Jos kasdienybėje nebūna dramų. Ji apskritai nežino, kas tai yra. Jai nepasitaiko dienų, kai viskas krinta iš rankų. Net didžiausi ginčai jos šeimoje nevirsta isterijomis ir nekalbadieniais.
Kas vakarą susėdę prie vasara kvepiančios žolelių arbatos puodelio Lavrinovičiai aptaria dienos aktualijas ir išsiaiškina, jei kas buvo ne taip.
Darjušas šį sezoną su dvyniu Kšištofu žaidžia Prienuose, „Skycop“ komandoje. Tačiau ir jis dažną vakarą leidžia šeimoje, nes kas tie beveik šimtas kilometrų prie Rusijos, Ispanijos, Turkijos ir Italijos didmiesčių spūsčių ir apskritai milžiniškų atstumų pratusiam krepšininkui?
Editos ir Darjušo šeimoje – du paaugliai. Sausio 1-ąją Titas šventė 13-ąjį gimtadienį, Darjušui jaunesniajam – vienuolika. Abu, kaip ir tėvas, žaidžia krepšinį. Treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje lanko ir abu Darjušo dvynio Kšištofo sūnūs, o jaunėlė duktė atsidėjusi baletui.
Darjušas ir Kšištofas nuo gimimo vandeniu neperliejami, todėl ir būstus Vilniuje įsirengė toje pat daugiabučio laiptinėje. Net – tame pat aukšte. Artimai bendrauja abi Lavrinovičių šeimos: pusbroliai ir pusseserė – geriausi draugai, Edita ir Kšištofo žmona Tatjana – irgi draugės.
Šeima – Editos stiprybė ir didžiausia vertybė, nors kasdienė rutina beveik nepalieka laiko šventėms. Bet ta rutina jai neįgrysta, nes gyvenimas per trumpas, kad švaistytų laiką savigailai ar pykčiams: „Esame kaip bet kuri buityje paskendusi šeima. Nestebiname vienas kito staigmenomis – nebent išskirtinėmis progomis. Ir durimis netrankome, kad ir kokie pavargę būtume.
Pasitaiko, kad nekalbame valandą, bet vis tiek kuris nors nusileidžiame. Tiesiog neturime kada pyktis.“
– Darjušas ir Kšištofas – itin gerą humoro jausmą turintys dvyniai. Jie ne tik nevengia dėmesio, bet, atrodo, patys jo ieško. Jūs – tarsi Darjušo priešingybė: tyli, neišsišokanti ir nemėgstanti dėmesio. O gal taip tik atrodo? – paklausiau E.Lavrinovič.
– Darnioje šeimoje, matyt, visada vienas daugiau dėmesį traukia, o kitas ramesnis. Aš dėmesio neieškau, tačiau jo pakankamai gaunu. Niekada nenorėjau būti pirmame plane. Manau, kad laimė mėgsta tylą. Turiu kur save išreikšti. Daug dėmesio skiriu šeimai, dešimt metų kuriu verslą – esu salono „Angel SPA“ savininkė.
Moteriai tai – labai gražus verslas. Darjušas manimi labai pasitikėjo, davė visas galimybes įsigyti saloną, jį valdyti. Šis salonas – lyg dar vienas mano vaikas, labai daug laiko ten praleidau. Jei turi verslą, privalai juo gyventi nuo ryto iki vakaro, bet lepintis procedūromis nebuvo kada.
Metus studijavau tarptautinio verslo magistrantūroje, ten gavau žinių, kaip valdyti verslą, bet vėliau studijas nutraukiau. Man artimesnė – medicina: Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Visuomenės sveikatos fakultete, įgijau bakalauro laipsnį. Jau sukūrusi šeimą Mykolo Romerio universitete baigiau sveikatos apsaugos politiką ir įstaigų administravimą, tapau magistre.
Kai susipažinome su Darjušu, buvau ką tik baigusi bakalauro studijas ir Kaune dirbau farmacijos bendrovės vaistų atstove. Tai buvo labai įdomus darbas. Studijuodama sveikatos mokslus ir dirbdama įgijau daug žinių, tad jei vaikus užklupdavo ligos, žinojau, kaip geriausia gydyti.
– Prieš 13,5 metų su Darjušu atšokote vestuves. Kokia buvo jūsų pažinties istorija? Broliai Lavrinovičiai jau buvo garsūs krepšininkai – ar jų žinomumas negąsdino?
– Aš – alytiškė, Darjušas tada žaidė Alytuje. Susipažinome kavinėje, kur pietavau, – jis tiesiog priėjo, užkalbino. Krepšiniu tada nesidomėjau, bet iš ūgio supratau, kad kalbuosi su krepšininku. Darjušas pakvietė tą patį vakarą nueiti į komandos draugo gimtadienį. Vakare nieko neplanavau, tad pamaniau: kodėl ne?
Su Darjušu iš karto radome bendrą kalbą. Buvome skirtingi, bet iškart pajutau, kad jis – būtent tas žmogus. Matydavomės dažnai, nes kone kasdien iš Kauno grįždavau pas tėvus. Taip ir užsimezgė draugystė.
– Ištekėjusi už krepšininko pasmerkėte save klajokliškam gyvenimui. Darjušas žaidė Rusijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Italijoje. Ar toks gyvenimas vargino?
– Tą klajoklišką gyvenimą vertinu kaip dovaną, nes tai buvo gražiausi gyvenimo metai: pamatėme nuostabius miestus, susipažinome su įdomiais žmonėmis, Darjušas žaidė geriausiuose klubuose. Gimė vaikai, kurie taip pat plėtė akiratį, išmoko kalbų – iki šiol jie pamena italų, puikiai kalba rusiškai ir angliškai, nes mokosi tarptautinėje mokykloje.
Kartais net ilgiuosi tų laikų, nes buvo tikrai smagu. Bet visada žinojome, kad gyvensime tik Lietuvoje – dėl to nebuvo jokių abejonių.
Niekada neturėjau auklės – vaikus auginome patys su Darjušu, labai padėjo mano tėvai. Kad ir kur vyras žaidė, tai tėtis, tai mama atskrisdavo padėti.
Man nebūdavo situacijų, kai viskas krinta iš rankų, nes neturėdavau laiko savęs gailėtis: žinodavau, ką privalau padaryti, ir darydavau negalvodama apie save, nes sūnūs buvo du ir abiem reikėjo pasirūpinti.
Man pasisekė, kad vaikai buvo ramūs. Užmigdavo pusę pirmos ir keldavosi septintą ryto. Kartais net pati naktį atsikeldavau tikrinti, ar jiems viskas gerai.
Gal antrasis sūnus gimė taip greitai, nes su vyresniuoju nepatyriau bemiegių naktų. Šešios valandos miego yra mažai? Bet aš ir dabar tik tiek miegu – mano toks režimas. Einu miegoti vidurnaktį ir keliuosi po šešių, nes reikia sūnums pusryčius pagaminti, nuvežti juos į mokyklą. Tada jau turiu laiko sau – dažniausiai einu sportuoti.
Mano gyvenimas niekada nepriminė serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“, nes mokėjau planuoti. Nors sūnūs buvo maži, baigiau magistrantūros studijas.
Darjušas tada žaidė Madride, o aš ir vaikus prižiūrėjau, ir mokiausi. Pasitaikydavo, kad ir per naktis prie knygų sėdėdavau. Bet labai norėjau baigti studijas ir tai padariau. Dabar svajoju apie doktorantūrą.
Aš nesidairau į praeitį, neužsiimu savigrauža, kad galėjo būti vienaip ir kitaip. Žiūriu tik į ateitį. Nepadariau karjeros kurioje nors srityje, nes svarbiausia buvo Darjušo karjera. Bet niekada nebuvau namų šeimininkė, kuri sėdi su chalatu ir tik valgyti gamina, nors iki šiol gaminu.
Mokiausi, kūriau verslą, tad nesijaučiu užsisėdėjusi namuose. Be to, neabejoju, kad daug kas man dar priešaky.
Gyvendama užsienyje prižiūrėjau verslą Lietuvoje, tad parskrisdavau bent kartą per mėnesį.
Mums niekada nekilo klausimas, kaip dalytis finansus. Mūsų biudžetas yra bendras – į jį dedame ir tai, ką aš uždirbu, ir Darjušo atlyginimą.
Ir dabar kiekviena mano diena suplanuota – turiu aibę reikalų, susitikimų. Bet ir su Darjušu randame laiko sau, nors nesame linkę vienas kitam krėsti staigmenų. Mes daugiau buitiški, naminiai. Žinoma, pasikalbame ir apie krepšinį, bet dažniau mūsų pokalbiai sukasi apie buitį ir dienos rutiną. Net guosti Darjušo netenka, nes jam krepšinyje vis dar sekasi. Gal dėl to, kad jis yra optimistas? Kaip ir aš.
– Darjušas žaidžia Prienuose, jūs su vaikais gyvenate Vilniuje. Ar namuose netrūksta vyriškos rankos?
– Darjušas kas antrą dieną, o kartais ir kasdien grįžta namo. Kiekvieną laisvą vakarą jis lekia namo pabūti su šeima, stengiasi vaikus nuvežti į mokyklą ar treniruotes.
Darjušas kiek gali, tiek padeda. Jei reikia, ir elektros lizdą sutvarko. Šviestuvui pakabinti jam net kopėčių nereikia. (Juokiasi.)
Bet svarbiausias vyro darbas – žaisti krepšinį, tad pati stengiuosi padaryti kuo daugiau, kad tik jis pailsėtų. Jei nepailsės, žais prasčiau.
Be abejo, kasmet pasikalbame apie Darjušo karjeros pabaigą. Buvo laikas, kai susimąstydavome: Titas pradės eiti į pirmą klasę, Darjušas tikrai baigs karjerą, grįšime į Lietuvą, kad vaikas čia galėtų lankyti mokyklą. Bet Titas – jau septintokas, o Darjušas vis dar žaidžia krepšinį. Tad nebenoriu prognozuoti.
Iki šiol labai išgyvenu dėl Darjušo. Kiekvienos jo rungtynės man pilnos įtampos: neduok Dieve, trauma. Jei tik jis pargriūva, man širdis stoja. Jo ir amžius jau toks, kad turi pasisaugoti.
Bet jei Darjušas dar nori žaisti, jei dar gali tai daryti, tikrai nesirengiu jam drausti, nes tai – jo gyvenimas.
Dar beveik nesvarstėme, o kas bus, kai Darjušas vis dėlto baigs žaidėjo karjerą. Bet esu beveik tikra, kad nuo krepšinio nenutols. Lietuvos sporto universitete jis įgijo krepšinio trenerio bakalauro laipsnį ir jau turėjo pasiūlymų dirbti ir treneriu, ir trenerio asistentu, ir net sporto klubo direktoriumi.
Darjušas nutarė dar žaisti, nes sulaukė „Skycop“ pasiūlymo būti vienoje komandoje su broliu, tad net kitų minčių nebuvo. Neabejoju, kad ir baigęs žaisti Darjušas neliks be darbo. O tas darbas vienaip ar kitaip bus susijęs su sportu, nes jis ir toliau studijuoja Sporto universitete – siekia magistro laipsnio.
– Esate sakiusi: „Gal esu per daug atsakinga, bet vis dar ištikimai visur laukiu savo vaikų.“ Ar paaugliai sūnūs jau nebando išsprūsti iš mamos globos?
– Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų auklėjimas jau duoda vaisių – vaikams esu ne tik mama, bet ir geriausia draugė. Tai, kad jie manimi pasitiki, kad pasipasakoja, man yra didžiausias įvertinimas.
Mergaitėmis jie dar nesidomi. Vis klausiu: „Vaikai, gal kokia patinka?“ O jie: „Oi, ne, mamyte.“
Kalbamės apie kitos dienos planus, apie tai, kaip sekėsi mokykloje, kokie testai laukia, apie treniruotes ir būsimas rungtynes. Abu berniukai dabar užsiėmę krepšiniu. Kasdien eina į treniruotes, savaitgaliais vyresniajam – rungtynės. Kartais rungtynes žaidžia ir mažasis. Pasitaiko, kad iš Tito rungtynių važiuojame į Darjušo rungtynes. Jau atrodė, kad Darjušo karjera į pabaigą, rungtynių bus mažiau, bet jų – tik daugėja.
Titui niekada nereikėjo padėti ruošti pamokų, jis visada viską padaro pats – nuolat parneša diplomus, kad yra geriausias mėnesio mokinys. Tfiu, tfiu, tfiu (beldžia į stalą), su Titu nėra bėdų.
Mažajam truputį reikia padėti. Būna, kad prisėdu pusvalandžiui, tikrinu, ar atliko užduotis, jei kas neaišku, paaiškinu. Dažnai vakare su mažuoju skaitome knygas. Labai noriu, kad vaikai skaitytų. Titas pats paima knygą į rankas, o su Darjušu jaunesniuoju sėdime ir drauge skaitome. Aš savo knygą, jis – savo.
– Pati aktyviai sportuojate. Ar šalia sportininko vyro kitaip neišeina?
– Intensyviai sportuoti pradėjau maždaug prieš ketverius metus, kai gyvenome Italijoje. Iki tol neturėjau laiko, nes sūnūs dar buvo maži. Kai jie ūgtelėjo, galėjau laiko skirti ir sau.
Sportuoti pradėjau dėl sveikatos, bet greitai tapau priklausoma nuo treniruočių. Pripratau prie režimo ir kitaip nebegaliu.
Pernai lankiau bokso treniruotes. Dabar triskart per savaitę individualiai mankštinuosi su treneriu Mindaugu Norbutu. Tiek užtenka, nes treniruotės –tikrai intensyvios.
– Prieš kelerius metus net nesileidote į kalbas apie pagranduką: jūsų šeima baksnojo į Kšištofą ir Tatjaną, šie – į jus, kad turite pirmieji jo susilaukti. Tačiau Darjušo brolio šeimoje jau auga išsvajota duktė, tad gal ir jūs jau susimąstote apie dar vieną mažylį?
– Šį klausimą labai mėgsta aptarinėti kiti žmonės, bet norėtume spręsti patys. Pažiūrėsime, kaip Dievas duos. Nesakome nei taip, nei ne.
– Tikite Dievą?
– Taip. Kas sekmadienį einame į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią pas kunigą Algirdą Toliatą, nes sūnūs lanko Pirmosios Komunijos pamokėles.
Visada labai laukiame Kūčių ir Kalėdų. Žiemos šventės mums labai svarbios. Tada susirenka visa šeima. Per šventes iš Alytaus atvažiuoja mano tėvai, su mama planuojame šventinius patiekalus. Tikiuosi, kad tėvai greitai persikraustys į Vilnių, kad būtų arčiau mūsų.
Per šventes būtinai aplankome ir Darjušo tėvus. Kšištofo šeima – visada šalia, tik koridorių perbėgti reikia. Esu vienturtė, tad, kai susipažinome su Darjušu, buvo keista, kad dvyniai yra tokie artimi. Bet dabar jau niekas nebestebina – Darjušas iki šiol perka po kelias poras vienodų batų ar vienodus drabužius, nes žino, kad ir broliui tiks. Ir pusbroliai yra geriausi draugai.
Mano supratimas apie šeimą atėjo iš vaikystės. Buvau auklėjama, kad šeima – didžiausia vertybė. Mano mama dirbo, bet visada rasdavo laiko ir manimi pasirūpinti. Ji rodė pavyzdį, kokia turėtų būti šeima. Gal dėl to man nekyla egzistencinių klausimų, nes į gyvenimą žiūriu paprasčiau.
Tėvai mane išmokė pasirūpinti silpnesniaisiais, todėl labai myliu gyvūnus. Auginame du šunis, katę, peliuką, du egzotinius gyvūnus ir dar akvariumą turime. Pati augau su gyvūnais – nuolat turėjome tai šuniukų, tai kačiukų, tad jau vaikystėje išmokau jais pasirūpinti. Ir sūnus mokau, kad būtina pasirūpinti silpnesniais už save.
Dažnai su vyru ir vaikais aplankome gyvūnų prieglaudas, nuvežame būtiniausių daiktų ir ėdesio.
Auginame benamę katę iš Turkijos. Ten labai daug benamių kačių, bet turkai jas myli, šeria.
Kai Darjušas žaidė „Fenerbahce“ komandoje, mūsų name katė atsivedė kačiukų.
Eidami pasivaikščioti su vaikais atnešdavome jiems pieno, ėdesio. Vieną dieną pastebėjome, kad trūksta vienos katytės iš vados. Radome krūmuose sužeistą. Matyt, automobilis partrenkė.
Katytę nuvežėme į veterinarijos kliniką, ten jai operavo sužeistą leteną, dvi savaites gydė, paskiepijo, įdėjo mikroschemą ir taip Kitė apsigyveno pas mus.
– Jaunystėje dirbote modeliu, bet vėliau ant podiumo beveik nesirodėte, nors gražuolės krepšininkų žmonos nuolat dalyvauja kolekcijų pristatymuose. Kodėl?
– Viskam savas laikas. Jaunystėje išties turėjau tokį pomėgį – ir podiumu vaikščiojau, ir fotografavausi. Tai buvo vienas saviraiškos būdų.
Bet man tai nebeįdomu. Laisvalaikį dabar mieliau skiriu knygoms. Man labai patinka skaityti.
Pastaruoju metu skaičiau daug Johno Irvingo kūrinių, dabar trečią kartą skaitau Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“.
– Ar Valentino diena jums su vyru yra šventė? Gal turite kokių nors šios dienos tradicijų?
– Neturime išskirtinio ritualo, nors ši diena vis tiek būna išskirtinė. Bet kaip ją švenčiame, priklauso nuo to, Darjušas namuose ar išvykęs žaisti rungtynių. Jei vyras Lietuvoje ar grįžta namo, nueiname dviese kur nors pavakarieniauti, be to, visada gaunu gėlių. Sūnūs tada pabūna namuose. Jei vyras išvykęs, gėlių vis tiek gaunu, tik jas pristato kurjeris.
Esame buitiški – romantikai laiko nelieka. Bet, pasitaiko, Darjušas gėlėmis nustebina ir be progos, tad gal galima sakyti, kad vis dėlto ir mūsų gyvenime yra šiek tiek romantikos?
