Mudu pažįstami ne vienus metus, tačiau Monika mano akyse visada buvo meno pasaulio atstovė, kurią labiau žavėjo laisvė ir galimybė elgtis taip, kaip liepia širdis, o ne visuomenei priimtinos dogmos. Vis dėlto šįsyk ji paslaptį apie sielon įsiveržusius jausmus ir kūdikio laukimą saugojo net nuo artimiausių bičiulių, o išskirtiniame interviu „Stiliui“ atskleidžia, kodėl.
– Pastarieji jūsų gyvenimo metai praskriejo tyloje. O štai dabar žinia – prieš pat 30-metį aplankiusią motinystę. Kiek jums pačiai šie likimo vingiai buvo netikėti?
– Tikra tiesa, kad mano gyvenimas dabar nuo prieš tai buvusio gyvenimo Vilniuje daugiau nei labai skiriasi. Prieš tai jis priminė amerikietiškus kalnelius. Emociškai buvau labai jautri, tarsi pati prisišaukdavau įvairiausius nuotykius, įvykius – nebuvo nė dienos, kad ko nors neįvyktų.
Mama laukdavo mano skambučių su pasakojimais, kas gi man nutiko tą dieną.
Baigusi studijas išvykau į Londoną. Tada tarsi viskas apvirto aukštyn kojomis, gal prie to prisidėjo ir tuometinė mano emocinė būklė, nes po skyrybų buvo labai sunkus pereinamasis laikotarpis. Tarsi gyvenau praeityje, o ateities nesugebėjau matyti ir kurti.
Manau, man pasisekė, kad išvykau į Angliją. Londonas man padėjo pakelti vienatvę, atsiskyrimą, galiausiai šis miestas mane prikėlė gyvenimui. O tada įvyko stebuklas – aš susilaukiau dukrelės, kuri tapo man atsakymu į visus gyvenimo klausimus, padovanojo besąlygiškos meilės ir pilnatvės jausmą.
– Mama. Ar jau perkandote šį gyvenimo vaidmenį?
– Iš tiesų niekada nemaniau, kad taip sunku būti mama. Nuo šiol esu įsitikinusi, kad moteris yra stiprioji lytis. Nėštumas, gimdymas, žindymas – tai daug pasiaukojimo reikalaujantys moters gyvenimo etapai. Gerbiu ir lenkiu galvą prieš visas mamas, o ypač – savo. (Šypsosi.)
– Nesusilaikysiu ir paprašysiu papasakoti apie emocijas, užplūdusias, kai sužinojote, kad laukiatės. Ir kai supratote, kad jau tapote mama. Beje, ar kada nors įsivaizdavote gimdymą?
– Sužinojusi, kad laukiuosi, labai apsidžiaugiau ir ilgai negalėjau tuo patikėti. Tai buvo pats didžiausias gyvenimo stebuklas. O akimirka, kai išvysti savo vaiką, tikriausiai yra vienintelė tokia gyvenime. Jausmas, kai tau uždeda kūdikį ant krūtinės, – neapsakomas.
Niekada neįsivaizdavau gimdymo, kaip ir niekada neplanavau būti mama.
– Pamenu, esame kalbėję, kad savęs nematote mamos vaidmenyje, tad ar nėštumas buvo netikėtas?
– Taip, tikrai buvo netikėtas ir neplanuotas! Kaip ir minėjau, nemačiau savęs mamos vaidmenyje: na, kaip aš, menininkė be disciplinos ir dienotvarkės, galėčiau užauginti vaiką. Tačiau, pasirodo, turiu savyje tokių savybių, kurių nežinojau turinti. (Juokiasi.) Man patinka būti mama, patinka rutina ir buitis, ištikusi mane.
– Papasakokite apie dukrytės tėtį – kas jis, iš kur ir kiek jis tėtis visomis prasmėmis: dalyvavo gimdyme, padėjo laukiantis, gal net pasipiršti spėjo?
– Vaikas nukrito iš dangaus, dukros ir vardas Celestina, itališkai reiškiantis „dangiška“. Tėtis – britų džentelmenas, keliaujantis ir dirbantis ne tik Didžiojoje Britanijoje. Negaliu per daug apie jį ir mūsų santykius kalbėti bendru sutarimu.
– Kaip dabar atrodo jūsų dienos? Spėju, kad šurmulio jose netrūksta?
– Sauskelnės, skalbiniai, žindymas, miegas, tiesa, šiuo metu dar bandau išsilaikyti vairavimo teises, tad kai tik randu laiko, mokausi teorijos, bet dažniausiai besimokydama užmiegu. (Juokiasi.) Gyvenimas plaukia ramia eiga, visą savo dėmesį ir laiką skiriu savo mažajai princesei Celestinai Marijai – taip ją vadinu.
– Ar pajutote tą akimirką, kai moteris, pasauliui dovanojusi naują gyvybę, sako atlikusi pareigą visatai?
– Niekada nemaniau ir nemanau, kad motinystė yra pareiga pasauliui. Tai – pasirinkimas. Sąmoningas moters ir vyro pasirinkimas bei apsisprendimas.
Man nesuprantamas pareiškimas, kad moters pareiga – gimdyti. Be abejo, užauginti žmogutį yra didelė atsakomybė.
– O kaip jūsų veikla? Neįsivaizduoju nieko neveikiančios. Ar vis dėlto motinystė viską pakeičia?
– Šiuo metu motinystė užima visą mano laiką, tačiau, manau, tai yra laikinas etapas. Vaikui paaugus planuoju grįžti prie savo veiklos.
Galvoju ir apie doktorantūros studijas, bet kol kas neforsuoju ir esu visiškai atsidavusi mama.
– Lietuvos žiniasklaida naujieną apie jūsų motinystę iliustravo nuotraukomis su buvusiu mylimuoju – režisieriumi Oskaru Koršunovu ir judviejų romano priminimu. Kokie jūsų santykiai šiandien? Ar Oskaras pasveikino su džiugia žinia?
– Mano ir Oskaro santykiai – kaip labirintas tamsiame miške be išėjimo. (Nors pašnekovė rimtai susimąsto, netrukus nusišypso.)
Juokauju – išties mudviejų santykiai yra normalūs, žmogiški. Taip, jis pasveikino tiek dukrelės gimimo, tiek trisdešimto gimtadienio proga.
– Ir kaip tas mamiškas gyvenimas?
– Juk linksmai atsakinėdama į tavo klausimus kita ranka glostau savo mergaitę. Kas galėjo pagalvoti...
– Londonas. Kadaise svarstėte, kad tai tik laikina stotelė jūsų gyvenimo kelyje. Ar dabar kas nors pasikeitė, kai vaiko tėvu tapo britas?
– Esu ne emigrantė, esu kosmopolitiškas žmogus. Atstumas lėktuvu nuo Vilniaus iki Londono – vos dvi geros valandos.
Mano gyvenimo stilius yra gana laisvas, nes aš pati esu labai laisvas žmogus, todėl nenoriu apibrėžti vietos, kur gyvenu, nes aš gyvenu pasaulyje tarp žmonių. Man svetimas perdėtas patriotizmas, kuris neretai virsta nacionalizmu.
