Gintarės vardas spaudoje šmėžuoja jau gerą dešimtmetį ir tokios laimingos, kokia yra šiandien, tikriausiai jos dar niekas nematė.
Viena stilingiausių Lietuvos moterų nuolat keliauja, ilgą laiką dirbusi kitiems prodiuseriams šiandien Gintarė kuria savo televizijos laidą „Bus visko“, įsikūrė svajonių namuose, pro kurių langus atsiveria pasakiškas Vilniaus senamiesčio vaizdas, ir jau antrus metus savo džiaugsmais bei vargais dalijasi su verslininku Dmitrijumi Jaruševičiumi (32 m.).
„Jis moka net sunkiausiais momentais įlieti ramybės į mano gyvenimą ir pakreipti mano mintis ten, kur jos turi tekėti“, – atsargiai, bet tvirtai sako G.Gurevičiūtė.
– Gintare, kas turėjo nutikti, kad prieš ketverius metus įžengėte į tele-viziją kaip laidos „Bus visko“ kūrėja ir vedėja?
– Tiesą sakant, pradžioje „Bus visko“ turėjo būti pusvalandį trunkanti mažojo LNK grupės kanalo ryto kelionių laida. Viskas prasidėjo nuo trumpo interneto projekto, kurto Filipinų saloje Borakajuje.
Keletą metų dirbau laidų vedėja kitiems televizijos prodiuseriams ir nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos, bet pasibaigus interneto projektui gavau LNK generalinės direktorės asmeninį telefono numerį, pasiskambinau, prisistačiau ir pasakiau, kad noriu savarankiškai kurti televizijos laidą.
Tada ponia Zita man pasakė: „Vaikeli, ne tuo numeriu skambini“ ir davė programų direktoriaus kontaktus. Pasiskambinau, susitariau dėl susitikimo.
Pamenu, stoviu visa raudona, užsikirtinėdama, tačiau labai tvirtai pasakoju, kokia puiki laida bus.
Po kokių 5 minučių monologo mane sustabdė tuometis direktorius ir sako: „Gerai, daryk.“ Aš negalėjau patikėti, kad tai vyksta, ir jau po dviejų savaičių išvykome į Ameriką filmuoti pirmojo sezono.
Tačiau tada supratome, kaip sunku kurti kelionių laidą, kiek daug medžiagos, režisūros ir kokios kūrybinės koman-dos reikia.
Supratome, kad būtų daug paprasčiau pakalbinti labai įdomius žmones, kurie užpildytų visą eterį savo pasakojimais ir per gyvenimą sukaupta vaizdine medžiaga.
Per instagramą parašiau tuomet ypač populiariam ir milijonus sekėjų socialiniuose tinkluose turinčiam pokerio lošėjui Danui Bilzerianui, jis sutiko duoti interviu.
Susipažinau su daugybe Holivudo žvaigždžių, atsidūriau Nicki Minaj namuose rengiamame vakarėlyje. Tris savaites trukusi kelionė buvo lyg sapnas.
Grįžusi pristačiau nufilmuotą medžiagą LNK programų direktoriui ir paprašiau leisti kurti gyvenimo būdo laidą.
Kanalas manimi pasitikėjo, vietoj mažojo kanalo gavome vietą LNK tinklelyje ir „Bus visko“ buvo pristatoma kaip karščiausia sezono naujiena, kuri greitai pelnė žiūrovų simpatijas.
Laidas sėkmingai kuriame ligi šiol. Žinoma, per tuos ketverius metus keitėmės pačios, keitėsi ir mūsų laida. Supratome, kad žmonėms įdomiau stebėti ką nors bendra su Lietuva turinčių žmonių istorijas, tad tokių pas mus padaugėjo.
Žinoma, filmuoti istorijas ir jų ieškoti yra malonioji dalis, tačiau tą valandą, o kartais net dvi, per kurias kalbame su pašnekovu, turime paversti 15–20 minučių trunkančiu reportažu, kuris prikaustytų žmones prie ekranų.
Patikėkite, išlaikyti žiūrovų dėmesį – išties sudėtinga užduotis. Prireikė ne vienų metų, kad suprastume, ko nori žmonės, kad įtiktume ir studentams, ir namų šeimininkėms, pensininkams, ir verslininkams vienu metu. Bet atrodo, kad mums pavyko.
– Ar jus, kaip asmenybę, šios laidos istorijos užgrūdino ir užaugino?
– Kartu su laida augau ir aš. Ji atspindi tai, kuo gyvenu: mano pasaulėžiūrą bei vertybes. Kiekviena istorija – tarsi nedidelė gyvenimo pamoka, kuri padeda pasimokyti iš žmonių klaidų ir pasiekimų ne tik mūsų žiūrovams, bet ir mums patiems, kūrybinei komandai.
Kurdami ją stengiamės įkvėpti žiūrovus svajoti ir atrasti drąsos savo svajones paversti realybe. Per šiuos ketverius metus sutikome labai daug žmonių, kurių istorijos leido patikėti, kad gyvenime nėra nieko neįmanoma. Todėl jei šiandien sugalvočiau, kad galiu savo rankomis pastatyti dangoraižį, turbūt niekas negalėtų manęs sustabdyti.
Įsimintiniausios istorijos – tos, kurias nufilmavome keliaudami: jauna šeima, pardavusi visą savo turtą, sėdusi ant dviračių ir leidusis į ketverius metus trunkančią kelionę aplink pasaulį.
Mama, namuose pagimdžiusi penkis vunderkindus, kurių nė vienas nėjo į mokyklą. Šeimos istorija, prasidėjusi Amerikos federaliniame kalėjime.
Dėl didžiulio atkaklumo, darbo bei vienybės turtingiausiais lietuviais viename didžiausių Amerikos miestų tapę mūsų tautiečiai. Galėčiau vardyti kelias paras, nes visos istorijos išties įkvepiančios.
– Savo laidose dažnai rodote sėkmingas emigravusių lietuvių istorijas. Ar niekada nekilo noro pasekti jų pėdomis ir savo namus kurti ten, kur amžinai šviečia saulė ir džiugina palmių bei vandenyno vaizdai?
– Man labai patinka gyventi Lietuvoje, nes čia turime visus keturis metų laikus. Nuostabiai gražų rudenį, pasakišką žiemą, žavingą pavasarį, kai sprogsta pumpurai, ir šiltą vasarą. Mėgstu visus keturis metų laikus. Be to, labai mėgstu savo darbą ir abejoju, ar sugebėčiau jį išsaugoti gyvendama ne Lietuvoje.
– Spaudoje bei socialiniuose tinkluose dažnai matome jus užsiimančią ekstremaliu sportu. Daugelis neslepia nuostabos – vasaromis lieknutė moteris skrieja jėgos aitvarais, o žiemomis jos mintis užvaldo slidinėjimas ir kalnai.
– Ekstremalaus sporto pomėgius paveldėjau iš tėčio. Būdama penkerių pirmą kartą atsistojau ant slidžių, būdama devynerių išmokau čiuožti vandens slidėmis. Dvylikos tėtis jau mokė plaukti burlente, tuomet ir ant snieglentės pastatė.
Labiausiai man patinka jėgos aitvarai. Kai man buvo per dvidešimt, vieną šaltą balandžio dieną prie jūros pasitikau baigusi plaukti brolį.
Buvo susipainioję jo jėgos aitvaro stropai: jis visas drebėjo, buvo išbrinkusiais pirštais, tačiau išsišiepęs iki ausų.
Kęstutis sakė: „Kai pučia vėjas, šaltis lieka už borto.“ Tą akimirką supratau, kad turiu išmokti valdyti jėgos aitvarą. Ir nesuklydau – prisijungiau prie savo tėčio su broliu.
Šiandien plaukdama jėgos aitvaru jaučiuosi, tarsi leisčiau laiką su broliu. Prisimenu, kai mes tai darėme kartu.
Be to, tai tarsi savotiška meditacija: esi viena su gamta, su stichijomis, saule, vėju, jūra, bangomis – ir tu jose. Galvoje nelieka jokių minčių apie darbus ar kokias nors problemas.
– Vengiate apie tai kalbėti, bet pa-klausiu apie praeities etapą – aštuonerius metus trukusius santykius su buvusiu ŽAS nariu Linu Karaliumi. Kodėl išsiskyrė jūsų keliai?
– Su Linu pradėjome draugauti, kai aš buvau dar labai jauna, ir kartu prabuvome daug metų.
Natūralu, kad augdamas žmogus keičiasi. Atėjo ta diena, kai supratome, kad at-skirai būsime laimingesni nei kartu.
Šiandien labai džiaugiuosi matydama jį visiškai savo rogėse. Jis gyvena tuo, nuo ko visada stengiausi jį nutolinti, užsiima šamaniškais dalykais, važinėja į dvasinius seminarus, pats tokius veda ir organizuoja. Nėra geresnio jausmo, nei matyti brangų žmogų laimingą.
– Tačiau dabar jūsų širdį šildo nauji ir labai romantiški jausmai. Kaip judu su Dmitrijumi susipažinote?
– Susipažinome žiemą, vėlų penktadienio vakarą sporto klube. Tuomet buvome vieninteliai klientai visoje salėje. Iškart pastebėjau žavingą jaunuolį, tačiau vengiau akių kontakto.
Po kokių trijų minučių sulaukiau žinutės per feisbuką, tačiau sąmoningai jos neatverčiau ir neatsakiau dar kelias dienas. Galbūt žaidžiau žaidimą.
Po to viskas klostėsi labai šiltai. Pradėjome bendrauti. Pirmą kartą susitikome Liepkalnio trasoje, drauge slidinėjome, po to pavakarieniavome.
Mums buvo taip gera kalbėtis ir leisti laiką drauge, kad kas vakarą susitikdavome po darbų pavakarieniauti. Sėdėdavome tol, kol duris užverdavo visi aplinkiniai barai bei restoranai.
Būdavo labai juokinga, nes 20 valandą susitikdavome „Kempinski“ restorane, vidurnaktį jis būdavo uždaromas, mus vydavo į „Lobby“ barą, o antrą valandą nakties išeidavo visi darbuotojai, tačiau mes dar bent pusvalandį ten pasėdėdavome ir išsiskyrę su nekantrumu laukdavome kito vakaro.
Buvo labai gera ir įdomu bendrauti, leisti laiką kartu. Po kiek laiko tapome pora. Man stiprūs jausmai – tai įkvėpimas, pagrindinė gyvenimo varomoji jėga.
– Koks jis vyras?
– Jis labai protingas, išsilavinęs ir intelektualus. Taip pat be galo mylintis ir mokantis rūpintis. Visada sakiau, kad man reikia tokio žmogaus, kuris mokėtų mane suvaldyti, ir jam tai sekasi puikiai. Būnant su manimi reikia išties labai daug kantrybės.
– Neseniai abu persikėlėte į naujus namus. Ar jie tokie, apie kokius visuomet svajojote?
– Pamenu, kai išsiskyriau su Linu, norėjau gyventi tokioje vietoje, kuri man primintų kaimą, bet kartu būtų sostinės centrų centre.
Radau! Penkerius metus praleidau Užupio širdy įsikūrusiame bute ant Vilnios kranto, su langais į vidinį kiemą, kuriame yra didžiulis sodas.
Turėjau vos kelias kaimynes, kurios man buvo tarsi močiutės. Atrodė, kad gyvenu kaime, tačiau mano butas buvo visiškai naujas, šviesus, modernus, o išėjusi pro duris atsidurdavau pačiame miesto šurmuly. Labai pamilau šią vietą.
Kai nusprendėme apsigyventi drauge su Dmitrijumi, nenorėjau palikti Užupio, tačiau troškau namų su didžiuliais langais ir pro juos atsiveriančia Senamiesčio panorama.
Tai atrodė neįmanoma, nes maniau, kad Užupyje paprasčiausiai nėra tokių butų. Pasirodo, vienas buvo ir dabar jame gyvenu.
– Esate viena gražiausių ir stilin-giausių Lietuvos moterų. Kokius grožio ritualus įvardytumėte kaip būtinus?
– Priimsiu tai kaip komplimentą. Tiesą sakant, nesijaučiu labai graži, tad ir atskleisti grožio paslaptį būtų sunku. (Šypsosi.)
Ritualai paprasti, kaip ir turbūt daugumos. Diena prasideda nuo dušo, tuomet visą kūną išsitepu kremais bei aliejais. Tą patį darau vakarais.
– Tikriausiai neįsivaizduojate savo kasdienybės be instagramo. Socialiniame tinkle jus seka 130 tūkstančių sekėjų. Kokia buvo viso to pradžia?
– Vis didesnę dalį mano laiko pasi-glemžia socialiniai tinklai. Kadaise instagramo paskyrą susikūriau manydama, kad tai mobilioji programėlė, skirta nuotraukoms gražinti įvairiais filtrais.
Kol supratau, kad tai socialinis tinklas, jau turėjau daugiau nei tūkstantį sekėjų.
Po to pradėjau dažnai lankytis JAV, kur feisbukas buvo seniai pamirštas, o instagramas ir „Snapchat“ – pagrindiniai socialiniai tinklai, kuriais naudojosi visi. Norėdama išlaikyti naujas pažintis, dalijausi savo kasdienėmis nuotraukomis ir aš.
Taip visiškai nepastebimai, per ketverius metus, mano sekėjų auditorija užaugo iki išties įspūdingo skaičiaus.
– Ar tiek daug sekėjų kaip nors įpareigoja?
– Atvirai sakant, Lietuvoje niekada neturėjau labai daug draugų ir prisipažinsiu, kad neretai čia jaučiausi vieniša, ypač kai lioviausi vaikščioti į vakarėlius.
Socialiniai tinklai man ne tik atvėrė ir padėjo išlaikyti daugybę naujų pažinčių keliaujant, bet ir leido patikėti, kad kam nors esu įdomi.
Turėdama tokį būrį kasdien mane palaikančių žmonių jaučiuosi beprotiškai laiminga ir tikrai jaučiu atsakomybę kiekvienam iš jų.
Stengiuosi savo paskyrą kurti taip, kad ji įkvėptų ir motyvuotų mano draugus ir sekėjus. Tai tarsi asmeninis žurnalas, kuriame dalijuosi gražiomis nuotraukomis, patarimais bei mintimis, o trumpuose istorijų filmukuose atskleidžiu daugiau akimirkų iš savo kasdienio gyvenimo. Net sunku suvokti, kiek daug žmonių kasdien yra kartu su manimi.
Labai dažnai sulaukiu nuostabių laiškų, kuriuose merginos dėkoja už įkvėpimą svajoti bei paskatinimą siekti savo tikslų.
Tai įpareigoja nesustoti, todėl net sunkiausiomis dienomis, kai, atrodo, neturiu nė vienos laisvos sekundės, stengiuosi prisiminti savo instagramą ir bent kuo nors pasidalyti.
Tai mane labiausiai įpareigoja. O dėl kažkokios savikontrolės, tai, priešingai, gali būti tikras, kad kuo skandalingiau gyvensi, tuo daugiau žmonių domėsis tavo kasdienybe.
– Dažnai žmonės instagrame rodo pagražintą savo gyvenimą: regis, labai paprasta auginti du vaikus, o kartu būti stilingai. Darbas teikia vien malonumą ir nėra kuo skųstis. Daugybė žinomų porų gyvena atskirus gyvenimus ir susitinka tik nusifotografuoti instagramui – daug beprotiškiausių dalykų žmonės daro dėl sekėjų. O kokia yra jūsų realybė, kai padedate telefoną į šoną? Ar ji kuo nors skiriasi nuo parodytos instagrame?
– Neturiu dviejų vaikų, todėl negaliu pasakyti, ką reiškia būti veiklia mama ir dar spėti viską pademonstruoti savo socialiniuose tinkluose. Kaip galima atspėti, kada aš užsivertusi darbais? Kai į insta-gramą nekeliu nieko ir po to įrašai bei is-torijos keliami pliūpsniais. (Juokiasi.)
Prisipažinsiu, kad vis dar nemoku gyventi fiksuodama kiekvieną savo žingsnį telefonu priekine vaizdo kamera. Jei dirbu darbą, tai visu 100 proc. esu susikoncentravusi į tai, ką darau, ir vietos užkulisiams fiksuoti nebelieka, todėl labai džiaugiuosi, kad mano antroji pusė labai palaiko mane.
Nors Dmitrijus pats neturi instagramo ir jau seniai nebesinaudoja feisbuku, nepamiršta kartais įjungti telefono kameros ir priminti, kad galbūt jau laikas kuo nors pasidalyti su savo socialinių tinklų draugais.
Vis juokiuosi, kad iki mūsų pažinties jis nemokėjo net asmenukės pasidaryti, o šiandien yra geriausias mano fotografas, kuris žino visus gražiausius kampučius.
Realybė, kuri lieka už telefono kameros, yra gana monotoniška: ieškau naujų pašnekovų laidai, kalbinu juos, po to rašau scenarijus.
Taip pat turiu krūvą verslo susitikimų. Atsipalaidavimo po darbo dienos ieškau sporte, stengiuosi išsikrauti fiziškai, kad kuo mažiau vietos liktų mintims.
– Iš kur semiatės nuotraukų idėjų, kurios visuomet kruopščiai apgalvo-tos?
– Iš tiesų stengiuosi atsakingai kurti savo instagramą – tai atspindi mane, mano estetikos suvokimą, pasaulėžiūrą, pomėgius, gal net kartais vertybes.
Daugiausia įkvėpimo pasisemiu keliaudama. Tada atsipalaiduoju, susipažįstu su naujais žmonėmis, kurie tarsi knygos. Kiekvienas jų palieka pėdsaką mano gyvenime, o kartais net asmenybėje.
– Tikriausiai sulaukiate ne vieno keisto gerbėjo laiško.
– Keisčiausi tie, kuriuose žmonės klausia labai asmeniškų klausimų, pavyzdžiui, skiepyti savo vaikus ar ne, kaip joms tinka naujoji antakių forma, ar normalu, kad vaikinas nori šokti erotišką bačatą su kitomis partnerėmis ir panašiai.
Labai keistai jaučiuosi gaudama tokius klausimus ir nežinodama, ką jiems atsakyti. Smagiausi, žinoma, nuoširdūs laiškai, kuriuose žmonės dėkoja už įkvėpimą.
– Pastaruoju metu daugėja žmonių, kurių pragyvenimo šaltiniu tampa veikla instagrame. Ką jūs apie tai manote?
– Manau, kad tai nuostabu! Gyvename XXI amžiuje, turime internetą, kuris atvėrė galimybes kiekvienam atskleisti savo talentus ir sužavėti asmenybe.
Tai, kas anksčiau buvo keista, šiandien yra madinga. Būk kitoks, būk savimi ir tu būsi žvaigždė. Tai tiesiog nuostabu.
– Ar yra dalykų, kurie jus pykdo realiame gyvenime, kur nėra jokių filtrų?
– Gal labiau ne pykdo, bet liūdina. Labai nemėgstu neteisybės ir socialinio susiskirstymo.
Liūdna stebėti vargstančius pensininkus. Liūdna matyti alkoholikus, besišlaistančius gatvėmis. Liūdna kentėti nuo biurokratizmo kiekviename žingsnyje stengiantis kurti verslą. Čia būtų galima vardyti be sustojimo.
– Kartkartėmis savo socialiniame tinkle prisimenate 2013 m. automobilio avarijoje žuvusį brolį Kęstutį – skiriate jam ypatingus žodžius, neretai jį pažymite nuotraukose, jam padėkojate. Tai gana neįprasta ir jautru.
– Savo šeimoje žodžio „mirtis“ nevartojame, sakome, kad Kęstutis iškeliavo. Mums jis nėra miręs.
Jaučiame, kad brolis yra su mumis, ir žinome, kad kažkada visi susitiksime.
Tačiau kalbėti apie tai vis dar labai sunku. Laikas šio skausmo negydo, tiesiog išmokstame su juo susigyventi. Nebūna dienos, kad nepagalvočiau apie Kęstutį.
Klausėte, dėl ko gyvenime pikta labiau-siai. Tai pikta, kai likimas atima tuos, kurie myli gyvenimą, tuos, kurie visapusiškai tobuli, tuos, be kurių likusiems gyvenimas niekada nebebus toks, koks būtų esant kartu.
Kol Kęstutis buvo čia, jis darė viską, kad būčiau laiminga, žinau, kad būdamas ten jis tai tęsia.
Jaučiu jo buvimą šalia ir esu įsitikinusi, kad už viską, ką turiu, šiandien galiu būti dėkinga būtent jam.
