„Mudu su vyru – avantiūristai“, – juokiasi Rūta, mėgstanti stebėti įvairių socialinių sluoksnių žmones.
Stoties rajonas turi ir pliusų. Iš namų į darbą Prusevičiai ateina per 10 minučių – nereikia prikimštuose troleibusuose vargintis ar važiuojant automobiliu nervintis spūstyse.
Net ir jų darbovietės – viena šalia kitos. Ties Arklių gatvės ir Pasažo skersgatvio kampu pora išsiskiria: Justinas Prusevičius patraukia į Jaunimo teatrą, kur dirba direktoriaus pavaduotoju, Rūta – į Filharmoniją.
„Man nepaprastai malonu girdėti, kad Filharmonija – tai muzikos šventovė. Su tokia nuostata atėjau čia dirbti prieš 22 metus. Filharmonijoje yra koncertavusios tokios asmenybės kaip pasaulinio garso violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, smuikininkas ir dirigentas Yehudi Menuhinas ir daugybė kitų.
Jie buvo tokie šviesuliai! Kai susitinku su juos pažinojusiais žmonėmis, kalbame tiktai apie juos. Ypač daug kalbame apie M.Rostropovičių. Kas jį pažinojo ar pas jį mokėsi, gavo to švytėjimo, kurį nuolat skleidė M.Rostropovičius. Jis buvo kaip atominė elektrinė“, – sakė R.Prusevičienė.
– Kuo muzika svarbi jūsų sielai? Ar gali muzika pasukti žmogaus gyvenimą visai kita linkme, nei jis tekėjo iki šiol?
– Muzika yra pats tarptautiškiausias ir pats globaliausias menas. Nes garsas buvo visa ko pradžia. Daugelis poetų, tarp jų ir Heinrichas Heine, sakė, kad ten, kur baigiasi žodžiai, prasideda muzika.
Visiškai sutinku su juo, nes muzika yra globali kalba, kurią visi supranta be vertimo, be išaiškinimo. Ji kelia nepaprastai daug ir emocijų, ir minčių. Ji gali ir gydyti, ir susargdinti.
Muzika turbūt yra pati įdomiausia ir talpiausia meno rūšis. Tai – nesibaigiantys atradimai. Per muzikos kalbą galima atsekti, kas vyko ir vyksta pasaulyje.
Man teko kuruoti labai įdomią programą, skirtą diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms.
Su Čiurlionio kvartetu keliavome į Italiją, Florenciją, kur gyveno ir Šventojo Kryžiaus bazilikoje greta didžiųjų italų Michelangelo, Galileo Galilei palaidotas ir M.K.Oginskis. Tai – pavyzdys, kur muzika nuveda žmogų ir leidžia jam atsiskleisti tokiam, koks jis yra ir koks nori būti.
– Kokia muzika skamba jūsų namuose?
– Mudu su vyru klausomės įvairios muzikos. Vinilinių plokštelių dažniausiai klausomės sodyboje prie Varėnos, kur visos mūsų plokštelės ištremtos. Abu su vyru turėjome savo jaunystės laikų plokštelių kolekcijas, kurioms išleisdavome beveik visą stipendiją.
Mes iš stipendijų pirkdavome plokšteles ir knygas. Kadaise, kai tos plokštelės tapo nemadingos, jas išvežėme į sodybą. O paskui įvyko absoliutus jų atgimimas.
Sodyboje turime patefoną ir beveik kas vakarą skamba įvairi muzika. Metų topas – būtinai išklausyti Kęstučio Antanėlio roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“ ir dainuoti kartu.
Toje operoje, būdama dar moksleivė, buvau turbūt keliolika kartų. Man labai patiko jos atlikimas. Tada ją atliko patys geriausi Lietuvos atlikėjai: ir aktoriai, ir džiazmenai, ir Lietuvos kamerinis orkestras su maestro Sauliumi Sondeckiu – visos žvaigždės.
Bet tai – tik vienas iš tūkstančių muzikinių takelių, kurių klausomės. Mes klausomės ir šiuolaikinių roko ir popmuzikos atlikėjų, nes labai domimės visa gera muzika.
Kai mūsų kurso draugas Darius Užkuraitis leidžia muziką per Lietuvos radijo laidą „Antroji pavara“, klausomės jos, nes tai – mūsų studijų laikų muzika. Žinome visas grupes, solistus, miuziklus, roko operas.
Mane labai domina tai, ką daro lietuvių popmuzikos, roko ir kitų stilių atlikėjai, – Jurga Šeduikytė, Saulius Prūsaitis, Daddy Was A Milkman, „Garbanotas“, Jazzu. O Andriaus Mamontovo solinė vinilo plokštelė „Šiaurės kryptis. Pusė penkių“, įrašyta Londono „Abbey Road“ studijoje su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu, – fantastiška.
– Ar su būsimuoju vyru Justinu susipažinote studijuodama tuometėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.)?
– Mudu – kurso draugai. Mano vyras ir geriausias jo draugas D.Užkuraitis grįžo į Konservatoriją po tarnybos sovietinėje armijoje ir mes iš karto susidraugavome.
Apskritai mūsų kursas buvo nepaprastai draugiškas, viskas buvo daroma kartu – ir mokomasi, ir rengiamasi paskaitoms.
Ir išvykos į įvairiausius festivalius, ir performansai, vadinamieji hepeningai, kurie tuo metu buvo labai madingi, ir vestuvės, ir atostogos vykdavo kartu. Netgi kai kurie dėstytojai, kuriuos kiti kursai vadindavo kirviais, mūsų nekapojo, o mylėjo, globojo.
Mudu su Justinu susituokėme baigę studijas, maždaug dvi savaitės po diplominių darbų gynimo, jau pradėję dirbti. Buvo 1991-ieji – pirmieji metai, kai nebuvo paskyrimų, kai Konservatorijos absolventai gavo vadinamuosius laisvus diplomus.
– Trečią kadenciją esate Filharmonijos generalinė direktorė. Iš profesijos jūs – muzikologė, tačiau iš karto pasukote į vadybą, administravimą. Vadinasi, suradote širdžiai mielą veiklą?
– Praėjus šešeriems metams po mokslų norėjau grįžti prie muzikos, bet supratau, kad į grynąją muzikologiją negrįšiu, nes po tos pauzės šiek tiek ją esu primiršusi. Tačiau sulaukiau kvietimo dirbti Filharmonijoje referente, po to – Tarptautinių ryšių skyriuje. Paskui tapau generalinio direktoriaus Egidijaus Mikšio pavaduotoja.
Taip, jau trečią kadenciją esu Filharmonijos generalinė direktorė. Kodėl? Todėl, kad nebijau prisiimti atsakomybės ir daryti sprendimų. O sprendimų per dieną reikia padaryti labai daug, tarp jų – ir neatšaukiamų, nes juos padarius jau nebėra kur trauktis.
Mano noras buvo, kad Filharmonijos kolektyvai skambėtų tarptautiniuose vandenyse: bendradarbiautų su užsienio partneriais, muzikos agentūromis, pasirodytų žymiausiose koncertų salėse, festivaliuose.
Kad nekristų jų meistriškumo lygis, kokį išugdė pirmtakai, – visų pirma mūsų didieji maestrai, orkestrų įkūrėjai Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, mano pirmtakai direktoriai Egidijus Mikšys ir Gintautas Kėvišas. Aš privalau visa tai išlaikyti, tęsti.
Aš turiu ypač daug darbo komandiruočių, ir jos yra labai intensyvios. Daug kartų teko būti Azijoje, o Europos turbūt visas šalis aplankiau.
Kadangi esu ir Europos festivalių asociacijos tarybos narė jau trečią kadenciją, turiu daug vizitų, diskusijų, konferencijų, įvairių susitikimų, aptarimų, atstovavimo asociacijai renginių. Atstovavimas Europos vardu nemažai laiko atima, bet man tai – daug džiaugsmo teikiantis bendravimas, taip pat įvairių žmonių, kultūrų bei jų patirčių pažinimas.
– Labai gražiai atrodote. Kaip rūpinatės savo išvaizda?
– Darau trumpą mankštą, kuri susideda iš kelių asmeniškai man kineziterapeuto sudarytų pratimų. Kaip ir daugelis įtemptai sėdimą darbą dirbančių žmonių, ypač muzikantų, turėjau didelių stuburo problemų.
Prieš 10 metų pagalbos kreipiausi į labai gerus kineziterapeutus. Kelis mėnesius lankiau ilgas mankštas.
Paskui jų pagrindu man buvo sukurta speciali mankštos programa. Ją apie 15 minučių gulėdama ant kilimėlio darau namie kiekvieną rytą. Puikiai padeda.
Filharmonijoje kasdien repetuoja 155 muzikantai. Tos repeticijos – kasdienis jų darbas, tad ir fizinio kūno sutvirtinimas – tiesiog būtinas. Daugelis mūsų orkestro muzikantų po repeticijos drauge Filharmonijoje daro jogos pratimus.
Linksmiausias epizodas buvo Japonijoje. 2010 metais buvo labai ilgos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės Japonijoje – orkestras per 24 dienas sugrojo 21 koncertą.
Tai buvo didžiulis krūvis, visos salės, kuriose telpa maždaug po 3000 žiūrovų, buvo pilnutėlės.
Plaukdami iš vienos Japonijos salos į kitą muzikantai ant kelto denio darė jogos pratimus, o keleiviai smalsiai žiūrėjo. Buvo linksma.
– Su Filharmonijoje koncertuojančiais britų muzikantais kalbate angliškai, su italų – itališkai, su vokiečių – vokiškai, su rusų – rusiškai, su lenkų – lenkiškai. Darbuotojai – savo akimis mačiau – kartais net suglumsta: direktorei nereikia jokių vertėjų, jokios pagalbos iš šalies.
– Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (dabar – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla. – Red.) mokiausi rusų ir vokiečių kalbų, Muzikos akademijoje – anglų. Labai norėjau išmokti anglų, man jos labai trūko. Lenkų kalbą išmokau ruošdama pamokas ir kartu per lenkų radiją klausydama Frederiko Chopino konkursų komentarų. Muzikinė mano klausa tikrai nebloga, galbūt – absoliuti. Tos kalbos į mane įėjo natūraliai.
„Čiurlionkėje“ mes, kelios bendraklasės, labai susižavėjome italų kalba ir lankėme kursus. Jie veikė vidurinėje mokykloje netoli dabartinės Mindaugo gatvėje esančios „Maximos“. Bet mokėmės priešokiais, tik viena mūsų draugė baigė.
Po daugelio metų, 2006-aisiais, italų kalbos žinias tris savaites tobulinau užsieniečiams skirtuose kursuose Perudžoje. Buvo labai intensyvūs kursai, vykdavo bene aštuonios paskaitos kasdien: Italijos istorija, muzika, kalba, gastronomija. Turėjome įsigilinti į itališkus receptus ir kartu ruošėme patiekalus. Po tų kursų man atsivėrė visos čakros ir neblogai kalbėjau itališkai. Aišku, kalbą reikia vartoti. Jei jos nevartoji, pamiršti.
Anglų kalbą vartoju kasdien. Darbe telefonu kalbuosi vien tik angliškai. Su visu pasauliu. Ir rašau labai daug angliškai. Vokiškai tiktai kalbuosi. Nes vokiečiai į elektroninius laiškus jau atsako angliškai.
Užsienio koncertinės agentūros sako: na, jau turbūt reikia pradėti mokytis kinų kalbos. O kinai atsako: nevarkite, mes jau visi labai gerai mokame angliškai.
Filharmonijos direktoriaus darbas – tai tarptautinė muzikos vadybininko profesija. Operos teatras ir Filharmonija – tai tos institucijos, kurioms galėtų vadovauti užsieniečiai. Ir taip yra visame pasaulyje. Aš bendrauju su suome, kuri vadovauja Berlyno festivaliui. Dirbu su danu, kuris vadovauja Bergeno festivaliui, dirbau su australu, kuris vadovavo Edinburgo festivaliui.
– Jūsų tarptautinė veikla neliko nepastebėta. Už tarptautinių muzikinių mainų organizavimą esate apdovanota keturių valstybių ordinais.
– Nyderlandų ordiną gavau pirmąjį per karalienės Beatrix vizitą į Lietuvą. Jos atsakomasis, oficialus, renginys vyko Filharmonijoje. Mes tą renginį kuravome ir padėjome karalienės protokolo skyriui jį įgyvendinti. Buvo nepaprastai sėkmingas renginys.
Antro laipsnio Italijos žvaigždės ordinu esu padovanota už muzikinės itališkos kultūros pristatymą Lietuvoje ir lietuviškos Italijoje. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių man įteikė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Naujausias apdovanojimas – iš lenkų. Tai – ordino „Už nuopelnus Lenkijai“ Riterio kryžius.
– Daugelis netiki, kad jūs gyvenate stoties rajone. Tokia elegantiška moteris – ir išdrįsk tu man atsikraustyti į tokią kaimynystę. Kada tai nutiko?
– Mudu su vyru – avantiūristai, todėl prieš 22 metus atsikraustėme į stoties rajoną. Ten buvo pigiau, o mudu – jauni specialistai. Buvome vieni pirmųjų, atsikraustę į stoties rajoną, nes jame matėme perspektyvą.
Taigi tais pačiais metais įsikūriau stoties rajone ir atėjau dirbti į Filharmoniją. Tai buvo lemtingas sutapimas.
Nusipirkome labai apleistą dviejų kambarių su didele virtuve butą aukštomis lubomis. Niekas neatkalbinėjo, kad jo nepirktume. Aplankėme kelis butus, šitame mus apgaubė labai gera aura. O buto aura labai daug reiškia. Jame gyveno tokia močiutė su mažyčiu katinėliu. Dėl skolų ji kraustėsi į mažesnį butą.
Kadangi buto langai išeina į kiemą, buvo labai tylu. Šiuo metu daugiau miesto gaudesio girdėti, bet malonaus. Tačiau kai priešais ant dviaukščio namo užstatė trečią aukštą, pro langus nebematome bažnyčių bokštų.
O matėme gal kokių septynių bažnyčių bokštus. Girdime, kaip kaimynai pianistai Rokas ir Sonata Zubovai skambina fortepijonu. Netoliese apsigyveno ir daugiau muzikų, menininkų.
Taip, daugelis netikėdavo, kad aš – Filharmonijos direktorė ir turiu tokią kaimynystę. Tuo metu labai sudėtingą, nes buvo dar daug senbuvių – buvusių geležinkelininkų, darbininkijos, kurie čia buvo gavę tarnybinius butus ir labai nenorėdavo naujovių, gražintis.
Dėl visko – kad laiptinę susitvarkytume, kad rakinamas duris įsistatytume – tekdavo juos labai ilgai įkalbinėti. Tame rajone man buvo visokių nuotykių. Bet man įdomu stebėti įvairių socialinių sluoksnių žmones.
– Stoties rajonas pradėjo atsinaujinti, remontuotis tik prieš kokius 5–7-erius metus. Bet ir šiandien ten zuja narkomanai, prostitutės, be to, netoliese yra švirkštų keitimo punktas. Ar rajono publika nekelia grėsmės?
– Ta publika yra, ir dar labai galinga. Tai – didžiulė problema. Bet aš sakau, kad mes negalime pasiduoti.
Žmonės, kurie nori, kad tas rajonas švarėtų, gražėtų ir keistųsi, privalo kovoti, kad jis būtų saugus. Nes narkomafijos aktyvumas ten didelis.
Žmonės, kurie platina narkotikus, tame rajone ir gyvena. Mūsų laiptinėje dar visai neseniai tai vyko. Įrengėme filmavimo kameras, kad laiptinė būtų stebima visą parą.
Pasikalbame su stoties rajone gyvenančiais muzikantais. Visi su tuo susiduria. Laiptinėje, prie namo, kieme – visur vyksta narkotikų pardavėjų ir pirkėjų gyvenimas.
Ir gyvendama Kalvarijų gatvės rajone nuo vaikystės mačiau visokiausių gyvenimo klodų. Tai buvo daugiatautis rajonas, kiemuose žaisdavo įvairių tautybių vaikai.
Jau tada natūraliai pradėjau kalbėti rusiškai, šiek tiek lenkiškai. Mano vaikystės kiemuose – dideliuose, o tai mane žavi iki šiol – buvo nepaprastai daug muzikuojančių vaikų.
Mano tėtis ir kaimynai ten prisodino medžių, jie užaugo – dabar ten nuostabūs parkai. Tokių kiemų Vilniuje likę nedaug. Visur vyksta statybos, dygsta keliaaukščiai gyvenamieji namai vienas šalia kito, kiemai mažėja – viskas tampa labai suspausta.
– Ar namuose turite pianiną?
– Taip. Svetainėje stovi žymios įmonės „Petroff“ pianinas. Jį man padovanojo mama įkurtuvių proga. O jai tą pianiną padovanojo jos tėvas, mano senelis, kai ji jau dirbo Vilniuje muzikos mokytoja.
Senelis buvo vargonininkas, Panevėžyje dėstė harmoniją. Jis pats mano mamai išrinko tą pianiną – tuomet reikėjo paieškoti tokio gero instrumento. Senelis dar daug metų dirbo ir pianinų derintoju.
Mano mama – ilgametė fortepijono mokytoja, dirbo net 53 metus muzikos mokyklose Nemenčinėje ir Vilniuje. Todėl prie pianino aš atsisėdau ketverių metų.
„Čiurlionkės“ parengiamąją klasę pradėjau lankyti penkerių, į mokyklą įstojau šešerių. Aš augau su labai įvairia muzika, pirmiausia su visa fortepijonine muzika, ypač nuo baroko iki klasikos.
Paskui, kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje, pati atradau džiazą.
Vyresnėse klasėse nė vieno kūrinio normaliai negrojau – vis svingavau, džiazavau, improvizavau.
Tada man labai patiko senoji – Renesanso, baroko laikų – muzika. Iš tų laikų vienas ryškiausių įspūdžių – Žemutinės pilies griuvėsiuose matyta opera „Didonė ir Enėjas“.
– Visuose gyvenimo keliuose ištikimiausias jūsų palydovas – vyras Justinas?
– Vyras man labai daug padeda. Jis gerai žino ir Filharmonijos veiklą, ir kolektyvą. Ir gerokai pagelbėja, kai yra 100 ar 200 žmonių scenoje, 700 ar daugiau žiūrovų salėje.
Būna nepaprastai daug svečių – valstybės vadovų, diplomatų. Visi mes, darbuotojai, tarp jų – ir mano vyras, ne savo noru įtrauktas į tą veiklą, per renginį į viską žvelgiame 360 laipsnių kampu. Viską turime matyti.
Namo, ypač iš Filharmonijos renginių, grįžtame apie vidurnaktį. Po koncertų dar vyksta pokalbiai, priėmimas, liejasi emocijos. Būna, kad išėję iš Filharmonijos dar apsukame ratą ir pasivaikštome.
Mudu su vyru esame geriausi draugai, labai vienas kitą suprantame, palaikome, savo patirtimi dalijamės.
Esu nepaprastai dėkinga, kad jis man leidžia reikštis ir dirbti tai, ką mėgstu. Tada dirbu paromis, savaitėmis ir visai laiko neskaičiuoju. Mano vyras, taip pat muzikologas, irgi nuėjo vadybos keliu. Kadaise Vilniuje buvo tokia dvimetė verslo mokykla.
Po muzikologijos studijų Konservatorijoje jis pradėjo joje studijuoti. Juk mes gavome laisvus diplomus ir mums norėjosi išbandyti ką nors kita, nebūtinai muzikologiją.
Jis baigė tą mokyklą, dirbo Biržų pieno bendrovėje. Į Biržus važinėti nereikėjo – jos atstovybė buvo Vilniuje.
Po to šešerius metus vadovavo Lietuvos nacionalinio ir operos ir baleto teatro gamybinėms dirbtuvėms. O ilgiausiai – jau 12 metų – jis dirba Jaunimo teatro vadovo pavaduotoju.
– Renginiuose būnate bene keturis kartus per savaitę – koncertai Filharmonijoje, festivaliai Lietuvoje ir užsienyje. Kiek jūsų spintoje yra suknelių?
– Turbūt keliolika. Yra net istorinių suknelių, kurios man brangios dėl tam tikrų koncertų, svarbių festivalių, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio bei Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių.
Ir žvilgtelėjusi į vieną ar kitą savo drabužį atsimenu, kaip Lietuvos pirmininkavimo metu mūsų orkestras, Violeta Urmana, Modestas Pitrėnas koncertavo Briuselyje.
Koncerte dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Belgijos karalius. Žinau, kad Belgijos karalius dar ilgai kalbėjo apie tą nuostabų koncertą.
Nesisiūdinau jokios suknelės – neturiu laiko vaikščioti matuotis. Bet neseniai netoli savo namų atradau dviejų jaunų dizainerių studijas, kurių drabužiai man nepaprastai tinka.
Yra buvę, kad pakeliui į renginį pas jas ką nors nusiperku, apsirengiu ir einu. Man taip yra – aš viską turiu padaryti labai greitai.
