Praeityje Lietuvos pramogų pasaulyje aktyviai besisukusi moteris jau senokai pasitraukė iš viešumos, nebesilanko triukšminguose vakarėliuose, nesipuikuoja žurnalų viršeliuose.
Kas nutiko, kad vyrų žvilgsnius kaip magnetas traukusi stilinga blondinė, televizijos žiūrovams įsiminusi iš LNK laidos „Lalaila“, kurią vedė kartu su seserimi dvyne Ramune Žukauskiene bei sunkiaatlečiu Ramūnu Vyšniausku, nutarė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą?
Lietuvoje daugelio tiesiog Genute vadinama moteris buvo ištekėjusi už architekto Justino Žalio (38 m.).
Pora susilaukė dukters Ūlos Marijos (13 m.). 2010 metais sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais.
Nebuvo lengva prikalbinti ją duoti atvirą interviu. Buvusi žvaigždė sakė jau nesiekianti pigaus populiarumo ir džiaugėsi turėjusi galimybę išvykti laimės ieškoti svetur.
Vis dėlto mūsų šalyje kadaise buvusi populiari ir dar nepamiršta moteris sutiko papasakoti apie gyvenimo tėkmę Londone, mylimąjį, motinystę, pasikeitusį įvaizdį ir šiandienines vertybes.
Genutė gyvena Anglijos sostinės centre su britų verslininku, užsiimančiu nekilnojamojo turto projektais, Raymondu Bloomfieldu (63 m.). Prieš metus jiems gimė sūnus Ray Benjaminas. Verslininkui tai pirmagimis vaikas, nors prieš tai jis dukart buvo vedęs.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas?
– Viskas klostosi puikiai. Nusprendžiau savo rankose tvirtai laikyti laimės paukštę.
Be abejo, teigiamas emocijas lemia ir aplinkybės. Londone jaučiuosi geriau nei Lietuvoje. Niekur kitur neradau tokio daugiaplanio miesto – meno, mados, finansų, turtingos istorijos, įvairių kultūrų centro.
Čia visada yra ką veikti: patys geriausi restoranai ir prekybos centrai, teatrai, galerijos, muziejai, nuostabūs parkai ir sodai. Čia aš susiformavau iš naujo.
Deja, savęs gimtinėje jau neįsivaizduoju. Dėl to retai grįžtu į Lietuvą. Tam yra kelios priežastys. Nuobodu, provincialu, daug atsilikimo įvairiose srityse, daugelis lietuvių pikti ir pavydūs. Žinoma, yra ir nuostabių žmonių. Lietuvoje trūksta šypsenų, gerų, paskatinančių žodžių. Jei tau sekasi, esi simpatiškas, aštresnio proto, sulauksi kritikos, apkalbų.
– Kaip atsidūrėte Anglijos sostinėje?
– Išvykau pakviesta savo širdies draugo anglo. Norėjau būti šalia jo.
Kita vertus, jau buvau pribrendusi pakeisti šalį. Jaučiau, kad Lietuvoje viską, ką galėjau, jau nuveikiau. Gavau kostiumų dizainerio diplomą, taip pat baigiau žurnalistikos magistrantūros studijas.
Londone daugiausia bendrauju su savo draugo aplinka. Čia pritapau lengvai. Man patinka daugiakultūris gyvenimas. Žmonės, atvažiavę iš įvairių pasaulio kampelių, labai lengvai įsilieja į tą verpetą. Kiekvienas yra priimamas toks, koks yra.
– Londone susilaukėte sūnaus. Kas padeda juo rūpintis?
– Turiu šaunią auklę filipinietę. Manau, kad sūnų labiau auklėsiu kaip britą, o ne kaip lietuvį. Berniukui suteikėme du vardus – Ray Benjaminas. Pirmasis – jo tėvo vardo trumpinys, o antrasis – krikščioniškas, nes esu tikinti.
Mano dukra Ūla Marija iš pirmosios santuokos gyvena su manimi Londone. Ji irgi savo ateitį mato Anglijoje. Čia daugiau galimybių jaunam žmogui.
– Kokia profesine veikla užsiimate Londone?
– Pagal užsakymus užsiimu mados iliustracijomis. Bet dabar, kai tenka rūpintis mažu vaiku, šiek tiek savo veiklą esu užleidusi.
– Dukters susilaukėte būdama 24-erių, sūnų pagimdėte būdama brandesnio amžiaus. Ar labai skiriasi vaikų auginimas?
– Kai gyvenau Lietuvoje, turėjau daugiau pagalbos iš šalies. Londone jokių giminių nėra. Ir Raymondas neturi nei brolių, nei seserų. Sūnumi rūpinamės mudvi su aukle.
Kaip ir visoms mamoms, su pirmu vaiku buvo labai daug nežinomybės, dabar viskas paprasčiau. O gal padeda ir išmintis, branda, didesnis susitelkimas į šeimą.
– Kaip jūs susipažinote su dabartiniu savo gyvenimo vyru?
– Su Raymondu mane prieš septynerius metus supažindino draugė Paryžiuje. Vienas kitam mes iš karto patikome. Jau po poros dienų jis man pasiūlė būti pora.
Pirmą akimirką pagalvojau, kad tai kažkaip skubota, bet prieš mėnesį buvau išsiskyrusi su tuometiniu draugu lietuviu ir nebuvau niekam įsipareigojusi.
Tuo metu buvau atsidūrusi tam tikroje ieškojimų kryžkelėje, jaučiausi sutrikusi, nežinojau, kokios karjeros noriu. Taip pat buvau išsekusi nuo prieš tai buvusių nevykusių santykių.
Naujas pažįstamas man pasirodė labai įdomus, rimtas, dėmesingas vyras, tad nutariau artimiau su juo susipažinti.
Nors mus skiria 25 metai, tai manęs negąsdino. Traukė to žmogaus patirtis, vyriškumas.
Per atstumą bendravome gal dvejus metus. Galiausiai persikėliau į Londoną, po kurio laiko atsivežiau ir dukterį. Viskas vyko pamažu. Su Raymondu esame susižadėję ir netolimoje ateityje norėtume susituokti.
– Ar per tą laiką nebuvo kokių nors santykių krizių, juk neretai įsimylėjėliams, kol jie tampa dviem obuolio puselėmis, reikia gerokai pagludinti bendravimo kampus?
– Žinoma, kad visko buvo. Audrų santykių uoste pasitaikė nemažai. Mūsų bendravimą tam tikrais etapais galėčiau palyginti su pasivažinėjimu amerikietiškais kalneliais.
Mes daug visko išgyvenome iki dabartinio etapo. Vienu metu netgi buvome išsiskyrę, aš kurį laiką gyvenau Amerikoje, bandžiau užmegzti santykius su kitu partneriu. Tačiau būti su nemylimu žmogumi neįmanoma, tad grįžau pas Raymondą.
Tikiuosi, kad visos didžiosios audros jau galutinai nurimo. Dabar neįsivaizduoju, kas galėtų mus išskirti.
– Kas įžiebdavo didžiausius konfliktus?
– Amžiaus skirtumas nevaidino esminio vaidmens. Gal kažkiek pagalius į ratus kišo tai, kad Raymondas nebuvo galutinai atsiribojęs nuo ankstesnių savo santykių.
Šiaip mudu daug kuo esame panašūs. Mano gyvenimo draugas lėtas, ramus žmogus, bet ir aš nemėgstu per daug niekur skubėti, nemėgstu streso.
Pavyzdžiui, daugelis žmonių keliauja labai aktyviai, tyrinėja aplinką su žemėlapiu, o mes, jei kur nors nuvažiuojame, labiau norime pasyviai ilsėtis, nebėgiojame po miestą kaip akis išdegę.
Per dieną aplankome kokius nors du patinkančius objektus, pasėdime, pakalbame ir mums to pakanka. Abu mėgstame paprastus, žemiškus dalykus.
Mano vyras – verslo žmogus, jis labai daug dirba. Neretai jam siūlau mesti darbą, kur nors išvažiuoti ir atsidėti ramiam gyvenimui. Pavyzdžiui, aš jau nebenoriu koncentruotis į karjerą, jau daug visko esu nuveikusi.
Dabar norėčiau visą dėmesį skirti šeimai. Gyvenime sutikau daug laikinų žmonių, tikrų perėjūnų. Man norisi tikrumo ir stabilumo. Tik šeimoje galima rasti tikrąsias vertybes ir prasmę. Pirmoje santuokoje to per daug nesureikšminau. Labai svarbūs atrodė įvairūs draugai.
– Raymondui sūnus yra pirmas vaikas. Kaip jis reagavo sužinojęs apie jūsų nėštumą?
– Kai pradėjome artimai bendrauti, maniau, kad tikriausiai jis negali turėti vaikų. Juk dviejose santuokose atžalų nesusilaukė. Todėl aš nesisaugojau. Tiesą sakant, apie vaikus mes negalvojome. Ir aš neturėjau tikslo dar turėti vaikų.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, neslėpsiu, mane buvo apėmusios dviprasmiškos mintys – gimdyti ar nutraukti nėštumą. Daug vaikščiojau į bažnyčią ir prašiau Dievo, kad padėtų pasirinkti teisingą kelią.
Londone nutraukti nėštumą galima gal iki ketvirto ar penkto mėnesio. Kelis kartus dėl to buvau užsirašiusi pas gydytoją, bet vizitus atšaukdavau. Dvejonių buvo labai daug. Tai mane siaubingai vargino ir kankino. Aš net skambinau kunigui pasitarti, kaip man pasielgti.
Raymondas mėgsta ramybę ir tylą. Nežinojau, kokią įtaką mūsų santykiams turės vaikas. Vis dėlto vyras man patarė gimdyti, atkalbinėjo nuo aborto.
Kai paskutinį kartą užsirašiau į nėštumo nutraukimo procedūrą, pradėjau internete ieškoti informacijos apie užsimezgusią gyvybę.
Tada paveikslėlyje pamačiau, kad mano atveju jau susiformavęs vaisiaus kūnelis, nors ir labai mažytis. Suvokiau, kad būtų nuodėmė atimti iš to žmogučio teisę pažvelgti pro gyvenimo langą.
Be galo džiaugiuosi, kad nugalėjo sveikas protas ir motiniškas instinktas. Dabar turiu nuostabų vaikelį.
– Kaip vyras jautėsi, kai gimė jo pirmagimis?
– Mano vyras – racionalus žmogus, emocijų per daug nedemonstruoja. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo ryšys su sūnumi stiprėja. Raymondas nėra sentimentalus tėtis, kuris mėgtų čiūčiuoti ir myluoti savo vaiką. Jis nė karto nėra pakeitęs sauskelnių. Bet savo gyvenimo vyrui dėl tokių dalykų niekada nepriekaištavau. Jis paskendęs savo versle ir buitis jam nėra pirmoje vietoje.
– Ar jums, kaip moteriai, netrūksta paramos kasdienybėje? Sakėte, kad Londone esate viena ir turite už daug ką atsakyti.
– Ir Lietuvoje buvau viena. Tik iliuzija, kad mane supo daug žmonių. Turėjau tik seserį ir močiutę, iš kurių sulaukdavau paguodos ir pagalbos. Su tėvais ir broliu mano santykiai visada buvo šaltoki.
Gyvenime aš pati kūriau savo gerovę. Nuo mažens esu užgrūdinta ir buitiniai sunkumai man nekelia didelių problemų.
Lietuvoje mane supo žmonės, bet gyvenimas parodė, kad tai buvo tik iliuzija. Realybė tokia, kad kai reikėdavo paramos, tų žmonių šalia nebūdavo.
Kai neleidi savęs išnaudoti ir mindžioti – draugystės nutrūksta. Nors ir Londone mano aplinkoje nėra didelio būrio draugų ar bendraminčių, šiame mieste jaučiuosi tvirčiau.
– Ar galima sakyti, kad anksčiau meilės fronte jums teko patirti nemažai skausmingų išgyvenimų?
– Vienareikšmiškai taip pasakyti negaliu. Pavyzdžiui, su dukros tėčiu iki šiol puikiai sutariu. Manau, kad mūsų santuoka buvo labai graži.
Net dabartinis mano gyvenimo draugas yra sakęs, kad gal buvo klaida skirtis su pirmuoju vyru. Aš irgi manau, kad tos skyrybos buvo per daug skubotos. Mes su buvusiu vyru vienas kitą palaikome, gerbiame.
Skyrėmės be pykčio, buvome jauni, gal per daug nevertinome šeimos. Atrodė, kad kažkas kažkur laukia geriau. Bet gyvenimas vėliau parodė, kad niekas geriau nelaukia. Buvo nesėkmingų santykių.
Kai esi jaunas, idealizuoji sutiktus partnerius. Ir neretai nusivili. Juk tarp moterų yra didelė konkurencija, reikia turėti sėkmės ir proto norint užkariauti gero vyro širdį.
Dėl iširusios santuokos nesigailiu. Juk tuomet neturėčiau to, ką šiandien turiu. Labai gerai sutariu su buvusio vyro dabartine žmona stiliste Austėja Jablonskyte. Atvykusi į Londoną ji nakvoja pas mane. Daug kas stebisi tokiais glaudžiais santykiais.
Manau, kad vėlai subrendau ir susiformavau kaip moteris. Mane su seserimi tėvai augino labai griežtai, niekur neleisdavo. Tik kai pradėjau gyventi su būsimu vyru, tada pradėjau vaikščioti į naktinius klubus.
Kitaip sakant, suaugusio žmogaus gyvenimą pažinau tik ištekėjusi. Tada sužinojau, kad yra plaukų kondicionierius, išmokau pasidaryti makiažą.
– Už kokias savybes jūs labiausiai branginate dabartinį savo gyvenimo vyrą?
– Jis mano geriausias draugas, patarėjas, ramstis. Jis man yra viskas. Šalia jo jaučiuosi rami, saugi ir harmoninga. Jis mane kaip vaiką nuo pirmų dienų globojo, davė banko kortelę, viską aprodė, padėjo apsiprasti su nauja aplinka. Man vienai tikrai būtų buvę per sunku, nesu labai stipri moteris.
Neįsivaizduoju, kaip kiti žmonės atvažiuoja į Londoną ir pradeda kabintis į gyvenimą nuo nulio. Pati viena niekada nebūčiau važiavusi į Angliją gyventi, nuomotis buto, rinktis darbo.
Londone aš susidūriau su lietuviais. Daugelis gyvena labai prastai, keliese įsikuria viename kambaryje, važinėja dviračiais, nes autobuso bilietui gaili pinigų. Tą patį noriu pasakyti ir apie vadinamąsias lietuviškas įžymybes.
Man juokinga, kai socialiniuose tinkluose įkeltose nuotraukose jos būna įsiamžinusios prie penkių žvaigždučių viešbučio ar prabangiame restorane. O aš žinau, kad tas žmogus neseniai norėjo pasiskolinti iš manęs šimtą eurų.
Lietuviams Anglijoje sunku sudurti galą su galu, nors jie ir stengiasi. Nuolatos tos „garsenybės“ prašosi pas mane pagyventi, pasiskolinti pinigų, už mano pinigus geria šampaną. O paskui viešojoje erdvėje puikuojasi tarsi būtų milijonieriai.
– Kokia jūsų eilinė diena?
– Sūnus mane prikelia penktą ryto, tad jau šeštą valandą vakaro būnu mieguista. Juokauju, kad mano vaikas pabunda anksčiau nei paukščiai.
Nubudęs kurį laiką jis pasivarto mano lovoje, pačiauška savo kalba. Po to nunešu jį į žaidimų erdvę, kartu pažaidžiame. Šeštą valandą pusryčiaujame, aštuntą ateina auklė. Žinoma, tai būna ne kiekvieną dieną. Kai sūnus lieka su aukle, užsiimu savo veikla.
Šiame etape noriu kuo daugiau laiko skirti sau ir savo šeimai. Buityje man padeda namų tvarkytoja, bet ir pati kasdienių darbų nesibaidau.
Sūnus geras vaikas, nors augdama dukra buvo ramesnė. Gal taip yra dėl to, kad laukdamasi sūnaus buvau nervingesnė.
– Ar dažniau pietaujate, vakarieniaujate restorane, ar namuose?
– Dažnai restorane, nes mes visi turime skirtingą gyvenimo ritmą ir skirtingus valgymo įpročius. Paauglė Ūla Marija dabar rengiasi būti modeliu, tad skaičiuoja kalorijas ir bet ko nevalgo.
– Ar jūs pritariate tokiam dukters siekiui?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad Ūla Marija labai gerai mokosi. Man buvo didelė staigmena, kad emigrantas vaikas pagal mokymosi pasiekimus yra geriausias klasėje. Šiuo metu ji mokosi mandarinų kalbos ir yra išvykusi į Kiniją.
Kalbant apie modelio darbą, aš neprieštarauju. Mergaitė turi visus tam reikalingus duomenis: vešlius antakius, storus ilgus plaukus, ilgas kojas, yra aukšta – ūgį paveldėjo iš tėčio. Mano ūgis 170 centimetrų, o ji būdama 13 metų yra 176 centimetrų – aukščiausia klasėje.
Ūlos Marijos tėtis bandė prieštarauti dukters pasirinkimui, tai aš jam pasakiau: „Ar norėtum, kad klasėje ją visi pravardžiuotų žirafa? Jau geriau visiems su pasididžiavimu sakys, kad yra modelis.“
Manau, modelio darbas merginai suteiks daugiau pasitikėjimo. Jau dabar ji priklauso Lietuvos „Baltic Model Management“ modelių agentūrai.
Ūla Marija jau dalyvavo dizainerio Egidijaus Rainio kolekcijos pristatyme, dar keliuose mados šou Londone. Aš jai sakau, kad eitų pirmyn šiuo keliu, tačiau šis darbas neturi trukdyti mokslams.
– Kokias gyvenimo pamokas ir išmintį stengiatės perteikti dukteriai? Juk paauglystėje yra nemažai įvairių pagundų.
– Mes esame geriausios draugės. Ūla Marija man sako: „Mama, negaliu patikėti, kad mes esame labiau draugės nei tik mama ir dukra.“
Man tai savotiškai glosto širdį, bet kai kada tai nepadeda – kartais ji man ant galvos užlipa ir aiškina, ką turiu daryti.
Tad kokias pamokas perteiksi dukteriai draugei? Ji jau pati turi savo gyvenimo viziją, kartais net mane pamoko. Aš jai nuolat kartoju: „Daryk tai, ką turi daryti, tada viskas bus taip, kaip turi būti.“
– Esate minėjusi, kad neseniai parašėte knygą apie stilių, kuri skirta moterims, siekiančioms tobulumo visose gyvenimo srityse. Ar dar galvojate apie knygų rašymą?
– Apie naujas knygas negalvoju. Iš to menkas pelnas. Na, parašiau knygą, ir tiek, to nesureikšminu.
– Ar per gyvenimą stipriai keitėsi jūsų supratimas apie išorinį grožį? Kokie esminiai jūsų stiliaus principai?
– Išvykus iš Lietuvos mano požiūris į stilių labai pasikeitė. Kadaise patiko kvaila ekstravagancija, pavyzdžiui, išdrįsdavau apsiauti botus prie vakarinės suknelės, bet dabar tuo nesididžiuoju. Vis pagalvoju, kodėl tai dariau. Gal kad manęs niekas nemokė gero skonio?
Lietuvoje nėra dieninio, vakarinio gyvenimo tradicijų. Raymondas manęs kartą paklausė, ką vaikystėje mėgau valgyti pusryčiams. Tada nustebau ir pasakiau: „Valgydavau tai, ką rasdavau šaldytuve.“
Jis labai nustebo, nes Anglijoje žmonės laikosi valgymo tradicijų. Pavyzdžiui, pusryčiams renkasi keptą neplaktą kiaušinį, keletą šaukštų virtų pupelių, saują keptų pievagrybių, keptą šoninę ir kiaulienos dešreles.
Tas pat ir dėl drabužių. Lietuvoje ką norėdavau, tą ir rengdavausi. Jei atsikėlusi iš ryto užsimanai apsirengti kvailą juodą gipiūrinę suknelę, ją ir apsivelki, dar juodai apvedi akis, pasidabini blizgučiais ir eini savo keliais.
Vakare pasirodai renginyje su linine suknele, kuri tinkama vaikščioti po pievas. O dar būdavo madinga renginiuose atkreipti į save dėmesį, vaipytis, garsiai rėkauti. Taip elgėsi dauguma tuo metu žinomų žmonių.
Tad dabar socialiniuose tinkluose nebandau ieškoti savo vardo. Raymondas tai žino ir jei nori mane paerzinti, sako: pasižiūrėsiu internete į tavo senas nuotraukas. Neleidžiu. Taigi baisu.
– Ar turite kokių nors su sportu susijusių pomėgių?
– Dažnai su vaiku einame pasivaikščioti į zoologijos sodą, kuris yra šalia namų. Bėgioju, bet nereguliariai.
– Nėštumas neretai pakoreguoja moterų figūrą ir kartais po gimdymo reikia įdėti pastangų numesti vieną ar kitą kilogramą. Gal laikotės dietų?
– Man juokinga, kai lieknos moterys meluoja, kad jos nenori valgyti. Aš nuolat noriu valgyti, man viskas skanu. O kaloringi patiekalai patys skaniausi. Nors skaičiuoju kalorijas, nesu kraštutinių dietų gerbėja.
Dėl maisto produktų nesu išranki. Bandžiau būti vegane, bet supratau, kad negaliu gyventi be mėsos karpačo, žuvies, jūrų gėrybių.
Kalbant apie mano mitybos principus, visada valgau pusryčius ir tuomet kalorijų neskaičiuoju. Per pietus stengiuosi nemaišyti angliavandenių su baltymais. Dažniausiai vakarieniauju kukliai. Žinoma, priaugti svorio neleidžia ir judrus augantis vaikas.
Aš visą gyvenimą galvoju, ką dedu į burną. Čia jau savotiška liga. Man patinka būti lieknai. Kai pasižiūriu į paauglystės nuotraukas, kai svėriau gal 62 kilogramus, nepatinku sau. Dabar sveriu 50 kilogramų ir džiaugiuosi.
– Ar per mėnesį daug pinigų išleidžiate savo poreikiams?
– Tam skiriu nemažai pinigų. Jei viena gyvenčiau Londone, nepragyvenčiau. Neįsivaizduoju, kaip kitos moterys, neturėdamos antrosios pusės, sugeba vienos pačios užsidirbti „Chanel“ rankinėms. Man tai mistika.
– Kokios nuotaikos apima prisiminus darbą televizijoje?
– Vyrauja įvairios emocijos. Kai esi jaunas ir apie tave rašo žurnalai, jautiesi svarbus. Bet tuo pat metu jau tada suvokiau, kad už darbą ekrane mokama neadekvačiai mažai. Už vieną dviejų valandų laidą „Lalaila“ gaudavau 100 litų.
Iki šiol juokinga, kad daug žmonių mano, jog tu esi reikšmingas ir didelis veikėjas, jei esi ant žurnalo viršelio, televizijos ekrane, kitaip tariant, matomas.
Dabar manau, kad praėjęs mano gyvenimo tarpsnis nebuvo nė kiek reikšmingas. Daugelis žmonių, apie kuriuos nerašo žurnalai ir kurių nerodo televizorius, daro kur kas daugiau ir daugiau uždirba.
Daugiau niekada gyvenime nenorėčiau būti pigi popžvaigždė Lietuvoje. Atsisukdama atgal galvoju, kad norėčiau viską ištrinti ir daryti kitaip.
Man liūdna ir skaudu, kad tuo šou gyvenimo etapu atidaviau daug savęs, buvau labai nuoširdi. Ir kas man iš to, ką iš to gavau? Tik daug skaudžių pamokų. Bet kas mūsų nesulaužo, tas sustiprina. Dabar esu visiškai kitas žmogus.
– Ar dažnai susitinkate su seserimi Ramune?
– Nedažnai, mus skiria atstumas. Ramunė gyvena Romoje. Bet mes kalbamės kiekvieną dieną. Sesuo yra mano sūnaus krikšto mama.
– Ar jums svarbu sulaikyti jaunystę, ar einate lygiagrečiai su savo metais?
– Man labai svarbu jaunystė. Noriu būti jauna ir graži. Todėl, suprantama, neapsieinu ir be specialių grožio procedūrų. Pasakysiu taip: hialurono ar botulino injekcijos atsibodo, tai trumpalaikis efektas. Jei norisi ką nors pakeisti ar pristabdyti senėjimą, plastinės operacijos yra geriau.
Esu pasikoregavusi nosies galiuką, man atliktas veido odos patempimas. Esu ir dar kai ką dariusi. Plastines operacijas renkasi labai daug moterų, tik ne visos prisipažįsta.
Aš plastinės chirurgijos paslaugomis naudojausi Lietuvoje ir Londone. Bet ateityje rinksiuosi galbūt tik Londoną. Taip paprasčiau.
– Ar daug dėmesio skiriate dvasiniam tobulėjimui, vidinės harmonijos paieškoms?
– Aišku, kad daug. Jei nėra dvasingumo, joks grožis nepadės. Esu labai religinga, lankausi bažnyčioje.
Pastebėjau, kad kai nusigręžiu nuo Dievo, kai nenueinu į mišias, esu piktesnė, man būna sunkiau. Gyvenime esu turėjusi daug sunkių akimirkų ir tik Dievas padėjo jas įveikti.
