Parlamentaras Justas Džiugelis išpildė svajonę: sėdint ratuose užkariavo kalnus

Daugelis iš jūsų Austriją tikriausiai esate išvažinėję skersai išilgai. Na, o neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam parlamentarui Justui Džiugeliui (32 m.) tai buvo sena svajonė.

Justas Džiugelis leidosi į kelionę po Austriją.<br>lrytas.lt montažas.
Justas Džiugelis leidosi į kelionę po Austriją.<br>lrytas.lt montažas.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Lietuvoje dažnai su judėjimo neįgaliojo vežimėliu kliūtimis susiduriantis Justas Džiugelis, norėdamas išvengti netikėtumų, kelionę į Austrijos kalnus pats planavo ilgai ir itin atsakingai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Trispalvė ir optimizmas – nepamainomi pakeleiviai keliones mėgstančio politiko gyvenime.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Trispalvė ir optimizmas – nepamainomi pakeleiviai keliones mėgstančio politiko gyvenime.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Trispalvė ir optimizmas – nepamainomi pakeleiviai keliones mėgstančio politiko gyvenime.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Trispalvė ir optimizmas – nepamainomi pakeleiviai keliones mėgstančio politiko gyvenime.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Justas Džiugelis mėgsta kolekcionuoti ne tik kelionių įspūdžius, bet ir įsimintiniausius jų kadrus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Justas Džiugelis mėgsta kolekcionuoti ne tik kelionių įspūdžius, bet ir įsimintiniausius jų kadrus.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Austrijoje lietuvį žavėjo ne tik architektūra bei draugiški žmonės, bet ir centrinėse aikštėse karietas traukiantys arkliai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Austrijoje lietuvį žavėjo ne tik architektūra bei draugiški žmonės, bet ir centrinėse aikštėse karietas traukiantys arkliai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Sep 28, 2019, 12:02 PM

Ne todėl, kad labai mėgtų sėslų gyvenimą, – atvirkščiai, keliavimas yra vienas didžiausių jo gyvenimo malonumų.

Tačiau kelionei į kalnus turėjo sukaupti nemažai ryžto ir drąsos.

Taip jau atsitiko, kad seniai brandinta mintis realybe tapo šią vasarą.

„Žaviuosi žmonėmis, kurie spontaniškai šoka į lėktuvą arba sėda į automobilį ir stačia galva neria į nuotykius.

Tačiau keliavimas prie vežimėlio prikaustytam žmogui yra labai specifinis, kupinas kitiems sunkiai suprantamų pavojų ir neįveikiamų kliūčių.

Aš turiu žinoti, kaip, kada ir kur važiuoju, nes kiekviena improvizacija ar neteisingas pasirinkimas man gali baigtis nakvyne po atviru dangumi arba „atostogomis“ ligoninėje“, – pasakojo J.Džiugelis ir pridūrė, kad ypatingas atostogas šįsyk patikėjo profesionaliems kelionių organizatoriams.

Pirmoji už 1300 eurų vienam asmeniui pasiūlė skrydį iki Bavarijos sostinės Miuncheno ir savaitės pasižvalgymą po jo apylinkes. Jos, žinoma, labai vaizdingos, tačiau tai – tikrai ne tie kalnai, kuriuos Justas norėjo pamatyti.

Tuomet ėmė ieškoti kito varianto. Ir netrukus rado – antroji agentūra jau dviejų asmenų 10 dienų atostogas Austrijos Alpėse su nakvynėmis 4 žvaigždučių viešbučiuose pasiūlė už 1000 eurų.

Tiesa, reikėjo keliauti savo automobiliu ir į šią sumą nebuvo įskaičiuotos degalų sąnaudos. Tai kėlė šiek tiek nerimo – keliautojas nežinojo, kaip tolimą išvyką atlaikys nebe pirmos jaunystės jo automobilis.

Tačiau rizikavo ir jau antrąją dieną Austrijoje suprato, kad tai buvo pats teisingiausias pasirinkimas.

„Pirmiausia dėl to, kad mašina pritaikyta specialiai man, todėl visą kelią galėjau stebėti sėdėdamas priekyje. Be to, tai yra laisvė judėti.

Kai vasaros pradžioje buvo sugedęs mano automobilis, vienintelė man prieinama susisiekimo priemonė Vilniuje buvo socialinis taksi, nes sostinėje nė viena taksi įmonė neturi judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytų automobilių.

Kaip yra Austrijoje, nežinojau, tad buvo teorinė galimybė likti įkalintam viešbutyje, o to, žinoma, niekas nenorėtų“, – šypsojosi Justas.

Dar viena priežastis, dėl kurios jis nesuklydo leisdamasis į kelionę sava mašina, yra ta, kad ja galima užvažiuoti net į labai aukštai esančias kalnų aikšteles, iš kurių paskui funikulieriais galima kilti dar aukščiau.

Žinoma, tam reikia, kad automobilis būtų techniškai idealiai tvarkingas. Juk juo reikia ne tik užvažiuoti į kelių tūkstančių metrų aukštį – leidimasis tampa dar didesniu iššūkiu.

Važiuojant siaurais serpantinais žemyn kaista ne tik nervai, bet ir stabdžiai – nuolat jauti aitrų dylančių trinkelių kvapą. Laimė, ruošdamasis kelionei Seimo narys kruopščiai pasirūpino mašinos technine būkle. Ir ji ištikimai jam tarnavo, o jis kartais tyliai jai net padėkodavo.

„Pirmoji nakvynė buvo suplanuota Austrijos sostinėje, iki kurios nuo namų – apie 1200 km. Tą vakarą norėjau pasižvalgyti po Vienos senamiestį, pasėdėti lauko kavinukėje, pajusti ritmą, kuriuo gyvena valso sostinė.

Todėl iš Vilniaus išvykau dar prieš patekant saulei ir stengiausi negaišti laiko nereikalingiems stoviniavimams. Vis dėlto ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Vakarų Lenkijoje dėl remontuojamų kelių įstrigau tokiuose kamščiuose, kad net ėmiau abejoti, ar išvis tą dieną pasieksiu užsakytą viešbutį.

Kad laikas spūstyje bėgtų greičiau, ėmiau nagrinėti atsitraukimo maršrutus ir supratau, kad atgal galėsiu važiuoti per tą patį Miuncheną, kurio maniausi išvengęs, – kelias pailgėtų 150 km, tačiau jį įveikčiau kur kas greičiau, nei vėl vėžlio greičiu slinkdamas mašinų virtinėje.

Iš tikrųjų grįžtant šie skaičiavimai labai pravertė. Tačiau tą pirmąją atostogų dieną norėjosi tiesiog greičiau pasiekti tikslą, tad maksimaliu leistinu greičiu pralėkiau likusią Lenkijos dalį ir Čekiją.

Beje, iškart susimokėjęs kelių naudotojo mokestį sutaupiau daug nervų ir pinigų – 10 dienų galiojanti vinjetė kainavo vos 9 eurus. Patikrinimo išvengti vis tiek nebūtų pavykę, o baudos įkliuvus – didžiulės, tad geriau nerizikuoti“, – juokėsi J.Džiugelis.

Vieną jis pasiekė po 17 kelyje praleistų valandų, o kol privažiavo maždaug 5 km nuo senamiesčio esantį viešbutį, buvo gerokai po dešimtos. Naktis dviviečiame numeryje čia kainavo 120 eurų. „Pigu tai ar brangu?“ – klausiu.

Justas susimąsto: žinoma, ne hostelio kaina. „Kita vertus, važiuoti į Austriją ir tikėtis prasisukti pigiai – mažų mažiausiai naivu. Galiu tik pasakyti, kad viešbutis buvo išties puikus ir pritaikytas ratuotam keliautojui – kambaryje stovėjo didžiulė pultu valdoma lova man ir dar vienam palydovui.

Buvo nesunku patekti į vonią, sukinėtis po kambarį ir įsitaisyti patogaus poilsio. O jo verkiant reikėjo, nes antroji diena žadėjo daugybę intriguojančių įspūdžių ir dar vieną pervažiavimą“, – pasakojo keliones su iššūkiais mėgstantis parlamentaras.

Kitą rytą jis išsiruošė pasižvalgyti po nepaprasto grožio miestą. Pagal planą turėjo vos pusdienį, tad užsuko į Šv.Stepono katedrą, Operos teatrą, kelias iš daugybės Wolfgangui Amadeui Mozartui skirtų parduotuvėlių, pabendravo su keturkojais miestiečiais, kurie geriau nei bet kas kitas žino Vienos paslaptis, nes nuo ryto iki vakaro traukia jos simboliu tapusias karietas. Ir dar spėjo tiesiog pasimėgauti šilta diena lauko kavinėje.

Reikia pasakyti, kad Viena – puikiai neįgaliems žmonėms pritaikytas miestas. Šalia grindinio čia visur įrengti specialūs takeliai važiuojantiems vežimėliais, kurie yra tokie lygūs, kad net plaukas nenukrinta ant šono jais riedant.

Pradžiugino J.Džiugelį ir daugybė silpnaregiams įrengtų takų. Žodžiu, šis miestas – itin pritaikytas neįgaliesiems, tėvams, norintiems keliauti su vežimėliuose patogiai pasodintais mažais vaikais, ir senjorams.

„Pastaruosius pabaigoje paminėjau ne dėl to, kad būtų mažiausiai svarbūs, o norėdamas šiek tiek praplėsti mintį. Žvelgdamas į Vakarų pasaulyje ištisai autobusais keliaujančius vyresnius žmones tiesiog negaliu nesižavėti jų drąsa ir gyvenimo džiaugsmu.

Kiekvienas iš mūsų ką nors turime – tėvus, senelius, dėdes ir tetas, kuriems, neabejoju, linkime gyvenimo rudenį pasitikti ne tarp keturių namų sienų laukiant, kol kas nors aplankys, o keliaujant, bendraujant, grožintis ir kvatojant iš kelionėse patirtų nuotykių“, – garsiai susimąstė Justas.

Į kitą kelionę jis pasižadėjo pasiimti ir savo mamą. Neabejoja, kad jai tai galėtų tapti naujo etapo pradžia. „Apie tai pagalvojau susipažinęs su frau Seraphina. Garbaus amžiaus austrė, kurią sutikau trumpam išsukęs iš greitkelio, visą gyvenimą dirbo mokytoja.

O išėjusi į pensiją nusprendė, kad kasdienybė be bendravimo laimės neatneš, tad atidarė nedidelę kavinukę, kurioje keliautojus vaišina tradiciniu austrišku štrudeliu su čia pat sode užaugintais obuoliais. Neabejoju, kad frau Seraphina taptų mamai puikiu pavyzdžiu.

Juk tai mažiausia, ką galiu padaryti atsidėkodamas už meilę ir nuolatinį rūpinimąsi. Tiesa, kai paskambinau mamai pasidžiaugti šia puikia idėja, ji dėl mano entuziazmo tik nusijuokė. Ką gi, teks gerokai pasistengti, kol įkalbėsiu ją bent pamėginti, tačiau nesiruošiu nuleisti rankų“, – juokėsi Justas.

Nuo Vienos iki kito tikslo – populiaraus Austrijos slidinėjimo kurorto Kicbiūhelio – apie 400 km. Tai vienas niekis, palyginti su ilga pirmosios dienos kelione. Į užsakytą viešbutį lietuvis atvyko pavakarę, svajodamas apie ramų pasėdėjimą ištiesus kojas su stiklu tauraus gėrimo ir vaizdu į kalnus.

Deja, čia pirmą kartą šios kelionės metu susidūrė su prieinamumo problema. Tiesa, ji kilo ne dėl prasto austrų požiūrio į neįgaliuosius, o dėl jo paties vežimėlio. Jis, lyg tyčia, netilpo į liftą. Paprastas telpa, o jo – niekaip.

„O juk čia turėjau praleisti net dvi dienas! Jau maniau, kad antrame aukšte įrengto neįgaliems žmonėms pritaikyto kambario pasiekti nepavyks, tačiau netikėtai kilo išganinga mintis – nusukome vežimėlio pakojas ir šiaip ne taip lifto durys užsidarė, – nemenką iššūkį prisiminė politikas. – Kitą rytą išskubėjau pasižvalgyti po miestelį. Jis – tikra keliautojo svajonė: iš kiekvieno taško atsiveria nuostabus vaizdas į kalnus.

Trasų pasirinkimas – milžiniškas. Kalnų aukštis – nuo 1892 m iki per 3000 m – kiekvienam pagal norus ir sugebėjimus. Pasirodo, Kicbiūhelis buvo vienas kandidatų surengti 2006-ųjų žiemos olimpines žaidynes.

Tuomet jį nukonkuravo Turinas, tačiau dėl to šis austriškas rojaus kampelis neprarado savo žavesio.“

Nekantravo lietuvis ir pirmą kartą gyvenime į pasaulį pažvelgti nuo kalno keteros, tad nuskubėjo prie keltuvo. Ir čia jo entuziazmas buvo atvėsintas – pro siauras, vos 60 cm pločio, duris jis niekaip negalėjo įvažiuoti į jo kabiną.

Darbuotojai iškart sujudo spręsti problemos – pasiūlė nemokamai persėsti į paprastą vežimėlį, o savąjį palikti apačioje. Bet Justas nesutiko: „Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad pats jo stumti negalėsiu, o kaip tuomet lekiant kalnų takais pajusti vėją plaukuose?!“

Išeitis ir vėl buvo rasta – už 19 km esančioje kitoje trasoje įrengtas modernesnis ir, svarbiausia, platesnes duris turintis keltuvas, tad po pusvalandžio lietuvis kilo į viršų. Beje, nemokamai.

Šiaip žmogui pakilimas kainuoja 25 eurus, o neįgalųjį lydinčiam asmeniui – perpus pigiau. Automobilių stovėjimas taip pat nemokamas. Taigi vieną didžiausių savo gyvenimo džiaugsmų Justas patyrė... nemokamai.

„Oras viršuje kiek retesnis, temperatūra keliais laipsniais žemesnė nei apačioje. Be to, užklupo smarki liūtis, kuri taip pat netikėtai baigėsi, kaip ir prasidėjo.

Takeliai važiuoti pritaikyti tobulai. Taigi užtikrintai sakau: vežimėlis – ne kliūtis džiaugtis kalnais“, – tvirtai sakė Seimo narys.

Kad ir kaip būtų smagu lakstyti viršukalnėmis, trečią dieną tai jau tampa rutina. Tad aplankęs visas Celio prie Cilerio apylinkės trasas keliautojas ėmė ieškoti kitų pramogų.

Labiausiai norėjo pamatyti ledyną, tačiau tai padaryti pavyko ne iš pirmo karto. Iš pradžių norėjo per vieną dieną patirti maksimaliai daug džiaugsmingų akimirkų, tad ir suplanavo leistis lynais iš 2000 m aukščio, o paskui pakilti į apsnigtą viršukalnę.

Deja, planas katastrofiškai žlugo: Justas jau buvo apkarstytas visa būtina ekipuote, o plaukuose faktiškai juto vėją, bet paskutinę akimirką pramogos organizatoriai nusprendė, kad jam toks nusileidimas gali būti pavojingas.

„Pasijutau taip, tarsi ryte kas nors iš panosės būtų nugvelbęs pirmą garuojančios kavos puodelį, bet teko susitaikyti. Per šį neišsipildžiusį nuotykį pavėlavau pakilti ant ledyno. Užtat kitą dieną iškart po pusryčių išskubėjau pildyti dar vienos svajonės.

Keli kilometrai nuo viešbučio esanti kalnų trasa suskirstyta į tris etapus. Iš pradžių pakyli į 2100 m aukštį. Kai kam užtenka pasivažinėti, pasigrožėti vaizdu ir jau nori leistis žemyn.

Antrasis etapas jau 2650 m aukštyje – gražu, smagu, bet dar ne aukščiausias taškas. Pakeliui į jį akį patraukė trobelė – apšepusi, pabuvusi, bet gyvybiškai svarbi, nes, užklupus audrai ar tiesiog pavargus, joje kiekvienas keliautojas gali prisiglausti, sušilti ir įsikrauti jėgų. Man didžiausią įspūdį padarė tai, kad net ši trobelė pritaikyta įvažiuoti vežimėliu“, – vasaros atostogų akimirkomis dalijosi politikas.

Viršuje, 3250 m aukštyje, – ledynai, slidinėjimo trasos ir apėmęs milžiniškas noras lėkti visu greičiu. Deja, sniegas drėgnas, sunkus ir klampus, tad lietuviui teko judėti neskubant.

Tačiau vis tiek širdis sprogo iš džiaugsmo. Beje, aukščiausiame taške temperatūra siekė vos 7 laipsnius šilumos, o tuo metu apačioje termometro stulpelis buvo pakilęs per 20 laipsnių.

Nesušalti ir neperkaisti padėjo profesionalų patarimai – prieš važiuodamas jis apsilankė specializuotoje parduotuvėje, kurios konsultantai padėjo kruopščiai apgalvoti aprangą, o tai jam, pirmą kartą išsiruošusiam į kalnus, nebuvo lengva.

Pasirodo, vos iškišus nosį iš viešbučio geriausia turėti trijų sluoksnių drabužius: marškinėlius, džemperį ir striukę, galinčią apsaugoti nuo vėjo ir lietaus. Būti kiaurai košiamam arba peršlapusiam tikrai nėra malonu.

O oras kalnuose keičiasi bent kelis kartus per dieną – ryte gali būti debesuota, perpiet pilti kaip iš kibiro, o po pusvalandžio – jau šviesti saulė. Taigi Austrijos kalnuose lietuvis pirmą kartą iš tikrųjų suprato posakį: nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.

„Kalbėdamas apie pramogas būtinai turiu papasakoti apie pažintį su dar viena nepaprasta moterimi. Vos 7 km nuo Kicbiūhelio, arčiau kalnų, gyvena frau Katrina Koidl.

Jau 16 jos giminės kartų šiose žemėse užsiima gyvulininkyste ir aludaryste. Verslas sekėsi neblogai, tad tikriausiai frau Katrina savo gyvenime nieko nebūtų keitusi. Tačiau prieš metus jos pusbrolis pateko į avariją ir liko visiškai paralyžiuotas.

Nuostabu tai, kad šią nelaimę Koidlų giminė sutiko ne kaip nuosprendį, o kaip pranašingą ženklą – netrukus jų žemėse iškilo nedidukas viešbutis, kurio visi 33 kambariai pritaikyti įvairią negalią turintiems žmonėms – yra keltuvai, pultu valdomos lovos, silpnaregiams pritaikyta aplinka ir t.t.

Aplankyti šią vietą man rekomendavo patys austrai, mat frau Katrina savo svečiams organizuoja įvairiausias pramogas – nuo pasivažinėjimo ar pasivaikščiojimo kalnų takeliais ir vežimėlių stūmimo iki maudymosi ir sklandymo.

Jei reikia, šeimininkė gali parūpinti net šunį vedlį, kuris lydės aklą žmogų į kalnus“, – susižavėjimo neslėpė J.Džiugelis.

Jis labai norėjo pats išbandyti visas pramogas, tačiau pagal kelionės planą jau buvo numatytas išvykimas į Zalcburgą.

Gimtasis W.A.Mozarto miestas pasitiko nuostabia architektūra ir tikru didmiesčio gyvenimu – su mašinų srautais, muziejais ir pulkais turistų. Tačiau keliautojo neapleido beprotiškas kalnų ilgesys.

„Pirmiausia nusprendžiau užsiregistruoti viešbutyje, kuris, žinoma, iš anksto buvo įspėtas apie svečią, kuriam reikia pritaikyto kambario, ir užsakymą patvirtino.

Tačiau vos pakilus į kambarį paaiškėjo, kad įvažiuoti į nediduką miegamąjį nepavyks – prie grindų prikalta lova neleido apsisukti su vežimėliu. Administracijos darbuotojai ėmė ieškoti kito kambario.

Apžiūrėjus dar kelis tapo aišku, kad čia nakvoti man nepavyks. Jau buvau besusinervinantis, bet prisiminiau puikiai neįgaliems žmonėms pritaikytą frau Katrinos Koidl viešbutuką. Pasitikrinau žemėlapyje – iki jo vos 80 km. Ir kalnai matyti pro langus.

Nusprendžiau, kad likimas man pamėtėjo galimybę bent trumpam prasitęsti atostogas rojaus kampelyje, tad nieko nelaukdamas apsisukau ir jau tą patį vakarą mėgavausi skania vakariene.

Beje, nakvynė šiame viešbutuke kainavo apie 70 eurų – kur kas mažiau nei Zalcburge, o pramogos ir poilsis – nepalyginami, tad nesėkmė tapo dar viena likimo dovana“, – džiaugsmo neslėpė Justas.

Lietuvio atostogų pabaiga buvo paženklinta didžiulio temperatūrų svyravimo. Nuo netikėtai užklupusio 32 laipsnių karščio oras staiga atvėso iki 18 laipsnių. Paskutinė diena buvo lietinga ir ūkanota, tad jis nusprendė nerizikuoti ir į kalnus nebekilti.

Visų pirma todėl, kad į kai kurias trasas tokiu oru nė neįleidžia, vadinasi, būtų be reikalo sugaištas laikas važiuojant iki keltuvo. Be to, prieš kelias dienas, būnant 2500 m aukštyje, netikėtai užslinko toks tirštas rūkas, kad už 1,5 m nebuvo galima įžiūrėti žmogaus.

„Baisu nebuvo, bet ir labai smagia šios patirties pavadinti negaliu. Todėl leidausi pasižvalgyti po apylinkes ir užvažiavau į mažiausią Austrijos miestelį.

Ratenberge gyvena vos 400 žmonių ir, ko gero, visi jie turi turi ką nors bendra su stiklu – vieni jį pučia, kiti parduoda, treti reklamuoja ir t.t. Svarbiausia, kad be jokio įkyrumo, lindimo į akis ar siūlymų įsigyti... vazą.

Nereikia vazos? Tuomet taures. Nereikia ir tausių? Tai gal bent stikliuką?! To tikrai nėra“, – šypsojosi keliautojas.

Važiuodamas Ratenbergo gatvelėmis ir grožėdamasis už jo stogų stūksančiais kalnais J.Džiugelis turėjo laiko apmąstyti kelionę. Jo pažintis su Austrija priminė susižavėjimą iš pirmo žvilgsnio. Šioje šalyje, sako, jam patiko viskas.

Na, gal tik maistas pasirodė mažiausiai patrauklus: pasirinkimas nedidelis, austrai valgo riebiai, lėkštėje daug bulvių. Pagrindinis patiekalas – šnicelis, kainuojantis nuo 13 iki 18 eurų.

„Turiu pripažinti, jis – skaniausias iš valgiaraštyje esančių patiekalų, tačiau per dažnai valgomas pabodo, – prisipažino ir tęsdamas gastronomijos temą čia pat pridūrė: – Užtat alus čia teka upėmis ir niekas į ryte su bokalu sėdinti žmogų kreivai nežiūri, nes patys austrai jį geria kiaurą dieną.

Net prie deserto jie geria ne kavą, o alų! Ir visų atostogų metu nemačiau nė vieno bent šiek tiek apsvaigusio žmogaus.

Žinoma, ne alus čia buvo svarbiausias. Iki šiol sunku pamiršti pagarbą visiems ir kiekvienam žmogui, kurią nuolat jaučiau. Austrijoje niekas nesistebi, kad vežimėlyje sėdintis žmogus nori keliauti ir pramogauti.

Ne tik nori, bet ir turi teisę. Ir reikalas visai ne turtingoje ar prasčiau ekonomiškai gyvenančioje visuomenėje. Esmė – žmonių požiūris ir pagarba kiekvienam, nepriklausomai nuo to, sveikame ar įskilusiame kūne gyvena jo siela. Todėl visus kviečiu keliauti, plėsti akiratį ir keisti požiūrį.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.