Taip pat drąsiai garsus kūrėjas vertina ir lietuviškos mados virsmą.
– Kokius esminius pokyčius matote lietuviškoje gatvės madoje per pastaruosius kelerius metus? Galbūt pradėjome labiau įsilieti į pasaulinį kontekstą?
– Manau, kad jaunimas jau seniausiai įsiliejo į tą pasaulinį kontekstą. Vyksta globalizacija ir tas pačias parduotuves matome tiek Londone, tiek Vilniuje. Bendras gatvės vaizdas ryškiai skiriasi nuo ankstesnio. Žmonės atrodo kur kas geriau, išmoko derinti įvairius stilius.
– Vis daugiau prekės ženklų skverbiasi į užsienį. Ar jūsų drabužių galima rasti svetur?
– Dabar dirbu su sporto rūbais, taigi dirbu su visais: ir užsienyje, ir Lietuvoje. Bet iš tikrųjų tas šnekėjimas, kad kažkas iš čia veržiasi į užsienį, – tegu jie nejuokina. Išvežti 10 daiktų į Japoniją dar nereiškia, kad įsiskverbei į užsienio rinką. Kai tavo parduotuvių bus ir Londone, ir Volstrite, tada galėsime kalbėti apie užsienį.
O dabar čia kažkoks menkavertiškumo kompleksas. Visi kažkiek parduoda užsienyje, bet paprastai gyvena ne iš to. Sakysime, Paulas Smithas (anglų dizaineris. – Red.) turi parduotuves nuo Milano iki Tokijo, jis gali sakyti, jog prekiauja užsienyje. O kai per metus nuperka 10 ar 100 tavo daiktų kitoje šalyje... Aišku, malonu, viskas gerai, bet tik nereikia prisiklijuoti sau etiketės „Paryžius“.
Jeigu nuvažiuoji į Paryžių ir praleidi ten dvi savaites, tai dar nereiškia, jog gyveni jame ir dirbi. Juokinga. Yra toks Čechovo apsakymas. Jame pasakojama apie žmogų, mažame miestelyje atidariusį siuvyklą. Iškaboje jis parašė: „Siuvėjas iš Londono ir iš Paryžiaus“.
Jo klausia: „Kaip tu gali būti ir iš Londono, ir iš Paryžiaus?“ O jis atsako, kad jei užsirašys tik iš Londono, atsiras kitas, kuris prisistatys esąs iš Paryžiaus. Tegul dabar naujai atėjęs būna iš kokio Berlyno.
Jeigu rimtai, tai net nežinau, ką daro lietuvių dizaineriai. Kuo toliau, tuo mažiau vartau žurnalus, idėjos ateina pačiam. Man nereikia žiūrėti, ką kas veikia.
– Vienu metu tarsi pasipylė: plagijavimu buvo kaltinami žymiausi kūrėjai, pradedant Agne Kuzmickaite, baigiant Juozu Statkevičiumi. Apie jus irgi buvo girdėti tokių kaltinimų. Kaip į juos reaguojate? Ir ar įžvelgiate kokią sąsają, kodėl vienu metu pirštais pradėta badyti būtent į grandus?
– Tą, ką aš darau, kopijuoja „Dior“, taigi man viskas gerai. Prieš metus išleidau kolekciją pagal urvų piešinius. Ir po pusės metų – pusės metų, tai kiek laiko praėjo! – įsijungiu naujienų kanalą ir žiūriu: „Dior“ kolekcijoje – kaip du vandens lašai. Iki tol niekam buvo neįdomu, nes urvo piešiniai atrodė tokie pilki, rudi, gal negražūs... O po to – net deriniai tokie pat!
Aš nejaučiu, kad mane patį būtų kas nors kaltinęs. Jeigu kas ką paburba, tai manęs nejaudina. Kritikai esu labai atsparus. Lietuvoje nėra tikros mados žurnalistikos, nėra tikros kritikos. Teatro kritikų yra, yra ir muzikologų, o apie apdarus niekas nieko negali pasakyti.
– Maždaug nuo 2013-ųjų ėmė atrodyti, kad kiekvienas, besidomintis drabužiais, prisistato stiliaus kūrėju. Ką manote apie pastaruoju metu išplitusią stilistų madą?
– Atsiranda kažkokios tetos ir naujienų portaluose pradeda aiškinti apie rūbus. Kažkokios stilistės, neaišku, iš kur... Pačios dažniausiai atrodo baisiai. Tokios Kakės Makės madoje. Jeigu labai daug rėksi ir lįsi aiškinti į visus portalus, tai nereiškia, jog pasieksi rezultatą. Nes pernelyg intensyvus buvimas eteryje dažniausiai sukelia alergijos reakciją.
Žmogus, kuris kalba apie madą, nekalba apie ką nors labai intelektualaus. Tai nėra literatūra ar kinas. Viskas madoje kartojasi. Tu vieną kartą pasakei ir galėtum pranykt kokiam mėnesiui – nereikia kompostiruoti visiems smegenų.
Tokių personažų Lietuvoje yra trys keturi. Jie mano, kad be jų jau žemė nesisuka. Bet nieko jie nekeičia! Atsiranda ir pranyksta, po 10 metų nė vieno jų neprisiminsime. Sveikas žmogus nereaguoja į kažkokių stilisčių aiškinimus, kaip reikia rengtis.
Nieko prieš stilistus neturiu. Suprantu, kad yra kam užsitęsia stadija „aprenkime lėles“. Aišku, yra muzikantų ir kitų profesionalų, kurie tikrai neturi laiko rūpintis išvaizda. Tačiau stilistas turi likti už kadro. Daugiau daryti, mažiau kalbėti.
Be to, labai paprastas dalykas, iš kur tų stilistų daug atsiranda. Nežinau, ką daryt, tai dirbsiu su mada. Pats kurti rūbų gal ir nesugebu, tai juos kombinuosiu. Šiais laikais surinkti derinį, o dar pasitelkiant internetą, nėra didelis mokslas.
– Per pastaruosius kelerius metus iškilo daug minimalistinių judėjimų, nemažai lietuvių kūrėjų taip pat pasirinko minimalizmo kryptį. Koks jūsų požiūris į minimalizmą?
– Mano kūryboje kaip tik visada buvo labai daug spalvų. Minimalizmas yra taip paprasta... Paimi marškinėlius, ką nors ant jų nupieši. Marškinėlių savikaina 5 eurai, parduodi už 50, nes tu „genialiai padarei“. Kvadratą, brūkšnį ar užrašą... Aišku, Kazimiro Malevičiaus paveikslas „Juodas kvadratas“ irgi labai paprastas dalykas, bet laiku ir vietoje.
Jeigu tuos marškinėlius kas nors perka, viskas gerai. Kiekvienas gali daryti ką nori, kūrėjai vienas kitam netrukdo. Rinka ir laikas išvalys pasiūlą, liks stipriausi.
– Nepaprasto pasisekimo sulaukė jūsų kūriniai su religine simbolika, taip pat lietuviškais simboliais – Vyčiu, vėliava. Kaip manote, ar tai susiję su noru didžiuotis savo tauta?
– Aš Vytį ir kitus simbolius pristatau kiek kitaip. Perleidžiu per save, rodau, kas man aktualu. Aš nesakau, kad mano kūryba – pasaulinis stebuklas.
Neturiu jaunatviškų užmojų visus aprengti ar šnekėti kokių nors nesąmonių, neva išvažiuosiu į Paryžių ar panašiai. Darau tai, ką man iš tikrųjų patinka daryti.
– Kurie pastarųjų metų jūsų kūriniai jums pačiam yra ryškiausi, brangiausi?
– Dabar labiausiai patiko kostiumai, kuriuos kūriau Pjongčango olimpinėms žaidynėms. Nesigiriu, tiesiog manau, kad tikrai neblogai pavyko. Dažniausiai ir būna taip, kad labiausiai patinka naujausi kūriniai – tie, su kuriais dar ką tik dirbau. O dabar gyvenu jau kitkuo.
Labai svarbu atsiriboti nuo savo kūrinių ir į viską pažiūrėti truputį iš šalies. Negalvoti, kad viskas, ką darai, yra idealiai genialu. Nes tada nebus jokio judėjimo į priekį. Vieną kartą pavyksta geriau, kitą blogiau.
Pabandykite, pavyzdžiui, drožti laivelius iš tošies. Vienas laivelis bus geresnis už kitą, trečias gražesnis, ketvirtas – iš kitokios tošies... Vienodi nebus niekada. Viskas kinta ir šis principas tinka bet kokiai kūrybai.
– Kaip jus pastaraisiais metais paveikė sėkmingas kitų ženklų populiarėjimas? Ar kylant naujiems vardams jaučiate spaudimą, konkurenciją?
– Nejaučiu iš viso jokios konkurencijos. Ne todėl, kad sakyčiau, jog aš už kitus geresnis. Tiesiog aš apie tai apskritai negalvoju. Galvoju apie filmus, galvoju apie laisvalaikį, apie savo vaiką, muziką...
Net gerai nepažįstu kitų prekės ženklų. Apie ką su kitais kūrėjais bendrausiu? Apie rūbus? Man ir taip nusibosta tie drabužiai! Negyvenu vien tik rūbais, išprotėčiau, jei taip būtų. Sugalvoju, padarau, o svarbiausia, pasirūpinu, kad turėčiau laiko susitikti su vaiku ir kitiems reikšmingiems dalykams.
Gyvenimas yra svarbiau nei kūryba. Tik kai kuriems sunku tai suprasti. Kitiems tas suvokimas ateina tik 60 metų, tada jau liūdna. Ar tu du sijonus pasiųsi, ar vieną – iš esmės nėra jokio skirtumo. Absoliučiai. O kaip praleisi laiką – su kuo būsi vakare, su kuo bendrausi, ar jausiesi laimingas – tai yra daug svarbiau. Džiaugiuosi, kad supratau tai laiku, kol man dar nėra visiškai vėlu.
– Ką svarbu žinoti šiandienos moteriai, ieškančiai savo stiliaus?
– Svarbiausia pasitikėti savimi. Nesitarti su niekuo. Informacijos pilna, gali nusipirkti faktiškai bet ką... Todėl reikia atrasti individualų stilių, nesitariant su draugėmis. Ir nesiekti įtikti vyrams, nes vyrai Lietuvoje dažniausiai skonio neturi. Bandysi įtikti – pavirsi seksualia pupa. Reikia tiesiog būti savimi, pasitikėti savimi. Ir negalvoti, kas bus pasakyta, parašyta ar pagalvota. Taip stilius susikurs savaime. Kaip visada kūryboje, niekas negali garantuoti rezultato. Bet neverta bijoti klysti, reikia drąsiai bandyti. Tik taip gali sukurti ką nors unikalaus.
