Žinoma mados kūrėja savo pasididžiavimu vadina išpuoselėtą nuosavą sodą su išradingai suformuotomis žaliosiomis oazėmis ir gausiai žydinčiais gėlynais. Moteris atvira: dėl tokio mažyčio malonumo – ryte lauke gerti kavą tarp margaspalvių gėlių – smagu ir rankas į žemę suleisti.
„Mielieji, mano namuose visuomet esate labai laukiami. Tačiau į svečius atvykite anksti ryte arba gerokai į pavakarę“, – kviesdama į svečius gana griežtą sąlygą iškėlė A.Bunikienė.
Ir suskubo aiškinti, jog tuo metu saulės spinduliai itin gražiai nubučiuoja jos augalus, kuriuos moteris dažnai glosto, gėrisi jų grožiu, mėgaujasi aromatais, net pasikalba. O šie atsilygina vešlia žaluma, ryškiais žiedais ir net atleidžia, jeigu kurią dieną per darbus dizainerė nesuspėja jų palaistyti.
Kaip kviesdama sakė A.Bunikienė, ir akį pamaloninsime, ir nuotraukos bus gražios.
Viešnagei buvo pasirinkta šilta ir saulėta ką tik prasidėjusio rudens pavakarė.
Impozantiškoji Audronė erdvių namų duris atvėrė ir pasitiko vilkėdama pačios kurta trumpa gėlėta suknele iš naujausios jos kolekcijos.
Užbėgdama įvykiams už akių atskleisiu, kad apsilankius dizainerės namuose ir šalia įkurtame sode akivaizdu, jog būtent ši aplinka įkvėpė moterį sukurti įvairiaspalviais gėlių raštais išmargintų vėjyje plazdančių lino, organzos, šifono suknelių kolekciją.
„Nei sode žydinčios gėlės, nei gražios suknelės neapsieina vienos be kitų – visus gražiausius dalykus gyvenime dedu į vieną kūrybos ir fantazijos skrynelę“, – tarsi perskaičiusi mano mintis ištarė A.Bunikienė.
Vasaros spalvų žavesį perteikianti suknelė, kurią tądien ji vilkėjo, išryškino liekną, grakščią moters figūrą.
Neabejoju, kad slapčia tokių kūno linijų pavydi perpus ir turbūt net trigubai už dizainerę jaunesnės moterys bei merginos.
Plati šypsena, spindinčios akys, lygių šviesių plaukų šukuosena, subtilus makiažas, prabangių kvepalų dvelksmas, dailūs aukštakulniai, elegantiška laikysena bylojo, kad prieš mus – laikui nepavaldi mados deivė.
Į šiltą komplimentą apie grožį ir jaunatviškumą A.Bunikienė atsakė juokdamasi: „Nėra to jaunatviškumo! Bet širdyje man tikrai aštuoniolika. Žinokite, ruošiuosi gyventi 300 metų! Čia tik veidrodis šiek tiek ne taip rodo“, – kalbėjo kūrėja ir pridūrė, kad už grožį ir jaunystę jai kur kas svarbiau optimizmas.
„Dar negimė ir negims chirurgas, kuris tai išoperuotų. Jeigu yra juoda, aš vis tiek rasiu būdą, kad įžvelgčiau balta. O tai labai padeda gyvenime“, – įsitikinusi A.Bunikienė.
Svečiuotis šeimininkė pasiūlė pradėti ne nuo ištaigingų namų, o nuo jos pasididžiavimo – sodo, kurį puoselėja daugiau nei tris dešimtmečius.
„Matote, kodėl jus kviečiau ne vidurdienį, kai saulė būna intensyvi? Ryte ar vakarop jos spinduliai žaidžia tarp mano augalų, todėl jie atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis“, – kalbėjo dizainerė.
Rodydama ir pasakodama kone apie kiekvieną sodo augalą A.Bunikienė paneigė mitą, kad užsiėmęs žmogus negali turėti savo rankomis išpuoselėtos žaliosios oazės.
„Ryte, net jeigu lyja, lekiu žiūrėti, gal koks žiedelis pražydo. Įprastai su augalais tiesiog pasisveikinu, apglostau, nuskinu nužydėjusius žiedus ar pageltusius lapus. Tačiau nežinia, kada į galvą gali šauti kokia nors mintis. Būna, net ryte imuosi augalus persodinti, perkomponuoti. Per daugelį metų sodas taip ir neišsiplėtė, tačiau jis vis kinta.
Mėgstu sakyti, kad tikrinu šaknis – augalus iš vienos vietos persodinu į kitą. Juk kai paauga, pradeda vienas kitą užstoti. Be to, man svarbu, kad visi augalai būtų ne vienoje linijoje, o atrodytų lyg natūraliai išaugę. Jeigu netyčia susodinu viena linija, netingiu, vėl kasu iš naujo“, – pasakojo dizainerė.
Kur dizainerė įprastai dairosi gėlių, krūmų ir medelių? Jos teigimu, augalų galima rasti ir specializuotose parduotuvėse, ir šalia esančioje Žaliakalnio turgavietėje. Iš jos atkeliavo dauguma šiuo metu kaunietės sode žydinčių įvairiaspalvių gėlių.
A.Bunikienės sode auga ir jos pačios iš sėklų išaugintos gėlės. Dizainerė labiausiai mėgsta rožes, levandas, begonijas, varpelius, ramunes, bijūnus. Dar jai sode itin svarbu spalvos ir formos – kad būtų žaisminga ir derėtų tarpusavyje, o svarbiausia – kad nedominuotų tik vienas atspalvis. Atskiroje zonoje auga tik geltonos ir violetinės spalvos žiedais žydinčios įvairios gėlės. Šis spalvų derinys A.Bunikienei gražiausias.
Jos sode nėra vienintelės – ryškiai raudonos spalvos.
Keliose sodo vietose akį traukia įvairiaspalvės hortenzijos. Maždaug prieš dešimtmetį moteris pasodino keliolika krūmų, tačiau kurį laiką žiedų nė ant vieno jų nebuvo.
„Nežinau, kas nutiko, bet vienais metais mano hortenzijos pražydo gausybe žiedų. Gal taip įvyko todėl, kad joms pasakiau: jeigu nepražydės, rudenį tikrai krūmus iškasiu“, – sakė A.Bunikienė.
Moteris juokavo taikanti ir daugiau netradicinių metodų: artėjant žiemai paglosto savo augalus, paprašydama jų, kad nenušaltų. Kartais net pagrasina, kad jie kitąmet privalės žydėti, nes turi atsidėkoti už priežiūrą ir meilę, kurios gauna išties daug.
Nustūmus juokus į šalį ir pasiteiravus, iš kur mieste gimusi ir augusi moteris turi sodininkystės patirties, A.Bunikienė atskleidė, kad viską daro taip, kaip sako širdis, intuityviai.
Anksčiau ji iš bičiulių ir augalų pardavėjų sėmėsi patarimų, vėliau mokėsi iš savo pačios sėkmių ir nesėkmių. Jų būta daugybės ir įvairių.
Pavyzdžiui, iš bičiulių buvo girdėjusi, jog norint visus metus džiaugtis žaluma reikia pasodinti kuo daugiau spygliuočių augalų. Jiems ir priežiūros daug nereikia.
Pirmųjų įdomesnių veislių spygliuočių ji važiavo pirkti į Olandiją. Lietuvoje tuomet tokių augalų nebuvo.
„Pušis, tujas, egles, kadagius ir kitokius augalus iš Amsterdamo parsivežiau visai mažus – buvo svarbu įsigyti kuo daugiau augalų, bet jie turėjo užimti kuo mažiau vietos automobilyje.
Visą kelionę iš Olandijos sėdėjau apsikrovusi augalais, kai kuriuos net teko laikyti ant kelių“, – prisiminė A.Bunikienė. Dabar nemaža dalis šių augalų išsistiebę iki kelių metrų aukščio.
Atskirą istoriją A.Bunikienė papasakojo apie šiuo metu lygiai nukarpytą ir nuo kaimynų akių jos privačią erdvę saugančią septyniasdešimties tujų gyvatvorę.
Sodininkės patirties mažai turėjusi dizainerė prieš keliolika metų nutarė pasodinti gyvatvorę ir, paklausiusi vieno spygliuočių augalų pardavėjo, įsigijo krūvą nedidelių rutulinių tujų. Jas pasodino vietoj tvoros.
„Įsivaizduokite, džiaugiuosi tikėdamasi, kad po kelerių metų turėsime gražią gyvatvorę. Tačiau į svečius atėję vieni bičiuliai labai nustebo dėl tokio mūsų pirkinio. Paaiškėjo, jog šios tujos nesistiebia į viršų, o plečiasi į šonus. Kai tai patvirtino ir kiti apie augalus daug išmanantys žmonės, nutariau, kad skubiai reikia sodinti naują gyvatvorę“, – tvirtino A.Bunikienė.
Dizainerė nieko nelaukdama ėmėsi darbo viena. Ji pati iškasė jau pasodintas tujas ir vietoj jų pasodino naujas. Dirbo visą dieną. Nors po to kurį laiką ji sunkiai ištiesė nugarą, buvo labai patenkinta rezultatu.
Veisdama sodą dizainerė neišvengė ir daugiau klaidų.
Ji ilgai nesuprato, kodėl vienų vaismedžių šakos aplipusios vaisiais, o ant kitų užauga vos vienas kitas.
Kai apie tai papasakojo draugėms, sužinojo, jog šalia spygliuočių augantys vaismedžiai derliaus neduoda. „Tad teko atsisakyti vienos eglės, o kitus spygliuočius perkelti į kitą sodo pusę“, – atskleidė moteris.
Prieš kurį laiką įsigytus vaismedžius ir vaiskrūmius moteris pasodino kuo toliau nuo tujų ir dekoratyvinių pušų.
A.Bunikienės sode sezono metu galima rasti ir obuolių, slyvų, vyšnių, kriaušių, vynuogių, riešutų. Auga ir tradicinės daržovės – pomidorai, agurkai, salotos, moliūgai. Daržovėms savo sode moteris turi atskirą zoną, maža to, viskas, kad negadintų vaizdo, dailiai susodinta į lovelius, vazonus.
„Galiu ateiti su aukštakulniais prie tų lovelių ir pasiskinti salotų ar kitokių daržovių. Žinoma, visa tai labiau dėl įdomumo ir linksmumo“, – teigė A.Bunikienė.
Jos sode įrengtas ir dekoratyvinis baseinas, kuriame žydi įvairių spalvų vandens lelijos. Kad neiššaltų, žiemą moteris jas saugo rūsyje, o pavasarį išvalo baseiną, pakeičia vandenį ir vėl pasodina. Anksčiau baseine plaukiojo žuvys, tačiau jas išgaudė kaimynų katės.
Prie šio baseino A.Bunikienė pastatė stilingą metalinį stalelį su kėdėmis. Šioje vietoje ji bent kartą per dieną randa laiko puodeliui kavos. „Tik pažvelkite, kaip nuostabiai iš čia atsiveria vaizdas į visą sodą ir tvenkinį. Kaipgi Audružėlė bent kelioms minutėms neprisės ir nepasigrožės savo sodu?“ – juokėsi kūrėja.
Pokalbio metu šalia dizainerės sukiojosi tikra išdaigininkė melsvo kailio prancūzų buldogų veislės kalytė Britė.
Penkerių metų linksmuolis šuo labai prisirišęs prie šeimininkų, yra protingas, atsidavęs, žaismingas.
„Kai Britę pamačiau pirmąkart, ji man pasirodė tiesiog mielas ir gražus šunelis. Praėjus maždaug savaitei mes viena prie kitos taip prisirišome, kad tapome neišskiriamos bičiulės. Tiesiog kaip lietuviškoje patarlėje: tokia tokią sutiko, viena kitai patiko“, – šmaikštavo A.Bunikienė.
Kai rytais kaunietė terasoje gurkšnoja kavą, Britė lyg tikra aristokratė patogiai įsitaiso šalia ant kėdės ir įdėmiai stebi šeimininkę. Judri ir linksma kalytė turi ir kitokių kilmingo keturkojo bruožų. Ji nėra sudraskiusi dizainerės ar jos svečių batų, drabužių ir kitų daiktų, negadina baldų ir sienų.
Tačiau potraukį prie gėlių, kaip juokavo A.Bunikienė, šuo tikriausiai bus perėmęs iš pačios šeimininkės.
Išbėgusi į kiemą Britė skuba į sodą ir dažnai grįžta su nukąstu gėlės žiedu. Ne kartą šuo yra partempęs ir ką tik A.Bunikienės pasodintų gėlių kerą. „Kad ir kokią išdaigą šuo iškrėstų, niekada ant jo neširstu ir nešaukiu, o ramiai klausiu: „Brite, ar taip gražu, ar galima taip daryti?“ Ji pažiūri į mane tokiomis didelėmis kaltės kupinomis akimis ir iš karto ima glaustytis. Argi įmanoma ant tokio gyvūno pykti, jį bausti ar kelti balsą?“ – šypsodamasi klausė A.Bunikienė.
Apžiūrėję sodą pokalbį tęsėme šalia namo įrengtoje erdvioje terasoje, kuri taip pat apsodinta gėlėmis – daugiausia vazonuose žydinčiomis įspūdingo dydžio pelargonijomis ir kvapiosiomis levandomis.
„Be terasos neįsivaizduoju nei šiltojo sezono rytų, nei vakarų, – tikino dizainerė ir iškart pridūrė: – Ką ten šiltojo sezono – viso gyvenimo neįsivaizduoju. Tai – mano rezidencija.
Čia geriu kavą, pietauju, vakarieniauju. Čia pabūti mėgsta ir mano dukterys Martyna (24 m.) ir Ainė (33 m.), šeimos bičiuliai. Namai ir terasa neretai būna pilni šurmulio. Pasiplepėjimams, vaišėms, net šokiams kartais naktis būna per trumpa“, – tikino A.Bunikienė.
Daugiau nei prieš du dešimtmečius įrengtoje terasoje A.Bunikienė yra auginusi įvairių gėlių. Tačiau paaiškėjo, jog daugeliui jų reikia nuolatinės priežiūros: dažnai laistyti ir tręšti, pavėsio ar saulės. Ypač nelengva buvo auginti petunijas. O pelargonijos – puikus pasirinkimas užsiėmusiems žmonėms.
Apie levandas moteris turbūt galėtų kalbėti be paliovos. Kai tenka keliauti po Prancūzijos Provansą, jai atrodo, kad levandų laukuose nuo šių gėlių grožio ir svaigaus aromato sustoja laikas. Grįžusi į Kauną A.Bunikienė kaskart kieme ir terasoje pasodina naują levandų partiją.
Ne tik augalija, bet ir vaišėmis šeimininkė mėgsta stebinti svečius. Ant balta staltiese visuomet uždengto stalo įprastai puikuojasi šviežios sodo uogos, vaisiai, riešutai, sūriai, įvairūs užkandžiai.
Daugelis A.Bunikienės svečių viešnagės jos namuose neįsivaizduoja be ypatingo gardėsio – dizainerės kepto rabarbarų pyrago. Juo šeimininkė nustebino ir mus.
„Šį pyragą iškepiau prieš pat jums atvykstant. Jis dar šiltas. Tai yra mano itin mėgstamas gardėsis“, – kalbėjo A.Bunikienė.
Sodą ir nedidelį darželį šalia namų užveisusi dizainerė pati rabarbarų neaugina. Juos taip pat perka Žaliakalnio turguje. Moteris kepa ir ne mažiau gardžius obuolių pyragus.
Ji kasmet nekantriai laukia, kada derlių duos kieme žaliuojanti sena obelis, skiepyta dar jos tėvo.
Kiekvieną rudenį skinant šio medžio obuolius ir kepant pyragus moters sielą užlieja šilti vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Į visus kepinius A.Bunikienė deda ne tik kiaušinių, miltų, cukraus, kepimo miltelių, cinamono ir pila alyvuogių aliejaus. Svarbiausios patiekalo sudedamosios dalys – gera nuotaika ir meilė.
„Prieš kelerius metus Mireille Guiliano knygoje „Kodėl prancūzės nestorėja“ radau genialią mintį: jeigu nenori sustorėti, valgio ruošimą paversk ritualu. Palengva rinkis produktus, uostyk, derink, ragauk, patiekalą ruošk su meile, viskam suteik prasmę. Tai puikiai atitinka mano gyvenimo filosofiją: viskas, kad ir ką darytum, turi būti gražu, tobula. Kur grožis – ten meilė, ir atvirkščiai“, – tvirtino dizainerė.
Savo namus dizainerė aprodė tik tuomet, kai sutikome paragauti jos pyrago.
Vaikščiodama po erdves, kurias puošia antikvariniai baldai ir indai, daugiausia atkeliavę iš užsienio, daugybė šeimos nuotraukų bei vazos su gėlėmis, A.Bunikienė papasakojo namų ir daugybės daiktų įsigijimo istorijas.
Sovietmečiu sklypas, kuriame dabar gyvena A.Bunikienė, priklausė tuometei Dailininkų sąjungai. Jame buvo įkurtos vieno garsaus Lietuvos skulptoriaus kūrybinės dirbtuvės.
Audronė šį sklypą įsigijo daugiau nei prieš tris dešimtmečius.
„Buvo tik pamatai, ant kurių buvo pastatytas namas su baseinu ir oranžerija. Jis buvo įrengtas pagal to meto interjero madą, beveik viskas buvo balta – nuo sienų iki lubų ir baldų. Pamenu, jų pirkti vykau į Suomiją. Tačiau požiūrį į interjerą kardinaliai pakeitė prieš 23 metus įvykusi kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas“, – sakė A.Bunikienė.
Tąkart ji svečiavosi pas Birutę ir Rimtautą Vizgirdus. Išvydusi jų klasikiniu stiliumi įrengtus namus kaunietė suprato, kad jai tai labai artima. Susižavėjimą kėlė senovinio stiliaus baldai, skoningai suderinti, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, sunkiai tarpusavyje derantys skirtingų raštų baldų gobelenai, daugybė šeimos nuotraukų, jaukumo suteikiantys indai, kitos interjero detalės bei suvenyrai.
Grįžusi iš kelionės dizainerė nutarė, kad jos namai turi iš esmės pasikeisti. Prasidėjo remonto darbai, buvo pastatyta ir šiuo metu kūrėjos taip pamėgta terasa.
Klasikiniai baldai į A.Bunikienės namus atkeliavo iš Lietuvos, Prancūzijos, Italijos ir kitų Europos šalių antikvariatų. Dalį jų teko restauruoti.
Prie naujojo namų stiliaus buvo priderintos ir kitos detalės, suteikiančios erdvėms solidumo ir prabangos.
„Namą atnaujinant buvo suplanuotas ir net per du aukštus pastatytas akmenimis apmūrytas židinys. Tačiau jis visiškai nederėjo šalia kitų erdvių. Židinį teko išgriauti ir pasilikti mažesnį, kuris labiau tiko namo interjere“, – sakė kūrėja.
Moteris tikino, kad namuose jai labai svarbi tvarka, detalės, net smulkmenos. Anot kūrėjos, smulkmenos sudaro tobulybę, bet tobulybė nėra smulkmena.
Ir dar viena svarbi namų detalė – gyvos gėlės. Jas A.Bunikienė augina vazonuose, skintas iš sodo merkia į įvairiausio dydžio ir formų vazas.
