Izraelį į gimtąją Lietuvą iškeitusi Dana Ribas gyvena apsupta deimantų spindesio

Gyvenimą tarp Lietuvos ir Izraelio dalijančios gemologės, deimantų namų „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ įkūrėjos Danos Ribas (51 m.) kelias į sėkmę buvo labai sunkus, tačiau šiandien moteris džiaugiasi sėkme ir dėkoja likimui už viską, ką jis davė.

„Matau, kiek daug galimybių yra Lietuvoje ir kiek dar daug visko čia galima padaryti. Labai noriu šviesti žmones ir gilinti jų žinias apie deimantus“, – svarstė D.Ribas.<br>lrytas.lt montažas.
„Matau, kiek daug galimybių yra Lietuvoje ir kiek dar daug visko čia galima padaryti. Labai noriu šviesti žmones ir gilinti jų žinias apie deimantus“, – svarstė D.Ribas.<br>lrytas.lt montažas.
Darbas su deimantais reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir specialių žinių.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
Darbas su deimantais reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir specialių žinių.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
Dana Ribas.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
Dana Ribas.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
„Visada jaučiau, kad deimantai ypatingi. Gal todėl labai myliu savo darbą, mėgaujuosi kiekviena diena ir didžiuojuosi tuo, kad pati sukūriau viską, ką šiandien turiu“, – sako energija trykštanti moteris.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
„Visada jaučiau, kad deimantai ypatingi. Gal todėl labai myliu savo darbą, mėgaujuosi kiekviena diena ir didžiuojuosi tuo, kad pati sukūriau viską, ką šiandien turiu“, – sako energija trykštanti moteris.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
Daugiau nei dvidešimt metų praleidusi Izraelyje D.Ribas nusprendė sugrįžti į Lietuvą ir čia pradėti neįprastą verslą.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
Daugiau nei dvidešimt metų praleidusi Izraelyje D.Ribas nusprendė sugrįžti į Lietuvą ir čia pradėti neįprastą verslą.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
„Gemologija tapo mano aistra! Pradėjau gilintis į ją, domėtis ir mokytis. Man viskas buvo be galo įdomu! Todėl kai jau rankose turėjau gemologo diplomą, paprašiau draugo, kad įdarbintų savo deimantų kompanijoje“, – sakė D.Ribas.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
„Gemologija tapo mano aistra! Pradėjau gilintis į ją, domėtis ir mokytis. Man viskas buvo be galo įdomu! Todėl kai jau rankose turėjau gemologo diplomą, paprašiau draugo, kad įdarbintų savo deimantų kompanijoje“, – sakė D.Ribas.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
„Dabar juk madingi smulkūs papuošalai, kurie nebrangiai kainuoja. Tik ne visos tai žino. Mano kartos lietuviai, ypač moterys, labai susikaustę, turi nemažai kompleksų. Dažnas nejaukiai jaučiasi prabangiose vietose ar jų vengia. O kaip kitaip?“, – retoriškai klausė D.Ribas.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
„Dabar juk madingi smulkūs papuošalai, kurie nebrangiai kainuoja. Tik ne visos tai žino. Mano kartos lietuviai, ypač moterys, labai susikaustę, turi nemažai kompleksų. Dažnas nejaukiai jaučiasi prabangiose vietose ar jų vengia. O kaip kitaip?“, – retoriškai klausė D.Ribas.<br>R.Mickevičiūtės nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Gintarė Aleksandravičiūtė

Aug 23, 2019, 8:10 AM, atnaujinta Jan 17, 2020, 3:57 PM

„Visada jaučiau, kad deimantai ypatingi. Gal todėl labai myliu savo darbą, mėgaujuosi kiekviena diena ir didžiuojuosi tuo, kad pati sukūriau viską, ką šiandien turiu“, – sako energija trykštanti moteris.

Daugiau nei dvidešimt metų praleidusi Izraelyje D.Ribas nusprendė sugrįžti į Lietuvą ir čia pradėti neįprastą verslą. Susitinkame pačioje sostinės širdyje, jaukioje Stiklių gatvelėje įsikūrusiuose deimantų namuose.

– Kodėl Vilnius, o ne kuri nors kita Europos ar pasaulio sostinė, kur šių brangakmenių spindesys būtų vertinamas labiau, o verslas duotų gerokai didesnį pelną? – pradedu pokalbį su išvaizdžia ir labai stilinga pašnekove.

– Čia mano šaknys. Jaučiu kažkokią nepaaiškinamą trauką Lietuvai, ypač Vilniui. Be to, labai norėjau, kad sūnūs Patrikas ir Alonas, kurie užaugo Izraelyje, pažintų Lietuvą ir jos kultūrą.

Matau, kiek daug galimybių yra Lietuvoje ir kiek dar daug visko čia galima padaryti. Labai noriu šviesti žmones ir gilinti jų žinias apie deimantus.

Noriu padrąsinti ir įkvėpti Lietuvos moteris siekti savo svajonių. Ir, svarbiausia, parodyti, kad kiekviena gali turėti po briliantą.

Dabar juk madingi smulkūs papuošalai, kurie nebrangiai kainuoja. Tik ne visos tai žino. Mano kartos lietuviai, ypač moterys, labai susikaustę, turi nemažai kompleksų. Dažnas nejaukiai jaučiasi prabangiose vietose ar jų vengia. O kaip kitaip?

Jei mums viską draudė, net patys to nesuprasdami tėvai mus nuolat žemino ir vertino kitų akimis. „Ką žmonės pasakys? Kaip tu elgiesi? Dėdė ant tavęs supyks...“

Tokius ir panašius tėvų teiginius girdėdavome augdami. Mums nuolat buvo diegiamos menkavertiškumo programos – kokie mes nevykėliai ir kaip turime pasistengti, kad būtume geresni.

– Ir jūs taip augote?

– Žinoma! Mano mama visada sakydavo: kokį kryžių Dievas davė, tokį ir turime nešti. Niekada tam nepritariau ir nenorėjau su tuo sutikti!

Viduje jaučiau, kad kiekvienas žmogus pats gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori. Tačiau nežinojau, kaip tai padaryti. Tik intuityviai jaučiau, kad galiu daugiau.

Matyt, pasąmonėje visą laiką to siekiau. Svajojau apie gražesnį ir šviesesnį gyvenimą. Todėl visiems noriu pasakyti, kad kiekvienas vertas tokio gyvenimo, kokio nori. Ir jei tik turi savo svajonių ar tikslų, privalo jų siekti.

Svarbiausia – nebijoti ir nieko neklausyti. (Šypsosi.) Nes, jei būčiau klausiusi kitų žmonių, šiandien tikrai neturėčiau nei namų Izraelyje, nei savo verslo.

– Tačiau šiandien esate sėkmės lydima verslininkė.

– Taip, bet mano kelias į sėkmę buvo nelengvas. Augau Skuode. Šeimoje buvome penki vaikai – trys broliai ir dvi mergaitės.

Turiu brolį dvynį. Iki šiol su juo puikiai sutariame. Jis – talentingas ir Žemaitijoje gerbiamas kalvis. Labai gerbiu ir vertinu jo darbą.

Ypatingų prisiminimų iš vaikystės neturiu. Gyvenome labai kukliai. Tiesiog augome, ir tiek. Iki dešimties metų net nuotraukų neturiu, kartais atrodo, kad ir vaikystės nebuvo.

Pirma mano nuotrauka padaryta tik per Pirmąją Komuniją. Tikriausiai todėl, kad mano tėvai išsiskyrė religingumu, kuris tuo metu buvo ne tik nepopuliarus, bet ir draudžiamas.

Tėvai mums neleido būti nei spaliukais, nei pionieriais. Jautėmės kitokie. O miestelyje būti kitokiam – vadinasi, būti atstumtam.

Kartą mokyklos direktorius tėvą dėl to išsikvietė. Jis išklausė ir pasakė, jog problemos, kad vaikai lankosi bažnyčioje, jis nemato. Ir paprašė, kad dėl tokių dalykų daugiau jo netrukdytų.

Direktoriui pasakė: „Kvieskite mane, jei jie vogs ar ką nors primuš, o ne todėl, kad aš noriu juos užauginti dorais žmonėmis.“

Nepaisant visuomenės spaudimo, mūsų šeima reguliariai lankėsi bažnyčioje. Mes, vaikai, nuo mažens buvome pratinami kiekvieną vakarą melstis ir per dieną būtinai padaryti po gerą darbą, kad vakare apie jį galėtume papasakoti visai šeimai.

Nors tuo metu viduje priešinausi tėvams, šiandien suprantu esanti jiems dėkinga, kad užaugau doru žmogumi.

Nors su mama vaikystėje ypatingo ryšio nebuvo, labai džiaugiuosi, kad dabar mes puikiai sutariame ir bendraujame.

– O kaip jūs pati auginote ir auklėjote savo sūnus?

– Kai vaikai buvo maži – Patrikas penkerių, o Alonas dešimties, jau gyvenome Izraelyje. Jei atvirai, tuo metu tiek dirbau, kad pragyventume, jog neturėjau laiko jų auklėti. Jie patys užaugo puikiais vyrais, kuriais šiandien galiu didžiuotis.

– Papasakokite, kodėl nusprendėte persikelti į Izraelį?

– Tai buvo mano iniciatyva. Aš įkalbėjau savo pirmąjį vyrą, vaikų tėvą, tai padaryti. Prieš dvidešimt metų man ši šalis atrodė tikras rojus. Tiesą sakant, ir dabar taip atrodo. Todėl ir turime ten namus, kuriuose praleidžiame tikrai daug laiko.

Pirmus mėnesius viskas buvo nauja ir svetima. Reikėjo patiems viską nuo pradžių susikurti, todėl tikrai nebuvo lengva. Be visų pokyčių, staiga su dviem vaikais svetimoje šalyje likau viena. Vyras išvyko į Lietuvą ir pas mus nebegrįžo. Išsiskyrėme.

Žinojau viena: kad ir kaip bus sunku, į Lietuvą negrįšiu. Buvau sau davusi žodį: kad ir kas nutiktų, visada eisiu tik į priekį.

Man vienai reikėjo galvoti, kaip mes su vaikais toliau gyvensime. Kol nemokėjau kalbos, negalėjau ieškoti darbo, todėl nusipirkau knygų: iš jų norėjau išmokti dviejų dalykų – hebrajų kalbos ir pasitikėjimo.

Hebrajų kalbą išmokau per kelis mėnesius. Tada pradėjau bendrauti su vietiniais. Jie padėjo man susirasti darbą grožio priemonių ir vaistų parduotuvėje.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado deimantai? Kada ir kaip pradėjote domėtis gemologija?

– Visiškai atsitiktinai toje parduotuvėje susipažinau su vyriškiu, kuris buvo svarbus žmogus deimantų rinkoje. Nors tuo metu pasimatymams tikrai neturėjau laiko, jis buvo labai atkaklus. Man patiko jo dėmesys ir asistavimas. Susidraugavome.

Būtent jis man atvėrė duris į deimantų pasaulį, parodė pačius gražiausius, didžiausius ir brangiausius akmenis ir papasakojo viską, ką pats apie juos žinojo.

Gemologija tapo mano aistra! Pradėjau gilintis į ją, domėtis ir mokytis. Man viskas buvo be galo įdomu! Todėl kai jau rankose turėjau gemologo diplomą, paprašiau draugo, kad įdarbintų savo deimantų kompanijoje.

Prabangių deimantų apsuptyje jaučiausi puikiai, todėl neskaičiuodavau darbo valandų. Pastebėjau, jog deimantai skleidžia labai gerą energiją, – kad ir kiek dirbdavau, vis tiek nepavargdavau.

Mikroskopu tikrindavau brangakmenius, nustatydavau jų kokybę ir siųsdavau šlifuoti, o jau nušlifuotus atiduodavau į laboratoriją, kad jiems būtų išduoti sertifikatai.

Man puikiai sekėsi. Aš greitai mokiausi ir netrukus pradėjau dirbti tik su pačiais vertingiausiais, didžiausiais briliantais.

– Tačiau vis dėlto judviejų su draugu keliai išsiskyrė?

– Deja, taip. Jis niekaip nesuprato, kodėl aš noriu dirbti. Kam man viso to reikia, jei galiu tiesiog gražiai su juo gyventi. Mes daug keliavome, bendravome su įtakingais žmonėmis. Tačiau jaučiau, kad jis ne mano žmogus.

Po penkerių metų draugystės išsiskyrėme. Nepaisant to, aš labai daug iš jo išmokau. Įgijau naują profesiją, susiradau draugų. Gal todėl šįsyk viską priėmiau kaip naują galimybę ir dar vieną gyvenimo iššūkį.

Dabar turėjau gemologo licenciją, leidimą patekti į Izraelio deimantų biržą ir gerokai didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Supratau, kad metas žengti naują žingsnį ir pradėti savo verslą.

Pinigų neturėjau, tačiau turėjau dovanotą brangų žiedą su trimis deimantais, kuris ir tapo pirmąja investicija į mano ateitį.

Kadangi turėjau patirties, mačiau, kaip gaminami juvelyrikos dirbiniai, galėjau nustatyti jų vertę, nusprendžiau surizikuoti ir iš vieno žiedo padaryti tris.

Juos labai greitai pardaviau, o už gautus pinigus nusipirkau deimantų ir pradėjau kurti papuošalus. Kadangi man sekėsi, surizikavau dar kartą – pasiėmiau paskolą ir atidariau savo biurą.

– 2010 metais tapote didžiausios pasaulyje deimantų biržos nare ir iki šiol esate vienintelė lietuvė gemologė, kuri jai priklauso. Kaip jums tai pavyko?

– Kaip jūs ir minėjote, šiai biržai priklauso tik apie tris tūkstančius narių iš viso pasaulio. Nors norinčiųjų čia patekti tūkstančiai, tai gana uždara organizacija, kuriai svarbiausia – narių reputacija ir patikimumas.

Gyvenau Izraelyje, baigiau gemologijos mokslus, turėjau juvelyro licenciją ir beveik dešimt metų darbo patirties su įvairiais brangakmeniais, tačiau užtrukau dvejus metus, kol mane priėmė į deimantų biržą.

O kad tapčiau šios biržos nare, išlaikiau ne vieną egzaminą ir net buvau tikrinama melo detektoriumi.

Už mane laiduoti turėjo šeši deimantų biržos nariai, jai priklausantys ne trumpiau nei penkerius metus.

Džiaugiuosi, kad dabar vienas iš mano vaikų galės paveldėti narystę Izraelio deimantų biržoje. Kitam to teks siekti pačiam.

– Kokių privilegijų jums suteikia ši narystė?

– Pirmiausia priklausyti seniausiai ir didžiausiai pasaulyje deimantų biržai – didžiulis prestižas. Tai kokybės, patikimumo ir profesionalumo garantas, kuris užtikrina pirkėjui šimtaprocentį patikimumą bei gerą kainos ir kokybės santykį.

Narystė suteikia galimybę įsigyti deimantų tiesiai iš deimantų biržos pačiomis geriausiomis kainomis.

Tarp mūsų nėra jokių tarpininkų, o tai garantuoja ne tik gerą kainą, bet ir deimantų kokybę. Tokią galimybę turi tikrai ne visos deimantais prekiaujančios pasaulio kompanijos.

Todėl prieš perkant juvelyrikos dirbinius aš visada rekomenduoju pasidomėti kompanija, iš kurios planuojate juos pirkti. Kelias, kuriuo brangakmeniai pas jus patenka, labai svarbus.

– Jūs labai drąsi ir sėkmės lydima moteris. Ar pasitikėjimo savimi sėmėtės iš knygų, kurias minėjote pokalbio pradžioje?

– Deja, pasitikėjimo ir drąsos teko mokytis beveik dešimt metų. Daug dalykų išmokau ne tik iš knygų, bet ir iš vietinių. Izraelyje žmonės labai atviri ir draugiški.

Jei paprašysi pagalbos, visada padės. O tas jų gebėjimas bendrauti! Tai tarsi atskiras mokslas, kurio išmokti galima tik gyvenant Izraelyje.

Gyvendama Lietuvoje labai norėjau, kad jų kultūrą perprastų ir išmoktų mano sūnūs. Dabar žaviuosi matydama, kokie jie atviri, kaip gražiai moka bendrauti ir kaip lengvai užmezga kontaktą su žmonėmis.

Alonas Izraelyje turi tris deimantų parduotuves, jam puikiai sekasi. Dabar jo tikslas – sukurti šių parduotuvių tinklą.

Patrikas šalia mano parduotuvės Vilniaus senamiestyje, Stiklių gatvėje, atidarė unikalios koncepcijos kavinę „Augustas ir Barbora“.

Dabar tai viena populiariausių kavinių Vilniuje, joje žmonės gali ne tik kavos išgerti ir desertų paragauti, bet ir su deimantais iš arčiau susipažinti.

Pats Patrikas besidomintiems visada mielai parodo, kaip kūrybinis procesas vyksta jo juvelyrikos fabrike, organizuoja edukacinius vakarus. Čia galima tikrai už nedidelę kainą (60 Eur) įsigyti raudono siūlo apyrankę su deimantu.

Be to, jis atsakingas už juvelyrikos dirbinių gamybą ne tik deimantų namuose Vilniuje, bet ir Izraelyje, kur jam tenka bendrauti su daug dizainerių, juvelyrų, o gaminius siunčia užsakovams ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir Kanadoje bei Jungtinėse Valstijose.

O aš tik stebiu ir gėriuosi. Visada žinojau ir tikėjau, kad nereikia vaikų auklėti ar mokyti – jie visko patys išmoksta iš mūsų. Matydami, kaip mes elgiamės, kalbame, valgome, gyvename, jie visa tai natūraliai perima.

Pastebėjau, kad Izraelyje niekas niekada nežemins savo vaiko kitų akivaizdoje. Nebars, kad nemandagiai elgiasi ar kitiems trukdo.

Priešingai, jei suaugęs sudrausmins vaiką, tai jo ir paprašys išeiti. Ten visi princai ir princesės, jie nuolat giriami ir skatinami. Todėl ir užauga stiprios, drąsios ir savimi pasitikinčios asmenybės.

– Ar galima sakyti, kad visą tą laiką dirbote ir stengėtės dėl vaikų?

– Man iki šiol skauda širdį, kad augdami vaikai manęs beveik nematė, nes visą laiką dirbau. Gal todėl šiandien mėgaujuosi savo gyvenimu ir labai myliu savo darbą, nes žinau, kokį kelią nuėjau, kad dabar turėčiau tai, ką turiu.

Vaikams visą laiką labiau buvau draugė nei mama. Nuo jų niekada nieko neslėpiau, kad ir kaip būdavo sunku, pasidalydavau savo našta su jais.

Šiandien kartais pagalvoju, kad gal per anksti juos apkroviau rūpesčiais. Tačiau užtat dabar jie tokie tvirti ir užgrūdinti.

Patrikas pirmuosius pinigus uždirbo vos dvylikos metų pardavinėdamas gėles, kiek vėliau dirbo picerijoje, įvairiuose restoranuose. Vyresnėlis 17 metų jau dirbo virtuvės šefo padėjėju.

Abu mano vaikai puikiai žino pinigų vertę. Patrikas apkeliavo beveik pusę pasaulio, tačiau niekada manęs neprašė pinigų – jis visada rasdavo būdų, kaip jų užsidirbti.

Niekada nieko jiems nedraudžiau, leidau patiems rinktis savo kelią, patiems mokytis ir net klysti.

– Jūsų asmeninė patirtis rodo, kad deimantai – viena patikimiausių investicijų.

– Deimantai iš esmės pakeitė mano gyvenimą, per juos susipažinau su daugybe garsių, įtakingų, turtingų ir įdomių žmonių.

Pavyzdžiui, jau daug metų bendraujame su vieno prabangiausių ir šiuo metu madingiausių juvelyrikos prekių ženklų pasaulyje „Messika“ įkūrėjos juvelyrės Valeri Messikos šeima.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų dėka šis prekės ženklas jau yra ir Lietuvoje.

Žydų kultūroje įprasta, kad vyras privalo aprūpinti moterį stogu virš galvos ir, pagal galimybes, padovanoti jai juvelyrikos dirbinį, kuris liktų kaip šeimos relikvija ir būtų perduodamas iš kartos į kartą.

Geras juvelyrikos dirbinys, inkrustuotas brangakmeniais, ne tik puošia moterį ypatingomis progomis, bet ir gali būti didžiulė pagalba pasikeitus finansinei padėčiai.

Todėl visada sakau, kad geriau investuoti į papuošalus, kurie turi išliekamąją vertę, nei batus ar drabužius. Patikimiausia – į deimantus, nes tai yra amžinybės simbolis, kiečiausias ir rečiausias akmuo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.