Aplinkiniams ji šypsojosi ir tada, kai slaugė sunkiai sergančią mamą Daivą Vitkienę. Šypsojosi ir praėjus mėnesiui nuo jos laidotuvių. Rado jėgų prieiti prie kiekvieno, atėjusio pagerbti, pasakyti gražų žodį ir net paguosti, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Šypsosi ji ir dabar, kai ankstų rytą susitinkame pasikalbėti žydinčiame, ulbančiame klinikos sode. Perlų karoliai, elegantiška suknelė. Trapi kaip smilga moteris atrodo lyg nužengusi nuo žurnalo viršelio. „Tai tik mano pagarba pašnekovui. Kitaip negaliu. To mane mokė ir visos mūsų giminės moterys“, – šypsosi Vita.
Mokytojų savo gyvenime ji turėjo nemažai. Bet ją, laimingą jauną merginą, subrandino, atrodo, ne tik patarimai, bet ir skausmingi išgyvenimai, taip ir nepajėgę ištrinti jos šypsenos.
Todėl ir kalbėti mes pradedame linksmai – prisimindamos interviu „Stiliui“ prieš 17 metų ir jos senelio, mikrochirurgo, profesoriaus Mečislovo Vitkaus, išdaigą.
Tai jis supiršo savo anūkę su politikės Irenos Degutienės sūnumi. Vita juokiasi nuo paauglystės girdėjusi senelio šnekas: oi, koks tas Degučių sūnus puikus – ir sportuoja, ir fotografuoja, ir gražus. Vita net pykdavo. Kai įstojo į Medicinos fakultetą, nuo pirmos dienos į akis krito kurso draugas. Grįžusi nedrąsiai paklausė senelio – kokia, sakei, to berniuko pavardė? Pasirodo, tai ir buvo tas pats Degutis. Ir Vita taip įsimylėjo, kad, prisipažįsta, jokie mokslai neberūpėjo. Įsimylėjėliai ilgus vakarus drauge leisdavo Vitos tėvų namuose studijuodami vadovėlius, kaukoles ir skeletus. Bet netrukus tėvams paaiškėjo, kad jaunuoliams ne tik kaulų pavadinimai rūpėjo.
– Žinai, Kęstuti, mano sūnus kiaulė! Tavo dukra nėščia! – jau nuo slenksčio tuometė sveikatos apsaugos viceministrė I.Degutienė pareiškė K.Vitkui eidama į jo kabinetą. Vitos tėvas tuoj sureagavo, apsikabino Gediminą: „Tai sveikinu, sūnau!“
Vita ir dabar prisimena dideles ir gražias vestuves. Ji vilkėjo princesės suknelę, o laimingas piršlys senelis iš krepšininko Šarūno Marčiulionio išprašė vienintelį Vilniuje limuziną.
Kitą dieną visi svečiai išdulkėjo į Vitkų šeimos vasarnamį prie Molėtų, gėrė degtinę ir linksminosi visai pamiršę jaunavedžius. O jiems prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Vitos tėvų namo palėpėje per plyšius pūtė vėjas, o jaunųjų įsimylėjėlių gyvenimą tuoj pakeitė per naktis plyšaujanti naujagimė Austėja. Nes tų šeimų močiutėms nebuvo kada žiūrėti pirmos savo anūkės!
Šiandien Austėjai, būsimai gydytojai, jau 23-eji, šeima džiaugiasi jaunėle 8-mete Saule Marija, o gyvenimas atnešė ir rimtesnių išbandymų.
– Vita, jums, jauniems, atrodo, buvo nutiestas patogus lieptas į gyvenimą. O gal buvo atvirkščiai – teko maištauti, nebuvo lengva atsispirti tėvų norams, kurti savo tradicijas? – klausiu Vitos.
– Niekada nebuvo aštrių kampų. Turbūt dėl to, kad perėmėme savo šeimų, tėvų, senelių vertybes. Ir Gedimino tėvų labai gražios šeimos, ir mano. Meilė, pagarba visada buvo svarbiausia. Tai mačiau nuo vaikystės. Mano seneliai Vitkai, tėčio tėvai, kartu nugyveno 65 metus. Mirė močiutė, jai sustojo širdis, po dviejų savaičių širdis sustojo ir seneliui. Jis neištvėrė netekties. Ir mano mamos tėvai Reimeriai iškeliavo anapilin vienas po kito. Negalėjo vienas be kito gyventi.
– Užsiminėte apie senelius. Jūsų šeimos šaknys driekiasi į garbingų protėvių laikus. Tarp jų buvo daug dvasininkų, švietėjų, bajorų, kovotojų už nepriklausomą Lietuvą, nors jūsų tėtis nuolat sako esąs tik „laisvasis valstietis“.
Jūsų šeima turi savo herbus, vėliavas, net savo koplytėlę senelių žemėje, kur ilsisi anapilin išėję brolis ir mama, pagaliau turtingą giminės istoriją. Jums svarbu tai išlaikyti? Gal ne tik pareiga, bet ir atsakomybė?
– Taip, tiesa, labai svarbu. Jie visi nugyveno nelengvą, bet laimingą gyvenimą. Ir kai nuo vaikystės mačiau tokį pavyzdį, nesunku perimti tas vertybes ir nėra sunki pareiga jas saugoti.
– Augote šeimoje, kur tėtis chirurgas, jo darbe neišvengsi mirčių, sunkių išgyvenimų. Mama – menininkė, jautrus, emocingas žmogus. Turbūt negalite sakyti, kad kiekviena diena buvo džiaugsminga, gal netrūko ir šeiminių dramų?
– Gyvenimas tikrai buvo sudėtingas. Bet mūsų šeimoje stiprioji lytis visada buvo moterys. Mama mokė: „Skausmas turi likti šeimoje, turi jį išgyventi, o su aplinkiniais dalintis džiaugsmu.“ Atsimenu, ji sėdi iki paryčių, verkia, o mums šypsosi. Man tai buvo pamoka. Kuo daugiau pažįsti žmonių, tuo labiau supranti, kad visi turi savo kaukių, savo skaudulių, bet nereikia tuo apsunkinti svetimų.
– Buvo praėjęs tik mėnuo nuo mamos išėjimo ir socialiniuose tinkluose matėme jus besišypsančią, važiuojančią sportiniu dviračiu, organizuojančią dviratininkių žygius. Bet jūsų draugai pasakojo, kad jūs išgyvenate iki sielos gelmių. Ta plati, graži šypsena – jūsų kaukė?
– Taip, kartais, bet šypsotis dabar labai sunku. Atrodo, niekada nesusitaikysiu su mamos mirtimi.
Suprantu, kad mes visi nežinome, kada mirsime. Man padeda gilus tikėjimas, kad turi džiaugtis kiekviena pražydusia gėle, gražiu žodžiu. Ir aš stengiuosi į socialinį tinklą kelti optimistines nuotraukas.
Mano mama iki paskutinės minutės tikėjo, kad viskas bus gerai, ji pasveiks. Nereikia net jos lankyti. Mačiau ją, kenčiančią siaubingus skausmus, bet ji visą laiką stengdavosi šypsotis. Tik kai šypsena užgesdavo, suprasdavau, jog reikia suleisti morfino, kad jau labai blogai. Mes buvome šalia jos visą laiką. Supratau – kaip aš galiu sau leisti sukiužti, verkti, gailėtis savęs, jei mama to neleidžia sau.
Tai paskutinė, tokia skaudi, bet vertinga mamos pamoka. Neįsileidžiu negatyvių minčių ir kiekvieną dieną stengiuosi rasti džiaugsmo. Visada sakau – yra aplink artimų, kuriems dar blogiau. Neužsidarykime, padėkime jiems. Geriau eikime savanoriauti į ligonines, slaugos namus, neskęskime savame sielvarte.
– Prieš dešimt metų netekote ir brolio Jono, po to vienas po kito išėjo seneliai, mama... Iš didelės šeimos liko tėtis. Jus brandino skausmas? Brolio išėjimas jums, gyvenusiai gana laimingą, sėkmės lydimą gyvenimą, buvo pirmas skaudus stabtelėjimas?
– Taip, labai. Ir man, ir mano šeimai buvo labai sunku. Jo nuopuoliai, pakilimai, vėl kritimai... Tai buvo tikrai siaubingi išgyvenimai. Ir pagaliau praradimas, kai supranti, kad nieko nebepakeisi.
– Jūsų šeimose labai stiprios medikų tradicijos. Jūs paveldėjote net močiutės profesorės vardą. Bet pasimokiusi išdrįsote pamaištauti – pasirinkote kosmetologės profesiją. Ar nesigailite netapusi gydytoja? Tėvai turbūt ilgai priekaištavo?
– Taip! Mama nuolat dūsavo: „Ai, kokia gera vaikų gydytoja galėjai būti!“ Arba: „Ką čia tu įsivaizdini su tais dviračiais, pagalvok, kiek tau metų. Geriau būtum gydytoja!“ Esu atsakiusi – reikėjo anuomet mane paspausti, o ne po to priekaištauti visą gyvenimą.
O priekaištavo visa giminė. Turėjo tokią gal ir neblogą savybę – žinodavo, kada papeikti, o kada paskatinti ir pagirti. Ta psichologija buvo įvaldyta puikiai.
– Užtat su vyru, taip pat netapusiu mediku, atsigriebėte su dukra. Ji – būsimoji gydytoja. Sugebėjote ją prispausti?
– Na, taip, – nusijuokė Vita. – Įtikinome Austėją, kad tokia profesija visada bus reikalinga. Jos buvo geriausios draugės su savo prosenele profesore Vitalija Vitkiene, kuri turėjo Austėjai didžiulę įtaką. Todėl džiaugiuosi, kad anksti pagimdžiau. Kiek daug jos asmenybės formavimuisi davė tai, kad ji galėjo bendrauti ir su proseneliais, ir su seneliais.
– Jūs tuokėtės su Gediminu 18-mečiai...
– Taip, tuoj bus sidabrinės vestuvės, – stebisi Vita.
– Abu brendote kaip asmenybės jau santuokoje. Dažnai nutinka, kad tie brendimo keliai išskiria poras, kiekvienas pasuka savo keliu. Bet jūs tą kelią einate drauge. Kaip kūrėte save ir vienas kitą? Buvote tokie jauni, o jaunystė kompromisų nemėgsta.
– Mes abu stipraus charakterio, būdavo ir kibirkščių. Susipykstame, sakau vyrui: „Geduti, laikas tau keisti žmoną.“ Jis atšauna: „Man tavęs per akis! Aš vos spėju gyventi.“ O aš maniau, kad esu labai rami. Tai labai juokina mano vyrą.
Geras pavyzdys, kaip buvo, kai norėjau važinėti dviračiais, organizuoti moterų dviratininkių žygius. Pirmus metus burbėjo: kur lakstai, sprandą nusisuksi, tavęs vakarais nėra. O šiemet pradėjo minti kartu su manimi, jau prakaituoja antrą mėnesį. Ir nuo to prasidėjo šeimų dviračių žygiai, prisidėjo ir vyrai. Įprasta buvo manyti, kad dviračiai – labiau vyriškas sportas, moterys juo nesižavi. O dabar keičiasi net pati dviračių sporto kultūra. Kai prieš 3 metus užėjau į dviračių parduotuvę, į mane kreivai žiūrėjo – ką ji čia veikia? Kam jums plentinis lenktyninis dviratis? Dabar moterys šluoja dviračių parduotuves. Joms reikia gražaus dizaino, gražios aprangos, gražaus šalmo. Jos mindamos atsikrato streso. Mes susirenkame čia, pušyne, klinikos kieme, susinešame vaišes, vaikus prižiūri auklytės. Tiek daug šypsenų, gerų emocijų. Grįžta laimingos namo. O laimingų moterų ir vyrai laimingi.
– Vita, jūs – tokio moterų dviratininkių judėjimo pradininkė. Kas jus užsodino ant dviračio?
– Vaikystėje mėgau važinėti dviračiu, bet tėvai ir seneliai neleisdavo, nes galiu nukristi, susižeisti. Bet pagalvojau – ateina 40 metų, reikia įgyvendinti savo svajonę! Noriu, ir baigta!
Dviratis mane ir gelbėja. Jei ne jis, vargu ar galėčiau šypsotis ir po mamos mirties. Kai būna labai sunku, sėdi ant dviračio, mini 50 kilometrų, iš pradžių žliumbi, o po valandos užplūsta adrenalinas.
Kai slaugiau mamą, pasistatydavau dviratį kitame kambaryje, ir kol ji miegodavo, kasdien mindavau 2–3 valandas. Iš pradžių ji mane bardavo, bet paskui suprato, kad man reikia. Prie jos aš tik kartą apsiverkiau, antrą Velykų rytą, kai jau mačiau, kad ji mus palieka.
– Bet mama buvo teisi, kad plentinis ar lenktyninis dviratis – ekstremalus sportas. Ką tik Ispanijoje kritote nuo dviračio kalnuose, praradote sąmonę. Juk galėjo baigtis ir liūdniau?
– Aš pati buvau kalta. Sugalvojau dalyvauti lenktynėse kalnų dviračiais, nors turiu nedaug patirties. Ir būtinai su pirmąja, vyrų, grupe. Nebuvo galima, technikos neišmanau, bet sukvailiojau. Atsibudau greitosios pagalbos automobilyje.
Bet pasiteisino mamos ir močiutės pamokymai – moteris visada, net namie, turi būti pasidažiusi, pasitempusi, išeidama į gatvę vilkėti tik gražius apatinius drabužius, pasidariusi pedikiūrą, nes nežinia kas gali nutikti. Prabusi, šalia gal stovės žavingas traumatologas, gal tavo vyras, o tu...
Tad dabar prabudau sudaužytu veidu, bet pasidažiusi lūpas! Ir šalia du žavingi ispanai gydytojai šypsosi.
– Ar dėl to dabar po pusmetį gyvenate Fuerteventūroje, iš ten tvarkote savo verslą, net dukrą Saulę Mariją leidžiate į ispanų mokyklą?
– Lietuvos niekada nepaliksime. Bet iš tiesų mus labai žavi ispanų draugiškumas, bendruomeniškumas. Norėjome, kad dukra pasisemtų saulėtos vaikystės, tos saulės parsivežtume į Lietuvą.
Ten kasdien gauni optimizmo dozę. Visi sustoja, pakalbina, pagiria. Neturtingas kraštas, vargingai gyvenantys žmonės, skurdi, be žalumos gamta, bet trykšta geranoriškumas kitam.
Bet suprantame, kad saloje – o mes apsistoję vos ne kaime – nebus kokybiško mokslo. Norisi, kad dukra gautų gerą išsilavinimą, būtų motyvuota mergaitė. Jau dabar sako norinti būti „gimdymų daktarė“.
– Ir po 23 gyvenimo metų jūs ir Gediminas atrodote vis dar įsimylėję. Įdomu, ką perėmėte iš vyro, kokie jo norai, troškimai tapo jums artimi, kaip tai keitė jūsų nuostatas, charakterį?
– Jis mane visada palaiko, aš dėl visko su juo tariuosi. Aišku, pristabdo, pagesina, pakritikuoja, kai griebiuosi kokių nors projektų. Ir tai man į naudą, nes aš gal per daug emocionali.
– Ir viskas vyksta taip ramiai, sklandžiai? Netikiu. Negi niekada nepasiūlėte – durys atidarytos, prašom!
– Aišku, būna, kad ir uždarome, ir atidarome, – nusijuokia Vita, regis, nenusiteikusi atvirauti apie durų varstymo meną. – Juk vyrai ir moterys iš skirtingų planetų – ir mąsto, ir sprendimus priima skirtingai.
Dabar esu užsidegusi su druskininkiečiu dizaineriu Pauliumi Sanajevu kurti lietuvišką profesionalių dviratininkų aprangą. Ji siuvama Belgijoje. „Vitut, mesk tai iš galvos, paskui sėdėsi ant sofos ir verksi, kad nepavyksta“, – prognozuoja vyras. Bet aš neklausau. Pinigai už pardavimą bus skiriami dovanoms, dabar aprengsime Ignalinos jaunuolius dviratininkus. Statome kelių ženklus, ribojančius greitį. Dabar jau pristatėme Turniškių pušynuose, kad žmonės dviračiais galėtų važinėti saugiai. Dalį jų finansavo „Vitkus Clinic“. Taip paskęsti tuose darbuose, nes norisi į šį judėjimą įtraukti ir vaikus, ir jų tėvus, ir senelius. Na, aš apie tai galiu kalbėti be galo.
Išmokau, kad šeimą kuria kompromisai. Galima išsibarstyti smulkmenose, bet aš stengiuosi žiūrėti globaliai. Mūsų dukros – iš tiesų tai yra tai, dėl ko mes gyvename. Jei pradedame pyktis, žinome, kad reikia susitaikyti ir kalbėtis. Neturi tėvai vaikų daryti nelaimingų.
– Austėjai dabar 23-eji, jums buvo 18-a, kai ištekėjote ir jos susilaukėte. Įdomu, ką dabar patarinėjate dukrai?
– Ji labai ilgai buvo vaikiška, niekur nenorėdavo eiti iš namų, keliaudavo su mumis, būdavo labai prie mūsų prisirišusi. Net vyras mane subardavo, kad ji per daug laikosi mūsų. „Palauk, sakydavau, viskam ateis savas laikas.“ Ir atėjo.
Į mūsų draugiją ji atsivedė ir Vilių. Viskas atsirado natūraliai, aš nesikišu į jos gyvenimą, interesus. Ir vėl prisimenu, ko mane mokė mama: tu mūsų interesų nežiūrėk, tau pirmiausia yra tavo vyras, nepamiršk to!
Ir močiutė Vitkienė pridėdavo: „Pažiūrėk, kaip atrodai? Kodėl tavo lūpos nepadažytos? Į tavo vietą gal dešimt ateis, jei būsi susiraukusi. Vyrai negali pakęsti tokių žmonų!“ Ir nuo pat jaunystės man taip jaukdavo protą, – jau kvatojasi Vita.
– Vita, o ko nepakęstumėte savo šeimoje?
– Turbūt abejingumo. Kad vyrui būtų neįdomu ir nesvarbu, ką darau. Man geriau kalbėtis, gal ir susiginčyti nei kapų tyla, įtampa šeimoje. Žmogus šeimoje turi rūpėti, kiekvienas turi jaustis labai reikalingas ir mylimas. Juk kiekvieną kartą, kai išvažiuoju dviračiu, gali įvykti koks nors nelaimingas atsitikimas. O tu gyvenai abejingai...
Dar labai svarbu, kad vyras turėtų humoro jausmą. Tai padeda lengviau išspręsti visus konfliktus ir neįsiliepsnoti ginčui.
– Tai gal jau galite atsakyti į tą amžiną klausimą – kas yra meilė?
– Man meilė dabar yra davimas. Tėtis po mamos mirties taip keistai man pasakė: „Aš supratau, ką Daiva davė mūsų šeimai, tik po 25 santuokos metų, po mūsų sidabrinių vestuvių.“ Dabar mes su Gediminu jau tuoj švęsime sidabrines vestuves. Gerai, kad mes taip pasakyti vienas apie kitą galėjome anksčiau.
Aš tik žinau, kad šeimoje svarbiausia yra moteris. Jos dosnumas, davimas, atsidavimas. Kaip mama sakydavo: „Svarbiausia, kad skersvėjų namuose nebūtų.“ Jei moteris laiminga, visi šeimoje laimingi.
– Jūs atrodote pats trapiausias šeimos žmogus. Net sunku įsivaizduoti, kad būtent jūs stipria ranka valdote visos grožio klinikos veiklą ir lemiamais momentais esate didžiausia paspirtis šeimoje. Ne paslaptis, kad jūsų klinikoje lankosi garsios Lietuvos moterys, nuo jūsų gal neslepiančios savo išgyvenimų, siekiančios pagražinta išvaizda išspręsti ir asmenines problemas. Tenka ieškoti ir rasti paguodos, pastiprinimo žodžių, išklausyti skaudžių išpažinčių?
– Man labai patinka bendrauti, išklausyti žmogų, rasti šviesiųjų pusių. Žmonės turi daug skaudulių. Čia sutinku daug nuostabių, protingų moterų. Man tai yra dovana, jei galiu joms padėti. Ir tikrai klinikos pacientės nėra tik besigražinančios „pupytės“, kaip mėgstama kalbėti.
Atsitinka, kad moterys čia atveria širdį, joms daug padedi, o susitikusios viešumoje net nepasisveikina, nepaspaudžia ištiestos rankos, nusisuka ir nueina.
Man atrodo, kad mūsų žmones žudo pavydas. Savo dukroms sakau: vienintelis jausmas, su kuriuo turite nuolat kovoti, nes jis žlugdo, graužia žmogų, yra pavydas. Pavydo niekada neįsileisk, džiaukis, kad ir kitam sekasi.
– Iš didelio linksmo būrio jūsų tėvų draugų ne vienas jau išėjo anapilin. Vytautas Kernagis, Dalius Mertinas, mama, sunkiai serga dar keli artimi draugai. Ir jūs dabar tapote draugų išvykų, žygių įkvėpėja?
– O man visąlaik atrodo, kad jie yra. Ir kad mama yra. Kad ji verda valgyti arba sėdi verandoje, laukia mūsų.
„Bet iš tiesų mamos juk nėra“, – vienąkart pasakė tėtis. „O mes galvokime, kad ji yra“, – atsakiau.
Vita nusisuko slėpdama pirmą kartą per mūsų pokalbį ištryškusias ašaras.
– Žinai, kad nieko nepakeisi, ir pasidaro lengviau. Man patinka, kad mes vis tiek laikomės drauge. Dabar užaugo tėvų draugų vaikai, paaugo anūkai, kai kurie jau atvažiuoja su kūdikiais vežimėliuose. Visos kartos drauge – seneliai, kūdikiai, visiems įdomu.
Ir keliaujame visi drauge kaip tas čigonų būrys tai po Lietuvos pilis, tai po Lenkiją, Mozelio slėnį. Kai gyvename keletą mėnesių Fuerteventūroje, nebūna nė vienos dienos, kad būtume vieni, nes visada kas nors atskrenda. Man patinka, kai mūsų namai ir ten, ir Vilniuje nuolat pilni žmonių juoko, vaikų klegesio, išdaigų. Man tai šventė, jokio vargo.
Man kiekvienas sutiktas žmogus daug duoda. Patarčiau visiems, išgyvenantiems netektį, neužsisklęsti nuo žmonių.
– Užsiminėte, kad jums svarbu tikėjimas. Jis padeda išgyventi juodas dienas?
– Taip. Mano močiutės V.Vitkienės giminėje daug dvasininkų, vienuolių, ir man turbūt iš močiutės atėjo tas gilus tikėjimo jausmas. Tikėjimas mūsų šeimoje – didelė vertybė. Kiekvieną savaitgalį dviračiu numinu į aplinkinius kaimelius, sustoju, visas bažnytėles nufotografuoju, užeinu, pasimeldžiu.
Net kai mes, moterys, išsirengiame į dviračių žygius po 100 kilometrų, visada sakau – visada važiuokite su kokia nors intencija. Prieš važiuodamos susikimbame rankomis ir tyliai pasakome savo norą. Žinote, ko dauguma prašydavo? Kūdikėlio! Ir dabar aš gaunu žinutes, kad pastojo, paskui ėmė viena po kitos gimdyti, dabar į mūsų šventes atvažiuoja su vežimėliais!
– „Vitkus Clinic“ jau gali tapti ir vaisingumo klinika?
– Jau tikrai! Kai man būna labai liūdna, aš gaunu kokį nors ženklą, tai mane pakylėja, tada vėl gyvenu. Ir gyvenimas man neleidžia nugrimzti į liūdesio liūną.
O pabūti vienai man taip pat reikia. Ypač gamtoje. Susikaupti, pamąstyti. Todėl mėgstu atsikelti rytais trečią, ketvirtą valandą, ir tai yra mano laimės valandos.
– Vita, ar turite kokią nors neįgyvendintą svajonę?
– Oi, kiek aš turiu tų svajonių! Mano svajonė – kad niekada nepritrūkčiau svajonių.
