Neseniai seneliais tapę Inga ir Arūnas Valinskai papasakojo apie santykius šeimoje

Ji – garvežys, o jis – greitasis traukinys. Ji saugiai rieda jau patikrintais bėgiais, o jis, jei bėgiai bai-gėsi, pats nusities naujus. Jis – ugnis, ji – vanduo. Jis dega naujomis idėjomis, o ji ramiai teka, vagą keis-dama tik tuomet, kai tai neišvengiama. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtų, Inga (52 m.) ir Arūnas (51 m.) Valinskai – darnus duetas ir namie, ir darbe.

Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Inga ir Arūnas Valinskai.<br> Pix studija nuotr. 
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Oct 9, 2018, 10:02 AM, atnaujinta Oct 9, 2018, 11:41 AM

Drauge jie neria ir į naują seną savo projektą „Adomo obuolys“. Per „Lietuvos ryto“ televiziją rodomoje laidoje Inga kalbins vyrus, o Arūnas vadovaus paradui užkulisiuose kaip prodiuseris.

Beveik prieš du dešimtmečius Inga jau sėdėjo šios laidos vedėjos krėsle, bet atgaivinto projekto imasi ne mažiau užsidegusi. Per tuos du dešimtmečius ji įgijo išminties ir pradėjo kitaip žvelgti į pasaulį.

„Adomo obuolys – vienas labiausiai matomų ir visiems suvokiamų vyrų ir moterų skirtumų. Nes moterys neturi Adomo obuolio. Todėl labai lengva atpažinti transvestitus Tailande, nes būtent Adomo obuolys išduoda, kad prieš tave – ne moteris, kad ir kaip gražiai atrodo.

Tai – moters vyrui įsiūlytas gerklėje įstrigęs pirmapradės nuodėmės kąsnis. Apie tai ir reikia kalbėti“, – įsitikinęs A.Valinskas.

Šis pokalbis su Inga ir Arūnu – taip pat ne tik apie jų kasdienybę. Tai ir klausimai, kurių populiarūs sutuoktiniai paprastai neišgirsta.

– „Adomo obuolys“ – pokalbių laida. Kokio klausimo neužduotumėte pašnekovui, nes jis jums itin nemalonus?

Arūnas: Nėra tokio klausimo, nes reikia bijoti ne klausimo, o savo atsakymų. Tai galioja visiems – ir scenos žvaigždėms, ir politikams. Jei yra klausimas, kurio vengi, turi būti parengęs jam atsakymą. Jei atsakymo neturi, geriau iš viso nekalbėk.

Inga: Man pats baisiausias klausimas – kaip jūs dėl ko nors jaučiatės? Visi atsakymai į šį klausimą yra keisti. Kaip jaučiuosi? Būtent taip, kaip ir atrodo.

Nemėgstu ir pernelyg tiesmukų klausimų. Pavyzdžiui, ar jūs mylite savo žmoną? Ar buvote jai neištikimas? Tokius klausimus vadinu bobiškais. Jei to ir klausiu, ne taip tiesmukai, kad žmogus, jei nori, galėtų atsakyti su humoru.

Man pažadėta, kad laidoje galėsiu kalbėtis taip, kaip aš noriu, ir klausti to, kas man įdomu. O man nebūtinai įdomu, su kuo pašnekovas vakar miegojo. Dažnai pati nežinau, kokie bus mano klausimai, – būnu parengusi tik gaires, o pokalbis rutu-liojasi savaime.

– Ar teko susidurti su pašnekovu, kuris atsakinėja tik vienskiemeniais žodžiais?

Inga: Ankstesniame „Adomo obuolyje“ teko. Tada jau reikia kaip nors suktis. Su pirmosios laidos pašnekovu Marijumi Mikutavičiumi kalbėjomės šia tema. Dabar jis irgi su tuo susiduria dirbdamas radijuje: pasikvieti kurios nors profesijos atstovą ir paaiškėja, kad jis neturi iškalbos. Tada pats turi sukurti istoriją ją baigdamas klausimu, į kurį pašnekovui lieka tik atsakyti: „Taip.“ Tai ne tiek klausimai, kiek tavo sukurta ir pašnekovo patvirtinta istorija.

– Arūnai, jūs – laidos „Adomo obuolys“ prodiuseris. Ar prisidėsite rengdamas klausimus?

– Ne. Šįsyk norėjau, kad kūrybinį kolektyvą sudarytų tik moterys: redaktorė, režisierė, laidos vedėja, vykdomoji prodiuserė. Patariau joms laidą rengti taip, kad pačioms būtų įdomu. Vienokia laida buvo beveik prieš dvidešimt metų, kitokia bus dabar, nes Inga subrendo ir yra puiki laidos vedėja.

Pažįstu daugumą laidos svečių, tad kai kuriuos klausimus galiu pateikti atskleis-damas per daug. Su M.Mikutavičiumi svarstėme parašyti knygą apie senus laikus. Bet Marijonas sako: „Jei sulauksime 80 metų, o dauguma herojų bus mirę ir ne-supyks, gal tada.“

– Jūs geresni pasakotojai ar klausytojai? Ar dažnai klausote išpažinčių? Atkišate petį išsiverkti?

Inga: Nemoku atkišti peties – man negaila, bet aš pati nesiguodžiu žmonėms, gal dėl to ir nemoku guosti. Galiu išklausyti, bet ne raminti, aiškinti, kad viskas bus gerai, kad gyvenimas yra gražus. Man tai per daug sentimentalu, aš vengiu tokių situacijų ir gal dėl to žmonės man nesiguodžia. Pasikalbame su draugėmis, bet manau, kad esu mažiausiai pasakojanti.

Arūnas: Man labiau patinka klausytis, nes kuo daugiau išklausai, tuo geresnis pasakotojas būsi ateityje.

Nemėgstu verkšlenančių žmonių. Jei turi problemą, sakyk, galime mėginti ją spręsti. O sėdėti ir verkti yra laiko gaišimas.

Jei padarei klaidą ir negali jos ištaisyti, užsiimk ne savigrauža, o savianalize ir elkis taip, kad ateityje tų klaidų išvengtum. Išsišnekėjimą aš paverčiu veikimu.

Dauguma bėdų kyla dėl to, kad žmonės viską mato tik juoda spalva ir viską neigia. Turime daug laimėjimų, bet kažkodėl labiausiai žiūrimos kriminalinės istorijos apie muštynes ar vagystes. Visuomenė pati save neigia, todėl kiekvienas individas joje jaučiasi nesaugus. Savęs kaip valstybės, tautos menkinimas, žeminimas ir verčia žmones išvažiuoti. Sakoma, kad žmonės išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Taip, ir jo. Bet drauge jie bėga nuo to nesaugumo jausmo.

– Esate buvę išpažinties?

Inga: Ne. Su tikėjimu mano santykiai nekokie. Nevadinčiau savęs griežta ateiste, aš neneigiu tikėjimo, šiuo klausimu nepasisakau viešai. Tačiau pati neturiu jokio santykio su Bažnyčia.

Kai per santuokos dešimtmetį nutarėme susituokti ir bažnyčioje, drauge buvau ir pakrikštyta. Bet tai greičiau buvo duoklė tėvams ir jų tradicijoms nei mūsų suvoktas ir priimtas tikėjimas.

Žinau, kad mano sūnūs to tikrai nedarys, – nebus jokių išpažinčių, komunijų ir tuoktuvių bažnyčioje.

Arūnas: Išpažinties nesu buvęs. Aš – laisvamanis, galima sakyti, kad ateistas.

– Neseniai tapote seneliais. Arūnas juokavo, kad tapti seneliu yra smagu, tik viena bėda, kad tenka miegoti su močiute. Bet ir jums, Inga, tenka miegoti su seneliu.

Inga: Tai – vienas tradicinių Arūno juokų, kurių, galima sakyti, jau nebegirdžiu. Maniau, kad, gimus anūkei Sofijai, mano pojūčiai smarkiau keisis, bet iš esmės niekas nepasikeitė. Vaikas – didžiulis džiaugsmas, bet vyliausi, kad pati save pradėsiu kitaip suvokti.

Kai švenčiau trisdešimtmetį, mane buvo ištikusi amžiaus suvokimo krizė. Sulaukusi penkiasdešimties nebesijaučiu taip keistai ir kvailai. Tad ir gimus Sofijai nenusibrėžiau jokios ribos, neįvyko joks lūžis, tiesiog į pasaulį atėjo mažas gražus žmogus. Net močiutės vardas manęs negąsdina. Jis net žavus. Labai noriu sužinoti, kokiu vardu į mane kreipsis anūkė. Nesvarbu, koks jis bus: momo, popo, ciutė, baba ar kitas.

Arūnas: Konsultavausi su kolegomis, kurie jau ne vienus metus yra seneliai. Jie pareiškė, kad aš – ne senelis, o močiutės vyras. Tai skirtingi dalykai. Seneliu tapsiu tik tuomet, kai sulauksiu anūko.

Močiutės vyras miega su savo žmona, o ne su močiute. Tik mano žmona dabar atlieka daugiau pareigų, tad gavo papildomą žvaigždutę ant antpečių.

– Kokie tėvai buvote savo vaikams?

Arūnas: Šeimos, kaip ir tėvynės, nepasirinksi. Joje yra tam tikra santvarka ir privalai jai paklusti. Buvau griežtas. Kartais gal per daug. Mano įsitikinimu, berniukų, paauglių ir jaunuolių pagrindinis darbas yra rengtis gyvenimui. Kitaip tariant, mokytis. Ir aš buvau labai reiklus.

Vyresnėlis Arūnas kentėjo, kol galiausiai nusprendė, kad mokytis reikia, bet toliau nuo manęs. Tad išvyko studijuoti į Jungtinę Karalystę. Iš pradžių atsiuntė kelias žinutes nežinantis, ką ten veikia. Šeimoje nepastebi jos privalumų, tik trūkumus. O nuvykęs į nepažįstamą atšiaurią aplinką suvoki, kad ne viskas buvo vien blogai.

Tačiau toks sukrėtimas Arūnui išėjo į naudą – jis greičiau subrendo. Juolab kad buvo imlus ir mokėsi labai gerai.

Inga: Vaikus auginome liberaliai. Nesilaikėme griežto režimo, kad dabar maistelis, dabar – miegelis, o dabar laikas į namučius pamokėlių ruošti. Mūsų namuose daugiausia buvo chaoso. Sūnūs pamokas patys ruošė, jei mums būdavo vakarėlis, vaikai irgi jame dalyvaudavo, nulūždavo kur nors ant sofos. Buvome jauni ir į daug ką žiūrėjome paprastai. Manau, kad daugelis tėvų vaikus taip ir augina.

– Inga, ar savo sodriu balsu sekėte sūnums pasakas prieš miegą?

– Ne kas vakarą. Tai vienas dalykų, dėl kurių imi gailėtis, kai vaikams tų pasakų nebereikia. Ir dabar galvoju: o kodėl jų nesekiau? Palangoje atidarytas pasakų parkas, kur pasakas aš įgarsinau. Sūnums vis sakau: „Nueikite ten pasiklausyti mamos.“ Jaunėlis Šarūnas jau buvo, vyresnysis Arūnas – dar ne, bet būtinai jį nusiųsiu su anūke tų pasakų pasiklausyti, taip atsiprašydama, kad vaikystėje per mažai pasakų pasekiau. Dėl to man truputį gėda.

– Arūnai, ar jūs sūnus išmokėte dviračiu važiuoti?

– Žinoma. Supažindinau juos su daugeliu dalykų, kurie Arūnui ir Šarūnui nebūtinai patiko. Pavyzdžiui, trejus metus juos įtraukdavau į mūsų jachtos „Nida“ ekipažą. Plaukdavome ir į Kuršių marių regatos naktinius etapus, kai ant vandens tekdavo praleisti kone parą. Manau, ši patirtis jiems įsiminė visam gyvenimui, nors nė vienas netapo buriuotoju. Bet abu susipažino su buriavimu. Kaip ir su medžiokle, žvejyba, grybavimu. Jaunėlis mėgsta grybauti, vyresnėlis – ne.

– Sakoma, kad senelių santykis su anūkais kitoks nei su savo vaikais. Ar gimus Sofijai pajutote skirtumą?

Inga: Kol įsikurs savo namuose, Arū-nas su sužadėtine Viktorija Denisovaite ir anūke Sofija kokį mėnesį pagyvens pas mus. Manau, kad ir aš gausiu anūkę prižiūrėti. Nežinau, ką reikės daryti, nes jau labai seniai kūdikius auginau, bet nuo ko nors reikės pradėti.

Kai pirmąsyk pamačiau Sofiją, pajutau tokią euforiją, kad pati nesupratau nei ką sakiau, nei kaip elgiausi. Labai norėjau mergaitės, bet nebedrįsau susilaukti daugiau vaikų. Visiems labai linkiu patirti tai, ką aš patyriau paėmusi ant rankų savo anūkę.

Kai kalbėdavomės su draugėmis, sakiau, kad aš paskutinė tapsiu močiute, nes vienintelė auginau sūnus. O jie atsainiai žiūri į gyvenimą ir santuoką. Ironiška, bet močiute tapau pirmoji.

Arūnas: Galiu pažadėti: tikrai neišskysiu. Sofija – miela ir nuostabi, kaip ir visi kūdikiai. Bet jausmas, kad turiu anūkę, nepaverčia manęs seneliu, kuris knygose ieško atsakymų, kaip bendrauti su vaiku. Auklėti vaikus yra tėvų reikalas.

Nematau bėdų, jei reikės su Sofija vienam likti. Kas čia tokio išskirtinio? Paėmei anūkę ir eini pas alpakas ant šieno. Sauskelnių keitimas? Man teko keisti vystyklus ir nieko antgamtiško čia nėra. Jei moki šernui kailį nulupti, pakeisti vystyklus vaikui – juokų darbas.

– Inga, esate sakiusi, kad jei ne Arū-nas, jūsų nebūtų scenoje. Matyt, apskritai daug dalykų nebūtumėte dariusi, jei ne idėjų pilnas jūsų vyras: nebūtumėte tapusi Seimo nare, matyt, net nebūtumėte garsinusi filmų ar tapusi laidos vedėja, nebūtumėte paragavusi ir aktorės duonos. Už kurią idėją esate labiausiai dėkinga savo vyrui?

– Aš apskritai jam dėkinga už ryžtą ir kantrybę su manimi cackintis. Jis iki šiol tai daro. Esu uždara, nuolat savimi abejoju, sunkiai ryžtuosi pokyčiams, o jis nuolat man įrodinėja ir įrodo, kad aš sugebu atlikti vieną ar kitą darbą. Man būtent to ir reikia.

Aš jam dėkinga ir už dainavimą, ir už galimybę vesti laidą, ir už gebėjimą apie save kalbėti. Už visa tai, apie ką svajojau vaikystėje. Mokykloje rašėme, kuo norime būti užaugę. Parašiau, kad noriu būti aktorė.

Į aktorinį manęs nepriėmė – kažkodėl stojau tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas. – Aut.). Aktore taip ir netapau, bet dabar turiu galimybę prisiliesti prie įvairių profesijų, net aktorystės. Apie tai net svajoti nedrįsau.

Tai, kad aš kartais bijau ir tingiu, nurašau savo netikusiam būdui. Bet labai vertinu Arūno pastangas ir kantrybę.

– O jūs, Arūnai, už ką labiausiai esate dėkingas Ingai?

– Už sutikimą tapti mano žmona.

– Labiausiai išgarsėjote kaip intelektinių žaidimų vedėjas, turbūt esate vaikščiojanti enciklopedija, tad atsakykite, kas pirmas atsirado – višta ar kiaušinis?

– Manau, kad kiaušinis, nes paukščiai yra tiesioginiai dinozaurų palikuonys. Kaip ir krokodilai.

Vadinasi, kiaušiniai buvo jau tada, kai nebuvo paukščių, ir iš tų kiaušinių ritantis vis kitiems padarams kažkuris kiaušinis buvo tas, iš kurio išsirito višta.

– Inga, o jūs žiūrite Arūno laidas? Bandote prie televizoriaus ekrano atsakyti į klausimus? Galbūt patariate, kokį klausimą galima užduoti?

– Aš nežiūriu, bet žinau, kad daug mūsų pažįstamų jas žiūri. Arūnas labai daug dirba, nes visą medžiagą proto žaidimams pats rengia, o jos reikia itin daug, tad savo vyrą dažniausiai matau tik prie kompiuterio.

Bet su tuo susitaikiau, nes intelektiniai žaidimai Arūnui įdomiau nei bet kuri kita veikla televizijoje.

Jis jau prarado viltį iš manęs sulaukti pagalbos. Kartais prašo: „Pasakyk kokį nors žodį. Bet kokį!“ Jam tiesiog reikia kablio, nes Arūnas turi įvairių būdų, kaip sugalvoti dar kokį klausimą. Iš manęs jis daug nesitiki, nes nesu tokia smalsi, kad prie televizoriaus atsakinėčiau į klausimus. Geriau jau pažiūrėsiu seną gerą anglišką detektyvą.

– Apie Erkiulį Puaro?

– Žinoma, „Puaro“. Nesvarbu, kad tas serialas daug kartų matytas. Neturiu poreikio pamatyti naują filmą. Man tai – sekmadienio jaukumo simbolis. Žinau, kad tą valandą rodys „Puaro“, kad išsivirsiu arbatos ar kavos, parkrisiu ant sofos ir turėsiu valandą su „Puaro“. Tas jausmas – kaip užkurtas židinys ar sekmadienio pietūs su vaikais.

– Kuris turi daugiau gerbėjų: Arūnas ar Inga?

Inga: Jeigu žinočiau, kaip juos suskaičiuoti. Man gerbėjai laiškų nerašo, kiek žinau, ir Arūnui nerašo. Esame gavę mielų dovanėlių: megztą ar lipdytą rankdarbį. Bet neturiu išprotėjusių gerbėjų, kurie rašytų meilės laiškus ar dovanotų šimto rožių puokštes.

Arūnas: Kai dirbome Seime, buvo atliktas tyrimas, kurie Seimo nariai geriausiai atpažįstami. Aš buvau pirmoje vietoje, Inga, regis, trečioje. Viena, kai esi žinomas, nes tai susiję su mūsų darbu, kas kita, kaip esi vertinamas. Tad jei skaičiuotume mano ir Ingos gerbėjus ir nekentėjus, nekentėjų Inga turi gerokai mažiau. Jei ir turi, daugiausia – dėl manęs.

– Jei į negyvenamą salą galėtumėte pasiimti tik vieną dalyką, kas tai būtų?

Arūnas: Butelį su džinu ir tas džinas išpildytų visus mano norus.

Inga: Arūną Valinską. Ne dėl to, kad jis mano sutuoktinis, o dėl to, kad jis labai praverstų toje negyvenamoje saloje, nes yra praktikas. Jis tikrai įkurtų ugnį. Jis yra mamutų medžiotojas. Jį tai įkvepia ir jam tai įdomu.

Kai jis žiūri mėgstamas išlikimo gamtoje laidas, labai pyksta ant herojų, kurie šešias paras nesugeba užsikurti ugnies. Jis sėdi ir kaip vaikas komentuoja: „Ką tu dabar darai?! Ar tu nežinau, kad čia reikėtų taip? Ne taip tu trini!“ Jis ir palapinę pastatytų, ir gėlo vandens rastų. Todėl į negyvenamą salą čiupčiau jį, nes žinau, kad tada tikrai išlikčiau. Šia prasme Arūnas yra labai patikimas.

– Jei turėtumėte galių pakeisti pasaulį, nuo ko pradėtumėte?

Arūnas: Sakoma, kad jei nori keisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Plačiąja prasme? Visos negerovės yra susipynusios ir skatina viena kitą. Galėtum pradėti nuo karo ar bado, bet tai susiję: jei žmonės neturi ko valgyti, eina plėšti tų, kurie turi. Jei galėčiau mostelėti burtų lazdele, pasakyčiau: „Būkite visi laimingi ir turėkite tai, ko jums reikia.“ Bet taip niekada nebus.

Inga: Nuskambės keistai, bet pirmiausia sterilizuočiau visas mamas, kurios nors kartą paliko savo vaiką, ir susodinčiau į kalėjimą visus, kurie išmeta į gatvę gyvūną.

Esu silpna dėl gyvūnų ir labai jautriai reaguoju į jų patiriamą skriaudą. Žmonių reikėtų labiau gailėti, bet gyvūną aš vertinu kaip bejėgiškesnį padarą ir tai mane labiau jaudina. Nesvarbu, kine ar gatvėje. Pamačiusi benamį šunį nusisuku ar pabėgu, nes žinau, kad negaliu visų išgelbėti.

Kipre, kur turime namus, daug benamių šunų. Man gražu žiūrėti, kaip pensininkai anglai juos globoja. Tie šunys sužymėti, niekas jų neveja nuo prekybos centrų slenksčių.

– Arūnai, Socialinių mokslų ko-legijos kūrybos ir pramogų industrijų studijų programoje surinkote TV laidų vedėjų grupę. Koks dėstytojas esate – sukalbamas ar kirvis?

– Kirvis reikalauja iškalti „nuo iki“, o ši profesija yra kūrybinė. Tuos studentus tiesiog reikia pastatyti ant bėgių ir parodyti, į kurią pusę važiuoti. Jų degalai – intelektas, žinios, per-skaitytos knygos, gebėjimas greitai reaguoti, atsakyti, improvizuoti.

Vieni to turi daugiau atsinešę iš tėvų ar senelių, kiti mažiau, bet tai lavinama. Knygų skaitymas yra privalomas. Sudariau knygų sąrašą ir pasakiau: „Per savaitę privalote perskaityti bent po vieną.“

Dėstytojo darbas nelabai skiriasi nuo to, ką jau esu daręs. Vesdamas intelektinį žaidimą ar muzikinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, būdamas pokalbių šou, pavyzdžiui, „Korida“ vedėjas, vesdamas Seimo posėdžius iš esmės aš atlikdavau mokytojo darbą.

Visur reikėjo išeiti prieš auditoriją, turėti, ką jai pasakyti, mokėti perduoti savo žinias ir išsireikalauti, ko nori. Mano svarbiausias uždavinys – išmokyti studentus mokytis. Ne studentauti, o studijuoti.

Jiems taip ir pasakiau: kolegija yra oazė – žinių šaltinis. Jūsų reikalas, kiek iš jo gersite. Yra tokia rytiečių patarlė: „Galima atvesti kupranugarį prie šaltinio, bet neįmanoma priversti jo gerti.“ Paskaitų lankymas mano grupėje privalomas. Neateini – išeini.

Bet negali būti reiklus tik studentams. Pirmiausia turi būti reiklus sau, nes žmogus, kuris nustoja mokytis, neturi teisės mokyti kitų.

Noriu, kad studentai suprastų, kad tai, ko reikalauju, reikalinga ne man. Jei esu griežtas, tai tik dėl to, kad realybė bus dar žiauresnė.

– Stereotipiškai manoma, kad televizijos laidų vedėjui svarbiausia gera išvaizda, iškalba, gera kalba. Bet ko labiausiai reikia, kad taptum tokia ryškia negęstančia žvaigžde kaip jūs, Arūnai?

– Mano pavyzdys rodo, kad nebūtina gerai atrodyti. Svarbiausia – reiklumas sau. Kalbininkas Arvydas Vidžiūnas sakė: „Rodyk karvę per televiziją penkis kartus savaitėje ir ji taps populiari.“ Vienkartinį projektą vesti gali bet kas, bet jei nori būti žvaigždė, privalai turėti ką pasakyti, o ne kaip papūga kartoti prodiuserio surašytą tekstą. Negali būti laidos vedėjas, jei nemoki kalbėti taisyklingai. O jei galvoje tuščia, tai ir liežuvis bet ką mala.

– Inga, lapkritį pradėsite kon-certinį turą „Aš laimINGA“ – generalinė repeticija vyks Mažeikiuose, paskui aplankysite Klaipėdą, Šiaulius, Kauną ir Vilnių. Ką jaučiate užlipusi ant scenos? Koks jū-sų santykis su jūsų dainų klausy-tojais?

– Geras santykis ir pojūtis, bet jis ateina jau užlipus ant scenos, kai suprantu, kad nebėra kur trauktis. Esu drovi ir būrys žmonių mane gąsdina. Nesu iš tų, kuriems reikia rodytis, kuriems būtinai reikia dėmesio. Ir vėl likimo ironija, kad dirbu su daug žmonių. Tada suimu save į nagą ir jaučiu, kad virstu visai kitu žmogumi, ne tuo, kas esu iš tiesų.

Kai prieš kelerius metus koncertuodavau miesteliuose, pajutau, kad man sekasi bendrauti su žiūrovais, kad jie mane girdi, supranta, ką noriu pasakyti ir, svarbiausia, tiki, kad esu nuoširdi. Man ne tas pat, ką su jais kalbu nuo scenos.

Kartais atrodo, kad atlikėjas dainuoja sau: paklauso, kaip tiksliai atlieka dainą, bet nemato, kam dainuoja.

Man santykis su žiūrovais yra labai svarbus. Ne tiek stebiu jų veidus, kiek jaučiu kažkokiu šeštuoju pojūčiu. Per tuos metus, galima sakyti, užsiauginau savo klausytojus. Kartais ant scenos būnu labai atvira, visada – nuoširdi ir tikiu, kad mano klausytojai nėra atsitiktiniai.

– Žodyje „laiminga“ užkoduotas Ingos vardas. Ar esate laimingi?

Arūnas: Visiškai. Laimė yra tada, kai turi daugiau, nei tau reikia, ir gali dalytis. Arba kai tau užtenka to, ką turi.

Daug žmonių nelaimingi, nes jie niekada negyvena šia diena. Jie gyvena kažkokia įsivaizduojama ateitimi, kuri niekada ir neateina. Tada jie sako: „Taip ir negyvenau.“ Tu negyvenai, nes nenorėjai. Visada ieškojai klaidų ir kaltų dėl to, kad tu negyveni gerai.

Ketverius metus, kai buvau Seime, buvau kaltas dėl visų negerovių Lietuvoje. Metus, kai buvau Seimo pirmininkas, buvau absoliutus lyderis. Užuot rytą galvoję, ką turiu padaryti, kad man šiandien būtų geriau, kad būčiau laimingesnis, žmonės dažniausiai klausia, kas, po velnių, kaltas, kad esu nelaimingas? Čia yra problema. Jei norite būti laimingi – ir būkite. Pradėkite nuo savęs, nelaukite malonių.

Inga: Laimė – akimirksnio pojūtis. Kitą sekundę gali jaustis labai nelaimingas, bet tai – ir charakterio bruožas.

Kalbant apskritai, būtų nusikaltimas teigti, kad esu nelaiminga, kai yra išties didelių bėdų turinčių žmonių. Todėl, be jokios abejonės, aš labai laiminga.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.