Lina Anušauskienė pirmą kartą atvirai – apie priaugtus kilogramus, vyro lepinimą ir būsimo vaiko lytį

„Nusibodo nuolat gvildenamas mūsų su vyru amžiaus skirtumas. Jį jaučia kiti, o mes puikiai gyvename ir nesiruošiame skirtis – nesulauksite“, – šypsosi kultūrinės veiklos specialistė Lina Anušauskienė (28 m.). Dar labiau garsios poros ryšį sustiprino jaudinanti žinia – ji su garsiu politiku ir istoriku Arvydu Anušausku (56 m.) laukia po poros mėnesių pasaulį išvysiančio pirmagimio.

 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br> Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br> Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br>T.Bauro nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br>T.Bauro nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br>T.Bauro nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br>T.Bauro nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br>T.Bauro nuotr.
 Lina ir Arvydas Anušauskai.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 10, 2019, 3:32 PM

Prieš šešerius metus į viešumą išlindusi Arvydo ir tuomet dar studentės Linos meilė sukėlė nemenką apkalbų laviną. Moteris savo kailiu patyrė, ką reiškia viešumo kaina. Tačiau rami, gal net iš pažiūros kukli Lina visa tai puikiai suvaldė – nesivėlė į jokius skeptikų komentarus ir savo laimę kūrė tyliai, bet užtikrintai.

Pavasarį pora savo penkerių metų santuokos sukaktį švęs nebe dviese. L.Anušauskienė išduoda, kad po širdimi nešioja berniuką.

„Norėjosi įgyvendinti savo tikslus. Buvau dar studijuojanti, vėliau – kantrios darbų paieškos. Bet viskas susidėliojo į lentynas ir manau, kad dabar laukti pirmagimio yra pats tinkamiausias laikas“, – kalbėjo L.Anušauskienė.

Ką tik su kolegomis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atsisveikinusi ir motinystės atostogų išėjusi Lina pasinėrė į namų jaukumą, kūrybą ir mintis apie laukimą. Čia pat laukia ir didžiausios metų šventės, kurios Anušauskams bus visai kitokios.

– Tikiu, kad į šias Kalėdas žiūrite visai kitokiomis, kiek jautresnėmis, akimis. Kaip joms ruošiatės?

– Jau trečius metus iš eilės gaminu advento vainikus. Iš pradžių gaminau savo namams, tačiau praėjusiais metais apie tai užsiminiau kolegėms ir tuomet gavau porą užsakymų iš jų. Galima sakyti, kad šiais metais dar labiau išplėtojau šį pomėgį, – paskutinę dieną prieš mano motinystės atostogas darbe popietę pasidarėme advento vainikų dirbtuvėles. Juk prieš Kalėdas taip norisi kokio nors šventinio atributo! Namuose gyvą eglę arba jos šaką su lemputėmis puošiame prieš pat šventes.

O rinkti dovanų paskutinę minutę aš nemėgstu, norisi kuo labiau apgalvoti, kad nereikėtų stumdytis tarp žmonių parduotuvėse. Šios Kalėdos šiek tiek kitokios. Be to, dalį biudžeto skiriame būsimam kūdikiui. (Šypsosi.)

– Arvydas buvo prasitaręs, kad laukimu pasidalijote ne iš karto, – jis gavo vokelį, kuriame slėpėsi patvirtinimas.

– Kad laukiuosi, aš nujaučiau, tik norėjau būti tikra. Tad man tą žinią patvirtino kraujo tyrimas. Pasidariau jį ir tik tuomet pasakiau vyrui. Arvydas labai džiaugėsi. Abiem tai pirmas vaikas, labai jo laukiame. Kai sužinojau, kad laukiuosi, daugiau niekam nenorėjau pulti sakyti. Galvojau, kol niekas neįtars, tol neišsiduosiu. Bet, žinoma, vyras anksčiau išsidavė apie tai pranešdamas socialiniame tinkle. (Šypsosi.)

– Kaip pasikeitė jūsų darbų pasidalijimas namuose?

– Dabar Arvydas daugiau padeda buityje. Jis labai užsiėmęs žmogus, tačiau nuo nėštumo pradžios kur kas daugiau užsiima ir šunimi – veda į mišką pasivaikščioti du kartus per dieną. Man kiek sunku tai daryti, nes Bagis sveria 36 kg, turi daug energijos. Jei lauke sutinka kitą šunį, tempia, nori draugauti. Arvydas padeda susitvarkyti, vis paklausia, ko skanaus norėčiau, gėlių gaunu dažniau. (Šypsosi.)

– Kokie pojūčiai jus buvo aplankę – ar teko patirti nėščiosioms būdingą ne tokią malonią savijautą?

– Nėštumo pradžioje jaučiausi silpnesnė. Manęs nepykino, bet jaučiau bendrą silpnumą, nenorėjau valgyti, buvo žemas kraujospūdis. Buvo gana sunku išbūti visą darbo dieną. Per pietus stengdavausi bent trumpam grįžti namo ir dvidešimt minučių prigulti, o tada iškart užmigdavau. Antrą nėštumo trimestrą pasijutau daug geriau, buvau energingesnė. Tačiau atsirado nugaros skausmai. Sakoma, kad taip kūnas prisitaiko prie vaikelio. Šiuo metu man sunkiausia miegoti. Mažylis pabunda naktį ir savo spyriais mane vis žadina. (Šypsosi.)

Dabar gyvenu laukimo mintimis, kaip viską susitvarkyti, tinkamai paruošti namus naujam gyventojui, nors iki galo tam pasiruošti tikriausiai ir neįmanoma. Galvoje visai kitos temos – kartais net pamirštu apie artėjančias Kalėdas. Juk pasikeis gyvenimas, kasdienybė, dienos režimas.

– Tikriausiai jau paruošėte kraitelį pirmagimiui, o pro kūdikių reikmenų parduotuves negalite praeiti?

– Pradžioje nenorėjome visko iškart prisipirkti, nes esu prietaringa. Kai buvau nėščia penktą mėnesį, įsiterpė nemaža kelionė dviem savaitėms į Ameriką. Buvo didelis klaustukas, ar man ten keliauti. Bilietai buvo nupirkti dar prieš šią žinią, tad iki paskutinės minutės vis dvejojau, bet vis dėlto nusprendėme skristi. Taip jau sutapo, kad pirmieji mūsų pirkiniai vaikui buvo kelionėje. Labai norėjau sužinoti vaiko lytį prieš skrisdama, kad žinočiau, kokius drabužius pirkti. Bet tuomet jis buvo tokioje padėtyje, kai dar nebuvo matyti. Teko pirkti neutralių spalvų drabužius.

Palyginusi kainas matau, kad Amerikoje apsipirkinėti kur kas pigiau. Lietuvoje, tarkim, specialus kūdikio rankšluostis su gobtuvu kainuoja šešiolika eurų, o beveik toks pat Amerikoje – 7 dolerius. Tad tikrai naudojomės proga.

Iki šiol turime supirkę tik smulkesnius daiktus – tai drabužėliai, buteliukai, čiulptukai. Lovytę ir lopšelį perleis mūsų draugai. Vežimėlį artimiausiu metu planuojame įsigyti patys. Labai anksti nenorėjau šių daiktų turėti namuose, galvojau, kad geriau kol kas jų neapkrauti. Yra šuo, kuris smalsiai tyrinėja visus naujus daiktus, tad dar norisi palūkėti.

– Atrodote liekna lyg smilga. Kaip jums tai pavyksta?

– Dėl maisto esu gana įnoringa. Anksčiau neturėjau tokio didelio apetito – nevalgydavau net pusryčių. O dabar atrodo, kad viską suvalgyčiau, kas tik prieš akis. Gydytoja pataria atsisakyti vakarinių užkandžių. Pirmus tris mėnesius ne priaugau, bet numečiau kilogramą. Visai nesinorėjo valgyti, lydėjo silpnumo jausmas. O nuo penkto mėnesio kilogramai pradėjo augti, regis, nuo oro gurkšnio. Šiuo metu esu priaugusi apie devynis kilogramus.

Beje, ką tik mano sesei gimė dvynukai. Kai ji buvo nėščia, net jai gydytojai ir aplinkiniai sakė, kad ji atrodo tarsi lauktųsi vieno vaiko. Mes abi esame aukštos, sakoma, kad kai moteris turi ilgą liemenį, yra kur vaikui augti. Matyt, mums labai gerai pasiskirsto visas svoris. (Juokiasi.)

– Ar yra temų, dėl kurių nerimaujate ir pasitariate su sese?

– Pasikalbame labai dažnai, ypač dėl įvairiausių tyrimų. Abiem tai pirmi vaikai, tad labiausiai norisi, kad gimtų sveiki. Ne visi tyrimai yra privalomi, tarkim, genetiniai, tačiau norisi juos daryti dėl šventos ramybės. Bet yra ir kita pusė – kartais tie tyrimai gali sukelti įvairiausių minčių, gąsdiniesi, nors ir nėra dėl ko.

– Nors dar ankstoka apie tai kalbėti, bet ar pasvajojate, koks bus jūsų vaikelis?

– Norėčiau, kad siektų savo tikslų, kad nejaustų spaudimo būti toks kaip tėtis arba kaip aš. Dažnai taip būna. Tikiuosi, kad mūsų vaikas gyvens savo gyvenimą ir darys tai, kas jam patinka. O aš norėčiau būti ne per daug griežta mama, bet elementarios tvarkos norėtųsi.

Nesinorėtų būti reikalingai tik kaip namų tvarkytojai, nuolat rankioti žaislus, tačiau kol kas tikriausiai tai bus neišvengiama. (Šypsosi.) Įsivaizduoju, kad negalėsiu vaikelio paleisti iš rankų. Prieš įsidarbindama bibliotekoje dirbau darželyje su pačių mažiausių grupe. Taip norėdavau juos vis panešioti, nors būdavo ir gana sunkių vaikų. Taip juk užsimezga ryšys.

Dabar neskubėsiu grįžti į darbus. Norisi, kad iki dvejų metų vaikas pabūtų su mama. Esu skaičiusi straipsnių, kad jei iki dvejų metų vaikas paliekamas darželyje, jis nelabai supranta, kodėl jį palieka, mano, kad visam laikui. O po dvejų metų jam norisi socializuotis ir nebėra tokio didelio streso.

– Su Arvydu auginate retriverį. Dėmesio jam bus kur kas mažiau.

– Stengsimės Bagiui duoti jo pakankamai. Visiems sakau, kad jis mano pirmas „vaikas“. Jis be galo meilus, mums labai daug džiaugsmo suteikia. Su mumis gyvena jau šeštus metus. Tai mūsų draugas. Kai išvažiuojame į keliones, paliekame jį pas mano tėvus ir jaučiu, kaip būna gaila. Tikiuosi, kad jis su mažyliu sutars. Šie šunys yra ir suaugusiųjų, ir vaikų draugai.

– Galbūt dabar pamąstote ir apie erdvesnį būstą?

– Galima sakyti, kad taip ir įvyko. Pradžioje gyvenome labai gražiame, bet tikrai mažame bute – jis tebuvo 54 kvadratinių metrų. Butas buvo geroje vietoje, kai Arvydas gyveno vienas, jam jo pakako. Ankstesniame bute buvo nedidelis miegamasis ir erdvesnė svetainė su joje tilpusia biblioteka. Bet kai atsiradau aš, sunkiai ten tilpome. Tad pavasarį sueis treji metai, kai persikėlėme į kitą būstą, tik jis kol kas nuomojamas. Tai laikinas sprendimas, kol sugalvosime, kur norime keltis. Bet planuose tai tikrai yra.

Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją „Stiliui“ rasite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.