Praeityje Lietuvos pramogų pasaulyje aktyviai besisukusi moteris jau senokai pasitraukė iš viešumos, nebesilanko triukšminguose vakarėliuose, nesipuikuoja žurnalų viršeliuose.
Kas nutiko, kad vyrų žvilgsnius kaip magnetas traukusi stilinga blondinė, televizijos žiūrovams įsiminusi iš LNK laidos „Lalaila“, kurią vedė kartu su seserimi dvyne Ramune Žukauskiene bei sunkiaatlečiu Ramūnu Vyšniausku, nutarė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą?
Lietuvoje daugelio tiesiog Genute vadinama moteris buvo ištekėjusi už architekto Justino Žalio (38 m.).
Pora susilaukė dukters Ūlos Marijos (13 m.). 2010 metais sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais.
Nebuvo lengva prikalbinti ją duoti atvirą interviu. Buvusi žvaigždė sakė jau nesiekianti pigaus populiarumo ir džiaugėsi turėjusi galimybę išvykti laimės ieškoti svetur.
Vis dėlto mūsų šalyje kadaise buvusi populiari ir dar nepamiršta moteris sutiko papasakoti apie gyvenimo tėkmę Londone, mylimąjį, motinystę, pasikeitusį įvaizdį ir šiandienines vertybes.
Genutė gyvena Anglijos sostinės centre su britų verslininku, užsiimančiu nekilnojamojo turto projektais, Raymondu Bloomfieldu (63 m.). Prieš metus jiems gimė sūnus Ray Benjaminas. Verslininkui tai pirmagimis vaikas, nors prieš tai jis dukart buvo vedęs.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas?
– Viskas klostosi puikiai. Nusprendžiau savo rankose tvirtai laikyti laimės paukštę.
Be abejo, teigiamas emocijas lemia ir aplinkybės. Londone jaučiuosi geriau nei Lietuvoje. Niekur kitur neradau tokio daugiaplanio miesto – meno, mados, finansų, turtingos istorijos, įvairių kultūrų centro.
Čia visada yra ką veikti: patys geriausi restoranai ir prekybos centrai, teatrai, galerijos, muziejai, nuostabūs parkai ir sodai. Čia aš susiformavau iš naujo.
Deja, savęs gimtinėje jau neįsivaizduoju. Dėl to retai grįžtu į Lietuvą. Tam yra kelios priežastys. Nuobodu, provincialu, daug atsilikimo įvairiose srityse, daugelis lietuvių pikti ir pavydūs. Žinoma, yra ir nuostabių žmonių. Lietuvoje trūksta šypsenų, gerų, paskatinančių žodžių. Jei tau sekasi, esi simpatiškas, aštresnio proto, sulauksi kritikos, apkalbų.
– Kaip atsidūrėte Anglijos sostinėje?
– Išvykau pakviesta savo širdies draugo anglo. Norėjau būti šalia jo.
Kita vertus, jau buvau pribrendusi pakeisti šalį. Jaučiau, kad Lietuvoje viską, ką galėjau, jau nuveikiau. Gavau kostiumų dizainerio diplomą, taip pat baigiau žurnalistikos magistrantūros studijas.
Londone daugiausia bendrauju su savo draugo aplinka. Čia pritapau lengvai. Man patinka daugiakultūris gyvenimas. Žmonės, atvažiavę iš įvairių pasaulio kampelių, labai lengvai įsilieja į tą verpetą. Kiekvienas yra priimamas toks, koks yra.
– Londone susilaukėte sūnaus. Kas padeda juo rūpintis?
– Turiu šaunią auklę filipinietę. Manau, kad sūnų labiau auklėsiu kaip britą, o ne kaip lietuvį. Berniukui suteikėme du vardus – Ray Benjaminas. Pirmasis – jo tėvo vardo trumpinys, o antrasis – krikščioniškas, nes esu tikinti.
Mano dukra Ūla Marija iš pirmosios santuokos gyvena su manimi Londone. Ji irgi savo ateitį mato Anglijoje. Čia daugiau galimybių jaunam žmogui.
– Kokia profesine veikla užsiimate Londone?
– Pagal užsakymus užsiimu mados iliustracijomis. Bet dabar, kai tenka rūpintis mažu vaiku, šiek tiek savo veiklą esu užleidusi.
– Dukters susilaukėte būdama 24-erių, sūnų pagimdėte būdama brandesnio amžiaus. Ar labai skiriasi vaikų auginimas?
– Kai gyvenau Lietuvoje, turėjau daugiau pagalbos iš šalies. Londone jokių giminių nėra. Ir Raymondas neturi nei brolių, nei seserų. Sūnumi rūpinamės mudvi su aukle.
Kaip ir visoms mamoms, su pirmu vaiku buvo labai daug nežinomybės, dabar viskas paprasčiau. O gal padeda ir išmintis, branda, didesnis susitelkimas į šeimą.
– Kaip jūs susipažinote su dabartiniu savo gyvenimo vyru?
– Su Raymondu mane prieš septynerius metus supažindino draugė Paryžiuje. Vienas kitam mes iš karto patikome. Jau po poros dienų jis man pasiūlė būti pora.
Pirmą akimirką pagalvojau, kad tai kažkaip skubota, bet prieš mėnesį buvau išsiskyrusi su tuometiniu draugu lietuviu ir nebuvau niekam įsipareigojusi.
Tuo metu buvau atsidūrusi tam tikroje ieškojimų kryžkelėje, jaučiausi sutrikusi, nežinojau, kokios karjeros noriu. Taip pat buvau išsekusi nuo prieš tai buvusių nevykusių santykių.
Naujas pažįstamas man pasirodė labai įdomus, rimtas, dėmesingas vyras, tad nutariau artimiau su juo susipažinti.
Nors mus skiria 25 metai, tai manęs negąsdino. Traukė to žmogaus patirtis, vyriškumas.
Per atstumą bendravome gal dvejus metus. Galiausiai persikėliau į Londoną, po kurio laiko atsivežiau ir dukterį. Viskas vyko pamažu. Su Raymondu esame susižadėję ir netolimoje ateityje norėtume susituokti.
– Ar per tą laiką nebuvo kokių nors santykių krizių, juk neretai įsimylėjėliams, kol jie tampa dviem obuolio puselėmis, reikia gerokai pagludinti bendravimo kampus?
– Žinoma, kad visko buvo. Audrų santykių uoste pasitaikė nemažai. Mūsų bendravimą tam tikrais etapais galėčiau palyginti su pasivažinėjimu amerikietiškais kalneliais.
Mes daug visko išgyvenome iki dabartinio etapo. Vienu metu netgi buvome išsiskyrę, aš kurį laiką gyvenau Amerikoje, bandžiau užmegzti santykius su kitu partneriu. Tačiau būti su nemylimu žmogumi neįmanoma, tad grįžau pas Raymondą.
Tikiuosi, kad visos didžiosios audros jau galutinai nurimo. Dabar neįsivaizduoju, kas galėtų mus išskirti.
– Kas įžiebdavo didžiausius konfliktus?
– Amžiaus skirtumas nevaidino esminio vaidmens. Gal kažkiek pagalius į ratus kišo tai, kad Raymondas nebuvo galutinai atsiribojęs nuo ankstesnių savo santykių.
Šiaip mudu daug kuo esame panašūs. Mano gyvenimo draugas lėtas, ramus žmogus, bet ir aš nemėgstu per daug niekur skubėti, nemėgstu streso.
Pavyzdžiui, daugelis žmonių keliauja labai aktyviai, tyrinėja aplinką su žemėlapiu, o mes, jei kur nors nuvažiuojame, labiau norime pasyviai ilsėtis, nebėgiojame po miestą kaip akis išdegę.
Per dieną aplankome kokius nors du patinkančius objektus, pasėdime, pakalbame ir mums to pakanka. Abu mėgstame paprastus, žemiškus dalykus.
Mano vyras – verslo žmogus, jis labai daug dirba. Neretai jam siūlau mesti darbą, kur nors išvažiuoti ir atsidėti ramiam gyvenimui. Pavyzdžiui, aš jau nebenoriu koncentruotis į karjerą, jau daug visko esu nuveikusi.
Dabar norėčiau visą dėmesį skirti šeimai. Gyvenime sutikau daug laikinų žmonių, tikrų perėjūnų. Man norisi tikrumo ir stabilumo. Tik šeimoje galima rasti tikrąsias vertybes ir prasmę. Pirmoje santuokoje to per daug nesureikšminau. Labai svarbūs atrodė įvairūs draugai.
– Raymondui sūnus yra pirmas vaikas. Kaip jis reagavo sužinojęs apie jūsų nėštumą?
– Kai pradėjome artimai bendrauti, maniau, kad tikriausiai jis negali turėti vaikų. Juk dviejose santuokose atžalų nesusilaukė. Todėl aš nesisaugojau. Tiesą sakant, apie vaikus mes negalvojome. Ir aš neturėjau tikslo dar turėti vaikų.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, neslėpsiu, mane buvo apėmusios dviprasmiškos mintys – gimdyti ar nutraukti nėštumą. Daug vaikščiojau į bažnyčią ir prašiau Dievo, kad padėtų pasirinkti teisingą kelią.
Londone nutraukti nėštumą galima gal iki ketvirto ar penkto mėnesio. Kelis kartus dėl to buvau užsirašiusi pas gydytoją, bet vizitus atšaukdavau. Dvejonių buvo labai daug. Tai mane siaubingai vargino ir kankino. Aš net skambinau kunigui pasitarti, kaip man pasielgti.
Raymondas mėgsta ramybę ir tylą. Nežinojau, kokią įtaką mūsų santykiams turės vaikas. Vis dėlto vyras man patarė gimdyti, atkalbinėjo nuo aborto.
Kai paskutinį kartą užsirašiau į nėštumo nutraukimo procedūrą, pradėjau internete ieškoti informacijos apie užsimezgusią gyvybę.
Tada paveikslėlyje pamačiau, kad mano atveju jau susiformavęs vaisiaus kūnelis, nors ir labai mažytis. Suvokiau, kad būtų nuodėmė atimti iš to žmogučio teisę pažvelgti pro gyvenimo langą.
Be galo džiaugiuosi, kad nugalėjo sveikas protas ir motiniškas instinktas. Dabar turiu nuostabų vaikelį.
– Kaip vyras jautėsi, kai gimė jo pirmagimis?
– Mano vyras – racionalus žmogus, emocijų per daug nedemonstruoja. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo ryšys su sūnumi stiprėja. Raymondas nėra sentimentalus tėtis, kuris mėgtų čiūčiuoti ir myluoti savo vaiką. Jis nė karto nėra pakeitęs sauskelnių. Bet savo gyvenimo vyrui dėl tokių dalykų niekada nepriekaištavau. Jis paskendęs savo versle ir buitis jam nėra pirmoje vietoje.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją su šeima skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
