Dainininkė koncertavo didžiausiose ir prestižinėse koncertų salėse Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Izraelyje, tarp kurių – „Carnegie Hall“, „Madison Square Garden“, „Radio City Music Hall“, „Universal Studios“.
Ji dalyvavo daugybėje muzikos festivalių, tarp kurių – „Bratislavos lyra-87“, kuriame laimėjo Didįjį prizą – Auksinę lyrą, taip pat „Metų daina“ Maskvoje, „World Music Award“ Monake ir kituose.
L.Vaikulė bendradarbiavo su JAV garso įrašų studija MCA/GRP, kuri išleido sėkmės sulaukusį jos albumą „Tango“. Po to JAV buvo įrašyti dar trys jos albumai.
Gruodžio 27-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje vyks koncertas-reviu „Kalėdiniai stebuklai“. Jame, be Lietuvos atlikėjų, pasirodys ir latvių popscenos žvaigždė L.Vaikulė.
Prieš koncertą Lietuvoje „Stilius“ kalbėjosi su L.Vaikule.
– Gerbiama Laima, gal skaičiuojate koncertus mūsų šalyje? Kelintą kartą koncertuosite Lietuvoje?
– Ne, neskaičiavau. Lietuva – lyg namai, viskas arti. Daug kartų buvau Lietuvoje. Buvau sužavėta, kaip gražiai išaugęs Vilnius. Dabar noriu pamatyti Kauną. Ar paliks tokį įspūdį?
– Jums patiko tie nauji stikliniai namai Vilniuje?
– Labai. Į Vilnių atvažiavau vakare – tie aplinkkeliai, visur šviesu, restoranuose sėdi žmonės. Man paliko labai gerą įspūdį.
– Kiek žinau, prieš koncertą Kaune būsite Ukrainoje, Odesoje. Gal Ukrainoje vyks jūsų koncertinis turas?
– Atsakysiu taip – aš būsiu Ukrainoje. Tai bus nedideli koncertai.
– Privatūs?
– Ne visai. Aš būsiu Ukrainoje, ten surengsiu koncertų. Kodėl turėčiau jums viską pranešti?
– Prisimenu, kaip vasarą pareiškėte, kad Kryme nekoncertuosite už jokius pinigus.
– Aš ne taip pasakiau. Aš pasakiau, kad mums, europiečiams, neleidžiama dirbti Kryme. Juk tai – tiesa.
– Šie jūsų žodžiai Rusijoje sukėlė didžiulį skandalą, buvo įvardyti kaip politinis pareiškimas. Gal persigalvojote ir koncertuosite ir Kryme?
– Kai Europos Sąjunga nedraus to daryti, aš persigalvosiu. Galbūt.
– Ši jūsų nuostata – tai protesto forma prieš Rusiją, kuri aneksavo Ukrainai priklausiusį Krymą?
– Ne. Aš – įstatymui paklūstantis savo šalies pilietis. Štai ir viskas. Kaip mano šalis nuspręs, taip ir bus.
– Po jūsų žodžių Rusijos muzikos kritikai ant jūsų „dėjo“: Laima – iš nuskurdusios Latvijos, tegul prisimena Rygą su jos duobėtais keliais, šaligatviais, su elgetomis gatvėse, ji jau pamiršo savo didžiulius honorarus, kuriuos gavo Rusijoje. Kolegos taip pat nepamiršo priminti, kad karjeros galimybes jums suteikė Rusija. Turbūt tai labai įskaudino?
– Visos tos kalbos – pavienių žmonių. Ir tie pavieniai žmonės manęs nedomina. Tegul jie rašo, ką nori, aš jų neskaitau. Mano koncertų publika man rašė nuostabius laiškus.
Ir apskritai nemėgstu kalbėti apie politiką. Jei būčiau politikė, apie tai kalbėčiau.
– Jūsų vyras Andrejus Latkovskis – muzikantas, grojęs bosine gitara, yra ir jūsų prodiuseris. Prieš kiek metų jis atsirado jūsų gyvenime?
– Prieš daug. Mes susipažinome, kai man buvo devyniolika. Taip, jis visada būna su manimi per gastroles, koncertus. Andrejus – labai geras prodiuseris.
– Gal po koncerto Kaune kur nors planuojate atostogas drauge su vyru?
– Skrisiu į Ameriką. Kiekvienais metais gruodžio pabaigoje išvykstu į Ameriką ir ten su draugais sutinkame Naujuosius metus. Taip, vyksime drauge su Andrejumi. Visada būname dviejuose miestuose – Niujorke ir Los Andžele. Paskui su draugais važiuojame ilsėtis į salas. Tokia mūsų tradicija.
– Jau senokai – 2011-aisiais – išleista jūsų plokštelė „Novyje pesni“ (lietuviškai – „Naujos dainos“). Galbūt Amerikoje planuojate išleisti naują?
– Turiu dainų dešimčiai naujų kompaktinių plokštelių. Paprasčiausiai jų neleidžiu. Beprasmiška. Kam to reikia? Viskas yra internete. Net Amerikoje nėra tokio kompaktinių plokštelių ažiotažo, koks buvo anksčiau. Viskas kaupiasi internete, viską galima rasti ten. Ne tik senos, bet ir naujos dainos, kurias įrašysiu, bus pasiekiamos visiems.
– Bet tai negerai?
– Kodėl? Gerai. Jeigu noriu ko nors pasiklausyti, imu ir iš interneto. Juk tai patogu. Tai – šiandiena. Aš labai patenkinta šia diena.
– Bet juk yra autorių teisės, honorarai už kūrinių sklaidą.
– Tai ne visai pažeidžiama. Žmonės, kurie gyveno iš to, kad leido kompaktines plokšteles, dabar, žinoma, daug ką prarado. Tai normalu, toks gyvenimas.
– Ir į tai žiūrite be baimės?
– Taip. Ir be išgyvenimų.
– 1985 metais išgarsėjote buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nuo 1986-ųjų bendradarbiaujate su savo tėvynainiu, populiariu Latvijos kompozitoriumi Raimondu Paulu ir Rusijos poetu Ilja Rezniku. Su kuria daina jūsų karjeroje įvyko lūžis, kuri jums atvėrė duris į tuometės Sovietų Sąjungos bei Europos scenas, festivalius?
– R.Paulo „Vernisažas“. Su ja išgarsėjau Sovietų Sąjungoje, laimėjau konkursą „Bratislavos lyra-87“.
Asmeninio albumo nuotr.
– Vis dėlto, kai kalbama apie tuos laikus, prisimenama, kad L.Vaikulės honorarai buvo didžiausi.
– Žinote, nekalbama apie du dalykus: už ką balsavai ir kiek uždirbi. Kiekvienas artistas turi savo žvaigždžių valandą. Kiekvienas. Ir aš turėjau savo žvaigždžių valandą, kai surengdavau po 70 koncertų per mėnesį.
Mano pirmoji plokštelė „Vernisažas“ (1987 m. – Red.) išėjo 20 milijonų egzempliorių tiražu. Mano prodiuseris Amerikoje pasakė, kad jei būčiau gyvenusi Amerikoje, būčiau gavusi už ją mažiausiai 20 milijonų dolerių. O čia sovietų laikais už ją gavau 170 rublių. Nėjau jų netgi atsiimti. Čia – kad suprastumėte, kas kam kiek skolingas.
– Koks absurdas.
– Šiandien būtų kitaip. Todėl niekas niekam nieko neskolingas. Visi buvo laimingi savo laiku.
– Kodėl gyvenate Latvijos kurorte Jūrmaloje, o ne Rygoje?
– O man patinka. Labai mėgstu tą miestą. Nuvažiuoti į Rygą – 15 minučių kelio, ir jeigu noriu, aš – Rygoje. Bet užtat Jūrmaloje kvėpuoju pušų aromatu, gyvenu tyloje ir prie jūros.
Man tai puikiausia, kas įmanoma. Gyvenu komfortiškai. Kas kurie mėgsta, kad būtų „tūsai“ be pabaigos, triukšminga, o aš mėgstu tylą ir jūrą. Jūrmaloje gyvenu daugiau negu 15 metų.
– Jūs – labai stilinga moteris, vyrai jums žeria komplimentus. Maksimas Galkinas koncerte jus įvardijo kaip stiliaus ikoną. Kokius drabužius dėvite kasdien, kai nesate scenoje?
– Mėgstu sportinį stilių. Man tokie drabužiai patys patogiausi. Gal todėl, kad gyvenu prie jūros? Net kai einu į sceną, man patinka, kai vilkiu labiau sportinius drabužius. Bet čia neturiu omenyje sportinio kostiumo – kalbu apie subtilų vakarinį sportinį stilių.
– Jūrmaloje turi vilą ir vasaras leidžia rusų estrados primadona Ala Pugačiova su vyru M.Galkinu ir vaikais. Kai jūs išgarsėjote Rusijoje, tarsi lipote jai ant kulnų. Buvote konkurentės ar kolegės?
– Žinoma, kad mes su Ala – kolegės. Konkurencija – tiems žmonėms, kurie nepasitiki savimi. Mudvi – absoliučiai skirtingos, mums nėra dėl ko konkuruoti.
Panašiai kaip parduotuvėje parduodami sausainiai ir saldainiai. Argi jie gali konkuruoti? Vieni renkasi viena, kiti – kita. Vieni mėgsta mane, kiti – Alą. O kai kurie – ir mane, ir Alą.
– Ar susitinkate Jūrmaloje vasarą, kai A.Pugačiova čia atvažiuoja?
– Taip, susitinkame. Kartu rengiame visokius juokingus susitikimus. Tai matoma instagrame.
– Dainas ir jums, ir A.Pugačiovai rašė (ir turbūt rašo) tas pats kompozitorius – R.Paulas. Gal dėl jo dainų kildavo konkurencija?
– Ne, nebuvo jokios konkurencijos. Ala dainavo savo dainas, aš – savo. Mes nesidalijome dainų. Mums nėra priežasčių pyktis.
Asmeninio albumo nuotr.
– Užtat koks vyras buvo R.Paulas! Ar jautėte jam simpatiją?
– Kaip mylimiausiam kompozitoriui – žinoma. Jis – genialus kompozitorius, jis kuria melodiją. Tuo jis ypatingas. Dėl manęs jis padarė labai daug. Žinoma, aš jam esu labai dėkinga.
– Gal paruošėte ir Kaune atliksite naują R.Paulo dainą?
– Kaip sakoma, nauja – tai pamiršta sena. Antroje liepos pusėje Jūrmaloje rengiu festivalį „Laima Vaikule. Jūrmala. Rendezvous“. Ir ten skamba jau naujai perdirbtos Raimondo dainos. Atvyksta daug svečių. Atradau nuostabų dainininką Mario Biondi, su kuriuo dainavome duetu. Jis – džiazo dainininkas, turi nuostabaus tembro balsą.
– Kokia muzika šiuo gyvenimo tarpsniu jums pati gražiausia, kurios norite klausytis ir klausytis?
– Pati geriausia muzika – tyla. Ir kai girdi jūros ošimą ir pavasarį čiulbančius paukščius, nieko gyvenime nėra gražesnio. Todėl, kad visa kita – darbas. Kad galėtume organizuoti tą keturių dienų festivalį, prieš tai išklausome labai daug muzikos. Įvairios, įvairių stilių, kuri festivalyje galėtų skambėti.
Aš išrenku muziką, dainininkus. Būtent taip ir suradau M.Biondi. Todėl dabar viskas išjungta, ir tyla.
– Kadaise atvirai kalbėjote apie savo ligą – krūties vėžį. Kaip dabar jaučiatės, kai po operacijos Amerikoje 1991-aisiais praėjo daug metų?
– Paprasčiausiai buvo kalba apie tai, kad aš sergu onkologine liga. O kokio organo, apie tai niekada nekalbėjau. Man niekada nebuvo jokio krūties vėžio.
Taip, aš sirgau vėžiu, tačiau nesiruošiu leistis į jokias išsamias kalbas. Ačiū Dievui, dabar viskas gerai.
– Na, paklausiau todėl, kad Andrejus jus nuramino ypač drastiškai: „Nebijok. Jei iš tikrųjų viskas beviltiška, sėsime į automobilį, įsibėgėsime ir rėšimės į sieną.“ Labai įsiminiau šiuos žodžius.
– Tai tiesa. Jis taip ir pasakė.
– Vadinasi, šiuo žmogumi galima pasitikėti?
– Kas jį žino? Visi žmonės keičiasi. Tada buvo taip, o kaip bus ateityje, nežinau. Tai buvo labai rimta. Jei nesirėžėme į sieną, vadinasi, viskas gerai.
– Kodėl operaciją darėtės Amerikoje?
– Tai likimas. Tada buvau Amerikoje, dirbau su viena amerikiečių muzikos kompanija.
– Daugiau su jais nebandėte dirbti?
– Ne. Pabandžiau ir žinau, kas tai yra. Man tai didžiulė patirtis. Labai džiaugiuosi, kad tai buvo. Bet tokioje padėtyje, kokioje buvau aš, – turiu omenyje ligą – man nesinorėjo nei darbų tęsti, nei karjera buvo įdomu. Niekas nebuvo įdomu.
Paskui dirbau viena – aš pati asmenybė, man nieko nereikia.
– Po to sukrėtimo atsivertėte ir pasinėrėte į religiją. Kokias tiesas jums atvėrė religija?
– Taip, aš atsiverčiau. Žmogus, kuris gyvenime patiria sunkumų, galų gale lieka vienas. Akis į akį su kokia nors dievybe. Man tikėjimas atėjo. Kitiems gal neateina, nežinau. Aš – stačiatikė, bet tai neturi jokios reikšmės. Aš priimu bet kurią religiją. Puikiai jaučiuosi Japonijos, kitų šalių šventyklose. Tai nesvarbu. Svarbu tikėjimas. Tada tu esi ne vienas.
– Kaip manote, kas svarbiausia žmogaus gyvenime, visiškai nepaisant, kokios profesijos ir kokio statuso jis yra – mokslininkas ar paprastas kaimietis?
– Svarbiausia – sielos ramybė. Pusiausvyra. Susikalbėjimas su pačiu savimi.
– Argi? Juk jaunystėje mėgote bohemą. O kur bohema, ten triukšmas, cigarečių dūmai, alkoholis.
– Aš ir dabar jauna. Mes visi keičiamės. Mane supa tiek daug žmonių, kad man laimė, kai galiu pabūti viena. Bet niekada tai nebūna vienoda – būna įvairiai. Kai ilsiesi arba miegi, arba bėgioji, arba gurkšnoji su draugais. Darai viską, kas patinka. Na, ką jūs darote, kai ilsitės?
– Hm. Mums, paprastoms moterims, reikia ir valgį ruošti, ir namus tvarkyti, ir į darbą eiti.
– Ne, buities darbų man dirbti nereikia – yra, kas padeda.
– Mums ir vaikus užauginti reikia.
– Vaikų aš neturiu. Man reikia užauginti šunis.
– Ar gailitės, kad neturite vaikų?
– Ne. Šiame gyvenime – kiekvienam savo.
