Nors pirmajame rinkimų ture vyras liko antras, galutinis tautos sprendimas buvo daugiau nei akivaizdus. Surinkęs 65,86 proc. rinkėjų balsų jis užtikrintai įveikė kitą kandidatę į šalies prezidentus Ingridą Šimonytę (44 m.).
Rinkimų vakarą G.Nausėda kartu su žmona Diana Nausėdiene (54 m.) iškėlęs galvą žingsniavo į Simono Daukanto aikštę, kur jo laukė minia žmonių. Ovacijomis jie pasveikino naujai išrinktą šalies prezidentą ir pirmąją ponią.
Praėjusią vasarą nusprendęs ryžtis kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidento postą G.Nausėda aktyviai vykdė rinkimų kampaniją.
Begalė susitikimų su rinkėjais įvairiausiuose šalies kampeliuose ir šilti, geranoriški pokalbiai su žurnalistais buvo vienas kandidato arkliukų.
Tuomet būsimas šalies prezidentas sutiko duoti išskirtinį interviu ir „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Adomo obuolys“.
Nuotaikingai, tačiau tuo pat metu ir rimtai kalbėdamas su Inga Valinskiene G.Nausėda nė nenujautė tokios triuškinančios pergalės.
– Daugelis jūsų finansinių prognozių mūsų šalyje yra pasitvirtinusios. Esate skaičiavęs, kad net 80 proc. jūsų įžvalgų ilgainiui pasitvirtino. Manau, kad nedalyvautumėte prezidento rinkimuose, jei sau neprognozuotumėte pergalės. Kas nutiktų, jei tautos sprendimas jums būtų nepalankus?
– Aš manau, kad didelei daliai žmonių mano idėjos ir ambicijos yra patrauklios. Palikti šiame kovos lauke tik kitus kandidatus, kurie akcentuoja priešpriešą, būtų neteisinga.
Aš šiuo metu nevertinu ir negalvoju, kokia ta tikimybė yra ir kaip bus. Suprantu, kad darau svarbų darbą ne sau, o valstybei jau vien dėl to, kad kuriu galimybes didesnei konkurencijai ir žmonių pasirinkimui.
Jeigu rinkimai baigtųsi nesėkme, jokios nuoskaudos nejausčiau. Kaip man yra įprasta, analizuočiau susiklosčiusią situaciją.
– Ar nepavykus laimėti bandytumėte po dešimtmečio kandidatuoti dar kartą?
– Nebūtinai, galima laukti ir penkerius metus. (Šypsosi.) Iš tiesų tokiu atveju net nežinau, ar tęsčiau savo politinę veiklą. Šiandien neketinu atsakyti į šį klausimą, nes apie tai negalvoju.
Žinoma, analizuočiau, bandyčiau suvokti, ką padarėme gerai, o ką ne taip gerai šios kampanijos metu, ir tada priimčiau kokį nors sprendimą dėl savo tolesnio gyvenimo.
Bet kuriuo atveju, manau, jausiu pasitenkinimą, jog šis gyvenimo laikotarpis man kaip žmogui davė tiek daug, kad galbūt visas iki tol buvęs gyvenimas tiek nedavė.
Žinote, ką davė pirmiausia? Žmones, kuriuos aš pažinau, kurių akis ir nuotaikas matau iš arti.
Taip pat regiu atsidavimą, kuriame nėra išskaičiavimo.
– Jūs tikite savo komanda ir manote, kad turite ją stiprią?
– Aš matau gražius žmones, atėjusius su gražiais motyvais, ir man to tikrai pakanka. Taip pat aš pradedu daugiau tikėti mūsų ateitimi.
Jeigu tokių žmonių yra šalia manęs, aš net neabejoju, kad tokių žmonių yra ir šalia kitų kandidatų, taip pat ir visoje šalyje.
Jei taip iš tiesų yra, vadinasi, Lietuva tikrai tvirtais žingsniais eis į priekį, nesvarbu, kaip būtų baigęsi šie rinkimai.
– Ką apie tai sako jūsų šeima? Sėkmės atveju ji pasiruošusi tiems neišvengiamiems pokyčiams?
– Ir taip, ir ne. Sutikime, kad tokie iššūkiai, kurie yra susiję su prezidento rinkimais, galimi vieną, du kartus gyvenime. Kai kurie žmonės apie tai gali pagalvoti tik teoriškai.
Visi mes esame žmonės ir turime tam tikrų įpročių, stereotipų, kuriuos kartu nešamės visą gyvenimą. Ir kai tavo gyvenimo sąlygos staiga pasikeičia, tu stoji prieš visiškai kitą pasaulį, kitus iššūkius.
Turime atsakyti į tokius klausimus kaip: ar galėsiu tinkamai reprezentuoti šalį, ar turiu tam įgūdžių, patirties.
Čia kalbu ne tik apie kandidatus, bet ir apie žmones, esančius šalia kiekvieno iš mūsų. Todėl per trumpą laiką reikia atsakyti į visus šiuos klausimus ir pasakyti savo gyvenimo žmogui: taip, aš remiu tave, aš einu kartu su tavimi, aš besąlygiškai būsiu kartu su tavimi ir remsiu tave.
Mums su Diana tai padaryti užtruko mėnesį, gal net pusantro. Mes turėjome tikrai intensyvius pokalbius.
– Tas mėnuo buvo skirtas apsiprasti su ta mintimi?
– Net tada, kai aš tikrai dar nebuvau apsisprendęs, bet galutinis apsisprendimas po ilgų apmąstymų atsirado tik vasaros pabaigoje.
Jeigu kas nors mano, kad aš jau 2018 metų balandį buvau apsisprendęs kandidatuoti, tai to tikrai nebuvo.
Iki tos vasaros pabaigos Dianai buvau sakęs, kad visko gali būti ir aš tikrai labai rimtai svarstau šią galimybę, todėl nenorėjau, kad ji šitos žinios būtų užklupta netikėtai.
Kad ir kokį sprendimą ji būtų priėmusi, aš būčiau jį gerbęs.
Tačiau galiausiai Diana priėmė tokį sprendimą, kokio aš labai norėjau.
– O jei būtų buvę atvirkščiai?
– Aš būčiau labai konkrečiai ir tiesiai paklausęs jos nuomonės apie savo kandidatūrą.
Taip pat būčiau pasiteiravęs, ar ji mano, kad kiti kandidatai yra vertesni šitos pozicijos, lyginant su manimi, ir jeigu taip yra, būčiau paklausęs priežasties.
– Moteris gali pasakyti, kad jumis tiki, tačiau nenori tokio dėmesio. Ką tuomet būtumėte daręs?
– Tai būtų buvęs labai rimtas argumentas, būčiau išklausęs ir pasiteiravęs, ar ji nemano, kad dabar yra tas gyvenimo momentas, kai ji turi pažvelgti į tai iš šiek tiek aukščiau.
Skamba patetiškai, banaliai, bet tokį klausimą būčiau pateikęs.
Iš tiesų aš tiesiog net nenoriu spėlioti, kas būtų buvę, jei ta pozicija būtų kategoriškai skirtinga. Būtų buvę labai sunku priimti tą sprendimą, o jau kokį aš jį būčiau priėmęs, negaliu pasakyti.
Ji šiandien yra didžiausia mano pagalbininkė visais klausimais, kartu keliauja, dalyvauja renginiuose, padeda atskleisti mano asmenybę.
Labai dažnai moters, kuri visada būna šalia tavęs jau daugybę metų, paklauso ir įsiklauso labiau negu tavęs paties, patikėkit.
– Man teko skaityti apie jūsų, kaip jūs pats tai įvardijote, skurdžią gyvenimo pradžią bendrabučio kambarėlyje. Kaip tuomet jautėtės ir kaip atrodė tokia jūsų gyvenimo kartu pradžia?
– Aš iš tikrųjų supratau, kad tai yra mūsų gyvenimo pradžia. Vaikai, aišku, buvo pernelyg maži, kad ką nors suprastų. Diana tai tikrai suprato.
Mano, kaip vyro, ambicijos tuomet buvo užgautos. Aš norėjau pasirūpinti savo šeima, tačiau turėjau labai sunkią dilemą.
Buvo tokie laikai su įvairiausiomis verslų pagundomis, o tuo metu rinktis mokslininko karjerą, disertacijos gynimą ir pedagoginę veiklą universitete buvo labai nepopuliaru.
Tuo metu dominavo Arvydo Stašaičio kapitalistų klubai, o darbą universitete pasirinkęs žmogus 1993-iaisiais buvo įvertinamas šimtu litų per mėnesį. Tikrai buvo pagundų imtis ko nors kito.
Mane labai žeidė, kad savo gyvenimo kelio negaliu įveikti nenublokšdamas savo šeimos už skurdo ribos. Šeima tapo mano veiklos įkaite.
Ir dar sunkiau, kai tas artimas žmogus sako: „Nebijok, viskas gerai, mes viską suprantame, tave remiame, o mes pakentėsime.“ Jeigu pasakytų: „Tu esi blogas vyras ir nesugebi išlaikyti šeimos“, tuomet būtų buvę lengviau, tikrai susimąstyčiau, kad kažkas negerai.
Radau kompromisą – darbą valstybinėje institucijoje ir kartu dėstymą universitete bei mokslinio darbo tąsą. Ilgainiui supratau, kad reikės rinktis viena arba kita.
Supratau, kad galiu dėstyti, bet užsiimti rimta moksline veikla ir dirbti visą darbo dieną bus be galo sudėtinga. Universiteto taip ir nepalikau, išskyrus labai trumpą laikotarpį nuo 2004 iki 2009 metų. Aš net ir šiandien dėstau.
– Ar už tai, kuo tapote, esate dėkingas savo žmonai?
– Žinote, kai gyveni šeimoje jau keliasdešimt metų su žmogumi, be kurio neįsivaizduoji gyvenimo, nebėra tos patetikos.
Viskas jau būna suprantama iš pusės žodžio, žvilgsnio, peties spustelėjimo – tai jau tampa visiškai natūraliu dalyku ir nebėra tų dėkingumų ar nedėkingumų.
Žinoma, aš galiu pasakyti, jog esu dėkingas žmonai, kad ji leido man išsaugoti savo stuburą arba savo vertybinį kelią, kurį pasirinkau.
– Šiandieniniai jūsų rūmai yra visai kitokie. Niekas Lietuvoje net nežinotų, jeigu dėl to nebūtų kilę skandalų. Žinoma, teismas pripažino, kad namo statybos buvo teisėtos...
– Aš patikslinsiu, kad nebūtų eskaluojama nevisiška tiesa. Statybos nereikėjo patvirtinti, nes statyba nebuvo prasidėjusi tol, kol negavome statybos leidimo.
Konfliktas iškilo tame etape, kai mums reikėjo gauti statybos leidimą ir tai be regioninio parko parašo nebūtų buvę įmanoma.
Įvyko ginčas, buvo priimtas teismo sprendimas, ir tada, kai regioninis parkas padėjo parašą, prasidėjo statybos. Taigi nereikėjo nieko įteisinti, reikėjo gauti statybos leidimą.
Gaila, kad dėl skirtingo požiūrio į architektūrą tas statybos leidimo gavimas kiek užsitęsė.
– Įdomu, kodėl tie požiūriai į architektūrą tokie skirtingi? Yra tam tikros taisyklės, kurios galioja išskirtinėms vietoms, regionams. Jūs buvote toks užsispyręs ar esate toks ekscentriškas, toks modernus, kad norėtoje būtent tokio statinio tokioje vietoje?
– Pirmiausia pradėkime nuo to, kad tai nėra Nidos žvejų kaimelis, tai nėra Marcinkonių etnografinis kaimas.
– Bet regioninis parkas, saugoma teritorija. Sakote, kad jam reikalavimai kiek kitokie?
– Mes pamėginome nufotografuoti visus kelių kilometrų spinduliu nuo mūsų namų esančius statinius. Ir, patikėkite, ten nieko panašaus į kažkokį savitą architektūrinį stilių, kuris būdingas tam regionui, nėra.
Ten yra silikatinių plytų namų, ten yra namukų su keturių spalvų stogais, ten nėra jokių etnografinių sodybų. Nebuvo matmens arba orientyro, į kurį būtų galima lygiuotis ir sakyti – štai čia šito regiono architektūra.
Taip, mes šiuolaikiški žmonės ir, kas man labiausiai nepatinka – tai kopijuoti ir reprodukuoti butaforines praeities pilaites, kurios niekada nestovėjo, kurių ten niekada nebuvo, vien tik dėl to, kad tai kažkam atrodo gražu ir priimtina.
Mes – XXI a. žmonės, mes norime modernios architektūros, norime, kad ją sukurtų modernūs ir gerą vardą turintys architektai.
Tai yra namas, kuris sukurtas XXI a., ir pirmiausia mums tai principinis sprendimas, kaip galima sukurti ekologišką namą šitokioje unikalioje erdvėje.
Žinoma, po 15 metų atsirado dar daugiau visokių galimybių, tačiau tais laikais buvo ir geoterminio principo šildymas įgyvendintas, ir saulės kontroliniai tinklai, ir pagaliau pati idėja.
Kai kurie žmonės mato tame name tik stiklinį kiautą, tačiau nemato, dėl ko tas stiklinis kiautas pastatytas.
O jis pastatytas tam, kad išsaugotų tą architektūrinį akcentą, kuris ten buvo iki mūsų.
Turbūt vienintelis dalykas – išsaugoti tai, kas buvo iki mūsų, nenugriauti to, kas tuo metu ten buvo. Ir tas namukas šiandien mums primena ne tik tam tikrą architektūrinį tos vietovės akcentą, bet ir prieš mus buvusius gyventojus.
Ten gyveno jauna menininkų šeima, o namukas dabar yra išsaugotas ir stūkso mūsų namo viduje.
– Vieni klausia, kodėl netradicinės formos, o jūs pateikiate begalę detalių, dėl ko tai reikėjo padaryti.
– Aš niekam nieko nenorėjau įrodyti. Aš tik norėjau pasakyti, kad Lietuvoje architektūra nebūtinai turi būti kuriama statant buvusių pilaičių pastatus.
Nors aš gerbiu žmones, kurie renkasi ir tokį kelią. Mūsų kelias buvo kitoks. Jis buvo erškėtrožėmis klotas.
Kaip jūs ir sakote, mūsų kelias buvo nutiestas per teismus, bet teismuose klausimai buvo formuluojami labai aiškiai.
Pirmiausia užduodavo klausimą patiems regioninio parko atstovams. Vienas jų – ar jūs turite architektūrinį išsilavinimą.
Atsakymas: „Neturime, mes pagal specialybę geologės.“ Tai kaip galite priimti sprendimus dėl architektūros tinkamumo ar netinkamumo? „Mes turime sukaupusios didelę patirtį.“
O jūs turite reglamentą, pagal kurį galėtumėte sakyti, kad štai ši architektūra yra priimtina, o tokia – ne? „Ne, toks reglamentas nėra parengtas.“ Ir, kiek man žinoma, iki šiandien jo dar nėra.
Tai byloja, kad šiuo atveju valdininkai turi neribotas ir nežabotas galimybes priimti arba vienokį, arba kitokį sprendimą, nes jiems niekuo jo nereikia grįsti.
Nėra kriterijų, o tai reiškia, kad jeigu šis užsakovas man patinka, jam galima ten statyti, o jei užsakovas nepatinka – aš pasakysiu, kad jis neturi teisės, ir nesutiksiu.
Po kelerių metų tame pačiame regioniniame parke, vadovaujant tai pačiai regioninio parko direktorei, iškilo kiti namai.
Ir tada aš pradėjau matyti savo istoriją įvykių kontekste ir pasidariau kai kurias labai vertingas išvadas.
– Dabar jau klausiu jūsų kaip ekonomisto ir analitiko: kaip jūs manote, kokias pajamas vidutinė 4 asmenų šeima turėtų gauti, kad galėtų gyventi padorų gyvenimą, o ne nuo atlyginimo iki atlyginimo?
– Šeima, kurioje vienam žmogui tektų nuo 1000 iki 1500 eurų pajamų per mėnesį. Kai mūsų žmonių klausia, ar jūs priskiriate save vidurinei klasei, 75 proc. tam pritaria.
Bet jie turbūt turi kitokią sampratą apie vidurinę klasę. Normalu laikyti save vidurinės klasės atstovu ir gyventi nuo algos iki algos, išvykti atostogauti tiktai į kaimą ir tai galbūt kartą per 3 metus. Bet tai nėra vidurinė klasė.
Vakarietiška samprata vidurinė klasė reiškia, kad jūs galite įsigyti normalų automobilį, kad galite sau leisti turėti būstą, turėtumėte sau leisti porą kelionių per metus.
Kai visa tai sudedame, tikrai tos pajamos turi būti gana didelės. Šiuo atveju kalbant apie du vaikučius ir du suaugusiuosius vienas sutuoktinis turi uždirbti 4 tūkstančius ir daugiau eurų per mėnesį.
Arba abu sutuoktiniai turi dirbti ir uždirbti po du su puse tūkstančio eurų. Tai Lietuvoje retas reiškinys, todėl vidurinė klasė pagal tokį apibrėžimą tikrai nėra 75 proc. Lietuvos.
Turbūt tik ketvirtadalis žmonių ar šeimų iš tiesų gali save priskirti vidurinei klasei. Bet su valstybės pagalba reikia artėti prie didesnio skaičiaus.
– Kada prie to priartėsime?
– Mes artėjame. Ir kartais patvirtinimo arba įrodymų, kad taip yra, sulaukiame netiesiogiai: kai matome pilnas koncertų sales, SPA, užpildytus viešbučius.
– Ar turite laiko šachmatams šiuo įtemptu laikotarpiu?
– Sužaidžiau keletą partijų rinkimų kampanijos metu su vienu labai stipriu šachmatininku, kuris man metė iššūkį. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, nes pralaimėti aš labai nemėgstu.
Žaidžiu dabar labai retai ir dėl to man labai gaila, nes šachmatai buvo mano vienas mėgstamiausių dalykų.
Gaila, kad tai buvo trumpai. Blykstelėjo kaip meteoras. Kalbu apie tą laikotarpį, kai šachmatais žaidžiau labai dažnai, dalyvaudavau turnyruose, net buvau patekęs į Lietuvos jaunių rinktinę per tą patį įdomiausią savo karjeros laikotarpį.
Tai buvo 1981 metai, 11 klasėje pasiekiau savo apogėjų. O paskui labai greitai tai baigėsi, nes išvykau studijuoti į universitetą, ir tada šachmatai liko tiktai hobis.
Universitete žaisdavau su savo bendramoksliais net nežiūrėdamas į lentą, bet tai jau buvo lengvas laisvalaikio leidimas.
– O jūsų dukros ar žaidžia šachmatais?
– Mėginau abi šiuo grožiu užkrėsti, šiek tiek pavyko. Tačiau tos vidinės aistros atsiduoti šachmatams jos vis dėlto neturėjo. Turbūt kiekvienam savo.
Greiti klausimai G.Nausėdai
– Ar turite fobijų?
– Vieną turiu. Vienas būdas prarasti gyvastį man ypač nesmagus – uždusti.
– Jūsų didžiausia sėkmė?
– Visa mano sėkmė – žmonės šalia manęs. Tai sakau labai atvirai ir nuoširdžiai.
– Didžiausia nesėkmė?
– Skambės labai arogantiškai, bet kai manęs paklausia, ką darytum kitaip savo gyvenime, atsakau – nieko. Nes net ir tos klaidos, kurias padariau, man atrodo tokios, kokias reikėjo padaryti.
– Antipatiškiausias asmuo pasaulyje?
– Apibrėžčiau savybę – išdavikai. Žmonės, kurie išdavė šalį, savo tėvynę, – tokie man patys atgrasiausi.
– Gražiausia moteris pasaulyje?
– Yra du klausimo aspektai – mano žmona man yra gražiausia moteris pasaulyje, bet negalite iš manęs tikėtis atsakymo, kad aš nematau kitų gražių moterų. Turiu atmintyje daug moterų, kurios man tikrai yra gražios. Ypač iš kino pasaulio.