Na, o kilus bent menkiausiai abejonei Deimantei užtenka pažvelgti į ant stalo gulinčius laiškus. Kvietimai į glamūrinius, pasaulinio garso įžymybių pilnus vakarėlius išduoda, kad prieš keturiolika metų nuojauta jos vis dėlto neapgavo.
Dabar laisvai samdoma žurnalistė bei Lietuvos generaliniam konsulatui Niujorke spaudos klausimais padedanti Deimantė į Ameriką gyventi atvyko septyniolikos. Iš pradžių čia lankė internatinę mokyklą, o vėliau – ir Kolumbijos universitetą.
„Atvykti mokytis į internatinę mokyklą mane pastūmėjo teta. Iš pradžių tokios mokyklos man atrodė baugios, bet kai paskaičiau apie jas internete, nuomonė pasikeitė. Jos labai panašios į universitetus – didelės teritorijos, daug užklasinės veiklos ir sporto šakų. Jas yra baigę daug žinomų žmonių – nuo politikų iki princų“, – pasakojo ji.
Disciplina mokykloje buvo labai griežta. Kiekviena diena suplanuota: maždaug nuo 8–15 val. pamokos, tada privalomas sportas (Deimantė žaidė tenisą), vakarienė, būreliai iki 20 val. Nuo 20 iki 22 val. privalomas namų darbų ruošimas ir 23 val. jau išjungiamos šviesos bei internetas.
„Jeigu nespėdavai ko nors padaryti, reikėdavo tamsoje dirbti prie kompiuterio ir naudotis mobiliuoju internetu arba atsikelti labai anksti rytą. Tačiau turbūt nė viena ugdymo institucija per šiuos metus taip nežavėjo kaip ši mokykla – bendruomenė buvo maža, jauteisi lyg namie.
Mokytojai buvo ir tavo sporto treneriai, ir bendrabučių auklėtojai – jie gyveno su savo vaikais ir augintiniais. Būtent ten užaugau kaip asmenybė“, – prisiminė lietuvė.
– Po internato nusprendėte tapti žurnaliste. Kodėl pasirinkote tokią profesijos kryptį?
– Kad esu rašytoja, žinojau jau labai seniai. Tai nebuvo sprendimas, gal labiau pašaukimas. Jau mokykloje pradėjau rašyti poeziją, esė, įsitraukiau į žurnalistikos būrelį. Galvodama apie ateitį vis pasvarstydavau, kad auditorija Lietuvoje per maža. Žinojau, jog turiu puikiai išmokti anglų kalbą, nes nenoriu, kad mano tekstai ateityje būtų verčiami iš lietuvių kalbos į anglų. Juk verčiant pasimeta daug prasmės.
Dar 1912-aisiais Josepho Pulitzerio įkurta Kolumbijos universiteto žurnalistikos mokykla buvo mano sena svajonė. Pamenu ten išgyventą jausmą – vieną dieną gali sėdėti paskaitoje, o už tavęs esančioje auditorijoje pasauliui skelbiami Pulitzerio premijų laimėtojai.
Kas savaitę į mūsų fakultetą ateidavo labai žymių svečių iš žurnalistikos srities – „The New York Times“, „Washington Post“ redaktorių, Pulitzerio premijos laureatų. Iš pradžių būdavome pakerėti garsenybių, tačiau paskui pripratome.
– Kuo jus patraukė mados pasaulis?
– Mada man visada patiko. Mano mama – tekstilės inžinierė, tad nuo mažens turėjau galimybę susipažinti su audinių gamyba, naujų kolekcijų kūrimu ir pristatymu. Esu aplankiusi nemažai tekstilės parodų Paryžiuje, Milane, Miunchene bei Maskvoje. Atmosfera parodose visada būdavo įkvepianti kūrybai. Kai pradėjau lankytis Niujorko mados savaitėse, supratau, jog tai man labai patinka. Čia sutinki daugybę kūrybingų žmonių.
Tačiau į mados pasaulį patekau gana atsitiktinai. Vienas redaktorius, ieškantis mados žurnalisto, paiešką paskelbė mūsų universiteto grupėje feisbuke. Prie jo pranešimo, susijusio su geriausių Niujorko mados savaitės vakarėlių aprašymu, mane pažymėjo vienas iš šio socialinio tinklo draugų. Redaktoriui net pasakiau, jog jam vertėtų pasikviesti ką nors kitą, į vakarėlius patenkantį be didesnio vargo. Bet jam nerūpėjo. Be to, už vieną straipsnį siūlė nemažą atlygį.
– Papasakokite apie vakarėlius, kurie vyksta po dizainerių naujausių kolekcijų pristatymų. Kaip į juos patekti?
– Pirmieji bandymai man dabar kelia juoką. Pavyzdžiui, viename vakarėlių dirbo pažįstamas stilistas. Jis mane sutiko lauke ir davė vieną likusių bilietų. Apskritai gauti kvietimą į šiuos vakarėlius nelengva. Juk juose renkasi pasaulinio garso įžymybės. Šie vakarėliai gali būti net labai ekstravagantiški.
Iki šiol pamenu mados namų „Public School“ dizainerių organizuotas dūzges. Šampanas tiesiogine ta žodžio prasme liejosi per kraštus! Ten net buvo rožinio šampano fontanas... Grojo DJ Ruckus, šalia stovėjo jo žmona modelis Shanina Shaik su savo draugėmis. Na, o pagrindinis atlikėjas tą vakarą buvo reperis Travisas Scottas. Kone visi susirinkusieji – mados pasaulio atstovai, tarp kurių ir nemažai modelių, patenkančių į geriausių pasaulio manekenių 50-uką.
Negaliu pamiršti ir Philippo Pleino vakarėlio kosmoso tematika. Prieš patenkant į pagrindines patalpas reikėjo pereiti baltą palapinę, kurioje mane pasitiko planšetiniais kompiuteriais nešini viešųjų ryšių atstovai. Metalo detektoriams nuskenavus mano rankinę patekau į didžiulę patalpą. Iš karto nustebino ant galvos krintantis ir po batais traškantis dirbtinis sniegas. Viduryje salės stovėjo didžiulis erdvėlaivis, kuris pūtė rūką ir kūrė lazerio spindulius. Iš folijos buvo padarytas didžiulis tunelis, primenantis ledyną, po kurį buvo galima pasivaikščioti. Ten šventė ir pats dizaineris bei jo išrinktieji svečiai. Jie linksminosi virš tunelio esančiame balkone.
– Su kokiomis įžymybėmis teko susidurti ne vakarėlių metu?
– Universitete teko susipažinti ir su pačia „Vogue“ redaktore Anna Wintour, ir dabar jau buvusia „Teen Vogue“ redaktore Elaine Welteroth. Kai Anna įėjo į kambarį, kilo šurmulys. Juk visi apie ją yra girdėję įvairiausių legendų. Pripažinsiu, buvo net baugu ją kalbinti. Tačiau, mano nuostabai, ji pasirodė labai elegantiška ir maloni. Tik žvilgsniu turbūt galėtų nužudyti.
Realybėje įžymybės visuomet atrodo mažesnės nei ekrane ar viršeliuose. Išduosiu paslaptį – už visuomenės pagarbą užsitarnavusias žvaigždes galvą aukščiau kelia nuomonės formuotojai. Kai kurie instagrame veikiantys asmenys net nežino, į kokio dizainerio pasirodymą atvyko, tačiau viešumoje elgiasi taip, tarsi patys būtų įtakingi mados kūrėjai.
– Kaip amerikiečiai vertina iš Europos atvykusią žurnalistę? Koks jų požiūris į šią profesiją apskritai?
– Nėra skirtumo, ar tu iš Europos, ar iš kito žemyno. Jungtinėse Valstijose kitataučiai vertinami, nes jie gali pasiūlyti kitokią pasaulėžiūrą. Bet kaip užsieniečiui, kurio gimtoji kalba nėra anglų, reikia išsikovoti vietą šiame pasaulyje.
Amerikoje spaudos laisvę užtikrina konstitucija, dėl to bet kokią bylą prieš žurnalistą ar spaudos organizaciją sunku laimėti. Taip pat čia daug paramos sulaukia ir vietiniai dizaineriai.
– Kuo, jūsų nuomone, ypatinga lietuviška mada?
– Tuo ir ypatinga, jog pagaminta Lietuvoje! Reikia didžiuotis, kad tokioje mažoje šalyje yra tiek daug mados kūrėjų. Gaminiai kokybiški ir jų tiražas ribotas. Nejaugi nėra smagu nešioti vienetinį drabužį, kurio dizainas turbūt ir užsienio gatvėse išsiskirtų iš minios?
Prieš pirkdami pagalvokime, kur pagamintas audinys, kas pasiuvo šį rūbą, nes gali būti, jog jį pasiuvo netgi vaikas skurdžioje šalyje. O lietuviški gaminiai pagaminti iš Lietuvoje ar Europoje išaustų audinių. Tikiuosi, daugiau lietuvių dizainerių gaminių bus parduodama tarptautiniu mastu, internetinėje prekyboje ir užsienio parduotuvėse.
– Gal turite savo mėgstamiausią lietuvišką prekės ženklą arba dizainerį?
– Juozą Statkevičių reikia labai vertinti – jis yra pirmasis lietuvis, pristatęs savo kolekciją Paryžiuje, vienintelis tautietis, kuris priklauso Paryžiaus aukštosios mados asociacijai, vienintelis žmogus Lietuvos istorijoje, gavęs net dvi Louis Vuittono premijas. Jo gaminiai – meno dirbiniai.
– Kaip apibūdintumėte amerikiečių stilių?
– Amerikiečiai labai vertina patogumą, bet šalis yra labai didelė, joje gyvena 326 milijonai gyventojų, tad stilius priklauso nuo regiono ar miesto. Pavyzdžiui, Bostone dėl studentų gausos ir Vašingtone – dėl vyriausybės darbuotojų vyrauja daug uniformos elementų, tokių kaip Oksfordo bateliai ar polo marškinėliai.
Tuo metu Niujorke stilius aštresnis, pastebima daugiau juodos spalvos, bet čia netrūksta individualistų, nebijančių išsiskirti iš minios. Dėl mados industrijoje klestinčio gatvės aprangos stiliaus į Niujorko mados savaitę populiariau ateiti su spalvotais sportbačiais nei su aukštakulniais.
– Kokie pagrindiniai Lietuvos ir Amerikos mados pasaulių skirtumai? Ko mums galbūt trūksta čia, Lietuvoje?
– Manau, kad lietuviai taip pat turėtų labiau įvertinti ir remti vietinį talentą. Lietuva neturi tokios mados istorijos kaip Paryžius, bet kodėl jos nesukurti ateičiai? Jeigu dizaineris neturi prestižinių laimėjimų, nepripažintas pasaulyje, žmonės nežino, kaip jį vertinti. Lengviau pasirinkti gaminį vien dėl žinomos etiketės, o ne paties gaminio kokybės.
Aš Lietuvoje negyvenu jau ilgą laiką, tad apie Lietuvos mados pasaulį per daug komentuoti negaliu, nes jo nepažįstu, bet manau, jog lietuvių mentalitetui vis dar yra kur plėstis, kad žmonės jaustųsi laisvesni ir nesuvaržyti – kad galėtų rengtis taip, kaip nori, ar išsakyti savo nuomonę ir nebūti už ją teisiami.
Lietuvės yra labai elegantiškos, visada pasitempusios ir gražiai apsirengusios – gražu žiūrėti, bet aš nenoriu, kad jos būtų susikausčiusios, įrėmintos į nerealius šalies grožio standartus. Ne pasaulio pabaiga, jei į miestą išeisi nepasidažiusi ar su sportine apranga. Kol lankiau mokyklą Lietuvoje, daug mergaičių manydavo, jog turi atrodyti tobulai: makiažas, plaukai, drabužiai tokie, kokius jos matė garsiajame seriale „Liežuvautoja“ („Gossip Girl“), atkartojančiame turtingų Niujorko paauglių gyvenimą.
Tačiau tai yra tik iliuzija. Daugelis moterų ir modelių šio miesto gatvėse pasirodo be makiažo, sportiškai apsirengusios ir vis tiek sugeba atrodyti stilingai. Čia niekas nelaksto su kojas gadinančiais aukštakulniais, veikiau į darbą atvyksta su žemakulniais ar sportiniais bateliais ir persiauna smailiakulniais.
– Ar ketinate grįžti į Lietuvą?
– Artimiausiu metu neplanuoju. Jau nuo mažens savo gyvenimo Lietuvoje neįsivaizdavau, bet noriu padėti Lietuvai. Kad ir dabar Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke konsultuoju žiniasklaidos klausimais.
Užsienyje labiausiai pasiilgstu šeimos. Mylimiausios močiutės šaltibarščių ir apskritai lietuviško maisto. Vasaromis – Baltijos jūros, paplūdimių, pasivažinėjimų dviračiu pušų takais tarp Šventosios ir Palangos.
– Kokiu mados kūrėju ar stiliaus ikona labiausiai žavitės? Kodėl?
– Norėčiau išskirti jauną italę Chiarą Ferragni. Ji tinkamu laiku pradėjo savo tinklaraštį ir sugebėjo iš jo sukurti tikrą verslo imperiją. Chiara – žinomiausia pasaulyje tinklaraštininkė ir nuomonės formuotoja. Be stiliaus, man patinka jos asmenybė socialiniuose tinkluose. Ten ji atrodo labai nuoširdi ir draugiška, dalijasi vertingais patarimais.
