Laura ir Šarūnas Mazalai atvėrė širdį apie jautrius gyvenimo momentus: „Tapome stipresni“

Žurnalistų Lauros (29 m.) ir Šarūno (31 m.) Mazalų šeimos židinio neįstengė užgesinti sunki dukters liga. Jie džiaugiasi savo trimis atžalomis, verslo sėkme ir maloniais naujakurių rūpesčiais.

 Laura ir Šarūnas Mazalai su dukrelėmis Deimile, Aurėja ir mažuoju Matijumi.<br> Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura ir Šarūnas Mazalai su dukrelėmis Deimile, Aurėja ir mažuoju Matijumi.<br> Simonos Kuzminskaitės nuotr.
 Laura Mazalienė.<br>Artūro Steponavičiaus nuotr.
 Laura Mazalienė.<br>Artūro Steponavičiaus nuotr.
Laura Mazalienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Laura Mazalienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Laura Mazalienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Laura Mazalienė.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Šarūnas ir Laura Mazalai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Šarūnas ir Laura Mazalai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 5, 2019, 8:23 PM

Lietingą, rudeniu alsuojančią dieną klaidžiodama mažomis prestižinio Vilniaus mikrorajono gatvelėmis ieškojau naujų jų namų. Pamačiusi juos ir eidama balų pilnu takeliu pažvelgiau į šių namų langus – pro juos dvelkė jaukumas.

Vos namų šeimininkams pravėrus duris pajutau šilumą, kuri sklido ne tik nuo rusenančio židinio, bet ir kur kas stipresnę – vidinę, sklindančią nuo Lauros ir Šarūno, ir tiesiog ore tvyrančią ramybę. Netrukus atbėgo ir mažosios Mazalų šeimos narės – Deimilė (4 m.) ir Aurėja (2 m.), o ant mamos rankų ramiai snaudė jaunėlis Matijus (4 mėn.).

Prisėdome prie ovalaus stalo ir ėmėme šnekučiuotis tarsi artimi, seniai pažįstami žmonės. Ant stalo garavo arbata, visai čia pat ratus akvariume suko žuvelė, kurią Deimilė pavadino Citrina.

Pokalbis sukosi apie viską – Laura ir Šarūnas „Stiliui“ atvėrė ne tik savo naujų namų duris, bet ir širdį.

– Kaip atrodė jūsų pažinties diena? – paklausiau vis dar meiliai, tarsi draugystės pradžioje vienas į kitą žvelgiančių sutuoktinių.

Šarūnas: Atrodo, lyg tai būtų buvę vakar, nors viskas vyko 2013-ųjų vasarą. Kartu su draugu Karoliu važiavome į gamtą švęsti Mindaugo karūnavimo dienos. Laura tuo metu lankėsi pas mano draugo kambariokę, tad mes atvykome jų pasiimti. Prasivėrė lifto durys, ir aš pamačiau tokią mielą, kuklią merginą. Karolio kambariokė Monika visuomet buvo drąsi, o Laura tą kartą pasirodė visiška jos priešingybė.

Ji man iš karto krito į akį. Visą savaitgalį su draugų kompanija praleidome gamtoje ir labai susibendravome.

Laura: Mano versija kitokia. (Šypsosi.) Šarūnui, matyt, labai kritau į akį ir jis jau pirmą dieną, vos po poros valandų pažinties, pasakė: „Jeigu tu būtum mano žmona, tu būtum pati laimingiausia.“ Po šių žodžių aš, žvelgdama į jį, galvojau: „Vaikeli tu, vaikeli, ką tu čia kalbi...“ Na, va, drauge esame jau šešerius metus. Tas didžiulis ryžtas ir noras būti kartu buvo lemtingas.

– Laura, koks Šarūnas pasirodė iš pirmo žvilgsnio?

– Labai susireikšminęs. Kaip tik tuo metu jis buvo pradėjęs dirbti LRT, televizijoje, o mes buvome tik pabaigę mokslus, susiradę darbus. Tačiau vakare išeiti į Vilniaus gatvę pasilinksminti visuomet buvo kažkas tokio. Kiekvieną vakarą susitikdavome ir per daug negalvodavome, kad ryte reikės anksti keltis. O šitas ponas mūsų kompanijai visuomet tai primindavo. Vieną kartą visi susirinkome draugų namuose: dainavome, linksminomės ir norėjome keliauti į miestą. Pakvietėme ir Šarūną, tačiau jis atsisakė, neva to sau leisti negali, nes jį žmonės mato per televizorių.

Tuomet pagalvojau, kad jis keistuolis. O pati susitikdavau su kitų žurnalistų kompanija ir nematydavau čia nieko blogo.

– Šarūnai, ar tikrai taip būdavo?

– Aš šią situaciją galiu pakomentuoti taip: jūs visi kartu rinkdavotės tuo metu, kai man reikėdavo į darbą. Dirbau žiniose, tad tekdavo dirbti ir vakarais iki 22 valandos. Kartais nutikdavo ir taip, kad man baigus darbą visi būdavo jau išsiskirstę. (Šypsosi.)

Kalbant apie susireikšminimą, turėjau tvirtą požiūrį. Jeigu esi bent kiek viešas žmogus, turi išlaikyti solidumą. Yra pavyzdžių ir tarp mano kolegų, kurie žinomi, bet nejaučia saiko. Į savo darbą visuomet žiūrėjau ir žiūriu profesionaliai.

Kai juodu susipažino, Laura dirbo viename dienraštyje. Moteris prisimena neturėjusi laiko susirašinėti su Šarūnu. Jųdviejų darbo grafikai buvo visiškai skirtingi. Laura dirbo dienomis, Šarūnas – vakarais. Tačiau kai nori susitikti su žmogumi, laiko tikrai gali rasti. Viskas prasidėjo nuo nekaltų pasimatymų. Vėliau – draugystė ir po kiek daugiau nei metų – piršlybos Pietų Amerikoje, šalia nuostabiųjų Brazilijos krioklių.

– Šarūnai, kaip sugalvojote žengti šį žingsnį?

– Laura jau laukėsi ir aš nutariau, kad laikas pasipiršti. Šiek tiek spaudė ir artimieji, sužinoję, kad mums gims vaikelis. Ir pats suvokiau – moteris, kuri greitai man pagimdys vaiką, turi būti kur kas artimesnė nei tiesiog draugė. Juolab jau buvome suplanavę kelionę į Pietų Ameriką. Tada ir kilo mintis – kodėl gi man savo moteriai nepasipiršus būtent ten?

– Laura, piršlybos priminė romantišką kino filmą?

– Buvo vasario 14-oji, apsistojome palapinėje, miestelyje prie pat jūros. Tuomet buvau 3 mėnesį nėščia ir viskas atrodė sudėtingiau, nei buvo iš tikrųjų. Keliavome autobusais po 16–18 valandų, mane dažnai pykino.

Jaukiai pavakarieniavome ant jūros kranto, o sugrįžusius į palapinę mus užklupo lietus. Kažkokiu būdu pavyko prisijungti prie interneto. Tuomet pamačiau, kaip žmonės romantiškai leidžia laiką drauge. Apsidairiau aplink save ir išvydau tik... palapinę. Pratrūkau. Vargšas Šarūnas turėjo kentėti mano išsiliejimus.

Ši mūsų kelionė buvo planuota, kad daug pamatytume, piršlybų nesitikėjau. Vis dėlto 2014 metų vasario 19-oji tapo ypatinga. Tą dieną lietus pilte pylė. Šarūnas įkalbinėjo eiti prie krioklių. Aš, paveikta hormonų, pasipiktinusi žingsniavau per lietų. Jis mane vedė nuošalesniu takeliu. Puikiai prisimenu tą momentą, kai jis priklaupė, ir tada nebežinojau, kaip reaguoti. Netrūko ašarų, džiaugsmo – diena buvo nuostabi. Kitą dieną vykome prie krioklių, jau švietė saulė, bet lietus kartais tampa daug reikšmingesnis nei skaisti saulė.

Lygiai po 2 metų nuo pažinties juodu iškėlė vestuves. Ant Bernardinų sode esančio Belvederio kalnelio pora tik artimųjų ir draugų akivaizdoje sumainė aukso žiedus ir apsikeitė amžinos meilės įžadais.

Šarūnas: Mūsų vestuvės buvo ne vienos. Pirmąsias atšventėme Bernardinų sode. Man tai buvo kažkas nuostabaus. Šeimos ir artimiausių draugų akivaizdoje įvyko santuokos ceremonija – patys viską organizavome ir pasirūpinome leidimais. Niekuomet nenorėjome storų lietuviškų vestuvių, todėl ir rengėme jas netradicines.

Laura: Organizavome šventę ten, kur dar nepraminti keliai. Kai nuvykome į tą vietą ir pasakėme, kad norime susituokti ant Belvederio kalnelio, buvome informuoti, jog reikia begalės leidimų. Tačiau mes labai norėjome ir juos gavome. Žinoma, turėjome planuotoją. Pamenu, ceremonijai reikėjo pasų, o mes jų nepasiėmę, tačiau mūsų planuotoja Liucina Rimgailė viską už mus tvarkė. Jau dabar, kai patys organizuojame vaikų šventes, matome, kiek visko reikia, kad šventė pasisektų.

Atvykę į savo vestuves nežinojome, kaip viskas atrodys ir kaip bus, tačiau mūsų šventė buvo įspūdinga. Mūsų vestuvės buvo išties netradicinės ir atmintyje išliks visą gyvenimą: ceremonija lauke, vakarienė Trakuose ir pasiplaukiojimas jachta.

Tikiuosi, kad ir kitą vasarą 5-ųjų santuokos metinių proga pavyks surengti panašią šventę ir patirti tas pačias emocijas.

Kita jųdviejų gyvenimo stotelė – pirmagimės Deimilės gimimas. Nors Laura tuo metu buvo bebaigianti magistrantūros studijas, mėnesiai laukiant vaikelio prabėgo gana lengvai. Moteris girdėjo įvairiausių gydytojų prognozių ir kalbų apie persileidimą ar pirmalaikį gimdymą, tačiau išliko rami. Ji visuomet vadovavosi nuojauta ir ji jos neapvylė.

Deja, ne viskas buvo taip, kaip tikėjosi.

Paaiškėjo, kad Deimilė serga reta liga. Jai diagnozuota įgimta katarakta. Prisimindama visą nėštumo laikotarpį L.Mazalienė neretai pasvarsto – galbūt kelionė į Ameriką ar kitos aplinkybės galėjo pirmagimei Deimilei nulemti šią ligą.

Laura: Nesu iš tų mamų, kurios sentimentalios. Aš savo vaikus labai myliu, tačiau suvokti faktą, kad tapau mama, buvo sunku. Nebuvo didelės euforijos, kuri iškart aplanko kitas mamas.

Dukra gimė šiek tiek anksčiau, nei planuota, todėl prireikė laiko suvokti, kad tai mano vaikas, ir pripažinti sau, kad aš jį labai myliu. Tas natūralus motiniškas jausmas atėjo truputį vėliau.

– Kaip jus pakeitė vaiko gimimas?

– Pastaruoju metu mamos linkusios sakyti, kad kiekvienas vaikas į jų gyvenimą atneša ką nors naujo.

Deimilė man buvo tarsi postūmis gyventi kitaip. Iki jos gimimo buvau kompleksuota ir santūri. Dėl to, žinoma, galima kapstytis po praeitį. Puikiai pamenu, kai mano tėvai pakeitė gyvenamąją vietą – iš Telšių persikėlėme į Klaipėdą – ir aš patekau į naują aplinką.

Buvo labai sunku išmokti bendrinę kalbą, nes kalbėjau žemaitiškai. Nuo to laiko tapau uždara, ne tokia aktyvi, nesijaučiau savimi.

Dažnai sakoma, kad gimus vaikui mamos pamiršta save, tačiau man įvyko priešingai. Kai gimė Deimilė ir sužinojome apie jos įgimtą ligą, man net pasidarė lengviau.

Atsirado suvokimas, kad aš viską galiu dėl jos, o jei galiu dėl jos, galiu ir dėl savęs. Tapau tokia, kokia buvau vaikystėje, – aktyvi ir veikli. Turėjau idėjų ir ėmiau jas įgyvendinti. Nors dėl mažylės ligos daug laiko praleidome ligoninėse, atsirado daug visokių projektų, o tarp jų ir Mamų radijas, kuris tuomet buvo merdintis. Turėjau net minčių jį parduoti, bet vėliau jį atgaivinome ir pradėjome leisti leidinį mamoms „Įkvepiančiai motinystei“.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, kad mažylė turi įgimtą ligą?

Laura: Ištiko didelis šokas. Šarūnas reagavo vyriškai, buvo nusiteikęs pozityviai ir čia nematė didelės problemos. Stengėsi nuraminti ir mane. Pamenu, naktį ant vystymo stalo pamatėme baltą dėmelę mažylės akyse.

Vyras dar bandė nuraminti ir problemą spręsti anksti ryte, o aš iš karto ėmiau ieškoti informacijos internete ir puoliau į ašaras.

Dėkoju Dievui, kad pakliuvome į gerų specialistų rankas. Iš karto mus nusiuntė ten, kur reikėjo. Santaros klinikose gydytojas paragino skubiai operuoti mažylę. Vos 4 mėnesių Deimilei buvo atlikta akies operacija.

Tuomet buvo daug ašarų, sentimentų. O dabar džiaugiuosi galėdama padėti mamoms, susiduriančioms su panašiomis problemomis.

Šarūnas: Juk išgyvenome lygiai tą patį, kai mums reikėjo žmogaus, kuris papasakotų, kaip elgtis ir gyventi su tokia liga sergančiu vaiku. Padėjo pažįstami medikai ir draugai. Savitarpio pagalba ir supratimas – labai stipri jėga. Stengiamės padėti kitiems, susiduriantiems su tokiomis pat problemomis kaip ir mes.

Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.