Dar prieš pusantrų metų pasirodė pirmoji žinia apie Žilvino skyrybas su Australijoje gyvenančia žmona Elle Grigaitis. Po šešerius metus trukusios santuokos pirmoji apie tai savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė pati moteris. Tačiau oficialios poros skyrybos kol kas neįvyko.
Prieš porą savaičių Ž.Grigaitis bičiuliams surengė pavėluotą gimtadienio šventę neįprastoje erdvėje – Baltijos baleto teatre. Šventės metu svečiai šampano taurę kėlė ne tik už sukaktį, bet ir naujas vyro pareigas – jis tapo prancūzų liukso klasės prekės ženklo „Le Cercle by Pernod Ricard“ ambasadoriumi. Tiesa, tarp svečių Žilvino žmonos nebuvo.
– Koks jūsų su Elle santykių statusas šiandien? – klausiu verslininko, kai atviro interviu įsitaisome jo erdviuose namuose prestižiniame sostinės Antakalnio rajone, visai greta Neries.
– Šiandien aš visai kitaip pažvelgiau į mūsų santykius. Manau, kad situacijos, kurią mes turime dabar, priešistorės pirmiausia reikėtų ieškoti kultūriniuose skirtumuose.
Persikėlęs į Australiją turėjau jaustis fantastiškai, nes gyvenau tikrą svajonių gyvenimą, kuriame yra viskas: vandenynas, geras oras, saulė, aukštas gyvenimo lygis, puikios socialinės garantijos. Visi tiki idealaus gyvenimo Australijoje pasaka. Tačiau su pačiais australais plačiau diskutuoti apie pasaulį labai sudėtinga. Ten gyvendamas visą laiką jaučiau, kad esu emigrantas.
Elle užima svarbią padėtį visuomenėje, mes gyvenome aktyvų socialinį gyvenimą, tačiau jaučiausi blogai. Visą laiką jaučiau lengvą kitų pašaipą: „Nori gyventi Australijoje? Tai dabar jau gyvensi?“ Vietinių požiūris į žmogų, kuris atvažiuoja ne pinigų užsidirbti, o gyventi, mane labai žeidė. Vėliau tai nurijau kaip karčią piliulę, nekreipiau į tai dėmesio, bet man buvo nemalonu.
Supratau, kad viską, ką tiek daug metų kūriau čia, Lietuvoje, galiu prarasti. Žinoma, jei esi jaunas, neturi jokio statuso ir nori susikurti svajonių gyvenimą, Australija tam puikiai tinka. Bet aš ten ne užsidirbti važiavau, man nereikėjo visko pradėti nuo pradžių, aš tiesiog iš vieno socialinio rato patekau į kitą.
Tik gyvendamas supratau, kokia vis dėlto čia „piniginė“ visuomenė, kuriai labai svarbus turtinis statusas.
Žinoma, tai turėjo įtakos ir mūsų santykiams su Elle. Ji norėjo, kad aš parduočiau visą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir persikelčiau pas ją, tačiau aš to nepadariau. Ir šiandien labai džiaugiuosi, kad išsaugojau savo namus ir nenutraukiau gijų su Lietuva.
– Kaip klostėsi jūsų santykiai su žmonos sūnumi Boydu Martinu?
– Tai pirmas kartas, kai apie tai kalbu, niekada šios temos neaptarinėjau. Būsiu atviras, kai kurie jos sūnaus akibrokštai man labai nepatiko.
Manau, jis niekaip negalėjo susitaikyti su faktu, kad aš esu jo motinos gyvenime. Kiek buvo galima, pasinaudojo manimi, mane išnaudojo.
Buvo nemalonu, kai supratau, kad jis pakenkė kai kuriems mano santykiams su įtakingais ir svarbiais žmonėmis. Visus tuos metus jis turėjo tikslą išstumti mane iš motinos gyvenimo ir darė viską, kad man nepasisektų. Aš tai mačiau. Kurį laiką nenorėjau to pripažinti, neigiau tai, bet vėliau supratau, kad nenoriu daugiau taip gyventi.
Žinoma, jis yra Elle sūnus ir aš jokiu būdu nesikišiu į jų santykius. Jis suaugęs 29 metų vyras, kuris turėtų gyventi savo gyvenimą. Man labai gaila, kad būtent dėl jo mūsų santykiai su Elle dabar tokie, kokie yra.
Nusprendžiau nesivelti į jų šeimos intrigas, atsitraukti ir leisti jai pačiai nuspręsti, kaip ji nori toliau gyventi – išlaikyti visą gyvenimą savo sūnų, būti su manimi ar visais manipuliuoti. Džiaugiuosi, kad išmokau šią savo gyvenimo pamoką ir aiškiai supratau, jog tikrai nenoriu būti net ir mylimos moters marionetė.
Vidinės laisvės ir orumo negaliu iškeisti net į nuostabų gyvenimą Australijoje. Gerbiu save, gerbiu šalį, kurioje gimiau, ir nenoriu gyventi aplinkoje, kuri manęs negerbia ir nesiruošia gerbti.
– Prie visų šeiminių peripetijų šių metų pavasarį gavote dar vieną išbandymą – išgirdote vėžio diagnozę. Kaip dabar jaučiatės, ar liga atsitraukė?
– Beveik metus žurnalistai manęs klausinėjo, kaip jaučiuosi, kas manęs laukia, tačiau aš labai sąmoningai ribojau šią informaciją. Ir dabar tai darau. Kalbėjau tik tiek, kiek manęs prašė gydytojai ir vėžio asociacija. Mano misija buvo ištransliuoti žinutę, kad vyrai suklustų, atkreiptų dėmesį į šią ligą ir, kaip moterys randa laiko pasitikrinti dėl krūties vėžio, jie rastų laiko pasitikrinti dėl prostatos vėžio.
Atsižvelgiant į tai, kiek dabar žmonių miršta nuo vėžio, reikia apie tai kalbėti. Reikia priminti žmonėms, kad jie rūpintųsi savimi, savo sveikata ir tiesiog džiaugtųsi gyvenimu. Nes, kad ir kaip būtų, visi mes turime tik vieną gyvenimą.
Šią vasarą daug laiko praleidau Palangoje su savimi ir savo mintimis. Pirmą kartą susimąsčiau: kiek vasarų man dar liko? O kiek vasarų liko mano draugams, artimiems žmonėms? O ką mes padarėme, kad tos vasaros būtų kitokios, gražesnės? Ir tada pirmą kartą gyvenime man atėjo kita mintis – aš nebijau mirties...
Apie ją labai dažnai galvoju. Mirtį reikia prisijaukinti. Jos nereikia bijoti, nes tai neišvengiamas dalykas – vienaip ar kitaip, tai nutiks. Bet sugalvoti, kaip išeiti iš šio pasaulio ir tai padaryti oriai ir šventiškai, – tai jau uždavinys.
Prisiminiau, kaip vieni mano draugai pasakojo apie Italijos operos legendos Luciano Pavarotti laidotuves, kuriose jie dalyvavo. Jo laidotuvių dieną didžiulė minia žmonių, kurie atėjo jo pagerbti, tiesiog ūžė – klausė jo dainų, valgė, kalbėjo. Niekas nekalbėjo apie mirtį. Tai buvo šventė, kurios metu žmonės taip jį pagerbė. Aš ne Pavarotti, bet gal būtų visai neblogai sukurti tokią šventę.
Dabar stengiuosi bent kas kelis mėnesius pasitikrinti, nors taip dažnai tikrai nereikia. Labai džiaugiuosi, kad sulaukiau net iš nepažįstamų žmonių palaikymo laiškų, skambučių, žinučių. Patarimų, sprendimų, kaip gyventi toliau, ką daryti ir kaip tvarkytis su vėžio diagnoze.
Lygiai taip pat sulaukiu ir klausimų, pagalbos bei paramos prašymų iš tų, kuriems diagnozavo vėžį. Puikiai suprantu, kad mes, kurie jau esame įstoję į šią draugiją, turime vieni kitus palaikyti ir paremti.
– Kokie svarbiausi jūsų patarimai būtų žmogui, išgirdusiam vėžio diagnozę?
– Pirmiausia to nedramatizuoti. Mes, lietuviai, esame linkę dramatizuoti ir sutirštinti spalvas.
Užmirštame, kad viskas mūsų rankose, – jeigu laiku neapsižiūrėjai, laiku nepagalvojai, neturėjai laiko ir tau nebuvo įdomi tavo paties sveikata, tai ir klausk savęs – kodėl apleidai save, negalvojai apie savo sveikatą anksčiau?
Pastebiu, kad daugelis tiesiog pradeda ieškoti kaltų, permeta kaltę šeimos nariams, vaikams ir tada visi kenčia. Manau, jog pykti ir kaltinti reikia tik save, kad užmiršote save anksčiau, nepasirūpinote sveikata. Be to, visada yra viltis, todėl, kad ir kaip viskas atrodytų blogai, reikia rūpintis savimi.
– O jūs pykote ant savęs?
– Labai pykau! Mano Zodiako ženklas Mergelė – mes labai kruopštūs, tikslūs ir atsakingi. Norime tūkstantį metų gyventi, būti gražūs, sveiki, nepakartojami, todėl niekada nebuvau savęs užmiršęs.
Mūsų gyvenime viskas turi būti tobula – tiek santykiuose, tiek darbe. Visą gyvenimą stengiausi, kad viskas būtų tobula. Ir, matyt, todėl gavau labai skaudžių likimo pamokų, kurias turėjau išmokti, kad būčiau dar stipresnis ir galėčiau atlaikyti dar sunkesnes gyvenimo situacijas. Išmokau vertinti vienos dienos šventę.
Šiandien yra gerai ir reikia tuo džiaugtis! Kas buvo vakar ar praeityje, nepakeisime, todėl nėra prasmės kariauti, pykti ar spjaudytis kraujais. Kas bus rytoj – mes nežinome, nežinome, ar iš viso sulauksime rytojaus, todėl reikia gyventi šia diena ir džiaugtis šia akimirka.
– Akistata su mirtimi dažnai žmones priverčia keisti savo gyvenimą iš pagrindų, pasitikrinti vertybes, perdėlioti prioritetus. Kaip jūs sureagavote į tokią situaciją?
– Su mirtimi susiduriu jau ne pirmą kartą. Pirmą kartą, po užpuolimo, beveik niekas netikėjo, kad man pavyks išsikapstyti, tačiau aš išsikapsčiau. Tą kartą labai skubėjau sugrįžti į gyvenimą, nes norėjau visiems įrodyti, koks esu stiprus, jaunas, svarbus ir visiems reikalingas. Šį kartą leidausi į vidinius apmąstymus. Supratau, kad jei Dievas man suteikė dar vieną šansą gyventi, vadinasi, turiu dar kažką labai svarbaus padaryti šioje Žemėje.
Vienas svarbiausių dalykų, kurį padariau šiais metais, – filosofiškai pažvelgiau į daugelį situacijų ir atleidau visiems, ant kurių pykau. Atleidau tiems, per kuriuos praradau milijoną „Snoro“ banke, kuriais pasitikėjau, tikėjau, bet jie į nugarą man suvarė peilį – apgavo, pasinaudojo ir per juos vienaip ar kitaip praradau finansinę naudą, svarbius kontaktus, susigadinau santykius su svarbiais žmonėmis. Daugiau nebesinešiojau užantyje pykčio akmens, ir man tikrai daug lengviau. Jeigu kažkas apgavęs kitą švenčia šventę – tegul. Tikiu, jis už tai gaus atpildą ir pamokų.
Jau nebepykstu ir ant to žmogaus, kuris, norėdamas man pakenkti, po Vilniuje vykusios nacionalinės Prancūzijos šventės, skirtos Bastilijos paėmimui paminėti, anonimiškai išplatino pranešimą žiniasklaidai apie tai, jog neteisėtai įsisegiau savo šviesaus atminimo močiutės garbingą apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, gautą už žydų mergaitės gyvybės išsaugojimą karo metu. Iki šiol nesuprantu, kodėl tas žmogus neišdrįso viešai išsakyti savo nuomonės, o norėjo iš manęs pasijuokti ir pažeminti anonimiškai išplatindamas pranešimą žiniasklaidai?
– O kokios aplinkinių reakcijos per šią triukšmingą istoriją sulaukėte pats?
– Man skambino draugai, bičiuliai, rašė žinutes nepažįstami žmonės, sulaukiau skambučio ir iš žydų bendruomenės narių. Jie atsiprašė, kad man teko įsivelti į tokią nemalonią situaciją. Mano šeima karo metais taip pat nemažai nukentėjo. Tėtis buvo profesionalus sportininkas ir jam puikiai sekėsi.
Tačiau viduje, kaip ir seneliai, buvo kovotojas. Sovietiniais laikais iškėlė su draugais lietuvišką vėliavą ir buvo suimtas, nes vienas prisiėmė kaltę. Mama labai išgyveno. Rūpinosi ir laukė, kol grįžo. Grįžęs atsitiesė ir toliau tęsė sportininko karjerą. Mes visą laiką buvome tikri kovotojai, kurie niekada nepasiduoda.
Mama visada sakydavo, kad verkiančio žmogaus niekam nereikia. Jei skauda, liūdna ir norisi paguodos, grįžk namo ir paverk vienas. Niekam nereikia tavo ašarų ir silpnumo. Jei kas nors nepavyko, nepasisekė, apgavo, išdavė – nepasiduok, paverk vienas, pakelk galvą ir eik į priekį.
– Žilvinai, o kam tuomet mums reikalingi artimieji, draugai, jei negalime jiems ant peties paverkti, išsipasakoti?
– Galbūt tai nuskambės labai sarkastiškai, tačiau būsiu atviras. Gyvenime šalia manęs buvo labai daug žmonių, kuriuos laikiau savo draugais, tačiau, deja, tai nebuvo draugai. Daugelis jų buvo tiesiog pakeleiviai ar naudos ieškotojai.
Yra keletas man labai brangių ir svarbių žmonių čia, Vilniuje, ir kituose miestuose, kurie tikrai ištiestų pagalbos ranką, jei tik jos man prireiktų. Bet kol kas, ačiū Dievui, aš ir pats puikiai tvarkausi. (Juokiasi.)
Žinoma, kartais norisi palaikymo, žmogiško užtarimo, patarimo. Bet tai tik silpnumo akimirkos, kurias išmokau suvaldyti. Visame pasaulyje bet kokia kito silpnumo akimirka gali būti panaudota prieš jį patį. Atsiversi, išsipasakosi – žiūrėk, po kurio laiko visi apie tai kalba. Tad geriau visą blogį, visas nuoskaudas pasilaikyti sau.
Bet kokiu atveju mes visi mokomės iš savo klaidų. Nors kartais galvoju, kad gyvenime nėra klaidų, yra tik gyvenimo spalvos ir jos ne visos šviesios. Labai gaila, kad žmonės taip susvetimėjo, sumaterialėjo. Daugelis tapo vartotojais be jokių vertybių, emocinio prisirišimo. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje šis ratas dar lėtai juda.
– Dar vienas klausimas, kurį man labai sunku užduoti, žinant, kokia tai jautri jums tema. Kokie šiandien jūsų santykiai su dukra Anna Greta?
– Kol kas tai visiškai baltas popieriaus lapas, kuriame dar norėčiau parašyti kelis sakinius. Bet aš ją suprantu. Ji žino vieną mūsų gyvenimo istorijos pusę, tą, kurią jai sukūrė mano pirmoji žmona Jūratė. Gal šiandien mano dukra jau susidėliojo kitokią mūsų istoriją, tačiau aš nežinau. Šiandien jos gyvenime esu tas žmogus, kuris jai nereikalingas. Man buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad esu išbrauktas iš jos gyvenimo.
Nežinau, kodėl taip įvyko, bet ji turi savo poziciją ir nenori jos keisti. Prieš keletą metų man buvo išsakiusi, kad aš neturiu teisės jos aptarinėti, apie ją kalbėti ir pasakoti.
Man labai liūdna ir skaudu, kad aš jos gyvenimo detales sužinau iš kitų žmonių, o ne iš jos pačios. Man kartais žmonės sako: „Žilvinai, tu paskambink jai, pasikalbėkite.“ Kiek galima skambinti? Kiek galima rašyti? Kiek galima daužyti galvą į sieną? Gal čia yra ir nemažai mano paties klaidų.
– Kaip manote, kokių?
– Aš visą gyvenimą norėjau padėti kitiems. Norėjau nepriekaištingai atlikti visus darbus, būti svarbus, reikalingas, tačiau visa tai atsisuko prieš mane patį. Ir šiandien suprantu, kad pačiam brangiausiam, mieliausiam žmogui, kuriam atverčiau savo širdį, padėčiau, pasidalinčiau savo patirtimi, manęs nereikia.
Ji visą savo gyvenimą susikūrė pati ir šiandien man lieka tik pasidžiaugti, kad mano dukra studijuoja mediciną, nors aš visada maniau, kad ji rinksis humanitarinius mokslus. Kiek pamenu, ji visą laiką norėjo būti žurnalistė ir studijuoti užsienio kalbas.
Kiekvienas tėvas vis tiek galvoja apie savo vaiką – džiaugiasi jo pasiekimais, išgyvena ir jaudinasi, kai jam nesiseka. Aš vis tiek tikiu, kad vieną dieną tos mūsų sielos kažkur susitiks.
O šiandien puikiai suprantu, kad neturiu teisės reikalauti nei meilės, nei dėmesio. Man tiesiog įdomu, kaip gyvena mano vaikas.
Aš juk puikiai žinau, kaip sudėtinga yra išsikovoti vietą po saule šiame pasaulyje, todėl labai norėčiau, kad ji priimtų mano pagalbą ir patarimus.
Jokiu būdu nesakau, kad galėčiau atverti kokias nors duris ar pasaulį, bet galbūt galėčiau bent šiek tiek palengvinti jos gyvenimą, supažindinti su tam tikrais žmonėmis, parodyti, koks įdomus ir gražus gali būti pasaulis. Tas gyvenimas yra toks, koks yra, nieko nesmerkiu ir ant nieko nepykstu.
Labai tikiu ir laukiu akimirkos, kai ji pati norės pakalbėti su manimi. O gal drauge sėsti į lėktuvą ir kur nors nuskristi. Mano širdyje jai vietos visada buvo ir dabar tikrai yra labai daug.
– Net ir po daugybės nusivylimų žmonėmis, išdavysčių sakote, kad ir dabar norite visiems būti geras, padėti. Kodėl?
– Tikriausiai esu kvailas. Aš vis dar tikiu žmonėmis ir visada galvoju, kad viskas taip ir turėjo būti. Jei tik galiu, visada stengiuosi padėti. O jeigu aš paskutinis, į kurį žmogus kreipėsi?
Būna, kad mes numojame ranka į kito problemas, o tada staiga išgirstame, kad jis savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Kiek tokių žmonių aplink mus... Ir mano rate tokių buvo ne vienas. Šiandien man liko tik jų dovanos – kurta muzika, tapyti paveikslai, kiti meno dirbiniai.
Susidūrimas su mirtimi privertė susimąstyti, kad mes negyvensime su saule – mes senstame. Ir tai nėra paprasta ir lengva priimti. Tai, kad keičiasi mūsų kūnas, protas, energija.
Man pasisekė, nes mačiau, kaip žmonės su senatve tvarkosi Australijoje, kaip jais rūpinamasi, kaip psichologiškai jie tam ruošiami. Labai sunku išlikti savimi, nepulti į depresiją, neviltį.
– Kaip tai padaryti?
– Mano paskutinis susitikimas su mama buvo tikra šventė. Po to susitikimo aš daugiau jos gyvos nemačiau, tačiau iki šiol mano širdyje liko toks jausmas, lyg ji kažkur būtų išvykusi ir aš vieną dieną jos sulauksiu.
Nebūtina aklai tikėti religija, tačiau reikia tikėti aukštesnėmis jėgomis ir visada išlikti teisingam sau pačiam.
Tikiu, kad šiame gyvenime mus sieja tam tikri saitai. Tėtis iš šio pasaulio išėjo tik tada, kai aš grįžau į Lietuvą.
Žinojau, kad sunkiai serga, nuvažiavęs į ligoninę mačiau, kad blogai, bet tikrai neįsivaizdavau, kad tai bus tik valandų klausimas.
Vadinasi, jis laukė manęs, nes norėjo atsisveikinti. Iki šiol negaliu sau atleisti, kad tuo metu, kai abiejų mano tėvelių urnos buvo pašarvotos Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, į kurią palydėti jų amžino poilsio susirinko daugybė žmonių, aš neatsistojau ir nepasakiau, kaip didžiuojuosi savo tėvais.
Žinau, kad būtinai tai dar padarysiu. Dar pakviesiu visus, kurie turi šviesų prisiminimą apie mano tėvelius, ir jiems padėkosiu.
