Šiandien moteris džiaugiasi naujomis pareigomis – praėjusių metų žiemą ji tapo aktoriaus, režisieriaus Ramūno Rudoko (50 m.) žmona, o rudenį padovanojo jam sūnų Raidą Ramūną.
Moteris atvira – apie šeimą ji svajojo jau seniai, bet niekada nebūtų pagalvojusi, kad visi norai išsipildys greičiau nei per metus. Į susitikimo vietą ji įžengia stumdama kūdikio vežimėlį.
Pokalbio metu mažylis ramiai miegojo, tad moteriai užteko kelis kartus pažiūrėti, ar jam nieko netrūksta.
„Dabar mano pasaulio centras – sūnus, o tada – vyras“, – ramiai ir užtikrintai interviu metu ištarė jauna moteris.
– Justina, jūs – laimingai ištekėjusi moteris ir mama. Kaip atrodė jūsų gyvenimas prieš dvejus metus?
– Prieš dvejus metus buvau Niujorke, ten dirbau modelio darbą. Tuomet prioritetas man buvo draugės, vakarėliai, studijos Vilniaus universitete.
Nebuvo ir rimtų, ilgalaikių santykių – gyvenau niekuo neišsiskiriantį jaunos merginos gyvenimą.
Tiesa, apie šeimą galvojau visada, tai matė ir mano tėvai. Jie sakydavo: „Justina ištekės ir susilauks vaikų pirma.“ Visada žinojau, kad noriu būti jauna mama, bet nesitikėjau, kad viskas įvyks taip greitai, – sutikus Ramūną viskas į vietas susidėliojo natūraliai.
– Į interviu atvykote kartu su sūnumi. Kas jums padeda kasdienybėje? O gal visi rūpesčiai – ant jūsų vienos pečių?
– Nepavadinčiau to rūpesčiais – motinystė, mamos ir žmonos statusas man yra malonumas. Nuolatinės auklės mes neturime, pagalbos kreipiamės tik tada, kai turime kur nors išeiti kartu. Tiek mano, tiek Ramūno tėvai gyvena ne Vilniuje, tad jų pagalbos negauname.
Vaikas visas dienas leidžia ir bendrauja su manimi, o Ramūnas tuo užsiima grįžęs po darbų. Viskas gula ant mano pečių, bet nesiskundžiu, nes kol kas viskas paprasta. Sūnus labai ramus, tai pastebi ir aplinkiniai.
Jeigu keliaujame automobiliu link pajūrio pas mano tėvus, mažylis keturias valandas žvalgosi, stebi aplinką, žaidžia. Turbūt jo ramybė – iš manęs...
– Tokios ramybės tikėjotės laukdamasi pirmagimio?
– Prieš gimstant sūnui maniau, kad mano gyvenimas pasikeis, viskas apsisuks. Atsitiko priešingai – su sūnumi galiu visur eiti, ramiai nusipirkti suknelę ar apsilankyti pas odontologą. Sūnus ramiai prabuvo kėdutėje, kol pati sėdėjau odontologo kėdėje.
– Jau atpažįstate, kurie bruožai – jūsų, o kurie – išskirtinai tėčio?
– Anksčiau sakydavome: „Tegul būna gražus kaip mamytė, o talentus pasiima iš tėvelio.“ Išėjo taip, kad išvaizdos panašumą sūnus pasiėmė iš tėčio, o ramybę ir gerumą – iš manęs. Jis nekaprizingas, verkia tik jausdamas skausmą ir gali išmiegoti visą naktį.
– Žinote, ką reiškia bemiegė naktis?
– Per keturis mėnesius neturėjome nė vienos bemiegės nakties, tad nesikeliame nė vienas. Tikrai galėčiau įkvėpti motinystei – tai nuostabu, nesunku ir nepakeičia gyvenimo. Pirmąją savaitę po gimdymo maniau, kad galbūt man – depresija po gimdymo?
Jos tikrai nebuvo, bet pradžioje sukosi tokios mintys: „Ką, aš negaliu iki parduotuvės nueiti?“
Tada praėjo dar savaitė – jau ir iki parko ar prekybos centro galiu su sūnumi nueiti, ir mažylis man visai netrukdo.
– Grįžkime dvejus metus atgal. Ką veikėte tokiu metu?
– Gyvenau su šiek tiek už mane vyresne seserimi, kuri taip pat studijavo Vilniuje. Viskas tuo laikotarpiu sukosi apie studijas, šiek tiek dirbau modelio darbą – buvau išskridusi į Niujorką, dirbau su renginiais – veiklos netrūko.
– Kaip susipažinote su Ramūnu?
– Mes matydavomės renginiuose ar vakarėliuose, susižvilgčiodavome ar persimesdavome „labas“. Turbūt viskas prasidėjo socialiniame tinkle „Facebook“... Tapome virtualiais draugais, pradėjome vienas prie kito nuotraukų spausti „patinka“, susirašėme, o tuo metu Vilniuje buvo paskelbtas austrių metas – Ramūnas pakvietė į jūrų gėrybių restoraną Vilniaus gatvėje.
Nežinau, kodėl – gal nenorėjau pasirodyti per jauna ar neturinti skonio, tad jo pasiūlymą priėmiau, dar pasakiau, kad man austrės labai patinka... Iš tiesų net netikėjau, kad eisime jų valgyti. O jis sako: „Tai gerai, einam, susitinkam 17 valandą – pakalbėsim, pabūsim ir tų austrių pavalgysim.“ O aš tų austrių negaliu net į burną įkišti...
Susitikome, jis užsakė lėkštę, o aš pasakiau, kad šiandien nenoriu. Vėliau viskas išaiškėjo: apsimelavau – juk mėgstu valgyti paprastai ir tikrai nesu austrių mėgėja.
– Ramūno kuriami vaidmenys – panašūs, jo herojui dažnai tenka moterų apsupto vyro vaidmuo. Koks jis buvo per jūsų pirmąjį pasimatymą?
– Jo vaidmenys – blogiuko. Toks jis buvo ir per mūsų pirmąjį susitikimą – lyg Marijus iš serialo „Moterys meluoja geriau“. Jis žiūrėjo lyg iš aukšto – tai išdavė balso tembras.
Po to, kai pradėjome bendrauti daugiau, pamačiau, kad jis visai kitoks, – mielas, nuoširdus ir geras. Klausiau jo apie tą kaukę – jis atsakė, kad visada viešumoje ją užsideda. Grįžęs namo jis visai kitoks.
– Kokios jo savybės jums imponavo?
– Man buvo įdomu, jis – be galo charizmatiškas, iškalbingas, Ramūnas darė viską, kad aš norėčiau su juo toliau bendrauti.
Prieš pirmąjį susitikimą labai jaudinausi, pati jaučiausi kaip mergaičiukė, buvau sutrikusi, iš jaudulio vakarienės metus triskart ėjau į tualetą pasidažyti lūpų. Vėliau tai prisimindamas Ramūnas juokėsi.
– Pasipuošėte gražiausia suknele?
– Ne, šortais ir suglamžytais marškinėliais, šį aprangos pasirinkimą Ramūnas prisimena iki šiol: „Į pirmą mūsų pasimatymą tu atėjai su suglamžytais marškinėliais.“
– Pastebėjo...
– Jis labai pastabus ir tvarkingas – tikras pedantas.
– Minėjote, kad Ramūnas viešumoje ir namuose – lyg du skirtingi asmenys. Kokį jį matote namuose, saugioje erdvėje?
– Prieš šiuos santykius nebuvau gyvenusi kartu su vyru, nebuvau atsakinga už ką nors daugiau nei pačią save...
Pradėjus gyventi su Ramūnu pradžioje nepagalvodavau, kad gal jau laikas vėl grindis valyti, gal tai galėsiu padaryti po dviejų dienų? Ramūnas gražiai pasakydavo, atkreipdavo dėmesį, jei susikaupdavo dulkių...
Dabar jis pastebi, kad esu padariusi pažangą, – nenoriu girtis, bet namai visada tvarkingi. Stengiuosi dėl jo, nes jam labai patinka tvarka. Jei neišlyginti jo marškiniai – man tai gražiai pasakys. Kartais tai man nepatinka, sureaguoju kiek emocingai, bet pergalvojusi nusileidžiu – juk esu jauna mama ir žmona, tad turiu prižiūrėti tvarką.
– O Ramūnas?
– Ramūnas pakeičia visas lemputes, įsuka visus varžtelius ar išneša šiukšles – jis tikrai rūpestingas.
Jei skirstytume darbus į moteriškus ar vyriškus, pastaraisiais rūpinasi jis.
– Ramūnas turi nemažą gyvenimiškos patirties bagažą. Ar pasidalija ja auginant sūnų?
– Patirties jis tikrai turi, bet, jo žodžiais, kiekvienas vaikas yra kitoks. Pirmą dieną gal net bijojau paimti vaiką į rankas, o Ramūnas mokėjo viską – jis mane ir sauskelnes pakeisti išmokė. Dabar, kai esu supermamytė, o jis su savo patirtimi – lyg supertėvelis, jam nenusileidžiu.
Kas man atrodo vienaip, jam gali atrodyti visiškai kitaip, tuomet prasideda diskusijos. Nemeluosiu, kad pas mus viskas idealu, būna ir ginčų, išsiskiria nuomonės ir dėl buities, ir dėl vaiko auklėjimo, bet iš diskusijų atsiranda kompromisai.
– Netrukus po to, kai praėjusių metų sausį buvo paviešintos jūsų ir Ramūno vestuvių ceremonijos nuotraukos, žiniasklaidoje pasirodė jūsų vyro buvusios partnerės šokėjos Katerinos Voropaj interviu, kurio antraštė skelbė „Atėjo ir pasakė, kad įsimylėjo“. Tuo metu po jūsų širdimi jau plakė nauja gyvybė. Kaip reagavote į viešojoje erdvėje pasirodžiusius buvusios vyro mylimosios interviu?
– Gal iš kitos moters būčiau sulaukusi piktų žinučių, drabstymosi purvais į Ramūno ar mano pusę, bet to nebuvo, tad nieko blogo negalėčiau pasakyti. Taip, buvo pasirodę keli straipsniai, kurių antraštės skelbė „Rudokas įsimylėjo kitą!“, bet moteris papasakojo savo versiją, kaip viskas buvo iš tiesų, nieko nebuvo perdėta.
Jis man pats pasakojo tą istoriją – su Katerina buvo sąžiningas ir pasakė, kad atsiradau aš, mane įsimylėjo. Nežinau, ką jie kalbėjo, bet kitaip turbūt negali būti? Jis atėjo ir sąžiningai pasakė, nemelavo ir to neslėpė. Katerina visa tai ir papasakojo, tad man nebuvo dėl ko per daug išgyventi...
– Komentatoriai lyg pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni peikė Ramūno apsisprendimą, jiems užkliuvo ir jūsų amžiaus skirtumas. Jūs pati tuos komentarus skaitėte? Kaip į juos reagavote?
– Komentarus, žinoma, perskaičiau. Nuo to laiko, kai mūsų draugystė tapo matoma, komentarų sulaukiau iš aplinkinių ir nepažįstamų...
Tai priminė tragediją – buvo ir prakeiksmų, komentatoriai jautėsi galintys smerkti ir teisti mus. Bet gyvena ne jie, o mes.
Iš pradžių, kai su neigiamais komentarais nebuvau susidūrusi, nežinojau, kad gali taip būti, – buvo ir ašarų, bet viskas truko apie savaitę.
– Dar vieną ne visuomet gero linkinčių komentatorių bangą jums teko atlaikyti, kai gimė jūsų sūnus.
– Apimdavo liūdesys, kai matydavau pusamžes moteris, kurių socialinių tinklų profiliuose – vaikų, o gal net anūkų nuotraukos, o komentaruose – prakeiksmai mažam kūdikiui ar frazės, kad „aš dar atsiimsiu“.
Atrodė – už ką aš turiu atsiimti, juk niekam nieko neskolinga.
Stengiausi nekreipti dėmesio į komentarus, bet liūdniausia pasidarydavo, kai tai paliesdavo sūnų. Kiek yra šlykščių žmonių, supratau tada, kai pradėjau gyventi su Ramūnu.
– Ar turėjote nuostatų dėl amžiaus skirtumo, kol jūsų gyvenime neatsirado Ramūnas?
– Mus skiria dvidešimt aštuoneri metai, bet kartais parašoma „trisdešimt metų jaunesnė Ramūno Rudoko mylimoji“.
Dar suapvalina ir visur tai pabrėžia. Jeigu man amžiaus skirtumas būtų svarbus, turbūt nebūčiau ėjusi į pasimatymus su juo.
Gal pagalvodavau, kaip reikės tėvams pasakyti, kad mano draugas yra vyresnis, bet galiausiai, kai visi sužinojo, mes to skirtumo net nejaučiame. Draugai pastebi, kad gražiai kartu atrodome, juk Ramūnas jaunatviškas, prisižiūrintis, daug sportuoja, yra veiklus – kas žino, ar kitas dvidešimt kelerių metų vyras tiek veikia, kiek jis.
Nesijaučiu gyvenanti su vyresniu vyru – taip, mūsų patirtis skirtinga, jis gali daugiau patarti, yra išgyvenęs daugybę istorijų, santykių, gyvenęs šeimoje, tad žino, kaip viskas turėtų būti. Man viskas nauja – lyg atvertas švarus lapas.
– O pamokymų sulaukiate?
– Man nelabai patinka tie pamokymai, aš nuo mažens sprendimus priimdavau pati. Pavyzdžiui, sulaukusi modelių agentūros pasiūlymo vykti į Kiniją apgalvodavau, ar noriu, ir galutinį sprendimą priimdavau pati.
Tėvams pasakydavau, kad agentūra man perka bilietus, ir aš po savaitės išvykstu, – viską darydavau savarankiškai. Ramūnas pastebi mano ragiukus, bet vėliau aš nusileidžiu – kai kuriuos dalykus jis tikrai išmano geriau nei aš.
– Prieš tai, kai jūsų draugystė tapo matoma, Ramūnas jus perspėjo, kad gali atsirasti nemalonaus dėmesio? Bandė nuo to apsaugoti?
– Patarimų jis man nedalijo – neprašydavo ir stovėti šalia lyg lėlei ar nekalbėti su žiniasklaida. Iš pradžių kartu viešumoje nesirodėme – daugiausia dėmesio buvo tada, kai įvyko vestuvės. Vėliau, kai aš pastojau, norėjosi, kad tas laikas būtų tik su artimiausiais žmonėmis, tad ir po renginius vaikščioti nebuvo noro.
Gal dabar pasirodome dažniau, bet visuose vakarėliuose tikrai nesilankome – dažniau mus pamatysite kino premjerose ar Drevernoje, kur Ramūnas mėgsta aitvaruoti.
– Šis interviu jums – pirmasis. Ar sulaukėte vyro prašymų, ko nepasakoti arba į kokius klausimus neatsakinėti?
– Kai pasakiau Ramūnui, kad einu į susitikimą dėl viršelio fotosesijos, jis manęs paklausė vieno klausimo: „Čia taip nori?“ Galvoju: o kodėl ne? Dabar viskas aprimę, auga vaikelis, o jeigu kam nors tai įdomu, galiu papasakoti. Negavau pastabų, ko nepasakoti, – juk esu suaugęs žmogus su savo istorija, tad nurodinėjimų, ko nekalbėti, nėra.
Jis – mano vyras, mano draugas, bet ne mokytojas – esame lygiaverčiai partneriai.
– Kaip apie naujus santykius pranešėte tėvams?
– Pirmiausia pasakiau tėčiui – telefonu užsiminiau, kad buvau susitikusi su draugu, kuris yra 28 metais vyresnis. Tą kartą tėtis ypatingai nesureagavo. Vėliau viskas pradėjo rimtai rutuliotis, o per Kūčias atvažiavau pas tėvus į Skuodą.
Labai jaudinausi, nes žinojau, kad Kalėdų vakarą atvažiuos Ramūnas. Turėjau apie tai pasakyti tėvams – būtų keista, jei pro duris tiesiog įžengtų Ramūnas Rudokas...
Galvojau, kaip tai pasakyti, vaikščiojau iš kampo į kampą, visi jautė, kad esu nerami. Galiausiai pasakiau, kad atvažiuos mano draugas, o tarpusavy jie buvo pasidaliję žinia, jog jis yra Ramūnas.
– Kaip jautėsi Ramūnas? Jam turbūt nebuvo įprasta atvykti pas mylimos moters tėvus Kalėdų vakarą...
– Atvažiavęs jis jaudinosi, tris kartus įkvėpė, ir įėjome pro duris. Buvo dėmesingas, nupirkęs dovanėlių. Prisistatė, tėvai irgi buvo sutrikę, visiems buvo šokas. Jis – vyresnis, o dar ir žinomas veidas...
Mano mažajam broliukui – devyneri, jis buvo pakvaišęs dėl serialo „Moterys meluoja geriau“, žiūrėdavo visas serijas, o dabar aktorius iš serialo įžengia pro duris... Atsisėdome prie stalo. Jau tada buvome nusprendę, kad tuoksimės.
– Kaip į šią žinią reagavo jūsų tėvai?
– Viskas atrodė kaip senais laikais, turbūt galima sakyti, jog jis paprašė mano rankos, – Ramūnas tiesiog atsistojo, pasakė, kad mane myli ir nori susieti gyvenimą, iš jo lūpų nuskambėjo tokia frazė: „Mes tuoksimės.“
Jis kalbėjo tvirtai ir užtikrintai, prižadėjo, kad mane gerbs, mylės ir saugos, tad mano tėvelis neturi dėl ko nerimauti. Jis aiškiai pasakė, kad tai nėra vienadieniai santykiai. Ramūnas sako, kad taip nutiko pirmą kartą jo gyvenime: „Pagaliau! Aš taip laukiau to penkiasdešimt metų, ir tu atėjai, aš išlaukiau! Viskas, aš žinau, kad dabar noriu vesti.“
Vėliau jis sakė, kad po pirmojo mūsų draugystės mėnesio, vakarienių ir pasimatymų žiūrėdavo į mane ir galvodavo, kad čia yra JI.
– Jausmai, akivaizdu, buvo abipusiškai stiprūs...
– Man atrodė taip pat... Mano sesuo buvo liudininkė, kad po pasimatymų su Ramūnu grįžus namo kažkas darydavosi. Širdis plakdavo stipriau, akys žibėjo – tada nebijai nei amžiaus skirtumo, nei kalbų, tiesiog nori būti kartu. Viskas atrodė kaip sapne – atvažiavo susipažinti ir staiga pasako, kad mes tuoksimės... Lengvas šokas buvo visiems.
– Išgirdote siūlymų palaukti, neskubėti?
– Mes jau buvome pateikę prašymus, žinojome ir datą. Tėvai siūlė palaukti, padraugauti, klausė, kur mes skubame, bet mes buvome beprotiškai įsimylėję, tiesiog degėme ir buvome tikri dėl savo apsisprendimo.
– Jūsų negąsdino Ramūno praeitis? Mergišiaus ir vakarėlių liūto etiketės jam buvo klijuojamos ne vienus metus...
– Gal pasirodysiu naivi, bet aš juo patikėjau. Žinoma, žinojau jo praeitį, esu perskaičiusi turbūt visus įmanomus straipsnius – man buvo įdomi kiekviena detalė, galvojau: „O Dieve...“ Buvo ir daugybė moterų, ir santykių, bet aš juo tikiu.
Esu tikra, kad jam esu TA moteris ir nesigailėsiu priėmusi šį sprendimą, – susituokusi, o dabar – turėdama sūnų.
– Jūsų tėvų šeima – didelė, buvote jauniausia tarp seserų daugiavaikėje šeimoje. Kokias tradicijas norėsite perduoti savo atžalai?
– Mūsų šeimos modelis man yra pavyzdys. Kiekvienuose namuose turbūt yra pykčių, bet mano tėvai sutaria gražiai. Raidui Ramūnui norėsiu perduoti mūsų kalėdines tradicijas – Kūčių naktį, stebuklingą Kalėdų rytą...
Žvelgdama į vaikystę prisimenu tai lyg pasaką. Kūčių naktį visi laukdavome Kalėdų rytmečio ir dovanų, bet juk iš tikrųjų visa tai – ne apie dovanas, o apie tikėjimą stebuklu.
Sūnui norėsiu perduoti ir kalėdinio laiško rašymo tradiciją, gerų darbų darymą advento laikotarpiu – jis visa tai tikrai jaus.
– Kuris iš jūsų bus griežtesnis auklėjimo prasme? Iš ko sūnus bėgs prašyti saldumynų?
– Turbūt iš manęs – Ramūnas yra griežtesnis. Jau dabar yra nustatytos tam tikros taisyklės, pavyzdžiui, jokio cukraus mažyliui iki trejų metų. Nors, kalbant apie auklėjimą, manau, vyras sūnui leis daugiau negu aš – reikės derintis.
– 2018-ieji jūsų vyrui buvo ypatingi dar ir dėl to, kad profesinėje srityje jis susidūrė su naujais iššūkiais, – ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs aktorius ir serialų režisierius ėmėsi režisuoti ilgo metro filmą „Pasmerkti. Kauno romanas“. Namuose netrūko vyriško peties?
– Filmavimo darbai vyko ir tą dieną, kai gimė Raidas. Pirmasis mėnuo, kai gimė sūnus, buvo kiek sunkesnis, porą savaičių man padėjo į Vilnių atvykusi sesuo.
Ramūnas daug laiko praleido Kaune, kur vyko filmavimas, – reikėdavo vėlai gultis ir anksti keltis, bet nebuvo nakties, kad jis negrįžtų į namus. Mes buvome taip susitarę – žinojau, koks svarbus jam yra šis filmas.
Tikrai nesiskundžiu, nes jis mūsų nepaliko, – grįždavo bent kelioms valandoms aplankyti mūsų į Vilnių, o tuomet tęsdavo filmavimo darbus Kaune.
– Socialiniuose tinkluose galima pastebėti, kad jūsų namuose nevysta gėlės. Ramūnas mėgsta jas dovanoti?
– Taip, jis iki dabar yra mano slaptas gerbėjas. Kartą paskambino kažkas į duris, pažiūriu pro durų akutę – nieko nėra, pasidarė nejauku. Po kurio laiko išėjau į laiptinę, nes ten laikome sūnaus vežimėlį, žiūriu – Ramūnas ant kilimėlio palikęs gėlių. Skambinu jam, o jis sako: „Kokių gėlyčių? Maniau, jog pagalvosi, kad čia koks kitas gerbėjas!“ (Juokiasi.)
Malonu girtis tokiomis smulkmenomis, bet mūsų namuose gėlių vaza niekuomet nebūna tuščia, o dabar namuose turbūt pamerkta ne viena rožių puokštė...
– Malonių smulkmenų netrūksta...
– Jis žino, kad, pavyzdžiui, nuolat pametu lūpų balzamą – dingsta vienas po kito. Ryte velkuosi striukę, o kišenėje – balzamas: įdėjo, pasirūpino nieko nesakęs. Jis moka nustebinti, daro daug malonių smulkmenų.
Jo nuomone, dėmesiui parodyti nereikia progos – pavyzdžiui, Valentino diena jam atrodo nesąmonė. Kol kas atrodo, kad jis myli ir darbais, ir žodžiais. Išliko įprotis siųsti žinutes, gražius dienos linkėjimus, visos malonios smulkmenos – kol kas jis tikrai geras vyras.
Bijau kalbėti, tad sakau kol kas, juk būna daug istorijų, kai moterys pasakoja, koks vyras yra idealus, o po metų jau viskas pasikeitę...
– Vienos moterys po nėštumo kiek pamiršta save ar vyrą, kitos, atvirkščiai, visa galva puola į darbus. Kuris pavyzdys jums artimesnis?
– Turbūt nei vienas, nei kitas. Galvą tikrai visada išsiplaunu, taip pat ir pasidažau. (Juokiasi.) Vakarienė garuoja kiekvieną vakarą, bet nesu pamišusi supermamytė, nors spėju viską. Pulti į darbus nenorėčiau, nes negalėčiau palikti sūnaus auklei ar kam nors kitam.
Tikiu vaiko ir motinos ryšiu, jam tikrai manęs reikia, kol toks mažas. Norisi būti šalia, sukurti jam gerą emocinę terpę. Manau, jeigu moteris svarsto apie tapimą mama, pirmuosius metus reikia atiduoti vaikui, bet, žinoma, neužmiršti nei savęs, nei vyro.
– Atrodo, kad jums tai puikiai sekasi!
– Nežinau, kodėl taip yra, gal savimi dabar rūpinuosi labiau nei prieš nėštumą?
Jaučiuosi kaip tikra moteris, noriu puoštis, dažytis, būti graži vyrui. Nėštumo metu norėjosi apsivilkti džemperį, bet dabar jaučiuosi žydinti.
