Kuvaldos pravardę pelnęs sportininkas – nuožmus bei tvirtas kovotojas ringe ir visai kitoks, kai praveria namų duris. Tada Sergejus tampa švelniu sutuoktiniu ir itin rūpestingu tėvu.
– Neseniai susilaukėte antro sūnaus. Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?
Airinė: Dabar jaučiu visišką pilnatvę. Mes ilgai svajojome, kad Ramiras turėtų brolį, tačiau reikėjo laukti net ketverius metus.
Sergejus: Čia buvo sena mano svajonė – turėti du sūnus. Pats netekau vyresnio brolio būdamas mažas, todėl norėjau auginti du berniukus. Noriu, kad Ramiras būtų pavyzdys savo broliui.
Airinė: Jau dabar Ramiras man stengiasi padėti. Mes leidžiame jam broliui ir kojines užmauti, ir pamaitinti. Kai buvau nėščia, stengėmės pasakoti, kaip bus, kai gims broliukas.
– Bet anksčiau visas jūsų dėmesys buvo skirtas Ramirui. Ar jis nepavydi, kad dabar tą dėmesį tenka dalytis pusiau?
Sergejus: Kai Airinė laukėsi, Ramiras dažnai prieidavo, glostydavo pilvuką ir sakydavo: „Greičiau išeik iš ten! Mudu gyvensime kartu Lietuvoje!“ Man tai labai įstrigo, nes tai parodo, kaip jis stipriai laukė brolio.
Airinė: Mes nuo pirmų nėštumo dienų stengėmės Ramirą sudominti, įtraukti į tą laukimą. Net pirkdami naują daiktą sakydavome: „Tai buvo tavo vežimėlis, dabar juo važinės brolis.“ Todėl Ramiras su pasididžiavimu kraudavo savo senus žaislus, mašinėles į dėžes ir sakydavo, kad broliui nieko negaila, viską jam atiduos.
– Sergejau, būdamas vos 7-erių netekote brolio. Šiandien žiūrėdamas į abu savo sūnus grįžtate mintimis į praeitį?
Sergejus: Mano brolis nuskendo Baltijos jūroje. Iki šiol nežinau, kaip viskas tiksliai įvyko. Tačiau tada aš nesuvokiau, kas yra mirtis, nes nebuvau su ja susidūręs. Tik kai tapau paaugliu, pradėjau ilgėtis brolio. Būdavo momentų, kai grįžęs po vakarėlio pradėdavau graudžiai verkti savo kambaryje. Man labai skaudėdavo širdį. Nežinau, kodėl taip vėlai atėjo tas didelis ilgesio jausmas. Matydavau, kaip kieme žaidžia kiti broliai, ir pavydėjau jiems.
Aišku, stengiausi ieškoti brolio pakaitalo kieme, vyresniuose drauguose, bet tie pavyzdžiai tikrai nebuvo geriausi. Man visą laiką trūko brolio ir dabar trūksta... Stengiuosi dažnai neprisiminti viso to, nes skaudu.
– Prasitarėte, kad jei būtų pavykę, jau būtumėte turėję ir trečią vaiką.
Airinė: Mes visada norėjome didelės šeimos. Kai gimė Ramiras, norėjome iš karto susilaukti antro vaiko, kad tarp jų nebūtų didelio amžiaus skirtumo. Tarp manęs ir brolio bei sesers didelis amžiaus skirtumas, ir tas ryšys nėra labai artimas. Visada maniau, kad skirtumas tarp vaikų turėtų būti metai, ne daugiau. Deja, mums taip nepavyko.
Sergejus: Mes tikrai ilgai stengėmės. Vis bandėme, bet neišėjo. Manau, kaltas mano gyvenimo būdas – nuolatinis stresas, nuovargis, griežtos dietos. Mano organizmas buvo nusilpęs ir išsekęs.
Airinė: Aš net buvau pradėjusi domėtis dirbtiniu apvaisinimu. Viską jau buvau išsiaiškinusi: kiek kainuoja, kaip tai daroma.
– Buvo momentų, kai rankos nusvirdavo?
Airinė: Žinoma, kad buvo. Pagalvokite, ketveri metai. Aš jau maniau, kad mums tiesiog nelemta susilaukti antro vaiko. Dažnai užplūsdavo liūdnos mintys, galvodavau, gal mums kažkas negerai, gal reikia eiti pasitikrinti? Tikrai atrodė, kad vilties jau nebėra. Ir tada...
Sergejus: Ir tada nuvažiavome į kaimą pas Airinės močiutę, į tokį vienkiemį tarp miškų. Palikome telefonus ir visus rūpesčius, tiesiog daug valgėme, miegojome ir ilsėjomės. Rytais atsikeldavau kaip visai kitas žmogus: pailsėjęs, kupinas jėgų. Pasirodo, tik to ir reikėjo – atsipalaiduoti.
Airinė: Per Valentino dieną aš Sergejui įteikiau dovaną – du nėštumo testus.
Sergejus: Atsimenu, netekau žado, puoliau verkti, apkabinau žmoną ir dėkojau Dievui už šią dovaną. Aš žinojau ir niekada nenustojau tikėti, kad ateis ši diena.
– Esate pažįstami jau keturiolika metų, tačiau susituokėte tik pernai. Kodėl prireikė tiek daug metų, kad pasiryžtumėte žengti šį žingsnį?
Sergejus: Airinei pasipiršau, kai ji pasakė, kad laukiasi Ramiro. Sakiau, kad galime tuoktis, bet ji norėjo tikrų vestuvių.
Airinė: Aš nenorėjau tuoktis su pilvu, bet vis laukėme, atidėliojome tas vestuves ir tekėjau vis tiek su pilvu, jau laukdamasi antro vaiko. (Juokiasi.)
Sergejus: Tikrai niekada neturėjau dvejonių, kad Airinė – ne ta moteris. Nuo pirmų akimirkų žinojau, kad ji bus mano žmona. Tiesiog labai daug skyrybų matau mūsų aplinkoje. Žmonės, kurie kartu gyveno septynerius, aštuonerius metus, atrodė laimingi, bet po vestuvių viskas pasikeisdavo. Prasidėdavo pykčiai, ir viskas baigdavosi skyrybomis su visokiais cirkais. Gal mane tai pasąmonėje ir stabdė.
Airinė: Ir gal kitokius prioritetus turėjome. Norėjome nuosavo namo, tad visus pinigus jis ir surydavo. Vestuves vis atidėliojome.
Sergejus: Bet kai Airinė pastojo antrą kartą, nusprendėme, kad reikia tuoktis. Aišku, norime didelių, tradicinių vestuvių, su nakvyne, daug draugų, bet dabar nusprendėme tik susirašyti.
Airinė: Galų gale aš laukiausi, o norėčiau pasipuošti ne ta suknele, į kurią telpu, o apie kurią svajoju. Todėl mūsų tuoktuvių ceremonija buvo kukli.
– Tą dieną abu labai jaudinotės?
Airinė: Esu jautruolė, bet tą dieną nesijaudinau. Atsikėliau šeštą valandą ryto ir važiavau ruoštis. Man vestuvės atrodė natūralus dalykas. Bet kai išvažiavau į Santuokų rūmus, kinkos pradėjo virpėti. Atvažiavus prie jų fotografas man sako: „Sėdėkite mašinoje, ateis Sergejus, jūs kaip tikra dama ištiesite jam ranką, pažiūrėkite jam į akis, ir bus labai gražus kadras.“
Matau, ateina Sergejus, mane pamato ir jam lūpa tik timpt timpt. Jam ašaros bėga, tada ir aš į ašaras, ir abu verkiame. Bet susikaupėme ir nuėjome į Santuokų rūmus. Galvoju: viskas, nebeverksime, juk fotografuoja, nuotraukos turi būti gražios, ir klausia manęs: „Kokią pavardę rinksitės?“ Aš sakau – Maslobojevos. Jaučiu, Sergejus ranką man tik suspaudė, atsisuku – vėl verkia, ir man pasipylė upeliai iš akių. Kai matai, kad tavo vyras nesusitvardo, kokia jam svarbi ta akimirka, ir pati negali neverkti. Tokie momentai išliks visam gyvenimui.
– Abu esate kilę iš Klaipėdos, abu žemaičiai ir gimę po tuo pačiu Dvynių ženklu. Ar lengva buvo sugyventi po vienu stogu?
Sergejus: Mūsų pažinties istorija labai ilga. Nors esame pažįstami keturiolika metų, aš į Airinę ilgai nežiūrėjau kaip į savo gyvenimo moterį. Tačiau bėgant metams kažkas atsitiko. Gal aš pasikeičiau, nes sutikęs bare pažvelgiau į ją kitomis akimis. Tada atrodė, kad laikas sustojo, ir aš supratau, kad ji yra ta moteris, kurią norėčiau vesti. Tą patį vakarą Airinės paklausiau: „Ar pagimdysi man sūnų?“
Airinė: Ir aš atsakiau – taip. Nežinau, kodėl, bet tą akimirką buvau užtikrinta, kad taip, šiam vyrui aš noriu pagimdyti vaiką.
Sergejus: Tada aš Airinę iš Klaipėdos atsivežiau į Vilnių. Viskas vyko labai greitai.
– Airine, nebuvo baisu palikti namų, draugų?
Airinė: Ne, tuo metu apie tai negalvojau. Gal meilė buvo apakinusi. Labai greitai išėjau iš darbo, susikroviau daiktus ir norėjau važiuoti ten, kur yra Sergejus. Tiesa, buvo tokia juokinga situacija, kad jis man iš pradžių pasiūlė gyventi su juo „barake“.
Sergejus: Iš tikrųjų tada aš juokavau.
Airinė: Gal ir juokais pasakė, bet tikrai buvo mintis: „O gal ji sutiks?“
Sergejus: Man iš tiesų tai buvo labai rimtas žingsnis. Už bendrabutį per mėnesį mokėjau 100 litų, o kai pakviečiau Airinę gyventi kartu, turėjau išsinuomoti normalų butą mums dviem, kuris kainavo 1000 litų. Iš karto supratau, kad dabar man reikės dvigubai daugiau dirbti, dvigubai daugiau stengtis, kad išlaikyčiau šitą moterį.
– Airine, labai aplaužėte vyrui ragus?
Airinė: Sunku buvo jam juos aplaužyti. Mes abu tokie principingi ir užsispyrę buvome. Jis buvo įpratęs, kad išeina kada nori, pareina irgi kada nori. Ir čia staiga atsirado moteris, kuri rašo jam: „Kur esi? Kada grįši?“
Sergejus: Tiesiog nebuvau pratęs prie tokios kontrolės. Buvau jaunas, žinote, draugai, baliai, festivaliai.
Airinė: Pirmi pusė metų buvo labai sudėtingi, bet po truputį kažkaip apšlifavome tuos aštrius kampus ir supratome, kad reikia kartais ir patylėti, ir prisitaikyti.
– Kai esi jaunas, neturi vaikų ir šeimos, labai lengva trenkti durimis ir išeiti. Sergejau, kai sužinojote, kad Airinė laukiasi, pasikeitėte?
Sergejus: Iš karto, tą pačią akimirką, kai Airinė pasakė, kad laukiasi, supratau, kad dabar turėsiu būti pavyzdys savo vaikui. Mečiau gerti, baigėsi visi mano vakarėliai, nes supratau, kad dabar visa šeimos gerovė priklauso tik nuo manęs. Noriu būti toks tėtis, kad vaikas su pasididžiavimu sakytų: „Čia mano tėtis ir niekas daugiau tokio neturi!“
– Sergejau, nusprendėte dalyvauti gimdyme. Labai drebėjo širdis?
Sergejus: Ne tas žodis. Maniau, ji iššoks iš krūtinės. Ten buvo tiek emocijų, jos tiesiog liejosi. Viena seselė laiko kojas, kita – spaudžia pilvą, trečia rėkia: „Airine, stumk“, nes vaiko pulsas pradėjo kristi. Aš ją laikau už nugaros ir matau, kad stoja mano vaiko širdis, tie skaičiukai krinta, krinta...
Niekada gyvenime nesijaučiau toks bejėgis. Galvojau: aš čia esu, bet absoliučiai nieko negaliu padaryti. Niekada nesimeldžiu, bet tada pradėjau prašyti: „Dieve, išgelbėk mano vaiką.“ Ir jaučiau, kaip pačiam darosi silpna, tuoj nualpsiu. Staiga išgirdau, kaip jis verkia. Pakeliu akis, o ten toks mažas lėliukas guli. Pradėjau verkti.
Airinė: Ramiras, kai gimė, buvo tikra tėčio kopija. Aš jį laikau, žiūriu ir negaliu patikėti – kaip du vandens lašai.
Sergejus: Po dalyvavimo gimdyme iš tikrųjų Airinę pradėjau visai kitaip vertinti. Ne kaip draugę, ne kaip partnerę, o kaip moterį. Gimdymas buvo labai sunkus visomis prasmėmis. Kai gimė Ramiras, supratau, kad tai, apie ką tiek metų svajojau, yra čia ir bus su mumis visą gyvenimą. Mažas Maslobojevas.
– O kai laukėtės antrą kartą, daug baimių buvo?
Airinė: Aišku, kad buvo, bet tos baimės man atrodo natūralios. Stengėmės į viską žiūrėti ramiai.
Sergejus: Mes juk suprantame, kad daug kas priklauso ne nuo mūsų: kada gims, kaip ir ar viskas bus gerai. Kūdikis buvo didesnis, kaip Airinė atlaikys? Ar nebus kaip Amerikoje, kai virkštelė apsisuko aplink kaklą. Tokių minčių buvo kažkur giliai pasąmonėje, bet viskas buvo gerai.
Airinė: Šį kartą tikrai viskas įvyko labai greitai.
Sergejus: Kai gavau Airinės žinutę, kad jau važiuoja į gimdyklą, lėkiau kaip išprotėjęs. Maniau, tikrai padarysiu avariją ir mane patį išveš į ligoninę, bet supratau, kad negaliu praleisti šito momento, turiu būti šalia.
Airinė: Jau gulėdama palatoje išgirdau tokius sunkius žingsnius ir iš karto supratau, kad atbėga Sergejus.
Sergejus: Basas įbėgau į palatą.
Airinė: Jam pasakė, kad negalima eiti su batais.
Sergejus: Batus tiesiog nusviedžiau registratūroje ir atbėgau basas. Po pusantros valandos gimė Raonas.
– Tačiau jau po 10 dienų turėjote palikti šeimą ir išvykti į svarbias varžybas. Airine, nebuvo sunku likti vienai namuose su dviem vaikais?
Airinė: Aišku, kad buvo sunku, bet negaliu prašyti vyro, kad jis atsisakytų savo svajonės. Be to, esu mama ir tas žmogus, kurio dabar vaikui reikia labiausiai. Supratau, kad tik aš galiu patenkinti visus kūdikio poreikius. Žinoma, buvo tokių momentų, kai norėtum ramiai išsimaudyti duše, bet supranti, kad esi viena, ir turi kitaip dėliotis prioritetus.
– Šiais metais tapote kikbokso pasaulio čempionu. Ką jums tai reiškia?
Sergejus: Tapti pasaulio čempionu yra prestižo reikalas. Pasakysiu atvirai – man nei šilta, nei šalta. Mano šeimos šitas laimėjimas nemaitina. Už pasaulio čempiono titulą negaunu nė cento. Tiesiog garsinu savo šalį, šią sporto šaką, bet man iš to jokios naudos. Jeigu įgyvendinčiau savo svajonę ir iškovočiau čempiono diržą „Glory“ organizacijoje, tuomet taip, iš to galėtų gyventi ir mano šeima, ir gal net mano anūkai.
Airinė: Mes tiesiog turime dar du diplomus ant sienos, ir viskas.
– Airine, jau po kelių savaičių nusprendėte grįžti į darbus. Daug kandžių replikų sulaukėte?
Airinė: Ko tik neprisiklausiau: kad esu bloga mama, kad kūdikiui reikia mamos namuose, kad numetu vaiką dėl darbo ir t.t. Bet juk lėliukas turi nuostabų tėtį, kuris su juo gali pabūti porą valandų ir mane išleisti pravėdinti galvos. Juo labiau aš tada grįžtu pasiilgusi vaikų, laiminga ir toliau būnu gera mama. Nenoriu užsidaryti tarp keturių sienų ir tapti susivėlusia, nepatenkinta moterimi.
– Airine, vadovaujate savo grožio studijai, jūs, Sergejau, taip pat turite savo sporto klubą. Kaip viską suderinate, kad liktų laiko ir šeimai, ir sau, ir pabūti tik dviese?
Airinė: Nėra lengva. Daugiausia laiko vaikams skiriu aš, nes Sergejus jau nuo 6 valandos ryto turi asmenines treniruotes.
Sergejus: Airinė – nuostabi mama. Kai manęs paklausdavo, ar išsimiegu prieš varžybas, kai namuose kūdikis, net gėda būdavo pasakyti, kad taip. Airinė man sudaro visas sąlygas pailsėti, aš net negirdžiu, kada atsibunda Raonas.
Airinė: Puikiai suprantu, kad Sergejaus darbe labai svarbus poilsis, todėl keisti vystyklų naktį keliuosi aš.
Sergejus: Be to, aš nesu stambus verslininkas, kuris uždirba milijonus. Mano sporto klubo bendruomenė nedidelė, todėl išlaikyti tokį verslą nėra lengva, ypač Lietuvoje. Iš viso sporto pasaulyje konkurencija nežmoniška, nes pasiūla labai didelė. Tačiau mes su komanda savo sporto klube stengiamės sukurti mažą sporto šeimą, kur žmonės ateina ir jaučiasi kaip namuose. Pas mus atėję visada gausite daug dėmesio, kitaip nei didelių tinklų sporto klubuose, kur viskas sukasi kaip ant konvejerio.
Airinė: Aš irgi vadovauju savo grožio akademijai. Ji nėra didelė, bet kai darai tai, ką mėgsti, žmonės pastebi ir grįžta. Puikiai žinau, ką reiškia dirbti samdomą darbą ir eiti geras pareigas. Esu dirbusi su finansais, tuo metu skųstis neturėjau kuo, bet nebuvau laiminga. Tik gimus Ramirui supratau, ko noriu iš tiesų, ir nors baimių buvo daug, nusprendžiau pabandyti.
– Bet kaip nebijoti žengti to pirmo žingsnio?
Sergejus: Duosiu paprastą patarimą, kurį duodu savo sūnui: bijo visi – aš, mama, net superherojai bijo. Bet kuo skiriasi herojus ir bailys? Bailys bijo toliau, o herojus bijodamas daro. Todėl visiems sakau: darykite, kad ir kas nutiktų! Geriau pasimokyti iš savo klaidų, aišku, tą košę patiems ir reikės srėbti, bet jūs pagalvokite, kas bus, jeigu pavyks?
Airinė: Iš tiesų, man kuriant savo verslą teko labai skaudžiai nudegti. Tada norėjau tik gulėti lovoje ir verkti. Taip ir padariau – dvi dienas gulėjau ir verkiau, net į skambučius neatsiliepiau. Bet trečią dieną pagalvojau, kad viskas yra mano rankose, turiu atsikelti ir eiti į priekį. Ašaromis nieko neišspręsi. Ir, žinoma, svarbiausia – meilė savo darbui. Man atrodo, mus abu tai ir veda į priekį.
– Turite gražią šeimą, verslai klesti. Ar yra dar neišpildytų svajonių?
Airinė: Šią akimirką tikrai jaučiu visišką pilnatvę ir net bijau norėti daugiau, bet mes nemokame gyventi be svajonių.
Sergejus: Aš turiu dar neišpildytą paauglystės svajonę – tai „Glory“ organizacijos čempiono diržas. Aišku, jeigu sveikata leis, kai 2024 metais kikboksą įtrauks į olimpiadą, norėčiau dalyvauti ir Lietuvai parvežti medalį.
Airinė: Artėja Naujieji metai, manau, tuos tikslus reikės užsirašyti.
Sergejus: Dar svajojame apie dukrytę. Aišku, kai Raonas paaugs. Bet labai norėčiau dukros. Kai Airinė pastojo ir nežinojome, kad gims sūnus, taip savanaudiškai pasvajodavau, kad būtų puiku namuose turėti princesę.
Airinė: Dabar namuose visada muštynės, o mergaitės juk švelnesnės.
Sergejus: Norėtume dviejų brolių kompanijoje sesės.
