimingas.
