Po skyrybų su 10 metų jaunesniu šokėju Adomu Norkūnu aktorė išgyvena aukso amžių

„Savo pamokas išmokau, už nuodėmes sumokėjau su kaupu. Dabartinis mano gyvenimo etapas – visiškas atgimimas tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Esu mylinti, mylima ir darau tai, kas man labiausiai patinka“, – kalbėjo aktorė, šokėja, režisierė, teatro pedagogė Ieva Jackevičiūtė (39 m.).

 Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
 Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
„Mes galime kalbėti apie lygias vyrų ir moterų teises, bet moteris iš prigimties skleidžia kitokią energiją“, – įsitikinusi Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
„Mes galime kalbėti apie lygias vyrų ir moterų teises, bet moteris iš prigimties skleidžia kitokią energiją“, – įsitikinusi Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
„Mano drabužių spintoje galima rasti tik suknelių. Gyvenimo pokyčiai atvėrė, kad aš ne šiaip sau žmogus esu. Juk aš – moteris. Ir tikrai – daug galios atėjo per moteriškumą. O suknelės, ilgi plaukai teikia reikalingos energijos“, – sako Ieva.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
„Mano drabužių spintoje galima rasti tik suknelių. Gyvenimo pokyčiai atvėrė, kad aš ne šiaip sau žmogus esu. Juk aš – moteris. Ir tikrai – daug galios atėjo per moteriškumą. O suknelės, ilgi plaukai teikia reikalingos energijos“, – sako Ieva.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
  Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
  Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės (Studija PIX) nuotr.
 Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės nuotr.
 Ieva Jackevičiūtė.<br>M.Požerskytės nuotr.
Adomas Norkūnas ir Ieva.<br>T.Bauro nuotr.
Adomas Norkūnas ir Ieva.<br>T.Bauro nuotr.
Ieva ir Adomas Norkūnas. 
Ieva ir Adomas Norkūnas. 
Ieva ir Adomas Norkūnas.<br>T.Bauro nuotr.
Ieva ir Adomas Norkūnas.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Feb 26, 2019, 7:40 PM, atnaujinta Feb 26, 2019, 7:40 PM

Televizijos šokių projektuose išgarsėjusi Ieva pastaruoju metu retai matoma viešuose renginiuose. Bet rampų šviesos I.Jackevičiūtei nė kiek netrūksta.

Prieš pustrečių metų išsiskyrusi su dešimčia metų jaunesniu vyru šokėju Adomu Norkūnu moteris jau atvertė naują gyvenimo puslapį, kurį šiuo metu margina tik šviesiomis spalvomis. Pusseptintų metų Adijos ir pusketvirtų metų Jono Ąžuolo mama puikiai derina meninę ir pedagoginę veiklą. Be to, Ievos asmeninę laimę jau kuris laikas puoselėja mylimas žmogus, jos gyvenimo kelyje pasirodęs sunkiausiu metu ir padėjęs išsivaduoti iš visų skausmingų negandų.

Į kavinę, kurioje sutarėme susitikti, atsku-bėjusi Ieva atrodė gerokai pasikeitusi. Besišypsanti, žibančių rudų akių moteris savo ankstesnę trumpų plaukų šukuoseną pakeitė pečius dengiančiomis garbanomis. Berniokiško įvaizdžio nelikę nė kvapo. Moteriškumu spinduliuojanti menininkė vilkėjo elegantišką suknelę, ant kaklo kabėjo dailūs karoliai.

– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas?

– Pastaruoju metu mano gyvenimas labai judrus, kūrybingas. Esu dviejų vaikų mama, tad dienotvarkę tenka gerai suplanuoti.

Iki šiol kremtu mokslus. Prieš porą metų, kai gyvenime vyko daug perversmų, liepiau sau stabtelėti ir paklausiau savęs, ko noriu ateityje. Suvokiau, kad trokštu kurti ir dirbti pedagoginį darbą.

Pasidariau strateginį gyvenimo planą ir ėmiau ieškoti, kur galėčiau jį įgyvendinti. Tuo metu, kai namuose auginau vaikus, iškritau iš kūrybinės rinkos. Norint į ją grįžti, reikėjo ryžtis naujiems iššūkiams.

Širdis diktavo, kad turiu grįžti į profesionalią teatro bendruomenę. Vienas būdų tai padaryti buvo įstoti mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tad šiuo metu studijuoju teatro meno magistrantūroje.

Mano bendrakursiai – brandūs, seniai studijas baigę menininkai, kaip ir aš, siekiantys pasisemti naujų žinių. Tarp jų – profesionalūs aktoriai, režisieriai. Mokymosi programa labai įdomi, paskaitas nuolat veda užsieniečiai lektoriai, žymūs Lietuvos teatrologai, aktoriai, režisieriai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dar ir dėstau studentams.

Tai bus jau antras mano magistro diplomas. Pirmąsias magistrantūros studijas baigiau Lietuvos edukologijos universitete. Studijavau teatro edukologiją, nes tuo metu jau dirbau pedagoge ir norėjau patobulinti žinias. Prieš tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau vaidybos bakalauro studijas.

Tačiau pirmiausia M.K.Čiurlionio menų mokykloje įgijau profesionalaus baleto artisto diplomą.

Dar neseniai mano profesinio gyvenimo lapas buvo tuščias, ir aš ryžausi jį rašyti iš naujo, bet taip, kaip pati noriu. Šiandien jau galiu raškyti savo veiklos vaisius.

Kuris laikas sostinės teatre „Pradžia“ vedu meno pažinimo užsiėmimus ir kuriu spektaklius vaikams nuo pusės iki šešerių metų.

Prieš kurį laiką apsisprendžiau atlikėjos karjerą scenoje pakeisti į režisierės darbą. Man tai tinka ir patinka, dirbu su jaunais, kūrybingais žmonėmis. Jaučiu, kad mano profesinė ir gyvenimiška patirtis leidžia pamatyti ir atverti juose daug naujo.

Nors daug metų reiškiausi kaip šokėja, ragavau aktorės duonos, pradėjau jausti, kad nebenoriu bet kokių pastatymų, nenoriu dirbti su bet kuo, kad laikas labai brangus. Juk tą energiją ir valandas, kurias skiriu kūrybai, atimu iš savo vaikų.

Su šokiu dar visiškai neatsisveikinau – Anželikos Cholinos teatre šoku dviejuose spektakliuose.

– Kaip dėliojate įtemptą dienotvar-kę, kai namuose auga mažamečiai vaikai?

– Duktė Adija ir sūnus Jonas Ąžuolas iki šeštos valandos būna darželyje, tad didelį dienos tarpą galiu dirbti. Per tą laiką viską suspėju, nors tenka pabėgioti.

– Veiklos turite tikrai daug, bet plačiuose visuomenės sluoksniuose jūsų dažnai nepamatysi. Kol dirbote televizijoje laidų vedėja ir šokių projektų komisijos nare, apie jus buvo daug kalbama. Ne veltui sakoma, kad jei tavęs nėra televizijoje, nėra niekur.

– Prisiminimai iš televizijos laikų patys šilčiausi, tai buvo kelerius metus trukęs labai koncentruotas, kūrybingas laikotarpis. Daug įvykių nutiko tuo laikotarpiu, televizijoje sutikau savo vaikų tėvą Adomą, sulaukiau įvairių pasiūlymų, įgijau dar daugiau pasitikėjimo.

Kita vertus, televizija turi ir tamsiąją pusę. Čia būdamas esi priverstas plačiai atverti savo asmeninio gyvenimo duris, nes tokia viešumo kaina. Papasakojusi, kad esu laiminga ir man sekasi, sulaukdavau nemažai užgaulių komentarų, piktų linkėjimų.

Energetine prasme televizijos eteris išvargindavo. Iki šiol prisimenu, kad po tiesioginių transliacijų kitą dieną tiesiog neišlipdavau iš lovos, galvoje ūždavo visokios mintys.

Iš televizijos išėjau motinystės atostogų.

– Dirbdama televizijoje garsėjote kaip žodžio kišenėje neieškanti asmenybė. Gal kartais žiūrovai prilipdydavo jums aštrialiežuvės etiketę manydami, kad jūs tokia pasiutusi ir kasdieniame gyvenime?

– Na, tai buvo šou, reikėjo kalbėti kuo kandžiau, elgtis ekscentriškai. Buvo žmonių, kurie manė, kad aš – bjauri, tikra šlykštynė. Bet iki šiol yra tokių, kurie man rašo socialiniuose tinkluose ir giria, kad jiems patiko mano linksmumas eteryje.

– Pasitraukimas iš televizijos rampų šviesos ir pasinėrimas į buitį, vaikų auginimą tikriausiai buvo tarsi kontrastinis dušas. Ar neišgyvenote savotiško šoko, kai iš vienos erdvės persikėlėte į visiškai priešingą?

– Taip, tai buvo didžiuliai pokyčiai mano gyvenime. Tuo metu nutolau nuo profesinio gyvenimo. Dabar, kai dirbu teatre su kūdikiais, matau jų mamas – pasidažiusios, gražios, bet visos labai pavargusios, nes vaikus auginti yra iššūkis.

– Aš jus ir jūsų tuometį vyrą Adomą esu kalbinusi prieš pusketvirtų metų, buvote ką tik susilaukę sūnaus Jono Ąžuolo. Pasakojote, kaip dalijatės šeimos rūpesčiais, kaip drauge auginate vaikus. Iš pokalbio atrodė, kad jūsų santuoka tvirta. Tačiau po metų judu su vyru oficialiai pasukote skirtingais keliais. Kada šeimoje prasidėjo krizė?

– Šios temos nesinori viešai eskaluoti. Mūsų susitikimo priežastis buvo abipusis didelis noras turėti vaikų. Dabar mes juos turime ir turime tikslą juos užauginti laimingus, sukurti tokią terpę, kad jie augtų dorais žmonėmis.

O namų be dūmų nėra ir pasekmių be priežasčių nebūna. Žinoma, žingsnį skyrybų link žmonės žengia viską gerai pa-svėrę ir apgalvoję. Ant kortos tokiais atvejais būna daug pastatyta. Bet esu fatališka moteris ir tikiu, kad nutinka taip, kaip lemta. Dabar žvelgdama iš laiko perspektyvos galvoju, kad buvo priimti teisingi sprendimai. Vaikai labai myli tėvą ir tėvas myli vaikus, dalyvauja jų gyvenime. Šiandien mes abu maksimaliai dalijamės atsakomybe vaikų priežiūros klausimais.

– Bet juk turėjo būti labai baisu likti su dviem mažais vaikais?

– Aišku, kad buvo baisu. Aš – normali, standartinė moteris, kurį laiką po skyrybų man buvo sunku. Buvo ir ašarų, ir nevilties. Jaučiausi sutrikusi, nusiminusi, bejėgė. Tam tikrais laikotarpiais buvo sudėtinga pačiai su savimi.

Vaikai buvo labai maži. Prisimenu, žiemą vedu dukterį į darželį, o ant rankų nešu sūnų. Slidu, šalta. Ir pinigų nebuvo pakankamai. To laiko nenoriu prisiminti. Žinoma, nesiskundžiu ir per daug nieko nekaltinu. Tai buvo mano pamokos, ir jas aš išmokau.

Kol pagijau, prireikė gal poros metų.

Kita vertus, abu kartus pagimdžiusi vaikus ryškiai išgyvenau depresiją, kuri pasireiškė nestabilia emocine būsena, neadekvačiu aplinkybių vertinimu ir nuovargiu.

– Viename straipsnyje dar po pirmųjų skyrybų sakėte, kad, kalbant apie santuoką, kažkur aukštai vyksta dviejų žmonių sąjunga ir Dievas juos suriša. Kai įvyksta skyrybos, jiems reikia atsirišti, o tas atsirišimo periodas nėra lengvas.

– Žinoma, kad nelengvas, juk nėra mygtuko, kurį nuspaudęs per akimirką pamir-ši praeitį, išsivaduosi iš skausmo ir vėl tapsi laimingas bei švytintis.

Tačiau su antruoju vyru esame susieti visam gyvenimui, nes turime du vaikus. Todėl kiek įmanoma stengiamės būti išmintingi ir pagarbūs vienas kitam, vienas kito asmeniniam gyvenimui ir požiūriui į vaikų auklėjimą.

– Kas padėjo atsigauti po skyrybų, užgydyti žaizdas?

– Tėvai. Buvo metas, kai atsikrausčiau pas juos gyventi, jie man padėjo tiek emociškai, tiek auginant vaikus.

Daug kur ieškojau pagalbos. Tam tikromis akimirkomis atrodė, kad tiesiog nebe-ištversiu. Lankiau įvairias moterų palaikymo grupes, vaikščiojau pas psichologą, meldžiausi, meditavau, dariau jogos pratimus.

Man padėjo įvairios veiklos kompleksas. Ir, žinoma, į mano gyvenimą sunkiu metu pasibeldęs žmogus, kantriai, rūpestingai ir dėmesingai rūpinęsis, kad vėl tapčiau laiminga.

Tolstant didiesiems išgyvenimams paklausiau savęs, ko labiausiai noriu, – ne to, ko nori aplinkiniai ar kas vaikams būtų geriau. Pasakiau, kad visi palauks, kad dabar svarbiausia esu aš. Kai egoistiškai iškėliau save į pirmąjį planą, nustojau norėti būti gera mama, gera žmona, gera dukra, protinga, išmintinga, gera menininke, viskas pradėjo dėliotis į savo vietas.

– Sakėte, kad priėmėte sprendimą daryti tai, ką norite. Kokie buvo pirmieji žingsniai?

– Pirmiausia suvokiau, kad laimingą mane daro Dievo duotos misijos įgyvendinimas. Visą gyvenimą jutau, kad turiu pašaukimą pedagoginiam ir menininko darbui. Visada žinojau, kad būsiu šokių mokytoja. Dar vaikų darželyje piešdavau ne šokėją, o šokių mokytoją.

Pradėjau ieškoti galimybių, kaip įgyvendinti savo troškimus. Prieš išeidama motinystės atostogų dirbau televizijoje ir buvau atsisakiusi visos kitos veiklos. Kai paaugus vaikams ėmiau galvoti apie darbą, pamačiau, kad neturiu kur grįžti. Televizijoje niekas nelaukė išskėstomis rankomis, ten viskas vyksta pagal terminuotąsias sutartis, nes kai baigiasi projektas, neretai lieki už borto.

Iš pradžių nebuvo jokių darbų. Pirmoji pagalbos ranką ištiesė vieno privataus darželio direktorė, Vilniuje įsteigusi privačių darželių tinklą. Atsimenu, sėdėjau pas ją ir verkiau, papasakojau savo istoriją. Ji mane nuramino sakydama, kad lygiai tą patį pati kadaise išgyveno, ir davė man daug darbo – keliuose darželiuose gal pusantrų metų vedžiau teatro meno pamokas.

Tai buvo nauja sritis, nes neturėjau patirties dirbti su mažais vaikais. Ėmiau skaityti, gilintis į būtent tokio amžiaus vaikų meninio ugdymo ypatumus. Susikūriau vaikų meninio ugdymo programą, pagal ją dirbu iki šiol.

Kai pamačiau skelbimą, kad ieškoma kūrybingų žmonių, norinčių dirbti edukacinį, meninį ir kūrybinį darbą su kūdikiais ir vaikais naujai atidaromame teatre „Pradžia“, susitikau su teatro direktore. Atitikau visus reikalavimus ir iš karto naujoje erdvėje ėmiau įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus.

Tai geriausia, ką galėjau turėti gyvenime. Dirbu kaip karalienė – ateinu į pilnas grupes vaikų, į sutvarkytą, gražią salę su įvairiausiomis priemonėmis.

Mažiesiems ir jų mamoms vedu meno pažinimo pamokėles. jau metai, kai statau spektaklius, – pernai dienos šviesą šiame teatre išvydo trys mano režisuoti spektakliai.

Duktė ir sūnus yra pirmieji spektaklių vertintojai. Dažnai juos atsivedu į repeticijas. Kai sūnus žiūrėdamas vaidinimą, pavyzdžiui, pasako, kad nori ledų arba ima muistytis, suprantu, kad ta vieta neįdomi ir ją reikia keisti.

– Kaip pasikeitė jūsų buitis, kai šiek tiek nuo jos atsitraukėte ir ėmėte save realizuoti kaip moteris ir specialistė?

– Dabar viskas paprasčiau. Kai po skyrybų teko kraustytis, pamačiau, kiek daug namuose yra prisikaupę nereikalingų dalykų. Be gailesčio išmečiau ir perdirbti pridaviau daug nenešiojamų drabužių, batų, indų.

Mes neretai net nepastebime, kaip apsikrauname daiktais, kurie ryja energiją. Tad išsivaliau ir dvasiškai, ir fiziškai. Bėgant laikui susitvarkė ir finansiniai reikalai.

Dabar sulaukiu pasiūlymų už gerus honorarus, bet jau nespėju visko aprėpti. Manau, kad kai atsistoji ant teisingų bėgių, viskas liejasi kaip iš gausybės rago.

– Gal dėl pedagoginės veiklos su mažaisiais teatro mėgėjais paprasčiau auklėti ir savo vaikus?

– Oi, aš turbūt esu kaip tas batsiuvys be batų. Tikrai nėra lengva būti mama. Prieš Naujuosius metus tris mėnesius dirbau be savaitgalių, neretai vėlai grįždavau iš vakarinių spektaklių. Man, kaip ir kitiems tėvams, kiekviena diena – iššūkis. Savaitgaliais vaikai keliasi lengvai, o į darželį – sunkiai. Būna ir kaprizų, kad nevalgys to ar ano, nesipraus ar nesirengs paruoštų drabužių. Tenka apsišarvuoti kantrybe, pasitelkti gudrumą, žaidimus. Tiek, kiek man užtenka kantrybės ir išminties su svetimais vaikais, su saviškais trūksta. Pedagoginė patirtis namuose man nepraverčia.

Bet, pavyzdžiui, pusryčius ir vakarienę visada valgome kartu prie vieno stalo. Iš ryto neskubame, aš taip susidėlioju savo grafiką, kad be streso būtų galima iškeliauti iš namų. Nors dažniausiai užtenka erzelio. Jei turiu laisvą dieną, nevedu vaikų į darželį. Man vertybė – ne būreliai, o galimybė būti kartu su vaikais, nes aš jiems pati esu kaip būrelis. Vaikai auga aktyvioje meninėje aplinkoje.

Namuose mokau vaikus dirbti buities darbus, susidėti daiktus į vietas. Manau, kad mamos pareiga – išmokyti tiek berniukus, tiek mergaites tvarkingumo, nes kiek tragedijų šiais laikais ištinka būtent iš nemokėjimo tvarkyti buities. Mokydamasi baleto mokykloje neturėjau nei laisvų vakarų, nei savaitgalių, tad nelikdavo laiko net pagalvoti apie buities darbus. Bet tai būtini dalykai, todėl tam namuose skiriu daug dėmesio.

– Kaip spėjate suktis?

– Nespėju. Bet turiu sistemą. Aš, menininkė ir dar Žuvų ženklo atstovė, esu labai chaotiška, plaukiojanti. Atradau, kad grafiko sudarymas, darbų planavimas – puikus dalykas. Ir kai to laikomasi, viskas vyksta daug sklandžiau. Neeikvoju laiko pamąstymams, kuo aprengti vaikus iš ryto, – iš vakaro sudedu abiem po komplektą drabužių ir nesuku galvos. Suplanuoju, kurią dieną skirsiu maistui pirkti visai savaitei.

– Kiekvienam žmogui reikalinga ir sava erdvė. Ar namuose turite kampelį, kur galite bent trumpam pailsėti nuo vaikiško šurmulio, tyloje pabūti su savo mintimis?

– Kartais pavyksta susitarti su vaikais, kad mamai reikia pabūti su savimi ar penkiolika minučių pamiegoti. Bet ne ilgiau.

– Sakėte, kad buvęs vyras irgi dalyvauja vaikų auklėjime?

– Dažniausiai vaikai pas tėtį leidžia savaitgalius.

– Tikriausiai neretai girdite klausimą, ar skyryboms neturėjo įtakos nemažas jūsų ir buvusio vyro amžiaus skirtumas?

– Tikrai ne. Ne nuo amžiaus priklauso, kokie bus partnerių santykiai.

– Kodėl taip nutinka, kad kartais vyrams pritrūksta atsakomybės ar apima baimė, kai atsiranda vaikų, buities rūpesčių?

– Kiekviena istorija yra individuali, bet pastebėjau vieną tendenciją. Mano kartos vaikai su tėvais augo sovietmečiu.

Tada daug dirbo ir tėvai, ir mamos – jos ant pečių dar laikė visus namų kampus.

Todėl dukteris jos lenkė mokytis, nes kitaip, sakė, teks gyventi taip, kaip ir joms. Ir mergaitės mokėsi. O sūnūs matė visą krūvį nešančias mamas ir įsivaizdavo, kad ir jų žmonos tokios turi būti. Bet laikai pasikeitė.

Dabartinės moterys yra išsilavinusios, galinčios save išlaikyti, norinčios turėti lygiaverčius santykius.

– Ar skyrybų drama neįskiepijo menkavertiškumo jausmo? Ar nesvarstėte atsigręžusi į praeitį, kad kai ką reikėjo daryti kitaip? Gal išmokusi praeities pamokas dabar tam tikrose situacijose elgtumėtės kitaip?

– Na, ir kuo bloga išsiskyrusi moteris? Skyrybos juk ne pasaulio pabaiga. Būna etapas, kai būna sunku, bet manau, kad, ačiū Dievui, gavau pamokas per tokius dalykus, o ne per artimųjų netektis ar ligas.

Ar daryčiau ką nors kitaip? Toje situacijoje nieko nedaryčiau kitaip. Dėl išmoktų pamokų aš, kaip žmogus, pasiekiau kitokią kokybę.

– Jau kuris laikas šalia savęs turite artimą žmogų. Jis padėjo jums sunkiu metu, suteikė drąsos, stiprybės ir pasitikėjimo. Kaip jūs susitikote?

– Nieko sąmoningai neieškojau. Į pasimatymus vaikščioti nebuvo nei laiko, nei noro.

Mano gyvenime savaime atsirado žmogus, kuris tikrąja ir perkeltine prasme pa-statė mane ant kojų. Jis sudarė sąlygas su-sidėlioti save kaip išbarstytą mozaiką į vietas, įkvėpė užsiimti norima veikla. Jis šimtu procentų tikėjo ir tiki tuo, ką darau.

Kai buvau atsidūrusi pasirinkimo kryžkelėje, mano artimas žmogus pasakė, kad uždirbs šeimai duoną, o aš turiu eiti mokytis ir kurti.

Sutinku, kad meilė moteriai – didelis stimulas. Ji leidžia iš naujo patikėti savo galiomis.

– Kaip vaikai priima jūsų antrąją pusę?

– Gerai. Juk tai žmogus, kuris kasdien būna drauge, žaidžia su vaikais, juos prausia, migdo, rengia, veža į darželį. Gyvename normalų, visavertį šeiminį gyvenimą name miesto pakraštyje. Dalijamės pareigomis, atsakomybe, palaikome vienas kitą.

– Ar pagalvojate apie santuoką?

– Kai tiek visko yra įvykę, man šis klausimas jau nebeaktualus.

Jau patyriau, kad nei santuoka išlaiko glaudų ryšį, nei sužadėtuvių žiedelis stiprina jausmus, nei bažnytinė ceremonija suteikia garantijų. Tiesiog egzistuoja nenutrūkstanti gija tarp žmonių arba ne.

– Kodėl patikėjote būtent šiuo žmogumi?

– Nei aš tikėjau, nei netikėjau. Nesakau, kad jis manęs niekada neįskaudins ar aš jo neįskaudinsiu. Negaliu nieko bendravardiklinti, nes iš patirties žinau, kad neverta nieko prognozuoti ir dėl nieko negali būti tikras.

Ypač dėl vyro ir moters santykių, nes pagundų pilna visur. Ir jei gali už ką nors būti atsakingas, tai tik už save, savo vidinę švarą.

O kad su tuo žmogumi esame kartu, matyt, yra rimtų priežasčių. Galiu tik pasakyti, kad dabar gyvenu taip, kaip visada norėjau, o kaip bus ateityje, vienas Dievas težino.

– Ar nauji santykiai ir įgyta patirtis jus pakeitė?

– Kaip ir anksčiau, gyvenu labai aktyvų gyvenimą, bet tapau ramesnė, nuolankesnė ir paprastesnė. Turiu aiškias vertybes, kurias man padiktavo širdies balsas. Su-stiprėjo ryšys su kažkokia aukščiau esančia jėga. Žinau, kas yra svarbiausia ir kad viskas labai laikina.

– Bet ir jūsų įvaizdis pasikeitė.

– Manau, kad taip. Anksčiau mėgau kelnes, o dabar jų nėra. Turiu vieninteles sportines kelnes darbui. Mano drabužių spintoje galima rasti tik suknelių. Gyvenimo pokyčiai atvėrė, kad aš ne šiaip sau žmogus esu. Juk aš – moteris. Ir tikrai – daug galios atėjo per moteriškumą. O suknelės, ilgi plaukai teikia reikalingos energijos.

Buvo laikas, kai veržiausi kaip vulkanas, bet buvo metas, kai man labai trūko jėgų. Tada pradėjau ieškoti, kur pasisemti gyvybinių galių. Tai atsirado, kai nuoširdžiai leidau išsiskleisti savo moteriškumui.

Kai girdžiu moterį, dejuojančią, kad visi vyrai kiaulės, norisi patarti pažiūrėti į save iš šalies. Neretai ji vilki nutįsusį megztinį, mūvi suplyšusius džinsus, plaukai ir oda neprižiūrėti. Ir čia kalbu ne apie fizinį grožį, o apie dėmesio ir meilės sau trūkumą.

Savo studentėms sakau, kad pirmiausia esate moterys ir turite spinduliuoti moterišką energiją. Prisimenu, kaip mano vaidybos dėstytoja a.a. Irena Bučienė sakydavo: „Mergaitės, aktorės, jūs turite būti tokios, į kurias visą laiką atsisuktų praeiviai gatvėje.“ Mes galime kalbėti apie lygias vyrų ir moterų teises, bet moteris iš prigimties skleidžia kitokią energiją.

– Seniai esate sveikos mitybos šalininkė, nevartojate alkoholio.

– Tai irgi suteikia vidinės švaros. Bet nesu fanatikė. Dažnai būnu jaunų žmonių kompanijoje ir esant reikalui galiu išgerti ir vyno gurkšnį. Mėsos valgau retai, bet negalėčiau savęs vadinti vegetare. Riboti save – tai tas pat, kas savanoriškai apriboti sau laisvę. Nesu linkusi varžyti savęs, bet žinau, kad neatsakingai pavartojusi alkoholio ar prisivalgiusi šašlykų tiesiog sirgsiu, man bus sunku.

Tai kam man tai daryti? Akimirkos malonumas nekompensuos laiko, kai jausiuosi blogai.

– Kokių turite ritualų?

– Kiekvieną rytą pradedu nuo vandens su citrina. Taip elgtis skatinu ir šeimos na-rius. Kai visi grįžtame vakare namo, nejungiu televizoriaus ir muzikos – pirmiausia reikia nusimesti dienos įtampą.

Parvedusi vaikus iš darželio visada juos nuprausiu po dušu – taip pašalinu neigiamą energiją. Ir pati po darbų atlieku tokį pat ritualą.

– Ar randate laiko pomėgiams?

– Didžiausias mano pomėgis – mano darbas. Jame tiek daug kūrybos. Aš nuolat būnu su jaunais, kūrybingais žmonėmis, mažais vaikais, kurių energija tyra. Tad galima sakyti, kad maudausi dieviškose vibracijose.

Esu laiminga, kad galiu daryti mėgstamus dalykus. Pavyzdžiui, dabar rašau magistro darbą ir kiekvieną kartą laukiu galimybės atsisėsti prie kompiuterio, skaityti teatrologų mintis apie naujausias teatro tendencijas.

– Vasario pabaigoje švęsite keturiasdešimtmetį. Kaip vertinate bėgančius metus? Su kokiomis mintimis sutiksite jubiliejų?

– Vertindama profesinę savirealizaciją sakyčiau, kad trūko galimybių užsiimti kūrybine veikla tiek, kiek norėjosi. Taip, šiais metais už kūrybinę veiklą man suteiktas meno kūrėjo statusas, mano kūrybiniame CV yra nemažai šokio spektaklių pas žymiausius Lietuvos choreografus, keletas vaidmenų kine ir televizijoje, bet gal visiems menininkams atrodo, kad sukūrėme ne tiek, kiek norėtume ar galėtume.

Visą gyvenimą kovojau dėl vietos po saule. Visas darbo vietas esu susiradusi pati. Tad šiandien palinkėčiau sau lengvai ateinančių naujų kūrybinių darbų teatre, kine ar televizijoje.

O bėgančių metų nebijau. Man patinka mano amžius, įgyta patirtis, deranti branda ir kartu jaunatviškumas. Turiu nuostabius vaikus, sveikus tėvus, dirbu mėgstamą darbą, mane supa mylimi žmonės. Dabar yra mano aukso amžius.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.