Mantas Petruškevičius - žmogus, kuris būdavo kiekviename renginyje ir kiekviename žurnale. Būdavo?
Per pastaruosius penkerius metus jis po truputį ėmė trauktis iš linksmųjų vakarėlių, nes ėmė stigti jiems laiko, nes ėmėsi verslo, nes tas jo užsidirbtas (taip, taip – užsidirbtas, nes vakarėliai atima daugiau laiko ir pinigų, negu suteikia malonumo) populiarumas, matomumas, žinomumas pagaliau ėmė duoti vaisių. Paprasčiau – sukūrė sąlygas sukurti tą jo kvapųjį verslą. Ar jis pats irgi taip mano?
– Mantai, 2013 metais pristatėte savo prekės ženklą „Mantas Petruškevičius by Culti Fiori Bianchi“, o pernai atidarėte savo saloną „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“. Per tuos penkerius metus dar suspėjote išgarsėti kaip įspūdingiausias Lietuvos floristas, iš gėlių sukuriantis nepakartojamą šventės pasaką. Jei ne jūsų ilgametis buvimas viešumoje ir užmegzti ryšiai su daugybe turtingų žmonių, ar jūsų verslas būtų toks sėkmingas, koks yra dabar? Ir apskritai ar iš viso jis būtų atsiradęs?
– Niekada nieko nedariau specialiai. Viskas vyko natūraliai. Savaime. Na, gal ir nepaneigsi, kad sutikau žmonių, kurie turėjo įtakos mano gyvenimo keliui. Tarkim, ponia Inga Kozel. Ji mane įkvėpė dideliems darbams, pakvietė į tokias vietas, į kurias paprastas mirtingasis nepateks, supažindino su tokiais žmonėmis, kurie suteikė man galimybę pabandyti įgyvendinti įspūdingus projektus. Nuo to išgąsčio padaryti viską tobulai viskas ir prasidėjo.
– Ir štai taip vadinamasis ponių draugas užsidirbo pažintis, kurios tapo tramplinu į pelningus užsakymus. Vadinasi, kad tas laikas, praleistas vakarėliuose, nenuėjo veltui, priešingai, netgi subrandino vaisius?
– Dėl nieko nesigailiu. Nei dėl pasakyto žodžio ar veiksmo, nei dėl to, su kuo ėjau ar nėjau. Ir vėl daryčiau tą patį, jei grįžčiau į praeitį, nes buvo labai smagu. Turėjau labai gerą laiką su labai gerais žmonėmis. Su vienais miegojau, su kitais bendravau, su trečiais gėriau. Tačiau net ir tuo metu, kai neišlipdavau iš žurnalų puslapių, svarsčiau: o ką darysiu, kai vieną dieną visa tai baigsis? Kuo pakeisiu visa tai? Bet viskas įvyko savaime. Ėjau nieko neplanuodamas. Tik žinojau, kad kada nors norėsiu tikrosios savo vertės. Norėsiu jaustis vertingas sau ar reikšmingas kitiems savo darbais. Tačiau iki tol buvo toks laukimo metas, šiokia tokia tuštuma, kurią užpildyti padėdavo vakarėliai.
– Todėl ir šventėte šventę kiekvieną dieną? Juk esate sakęs: „Nebūtinai reikia dirbti – galima tiesiog mėgautis gyvenimu. Aš nesu gimęs dirbti statybininku. Aš tiesiog esu gražus, tad džiaukitės manimi.“
– Taip, aš negimęs dirbti, bet dabar žiauriai daug dirbu…Šiandien jau nesu toks gražus, tačiau šių žodžių neišsižadu. Tiesiog vieną dieną pažiūrėjau į veidrodį ir nusprendžiau, kad jau nebesu toks, kaip anksčiau, tad gal reikia veikti ką nors kita. Ir pats sau padėjau išnykti iš tų vakarėlių.
Tačiau nesijaučiu veltui iššvaistęs laiką, ką nors praleidęs, nes ir tuo metu netinginiavau – kasdien ko nors išmokdavau. Sutikau fantastiškų žmonių, kurie man parodė kitokį pasaulį. Nieko iš jų nesitikėjau. Ir dabar iš nieko nesitikiu. Geriausia pasikliauti savimi. Jei pats neužsidirbsi, neparodysi, ko esi vertas, kiti neskubės padėti. Nors visą laiką naiviai galvojau: atsitiks bėda – vis tiek kas nors iš pažįstamų atskubės. Supratau, kad klydau.
– Taigi kas atsitiko, kad plevėsa virto verslininku?
– Pradėjo trūkti laiko kitam malonumui – gėlėms. Tik jos nėra darbas. Su jomis nesijaučiu dirbantis, nesijaučiu samdomas, nenoriu niekam įsipareigoti. Aš nesu valytojas – aš diktuoju savo sąlygas. Ir nenoriu atrodyti nusidirbęs, pavargęs, prastos nuotaikos. Šiandien gal ir nepasakysiu – mėgaukitės manimi, nes esu gražus. Bet pasakysiu – vis tiek mėgaukitės manimi per grožį. Tik kitokį.
– „Aš tikrai nenoriu būti visų mylimas. Kartais geriau, kad tavęs nekęstų. Tada esi kitoks, išskirtinis. Būti visiems geram tiesiog neįdomu.“ Tai jūsų žodžiai. Bet turbūt nelengva buvo vakarėlių liūtui atlaikyti visus įžeidimus?
– Tais laikais kaskart sakydavau sau STOP: nieko nematai, negirdi, negalvoji. Dabar radau daugiau jėgų nebekreipti dėmesio į kitų nuomonę. Ir netgi į viliones dideliais pinigais. Nes aš ir pats jų užsidirbu. Todėl kai kurios pinigingos ponios man jau atrodo nebeįdomios, nebereikšmingos. Dabar galvoju: aš jau galiu jų nematyti, nebetarnauti joms, nebesijausti prastesnis. Anksčiau turėjau kompleksą, kurio, ačiū Dievui, atsikračiau. Menkavertiškumo kompleksą. O savo darbu ir talentu išsivadavau iš to. Juk galima gyventi ir be kokios nors ponios komplimento. Dabar komplimentus pats sau sakau.
– Seniai seniai prasitarėte: „Mano profesija bus pelninga.“ Iš kur tai žinojote?
– Kažkodėl naiviai maniau, kad kažkaip kažkada atsiras kažkas, kas investuos į mano gebėjimus. Taip ir nutiko. Ir šiandien nesijaučiu niekam skolingas. Net partneriams. Jie investavo pinigus, aš – savo talentą ir gebėjimus. Pasidalijau savo patirtimi, kas pasaulyje yra stilinga, madinga, gražu, kas yra geras skonis.
– Esate sakęs, kad prabanga turi būti siekiamybė, o ne kasdienybė. Iš kur tas paprastas vaikinukas iš Kauno žinojo žodį „prabanga“?
– Niekada neturėjau daug pinigų, bet visada jutau, kas yra prabanga. Nuo aštuoniolikos metų buvau šalia tų žmonių, kurie arba žinojo, arba sau leido tai, kas yra geriausia. Viską iš visų rinkdavau po kruopelytę. Tarkim, buvo tie pirmi kartai, kai atsisėdi prie stalo ir nežinai, kurį sidabrinį įrankį imti tam patiekalui. Stebėdavau kitus, o grįžęs namo apmąstydavau. Juk manęs to niekas nemokė. Nei šeima, nei mokykla. Pagrindai buvo iš visos tos aplinkos, kurioje sukausi. Tai buvo mano gyvenimo universitetai. Jei nebūčiau atvažiavęs į Vilnių, kažin kas aš būčiau buvęs. O šiandien esu Mantas Petruškevičius. Taip viskas susidėliojo.
Kadaise ir geras Vilniaus restoranas man buvo prabanga, o dabar jau einu į geriausius restoranus Europos didmiesčiuose. Tegul tik kavos išgert. Bet...
Tarkim, dar negyvenau atnaujintame Paryžiaus „Ritz“ viešbutyje, bet jau buvau ten užėjęs kavos su pyragaičiu, o kartu apsižvalgyti, kaip atrodo tas legendinis viešbutis. Svarbiausia, paslapčia ištraukiau iš vazos puokštę, kad pamatyčiau, kaip ten gėlių kotai surišami!
Man labai patinka stebėti aplinką ir detales. Noriu jas sugerti. Visos vietos, kurias aplankai, praturtina tave. Iš to ir kyla idėjos. Parsiveži ir vaizdų, ir kvapų, ir madų. Negi savo kieme ką nors surasi įkvėpimui?
– Iki šiol jums buvo priekaištaujama, kad nesate baigęs jokių mokslų, neturite jokio diplomo.
– Jis išvis nieko nereiškia, nes tai tik popiergalis, pasirašytas kažkokių senų, nukvakusių sovietmečio bobų, kurios nesupranta, kas yra floristikos mada. Man visi prikiša tą diplomą. Bet nesijaučiu silpnesnis be jo. Aš net neturiu kur eiti mokytis floristikos. Tie esantys mokytojai geriau jau gal nieko nemokytų, nes jie nesugeba išmokyti net kaip puokštę supakuoti. Floristui pirmiausia reikia ne diplomo, o talento ir pašaukimo.
– Regis, kaip tik savo pavyzdžiu ir įrodėte, kad ne turint popieriuką, o išlavintą estetikos pojūtį galima pasiekti aukščiausias viršukalnes.
– Niekada neieškojau savęs. Net nežinau, kas tai yra. Aš tiesiog susikūriau save. Ir viskas, ką darau, turi būti ne tik gražiausia, bet ir tobula.
Vakarieniaujame su M.Petruškevičiumi ir plepame apie jo organizuojamą šventę. Jo butiko „Flower Couture by Mantas Petruškevičius“ didįjį atidarymą, į kurį atvyko pasaulinio garso didžėjus Stephane’as Pompougnacas, „įgarsinęs“ Paryžiaus „Costes“ viešbutį.
– Kodėl tas „Costes“ jums toks svarbus?
– Todėl, kad tai vienintelė vieta, kuri absoliučiai viskuo atitinka mano skonį.
Taip, šis viešbutis turi įspūdingą įvaizdį. Kaip ir kiti Manto butike parduodami vardai. „Laduree“, „Lalique“, „Hermes“…
Prancūzų „Lalique“ kompanija, įkurta 1885 metais, išgarsėjo meniškais krištolo ir stiklo gaminiais. Jų taurės ir indai buvo būtina aristokratų stalo serviruotės dalis. XX amžiaus pradžioje „Lalique“ dekoravo legendinį, rašytojos Agathos Christie romane „Žmogžudystė „Rytų Eksprese“ aprašytą traukinį „Belmond Venice Simplon Oriental Express“.
Prancūzų „Laduree“ kompanija, įkurta 1862 metais, išgarsėjo savo konditerija, ypač migdoliniais sausainukais „macaron“. Jų kavinės buvo smagurių aristokratų pasisėdėjimo vieta. Iki šiol kompanija dukart per metus pristato naujas saldumynų kolekcijas. Manto butike galima paragauti tokių rožių ir orchidėjų skonio „makaroniukų“...
Prancūzų „Hermes“, įkurta 1837 metais, pradėjusi verslą nuo balnų ir pakinktų žirgams bei lagaminų keliautojams, šiandien yra labiausiai deficitinių odos gaminių kompanija pasaulyje. Jos prabangias rankines „Birkin“ ir „Kelly“ ar kitą geidžiamą galanterijos kūrinį galima įsigyti tik pralaukus eilėje kelerius metus. O Mantas išsikovojo, kad jo butike „Hermes“ vonios priemonių linija būtų prieinama kasdien ir kiekvienam.
„Costes“ viešbutis gyvuoja tik trečią dešimtmetį, tačiau turi surinkęs gausią madingiausių pasaulio žmonių (svečių!) kolekciją. Neverta vardinti čia apsigyvenančius ar pasilinksminti ateinančius Holivudo aktorius ir pasaulio scenų žvaigždes, politikus ir menininkus, turtingus ir įtakingus – tai tiesiog vieta, kurioje tvyro stilius ir geras skonis, o su didžėjaus S.Pompougnaco muzika bei puikiu maistu, apšvietimu ir kvapu „Costes“ tampa tiesiog „must to see“. Tiesiog madingiausia vieta Paryžiuje.
– Mantai, tai kodėl būtent šios firmos atsidūrė tarp jūsų gėlių?
– Prie mano geriausių gėlių dera tik geriausi Europos vardai.
– O kaip susibėgote su „Culti?“
– Nuvažiavau į Italiją, į kultinius „Culti“ parfumerijos namus, kurie pirmieji Europoje pradėjo gaminti kvapiąsias namų lazdeles, ir su jais sukūriau produktą, nors jie niekada su niekuo nieko nėra kūrę. Susipažinau su kompanijos prezidentu, jis mane priėmė, o aš jį įkalbėjau sukurti aromatą man. 500 vienetų „limited edition“. Ir kad būtų parduodamas jų salone Milane prie katedros. Išsišokėlis?!? „Kas tu toks? – stebėjosi tie italai. – Tavo vardas nieko niekam nereiškia.“ Bet tai įvyko. Kažkaip. Natūraliai. Nes to norėjau.
