Erika prieš metus įkūrė savo vardo mados namus, vasaros pradžioje atidarė drabužių parduotuvę, gruodžio pradžioje filmavosi televizijos projekte „Dydžio revoliucija“ ir jau antrus metus Socialinių mokslų kolegijoje studentams dėsto talentų vadybą.
Taip pat jau daugiau nei dešimt metų yra garsiojo operos solisto Merūno Vitulskio vadybininkė, atsakinga už jo koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
– Erika, kaip viską suspėjate?
– Žinau tik viena: kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
– Esate operos žvaigždės žmona. Merūnas koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Auginate du mažus sūnus – Ajų ir Herkų. Galėtumėte ramiai mėgautis motinyste, tad kam reikia tiek veiklos?
– Jaučiuosi laiminga tada, kai esu kam nors reikalinga. Dalai Lama sakė, kad žmogus gali būti laimingas tik dviem atvejais – kai dalijasi ir kai priklauso kokiai nors bendruomenei.
Matyt, man reikia priklausyti bendruomenei. Aišku, mano prioritetas visada buvo ir yra šeima. Jeigu nors viena mano veikla trukdytų šeimai, viską tuoj pat nutraukčiau.
Turiu nuostabų vyrą, kuris leidžia save išreikšti. Man labai patinka tai, ką aš darau! Patinka dirbti su Merūnu.
Jaučiuosi puikiai planuodama ir organizuodama jo koncertus. Dešimt metų patirties šioje srityje vis dėlto davė savo rezultatus.
Be to, buvo puiki proga iš vidaus pažinti visą pramogų pasaulį ir Lietuvos atlikėjų virtuvę. Dabar galiu pasakyti, kad šiame versle reikia turėti labai storą odą.
Tačiau savo gyvenimo neįsivaizduoju ir be pačios veiklos. Kurdama drabužius moterims jaučiuosi įprasminanti save kūryboje.
Be abejo, visa tai reikalauja labai daug energijos ir juodo darbo. Net neįsivaizdavau, kad viskas taip susiklostys ir kad kada nors turėsiu tiek daug skirtingos veiklos.
Tarkime, dirbdama su studentais aš atjaunėju! Eidama į paskaitas turiu pasitempti ir žengti koja kojon su jaunimu.
Studentai privertė mane atnaujinti žinias, sekti rinkodaros naujienas, bendraudama su jais sužinau daug naujų dalykų.
Man patinka jaunų žmonių mąstymas, vaizduotė. Smagu, kad pavyksta su jais rasti ryšį, ir mums puikiai sekasi bendrauti.
– Kai turite tiek atsakomybių ir skirtingos veiklos, kada skiriate laiko šeimai?
– Pati augau šeimoje, kurioje mama visą laiką dirbo, tad mūsų šeimoje laikas nuo 17 iki 21 val. griežtai skiriamas vaikams. Žinoma, mano mama neturėjo kitos išeities, nes turėjo mus išlaikyti.
Ačiū Dievui, aš dirbu tam, kad galėčiau save išreikšti. Kai gimė pirmas sūnus, daviau sau žodį, kad savo vaikams skirsiu pakankamai laiko. Todėl vakarus mes leidžiame ne su draugais, ne restoranuose ar kavinėse, o namuose su vaikais.
Ką veikiame? Viską. Šokame, dainuojame, glaustomės, einame pasivaikščioti, šokinėjame po balas, šeriame antis tvenkiniuose, žaidžiame krepšinį, važiuojame maudytis, dūkti ant batutų.
Kadangi auginame du labai energingus berniukus, stengiamės, kad jie kuo daugiau judėtų.
Tiesa, jau bandome su jais pasimokyti skaičiuoti, raides pažinti, bet kol kas dar sunkiai sekasi. (Juokiasi.)
– Daugelis šiuolaikinių tėvų mano, kad pradėję lankyti mokyklą vaikai natūraliai visko išmoksta, o kol maži, reikia leisti jiems džiaugtis vaikyste. O kokia jūsų nuomonė?
– Jaunėlis labai greitai susikoncentruoja, jam viskas įdomu, jis smalsus. O su vyresnėliu šiek tiek sunkiau, nes jis labiau linkęs į menus. (Juokiasi.) Manau, ne visiems tie patys mokymosi metodai tinka.
Tačiau šioje srityje dar nesu stipri, planuoju pasidomėti, kaip būtų galima ugdyti vaikų talentus ir gabumus.
Juolab kad turime akivaizdų pavyzdį šeimoje, kaip mokytojai mokykloje gali visiškai užgniaužti bet kokį norą mokytis.
Merūnas mokykloje tikrai patyrė didžiulę psichologinę traumą. Todėl jis visą laiką ir protestavo – nenorėjo ir nesistengė mokytis.
Pakeitė kelias mokyklas, tačiau nė viena mokykla jam nesuteikė galimybių. Priešingai, jis užsidarė savyje.
Dabar jam 36 metai ir jis vis dar gydosi mokykloje patirtas psichologines traumas, mokosi pažinti ir suprasti save. Gerai, kad viskas taip susidėliojo ir vieną dieną jis sugalvojo, jog reikia dainuoti.
– Erika, ar kada nors svajojote apie santuoką su garsiu vyru?
– Juokaujate? Kai Merūnas perėjo į mūsų mokyklą, aš jau žinojau, kad jis dainuoja. Tačiau jis manęs nedomino, aš maniau, kad mano vyras tikrai nebus menininkas. Man jis atrodė toks visiškai nučiuožęs.
Visai kitomis akimis jį pamačiau daug vėliau. Jis jau buvo baigęs mokyklą, o mes su klase statėme miuziklą ir kažkaip taip išėjo, kad Merūnas atvažiuodavo mums padėti.
Ir tik tada mes vienas į kitą pažiūrėjome visai kitomis akimis. Mane tiesiog papirko jo anekdotai! Merūnas tiek jų pasakodavo, kad mes ne tik kad juokdavomės iki ašarų, bet tiesiog klykdavome iš juoko.
Jo pasaulėžiūra buvo visiškai kitokia nei mano, jis visą laiką pasakojo apie tai, koks gražus yra pasaulis.
O aš, priešingai, buvau pikta ant viso pasaulio.
Laikiausi požiūrio, kad visą laiką būtina daug ir sunkiai dirbti, nes tik sunkiai ariant galima ką nors pasiekti.
O jis man pasakodavo, kokie žmonės yra geri, kokie jie kupini gerų jausmų, kaip jais galima pasitikėti.
Tuo metu klausydavau jo ir galvodavau: kaip taip gali nusišnekėti 21 metų vaikinas? (Juokiasi.) Buvau gana šiurkšti, uždaro būdo, neprisileisdavau žmonių.
Tačiau jis man buvo kaip koks šviežias deguonis į užrištą maišą ir, ačiū Dievui, su tomis savo kalbomis jis sugebėjo pakeisti ir mano požiūrį į gyvenimą.
Merūno dėka tapau daug švelnesnė, atviresnė. Žmonės, kurie mane pažinojo mokykloje, sako, kad dabar manęs nebeatpažįsta.
Tai tarsi dvi visiškai skirtingos Erikos. Vadinasi, mano vyro indėlis į mano asmenybę, moteriškumą, tikėjimą gėriu, pasauliu ir žmonėmis yra didžiulis.
– Iš kur jaunos merginos galvoje buvo tiek pesimizmo?
– Manau, kad tam įtakos turėjo sunkios gyvenimo sąlygos, tėčio nebuvimas. Mama visą laiką dirbo, o aš turėdavau namuose atlikti visas suaugusio žmogaus pareigas.
Reikėjo prižiūrėti, kad krosnis būtų iškūrenta, indai išplauti, valgyti pagaminta. Mano galva visą laiką buvo užimta ne vaikiškomis mintimis.
Kadangi reikėjo kovoti už būvį, už gyvenimą, matyt, todėl ir pasidariau tokia, kuri bet kurias duris gali atsidaryti koja.
Aš nesupratau, kaip galima nedirbti, nes dieną eidavau į mokyklą, o naktį dirbdavau. Per pietus dar spėdavau ir rankinį pažaisti.
Beje, žaidžiau ir Lietuvos rankinio rinktinėje. Buvau labai reikli sau – norėjau daryti viską geriausiai, būti geriausia komandoje, nors visą laiką būdavau pavargusi.
Kartais iš nuovargio net sukdavosi galva, tačiau aš sau neleisdavau nuvilti kitų – nei trenerės, nei mamos, nei komandos narių.
Ir staiga mano gyvenime atsirado Merūnas, kuriam viskas paprasta, gražu ir faina. Jis išmokė mane atsipalaiduoti.
Pamenu, sėdime vieną šeštadienį ir žiūrime televizorių, o man rankos dreba, kad nieko nedarau, nors tuo pat metu ir visai smagu, jog nieko neveikiame, o tiesiog žiūrime filmus.
Tada nemokėjau nieko neveikti, todėl ilgai užtruko, kol išmokau tiesiog ramiai žiūrėti filmą.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
