„Nida Jazz maratonas“ prodiuseris Leonidas Šinkarenka renkasi tarp džiazo ir teniso

Idėją surengti šventę sielai ir kūnui žinomas džiazo muzikantas Leonidas Šinkarenka (61 m.) jau beveik du dešimtmečius įgyvendina Nidoje. Tačiau lygiai taip pat kaip džiazą jis myli ir tenisą, kurie, jo nuomone, puikiai dera, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

„Džiazas – viso mano gyvenimo esmė“, – sakė žinomas muzikantas, festivalio „Nida Jazz maratonas“ prodiuseris L.Šinkarenka.<br> Asmeninio albumo nuotr.
„Džiazas – viso mano gyvenimo esmė“, – sakė žinomas muzikantas, festivalio „Nida Jazz maratonas“ prodiuseris L.Šinkarenka.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Beveik 40 metų muzikantas žaidžia tenisą. Tai – jo aistra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Beveik 40 metų muzikantas žaidžia tenisą. Tai – jo aistra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Džiazas – viso mano gyvenimo esmė“, – sakė žinomas muzikantas, festivalio „Nida Jazz maratonas“ prodiuseris L.Šinkarenka.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Džiazas – viso mano gyvenimo esmė“, – sakė žinomas muzikantas, festivalio „Nida Jazz maratonas“ prodiuseris L.Šinkarenka.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Leonidas Šinkarenka.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Leonidas Šinkarenka.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Aug 2, 2019, 9:15 AM, atnaujinta Aug 2, 2019, 9:24 AM

Šiemetis, 19-asis, džiazo festivalis Nidoje prasidėjo rugpjūčio 1-ąją. Renginio išvakarėse su jo prodiuseriu L.Šinkarenka susėdome pakalbėti apie Nidą, džiazą, tenisą ir gitarą.

– Leonidai, Nidos džiazo festivalis – tarsi jūsų vaikas. Kaip jį auginote?

– Kaip šeimoje vaikus augina, ir čia buvo labai panašiai. Buvo visko.

– Paauglystėje vaikai tėvams pridaro bėdų. Ar per 19 metų buvo intrigų, skandalų?

– Taip. Per plauką manęs neišstūmė iš festivalio prodiuserio pareigų, norėjo, kad viskas žlugtų. Tą vasarą Nidoje vyko įvairūs renginiai. Į jų maratoną buvo įterptas ir džiazo festivalis. Ir vienas žmogus, tos vasaros renginių prodiuseris, džiazo festivaliui prižadėjo aukso kalnus.

Kai iki festivalio liko dvi savaitės, paaiškėjo, kad esu be pinigų, – nulis iš ten, iš kur buvo žadėta. O viskas jau suorganizuota, muzikantai sukviesti.

Festivalį išgelbėjo šviesaus atminimo prezidentas Algirdas Brazauskas. Iš rezervinio fondo buvo skirta pinigų, kad nežlugtų renginys.

– Bet juk buvo ir gražių akimirkų?

– O, gražių akimirkų buvo visokiausių! Geri koncertai, geri muzikantai, geros dainininkės iš viso pasaulio – Amerikos, Argentinos, Europos. Koncertai prie švyturio, romantika.

– Grįžkime į praeitį tuos 19 metų. Kaip šovė mintis rengti džiazo festivalį Nidoje – atkampiame kaimelyje tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, kuriame sezono metu viskas be galo brangu ir į kurį iš didžiųjų šalies miestų toli važiuoti?

– Tada ten nebuvo taip brangu. Aš pajutau didžiulę meilę Nidai, kai pirmą kartą į ją atvažiavau vasarą bene prieš 30 metų. Man žiauriai ten patiko. Įsimylėjau Nidą ir pradėjau dažniau lankytis.

Ten nebuvo pramogų, ir aš pradėjau ten rengti koncertus. Vėliau pradėjome bendradarbiauti su Neringos savivaldybe.

– Ar sunku į festivalį prisikviesti žvaigždžių?

– Vaikytis žvaigždžių sudėtinga. Pirma, dėl milžiniškų honorarų. Antra, jos svarsto – važiuoti ar ne. Trečia – jų koncertų grafikai sudaryti keleriems metams į priekį.

Pavyzdžiui, vienos grupės iš Jungtinių Amerikos Valstijų laukiau dvejus metus. Tai jauni, sparčiai kylantys muzikantai. Ir tik šiemet atvažiuoja jų trimitininkas Theo Crokeris. Taip ir rašau muzikantams laiškus beveik ištisus metus. Gyvenimas privertė išmokti angliškai.

– Tuo pat metu kaip ir džiazo festivalis Nidoje vyksta ir uždaras teniso turnyras „Nida Jazz Tennis Cup“. Kaip prie džiazo prilipo tenisas? Mano galva, džiazas ir tenisas – nesuderinami dalykai.

– Va, čia aš nesutinku ir padiskutuosiu. Johnas McEnroe – vienas teniso stulpų. Groja gitara. Vitas Gerulaitis taip pat grojo gitara. Broliai dvyniai Mike’as ir Bobas Bryanai, vieni žymiausių tenisininkų, vienas groja gitara, kitas – klavišiniais. Taip kad muzikantų tarp tenisininkų netrūksta.

– Kaip atsirado tenisas Nidoje?

– Pirmiausia aš pats žaidžiu tenisą beveik 40 metų. Tai – mano aistra. Kaip kitiems aistra yra žvejyba, man – tenisas.

Surengti renginį, kuris būtų ir sielai, ir kūnui, buvo mano idee fixe. Nida – puiki vieta pailsėti, pažaisti tenisą, o vakare ateiti į koncertą paklausyti muzikos.

Teniso mėgėjų turnyrą pradėjome rengti kartu su tuometės Lietuvos teniso sąjungos prezidentu Liutauru Radzevičiumi. Idėja, kaip pritraukti lėšų festivaliui, ir kilo iš aistros tenisui.

Teniso aikštynų skaičių reikėjo padidinti, kad paskui tas turnyras išaugtų į didžiausią Baltijos šalyse teniso mėgėjų turnyrą. Tenisą žaidžia tik klausytojai, festivalio muzikantai tam neturi laiko.

– Ar esate apskaičiavęs, kiek savo gyvenimo valandų, tiksliau metų, esate praleidęs scenoje ir kiek – teniso aikštynuose?

– Teniso aikštynuose dabar jau daugiau. Gal dabar būtų įdomiau žaisti tenisą nei koncertuoti. Dabar yra taip, kad groju ne ten, kur papuola, galiu rinktis, kur groti.

Geriau mažiau pagroti, bet įdomesnėje aplinkoje, įdomesnei publikai. Aš nesu agentūros darbuotojas, kuris pagal sutartį turėtų sugroti 150 koncertų per metus. Aš koncertuoju tiek, kiek noriu.

– Ir tuose koncertuose pats ištikimiausias jūsų instrumentas – bosinė gitara?

– Taip. Su tuo instrumentu draugauju nuo 15 metų.

– Kiek gitarų per gyvenimą esate pakeitęs?

– Turbūt dešimt. Dabar turiu dvi bosines gitaras.

– Kodėl pasirinkote gitarą, o ne mušamuosius, klavišinius instrumentus, ne saksofoną?

– Atsitiktinai. Vaikų muzikos mokykloje lankiau akordeono pamokas, bet labai norėjau groti gitara. Tuo metu pasaulyje garsėjo „The Beatles“ ir labai norėjosi juos groti.

– Ir groti akordeonu buvo ne lygis?

– Aišku, kad ne. Nors dauguma grojo akordeonu – ir Vytautas Labutis, ir Petras Vyšniauskas. Gediminas Laurinavičius taip pat pradėjo nuo akordeono. Išmeldžiau mamos, kad nupirktų gitarą.

Ir ji man nupirko paprastą akustinę gitarą.

Grojau bitlus, mergaitėms koncertavau kieme. Paskui pradėjau groti saviveikloje elektriniais vargonais.

Ir kartą mūsų saviveiklos būgnininkas mane įvedė į „Šaltinėlio“ naktinį barą Žirmūnuose paklausyti, kaip varjetė groja Vladimiras Čekasinas su grupe.

Buvo 1972-ieji. Pirmoje dalyje jie grojo džiazą. Atseit tai foninė muzika.

Pasiklausiau ir iš karto sau pasakiau: aš noriu išsiaiškinti, kaip tai daroma.

– Vadinasi, jūs pamišęs dėl džiazo nuo 15 metų?

– Ne tai kad pamišęs. Džiazas – viso mano gyvenimo esmė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.