Aštuonerius metus trukusią tylą Irma sulaužė itin skausmingame ir atvirame interviu televizijai. Tada be užuolankų mudu kalbėjomės apie visą jos gyvenimą – pergales bei klystkelius.
Pokalbis išties nebuvo lengvas. Netrūko ašarų, ilgų pauzių ir neįtikėtinai atvirų prisipažinimų.
Šiandien dainininkė nuoširdžiai prisipažįsta tąsyk viešai paleidusi praeities vaiduoklius ir tai jai leido iš naujo atrasti gyvenimo grožį.
Į praeitį šiame interviu nebesigręžiojame, nes visus taškus ji jau sudėliojo. Dabar kalbamės apie ateitį ir naują etapą Irmos gyvenime.
– Artėja 47-asis jūsų gimtadienis. Kokios mintys prieš jį sukasi galvoje?
– Žinote, aš nesu kaip ta lapė iš knygos „Mažasis princas“, kuri laukė laimės ir norėjo žinoti, kada parengti savo širdį susitikimui su ja: „Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laiminga. Artėjant tai valandai jausiuosi vis laimingesnė... Ketvirtą valandą pažinsiu laimės kainą.“
Noriu pasakyti, kad negyvenu gimtadienio planavimu ir lūkesčiais, tiesiog to nesureikšminu, esu laiminga šiandieną... (Nuoširdžiai nusišypso.)
Viskas bus taip, kaip ir turi būti, mano širdis atvira ir parengta susitikimui su laime. Mintys? Hm... Man atrodo, kad aš niekada, niekada nepasensiu. (Juokiasi.)
– Esate minėjusi, kad apie dar vieną santuoką nė negalvojate, o širdį saugote tikriems jausmams. Ar yra kažkas, ko nespėjote padaryti per šiuos metus?
– Et, svarbu ne tai, kur sustojai, o kuria kryptimi judi. Manau, kiekvienas norėtų, kad laikas būtų lėtesnis.
Ilgai dirbau ir dirbu su savimi, tad išmokau disciplinuoti savo laiką ir galiu drąsiai pasidžiaugti, kad tai, kas buvo man svarbiausia, padariau viską, iš tikrųjų netgi daugiau... Išsilaisvinau.
Jaučiu viduje kylantį norą studijuoti. Kiek užtrukau su naujos programos kūryba, dėlioju mintis, kuriuo keliu eiti.
Tiesa, vis nerandu laiko parduoti savo buto Kaune, noriu keisti gyvenamąją vietą, bet vėlgi gal tam dar ne laikas?
Ir dar, be sporto, turiu nuostabų atradimą kūnui ir sielai – vandenlentes, bet dėl peties patempimo nespėjau šio sporto gerai įvaldyti.
Na, bet laiko aš dar turiu. Žinau, kad viskas sudėliota iš aukščiau ir niekas niekur nevyksta šiaip sau.
– Ar esate ką nors nuveikusi, kuo didžiuojatės?
– Tikrai taip. Po keleto baimės metų pagaliau prisiėmiau atsakomybę už padarytas klaidas ir jas garsiai pripažinau.
– Ko šiemet palinkėtumėte pati sau?
– Matyti ir džiaugtis ne tik dideliais, bet ir mažais dalykais. Neprarasti to, ką turiu. Išlikti dėkingai. Daug juoktis. Mylėti visa širdimi. Gyventi gyvenimą ir šokti lietuje.
– Po nelengvos viešos išpažinties man beveik mėnesiui išvykote į Afriką. Koks buvo kelionės tikslas?
– Kelionės tikslas ir buvo pati kelionė – pažinti šią tolimą šalį. Man nepaprastai įdomus pasaulis, jo įvairovė, smagu ir įdomu patirti ir išgyventi kelionės sukeliamas emocijas, pajusti žmones ir pamatyti tai, kas nematyta, neragauta, nepatirta.
– Keliavote su geriausia drauge – prodiusere Živile Gerulaitiene. Kiek laiko ir kaip planavote kelionę į Pietų Afrikos Respubliką?
– Draugė ten kurį laiką gyveno, todėl pasiūlė nuskristi drauge. Ir tai buvo spontaniškas, be jokių didelių planavimų ir svarstymų priimtas mano sprendimas.
– Ką jums reiškia kelionės – laiką sau pačiai, galimybę į gyvenimą pažvelgti iš šono, pabėgti nuo supančios aplinkos, nuotykius?
– Kaip mano draugė sakė, man kelionė – kaip šuniukui dešrytė, parišta po kaklu. Man tai – kaip saldainiai vaikui. Kaip bitei nektaras.
Juk džiugina ne tik pati kelionė, bet ir jos laukimas. Kai turi ko laukti, ypač kelionės, tavo dienos džiugesnės.
Sutinku ir su viskuo, ką tu išvardijai. Tik dar pridėčiau, kad kelionės yra ir savęs, savo vidinio pasaulio turtinimas, savo ribų ir žinių praplėtimas bei požiūrio laisvė.
– Ko ieškote kelyje? Vieni ieško naujų pažinčių, kiti – nuotykių, treti – savęs. O jūs?
– Man įdomūs žmonės, turintys gyvą energiją ir reakciją, nesvarbu, kad skirtingo mąstymo, skirtingų poelgių, kitokios kultūros.
Kad ir kokioje šalyje būčiau, prašau vietinio žmogaus, kad lietuvių kalba man pasakytų: „Aš tave myliu.“ Visa tai įrašinėju. Žinokite, nerealiai įdomiai ir juokingai tai skamba, nes visi kitaip išgirsta, kitaip ištaria šiuos tris žodžius. O įsivaizduokite, kaip kitoniškai mąsto ir gyvena visi kelionėse sutikti žmonės.
Pasaulis vienas, šis gyvenimas – vienas ir kiekvienas iš mūsų – vienintelis ir nepakartojamas. Grįžti po tokių kelionių ir stebiesi: kaip gera ir įdomu gyventi. (Šypsosi.) Ir tu čia esi tiek, kiek esi.
– Papasakokite apie pastarąją kelionę. Nuotraukos išties atima žadą.
– Ši kelionė į Pietų Afrikos Respubliką buvo įdomi savo struktūra, nes leidome laiką labiau kaip vietos gyventojos, o ne kaip turistės: gyvenome nuomotame bute, važinėjome nuomota mašina, gaminomės maistą pačios.
Anksti ryte – spartus ėjimas, bėgimas pakrante, kurios horizonte į tave žiūri Keiptauno Stalo kalnas, o praeinantys ar sportuojantys žmonės tiesiog šypsosi tau ir linki gražios dienos.
Taip įsikrauname gėrio ir – pirmyn, nes laukia įdomi, intensyvi diena.
Grįždavome sutemus ir tiesiai griūdavome it negyvos ilsėtis. Širdys pilnos įspūdžių, apima tyli Afrikos didybė ir galybė, akyse – nuostabūs vaizdai, o tu jautiesi mažas, bet kartu ir nemažas.
Kelionę sutelkėme Keiptaune – viename iš dešimties gražiausių pasaulio miestų. Čia yra visko – ir dangoraižių, ir spalvingas senamiestis, čia kalnai ir vandenynas, gyvūnai ir laukinė gamta. Prabanga ir skurdas greta.
Pietų afrikiečiai džiaugiasi, kad visą pasaulio įvairovę galima rasti jų vienoje šalyje, todėl jie labai mėgsta patys keliauti po savo šalį.
– Fotografijose atrodote laisva ir laiminga. Ar tokia ir jaučiatės?
– Taip, tokia jaučiausi kelionėje ir jaučiuosi dabar. (Plačiai nusišypso.)
– Sakoma, kad Pietų Afrikos Respublika yra nesaugi šalis, o jūs į kelią leidotės tik su drauge. Ar buvo pavojingų situacijų?
– PAR yra graži, normali ir, saugiai, protingai keliaujant, gana saugi šalis, juk ir Lietuvoje yra vietų, kur nesaugu ir nereikia lįsti, kišti nosies, tiesa? Išgyvenau nuostabias dienas, mačiau nerealius vaizdus ir nesaugiai pasijutau tik tada, kai beždžionė man visai nejuokaudama įkando į užpakalį. (Skardžiai nusijuokia.)
– Kas labiausiai sužavėjo, nustebino?
– Nemaniau, kad tai bus taip stipru. Ar žinote, kad Afrikoje vos keturiasdešimt kilometrų nuo Keiptauno yra paplūdimys, kuriame gyvena pingvinai? Tikrai netikėta, ar ne?
Atėjusios į pliažą prie įėjimo pamatėme prie informacinio plakato stovintį pingviniuką, kuris be perstojo žiūrėjo į pingvinės nuotrauką.
Mums išeinant, po kelių valandų, jis vis dar stovėjo ten pat. Visi kiti pingvinai buvo poromis, o jis vienas.
Nusprendėme, kad fotomodelis plakate buvo jo draugė.
Ruonių sala, kopimas į Liūto kalną, nuostabus kelias pakrante, kuris yra vienas gražiausių kelių pasaulyje, vedantis į kyšulį, puikus maistas, stilinga aplinka – labai daug gerų dalykų yra Keiptaune.
– Kokie ten žmonės?
– Besišypsantys, mandagūs, šilti, draugiški ir man labai gražūs.
– Ar tai brangi šalis? Ką verta žinoti prieš ten vykstant? Ko tikėtis? Ką išbandyti? Ko pasisaugoti?
– Kas yra brangu? Pati brangiausia valiuta – mūsų laikas. Kai neturi lūkesčių, išankstinių įsivaizdavimų, gauni tai, kas geriausia. Tai yra nerealu.
Patariu – nesitikėkite nieko, tiesiog – nieko. Ir jūs labai nustebsite, kad esate komforto zonoje, būsite džiaugsmingi ir laimingi, nes jums ten patiks. Nors šiaip gyvenime visada reikia tikėtis visko, kas geriausia.
– Sakoma, iš kiekvienos kelionės mes kažką parsivežame širdyje. Ką iš pastarosios parsivežėte jūs?
– Iš kiekvienos kelionės grįžtu kitokia. Afrikoje patyriau ir atradau daug nuostabaus, supratau, kiek daug visko slypi paprastume.
Parsivežiau tikrą ir stiprų jausmą, kad einu teisingu keliu, jausmą, kad mane myli Dievas ir aš esu saugoma.
Jausmą, kad turiu tikrų draugų, tą draugystę saugau ir branginu, jausmą, kad esu reikalinga ir kai kam svarbi. Ir tai, kad turiu dar daug ką nuveikti šiame gyvenime.
– Kuo šiandien gyvenate?
– Gyvenu svajone, tikslu ir kūrybos procesu.
– O tas švarus gyvenimo lapas?..
– Nuostabu ir gera. Esu laisva. Prašiau atleidimo ir jaučiu, kad man atleista. Puikiai žinau, kad mano gyvenimas – ne juodraštis ir ne žaidimas.
Suklupau ir žinau, kaip tai skauda, stipriai nusibrozdinau krumplius, tačiau džiaugiuosi, kad atsistojau, kad dabar vėl galiu žiūrėti sau, žmonėms ir pasauliui tiesiai į akis.
Mes esame tai, kuo norime būti. Labai ačiū, kad leidžiate man vėl būti savimi.
