– Ar nebuvo sunku vaikui iš mažo miestelio rasti mokytojų?
– Tam tikrą laiką vaikystėje gyvenome Kunigiškių kaime, Jonavos rajone. Į muzikos mokyklą tekdavo važiuoti rajoniniu autobusu po pamokų. Taigi patys pirmieji kankliavimo metai prasidėjo Jonavos menų mokykloje.
Dabar, iš suaugusiojo perspektyvos, atrodo keista, kaip septynerių vaikas pats eina pėsčiomis į mokyklą ir po to važiuoja autobusu iki rajono centro, kad grotų kanklėmis ir lankytų solfedžio pamokas.
Bet tuo metu tai buvo realybė, sunku nebuvo ir tai atrodė gana įprasta.
Tačiau Kunigiškiuose praleidau tik pirmuosius muzikinių mokslų metus, o didžiąją dalį vaikystės gyvenau Ignalinoje. Ten užaugau ir ten išmokau skambinti kanklėmis.
Muzikos mokykloje leisdavau valandų valandas, kartais tiesiog šnekučiuodamasi su draugais arba laukdama laisvos klasės pagroti.
Nuostabu, kad Lietuvoje dauguma mažų miestelių turi muzikos mokyklą, kur muzikinis išsilavinimas kiekvienam ranka pasiekiamas.
– Širdis traukė tiek muzikos, tiek dailės link. Kas nulėmė pasirinkimą?
– Mane visada traukė pats kūrybos fenomenas. Kaip iš nieko sukuriama kažkas unikalaus, kažkas tokio, ką tik tu vienas gali sukurti.
Pati forma arba žanras man nėra tiek svarbūs. Muzika, dailė, literatūra, šokis, teatras – visa tai tik disciplinos ir priemonės tam tikrai idėjai išreikšti.
Nors studijavau muziką kaip pagrindinį dalyką, kūryboje nuolat jaučiu, kaip kiti menai žengia išvien, alsuoja man į ausį ir viliojamai kužda naujas kūrybines idėjas.
Kai rinkausi studijas, svarsčiau ir apie dailę, ir apie literatūrą bei teatrą. Tačiau muzika atrodė ta sritis, kuri suderina viską: discipliną, matematiką, improvizaciją, struktūrą, buvimą erdvėje, sceną, bendravimą su žmonėmis ir galimybę dirbti visame pasaulyje, nesvarbu kalba ar geografinė padėtis.
Aš esu aktyvus žmogus, mėgstu daug judėti, būti skirtingose erdvėse, keliauti, bendrauti su žmonėmis. Muzikanto gyvenimas kupinas visų šių dalykų.
– Kai bendraamžiai žaidė su lėlėmis ar dūko kieme, pati, ko gero, lavinote gabumus muzikos mokykloje?
– Tikrai taip, bet aš susigalvodavau įvairiausių kitokių būdų „padūkti“ kieme. Mūsų kvartale buvau įkūrusi skaitymo, knygų aptarimo, piešimo ir šokių klubus. Pamenu įdomią akimirką iš savo vaikystės, kai mes tik atsikraustėme į Ignaliną.
Buvo lietingas ruduo, ir tai buvo viena pirmųjų dienų mūsų naujajame bute blokiniame daugiabutyje. Į duris paskambino maža mergaitė ir pakvietė mane išeiti į lauką – matyt, norėjo susipažinti ir susidraugauti: „Išeik kieman, pažaisim, lauke daug balų.“ Mums buvo po aštuonerius metus.
Mano atsakymas buvo: „Aš labai norėčiau su tavim pažaisti, bet savo kalendoriuje (!) esu susiplanavusi, kad eisiu į biblioteką ir užsirašysiu į vaikų skyrių, tad dabar žaisti negaliu.“
Nuo vaikystės buvau labai organizuota, linkusi į skaitymą, kūrybinius žaidimus. Aš ieškodavau ryšio su draugais per bendrus pomėgius. Tad artimiausios draugystės ir kilo iš teatro laikų, iš bendrų projektų, studijų metų.
Niekad per daug ir nenorėjau tiesiog lakstyti po kiemą. Su ta mergaite tapome draugėmis, kai pakviečiau ją eiti į biblioteką kartu ir išsirinkti naujų knygų.
Perskaičiusios diskutuodavome apie personažus ir siužetą. Dauguma žmonių darbą atskiria nuo „tikro gyvenimo“, o mano gyvenime visada viskas buvo susipynę.
Mano darbas – kasdien kintanti gyvenimo patirtis, kurioje keičiasi žmonės, projektai, planai. Dabar jau dešimt metų esu muzikantė ir menininkė visu etatu, niekada neturėjau „tikro darbo“, kad ir ką tai reikštų (kaip amerikiečiai sako, neturėjau „day job“).
Visada kūrybiškai laviravau tarp šalių, projektų, studijų, tad visa tai – ir darbas, ir aistra, ir tas pats vaikiškas dūkimas aikštelėje.
– Ką atradote muzikoje? Yra žmonių, kuriuos ji gelbėja nuo liūdesio, vienatvės ar net patyčių. Kaip buvo jums?
– Muzika mane užbūrė nuo pirmos akimirkos. Kai man buvo pasiūlytos kanklės, aš nelabai žinojau, kas tai per instrumentas.
Užėjus į kabinetą mokytoja perbraukė per visas stygas išvien, sugrojo glissando. Tai buvo sekundė, pakeitusi gyvenimą visam laikui. Mano akys užsidegė, buvau pakerėta stebuklingo muzikos mokyklos pasaulio.
Solfedžio pamokos, pianino garsai už uždarų durų, ilgi kava kvepiantys koridoriai medinėmis grindimis, jaudulys prieš koncertus ar egzaminus. Tai buvo pasaulis, kuris baugino, tačiau žinojau, kad jam tikrai priklausau.
Muzikoje atradau ir atrandu skirtingus dalykus su kiekvienu gyvenimo etapu. Jeigu kalbėčiau atskirai apie vaikystę, tai buvo vieta, kurioje vyravo pagarba, logika ir struktūra.
Šeimoje, paprastoje mokykloje ar net gatvėje tų dalykų trūko, ir kaip vaikui man norėjosi būti ten, kur vyrauja pusiausvyra. Vietoje, kur įdedi darbo ir tas darbas atsiperka.
Kur žmonės vertina tave už gabumus ir tobulėjimą. Kur vieni su kitais gražiai kalba ir konkuruoja žiniomis, o ne kvailumu.
Dabar, kaip jau esu suaugusi, tačiau vis dar jauna muzikantė, muziką vertinu kaip neišsenkamą erdvę augti, kūrybiniams eksperimentams, tikruosius namus sau.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado džiazas?
– Visada dainavau: choruose, solo, roko grupėje, tačiau apie džiazą sužinojau tik paauglystėje. Šešiolikos metų išgirdau Billie Holiday, Dee Dee Bridgewater, Chicką Coreą. Šie muzikantai buvo pirmieji išgirsti iš džiazo pasaulio.
Iki tol nežinojau, kad yra muzikos žanras, kuriame gali tilpti griežta harmoninė sistema, būti sudėtingas ir reikalauti griežtos disciplinos, bet kartu būti pilnas laisvės ir improvizacijos.
Nuo paauglystės rimčiau pradėjau domėtis džiazu ir dainavimu, jau dvyliktoje klasėje apsisprendžiau mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje esančioje Džiazo katedroje. Taip ir atsirado džiazas. Akademijoje viskas įsivažiavo – draugai, koncertai ir kūryba.
– Ar turėjote aiškų planą, kur norėtumėte, kad nuvestų gyvenimas, kokių pergalių leistų pasiekti likimas, ir kuo svajojote tapti ateityje?
– Jeigu man kas nors dvidešimtmetei būtų pasakęs, kad po dešimties metų gyvensiu Niujorke, aktyviai koncertuosiu, keliausiu per pasaulį su savo kūrybos muzika, dirbsiu kaip kompozitorė, kursiu styginių kvartetams ir iš viso to užsidirbsiu duonai, niekad nebūčiau patikėjusi. Bet gyvenimas yra keistas žvėris. Toks laukinis ir nenuspėjamas.
Visada turėjau aiškų planą ir iki šiol esu pasirašiusi penkmečio ir dešimtmečio planus, tačiau jie kinta, auga, didėja.
Studijuoti geriausiame pasaulyje koledže, būti aktyviai koncertuojanti muzikantė pasaulinėje erdvėje – tai išsipildė ir tapo kraują kaitinančia realybe, kasdienybe. Tapimas kompozitore buvo visai naujas ir netikėtas karjeros atradimas.
– Studijų laikais rašėte į kultūrinius leidinius, buvo metas, kai dirbote lituanistinėje mokykloje Didžiojoje Britanijoje. Ar nebuvo minčių atsidėti rašymui?
– Rašymas visada buvo šalia. Ir dabar rašau eiles, žodžius dainoms, kartais rašau straipsnius, dažnai imu interviu iš menininkų pasaulio lietuvių spaudai.
Visiškai tam atsiduoti negalėčiau, nes mėgstu būti erdvėje, daug aktyviai judėti, būti scenoje, repeticijų salėse.
Visada žinojau, kad rašymas eina koja kojon su muzika ir kitais sceniniais paišdykavimais. Mano pirmojo albumo „Bado meistras“ muzika yra paremta Franzo Kafkos novele. Taigi, net mano kūrybos muzika ir turai yra aktyviai susiję su literatūra ir žodžiu.
Praėjusių metų turas Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje vyko pavadimu „Franz Kafka Inspired Jazz“ („Franzas Kafka įkvepia džiazą“. – Red.).
Šių metų turų sezono pavadinimas buvo „My Urban Spells“ („Mano miesto kerai“. – Red.), nes muzikoje daug pagoniškų elementų, kanklės yra vienas pagrindinių instrumentų.
– Kaip atsidūrėte Amerikoje?
– Už Atlanto išvažiavau prieš septynerius metus studijuoti šiuolaikinės kompozicijos ir prodiusavimo Bostone esančiame Berklee muzikos koledže.
Taip viskas ir prasidėjo: studijos, po to pradėjau plėtoti savo džiazo ir šokio sintezės projektą pagal Franzo Kafkos novelę „Bado meistras“.
Atidariau nuosavą sintetinių menų organizaciją „Syntheater“. „Bado meistro“ projektas augo, vėliau muzika virto debiutiniu albumu.
Bostono fondas suteikė 15 000 dolerių premiją, kad išplėtočiau savo „Bado meistro“ projektą, kuriame pinasi džiazas, literatūra ir šiuolaikinis šokis.
Po trejų metų projekto, albumo išleidimo, turų ir koncertų nusprendžiau, kad laikas keisti vietą ir judėti toliau. Tad po šešerių Bostone praleistų metų pakėliau sparnus į Niujorką, kur dabar ir esu.
– Kokia buvo pradžia? Daug gabių jaunų žmonių anapus Atlanto susiduria su didžiausiu priešu tikslo link – pinigų stygiumi. Ar teko tai patirti?
– Ir aš buvau tikrai ne išimtis. Niekada nebuvau lepinama gyvenimo, tačiau studijų metai Bostone buvo ypač sunkus laikas.
Būdavo periodų, kai neturėjau kur gyventi ar visiškai neturėjau ko valgyti, buvo šalta, trūko drabužių ir paprasčiausių kasdienių dalykų.
Tam tikrą laiką neturėjau net telefono, o kai jau įsigijau telefoną, jis visą laiką neveikdavo dėl nesumokėtos sąskaitos.
Tokių kuriozinių situacijų buvo daug. Vykdama į Bostoną maniau, kad jau esu užgrūdinta gyvenimo ir niekas manęs neišmuš iš vėžių, bet išmušė.
Pradžia buvo tikrai sunki, tačiau sulaukiau ir daug paskatinimo, pagalbos bei paramos iš draugų ir lietuvių bendruomenės. Tad kelionėje nebuvau viena ir, laimei, visa tai jau praeityje.
– Kaip atrodė studentavimo laikai merginos iš nedidelės tolimos šalies? Nesijautėte vieniša?
– Vieniša tikrai nesijaučiau. Nepaisant finansinių sunkumų, pačios studijos buvo puikios! Įdomios paskaitos, įvairios muzikinės dirbtuvės, įžymūs dėstytojai, draugai iš įvairiausių pasaulio kraštų. Koledžas buvo mano realybė ir kasdienybė pirmus trejus metus.
Po studijų nelikdavo laisvo laiko niekam kitam, kaip tik namų darbams, tad daugiausia laiko praleisdavau bibliotekose arba įrašų studijose.
Berklee muzikos koledže mokosi itin daug studentų iš įvairių pasaulio šalių, tad buvo lengva susirasti draugų, užmegzti ryšius su skirtingiausių kultūrų žmonėmis.
– Ar buvo minčių grįžti į Europą, ar Amerika buvo ta neribotų galimybių žemė?
– Dažnai grįžtu tiek į Europą, tiek į Lietuvą. Norėčiau sugrįžti dar dažniau ir gyventi tarp abiejų šalių – Lietuvos bei JAV. Mano mylimiausi pasaulio miestai – Niujorkas ir Vilnius. Abi šalis laikau savo namais.
Tiesą sakant, jaučiu, kad galiu gyventi visur, kur yra darbo, kūrybinės veiklos ir kokios nors įdomios medžiagos simoniškiems eksperimentams. Todėl dažnai keliauju, dalyvauju menininkų rezidencijose, nuolat judu.
Nesu sėslus žmogus, tradicinis gyvenimo modelis manęs nevilioja. Tad man namai yra visur, kur esu laukiama ir reikalinga.
Amerika man labiau tinka ir patinka koncertinei veiklai, kur reikia dirbti su žmonėmis, būti erdvėje, nuolat bendrauti.
O Lietuvoje man patinka leisti dienas, kai ateina laikas kompoziciniam darbui. Tiek Vilnius, tiek Ignalina išties padeda susikaupti muzikai kurti, ten daugiau laiko praleidžiu prie penklinės. Kitos šalys puikiai tinka naujoms idėjoms kaupti, studijuoti, įkvėpimo paieškoms.
– Kada pajutote, kad sunkumų ruožas baigėsi ir ateina kitas – sėkmės?
– Tai buvo paskutiniai metai prieš išsikraustant į Niujorką,2018-ieji, ir, žinoma, šie – 2019-ieji.
Daug dalykų apvirto aukštyn kojomis ir pradėjau jaustis lyg po ilgos apsiniaukusios audros pamažu ima lįsti saulė. Šiuo metu jaučiuosi kaip niekad laiminga savo įprastoje kasdienybėje.
Mane vienodai džiugina tiek rytinė kava su draugais, tiek didelis koncertas, tiek graži koncertinė salė su suderintu pianinu, tiek gausi veganiška vakarienė po ilgos dienos darbų. Visi šie dalykai malonina man širdį ir aš laukiu kiekvienos dienos su didžiu įkvėpimu.
Man atrodo, kad sėkmė, kad ir kas tai būtų, kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. Ir mes iš tiesų pasijuntame laimingi tik tada, kai nusimetame kitų žmonių sėkmės įvaizdžio pančius.
Medijos mums yra tiek prikvaršinusios galvą apie tai, kas reiškia sėkmę ir kas ne, kad patys tuo patikime ir imame įnirtingai siekti tikslų, kurie net nėra mūsų pačių tikslai.
Tai pavojingas kelias į nuolatinį jausmą, kad kažko gyvenime trūksta. Aš taip pat nelabai tikiu ir sėkmės sąvoka.
Tikiu darbu, gabumais, įkvėpimu, disciplina, laiko planavimu, tobulėjimu, studijomis ir žiniomis. Sėkmė – tai labai klaidinantis terminas, kuris nelabai ką tereiškia.
– Ar Amerika jau yra jūsų namai? Ar jūs jaučiatės ten sava, priimta, pripažinta?
– Abi šalys – tiek Lietuva, tiek Amerika – mano namai. Kai važiuoju pas mamą į Ignaliną, sakau: „Važiuoju namo pas mamą.“ Kai važiuoju į Vilnių, sakau: „Važiuoju namo į Vilnių pas draugus“, kai skrendu į Niujorką, sakau: „Vykstu namo.“ Visur yra dalis mano širdies ir būdama abiejose šalyse jaučiu, kad aš ten gyvenu.
Būdama Vilniuje jaučiuosi, kad aš niekad niekur taip ir neišvažiavau. Viskas taip sava ir pažįstama. Tiek Bostone, tiek Niujorke pilna menininkų, su kuriais įdomu dirbti. Man patinka begalinis kultūrų skirtumas, muzikantų gausa, idėjų katilas.
Tikrai jaučiuosi sava. Nežinau, ar galiu sakyti, kad pripažinta, nes mano karjera tik prasideda, tik įsibėgėja, dar daug ko mokausi.
Menininko gyvenimas akademijoje ir koledže yra visai kitoks nei po studijų, bet šis pirmasis karjeros etapas yra labai gražus nuolatiniu atradimų jausmu.
– Iš Bostono persikėlėte į Niujorką. Dėl didesnių galimybių?
– Tikrai taip. Mano kūrybiniai eksperimentai neretai gana avangardiški, toli nuo koledžo miestelio sceninės realybės.
Tad žinojau: jeigu noriu plėsti savo muzikinį performansų stilių, anksčiau ar vėliau reikės išsikraustyti į didesnį miestą.
Taigi susipakavau daiktus, kurių buvo net du lagaminai, visus instrumentus ir iškeliavau į pasaulio sostinę.
– Kaip šis miestas jus priėmė?
– Niujorko energija man labai tiko iškart. Miestas priėmė nuostabiai, su daug projektų, koncertų, galimybių, naujų draugų ir darbų.
Niujorke atradau nuostabią lietuvių bendruomenę. O Berklee alumnų bendruomenė, kurios didelė dalis – būtent čia, yra aktyvi ir labai produktyvi.
Žaviuosi energija, kuria pulsuoja dangoraižiai, žmonės ir pati miesto atmosfera. Po sterilaus kultūriško Vilniaus ir studentiško Bostono Niujorkas buvo tikras verdantis gyvenimo katilas.
Tai – miestas, kuriame aukščiausi pastatai, skurdas, kasdienė kova dėl karjeros aukštumų ir tiesiog dėl išlikimo žengia koja kojon.
– O kokios apskritai čia galioja taisyklės norinčiam įsitvirtinti ir savo pėdsaką palikti žmogui?
– Man atrodo, kad kiekvienam žmogui pasitvirtina skirtingi receptai. Mano nuomone, koks nors augimas ar sėkmė ateina tik tada, kai gyvenama autentiškai, pagal kiekvieno individualų vertybių suvokimą, fizines galimybes, gebėjimus ir realų jų suvokimą. Bet aš tikiu, kad tai veikia visur, tai nepriklauso nuo vietovės.
Niujorkas – miestas, kuriame reikia daug ir sunkiai dirbti. Ir jeigu tu esi iš tų, kuriems patinka daug dirbti, ir žinai, ką konkrečiai ten veiki, tai puiki vieta idėjoms įgyvendinti. Kokių nors taisyklių tikrai netaikyčiau, išskyrus tą, kad reikia dirbti nuoširdžiai, daug ir džiaugtis kasdieniu procesu.
– Šiandien koncertuojate su kvartetu ne tik JAV, bet ir Australijoje. Papasakokite, kaip dabar atrodo jūsų gyvenimas.
– Mano gyvenimas pulsuoja sezonais. Kiekvienas mėnuo skirtas kam nors naujam, ar tai būtų nauja kompozicija, performansas, dėstymas, ar kelionė.
Prieš pusmetį grįžau iš mėnesio trukmės turo Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje su trumpučiu sustojimu Havajuose.
Prieš porą mėnesių koncertavau Berlyne ir aplankiau mamą Ignalinoje. Šį mėnesį leidžiu Bostone dirbdama vokalo mokytoja vidurinės mokyklos vasaros programoje, o rugpjūčio pradžią praleisiu pranciškonų vienuolyne grodama kanklėmis.
Po vasaros kelionių sugrįšiu atgal į niujorkietišką ritmą, kur vėl bus reguliarūs koncertai džiazo klubuose, mokytojavimas ir nauji kūrybiniai projektai.
Be darbų ir projektų, taip pat stengiuosi neprarasti gyvenimo džiaugsmo – išbandyti skirtingų kultūrų restoranus, paragauti kokio nors naujo egzotinio kokteilio, eiti pašokti ar pagaminti vakarienę draugams.
Man patinka vakarėliai bei naktinis Niujorko gyvenimas.
– Kuo dar domitės, be muzikos? Kokie jūsų pomėgiai? Kas teikia laimės?
– Be muzikos, mėgstu piešti, kambaryje turiu molbertą su aliejiniais dažais. Taip pat aktyviai sportuoju, stengiuosi bėgioti kiekvieną rytą prie namų esančiame parke.
Daug skaitau, nes valandų valandas praleidžiu važinėdama metro. Stengiuosi neapleisti eilėraščių rašymo.
Žiūriu daug filmų, esu visiškai išprotėjusi Davido Lyncho naujojo „Tvin Pykso“ ir kitų režisierių: Alejandro Jodorowsky, Sergejaus Paradžanovo, Andrejaus Tarkovskio – kūrybos gerbėja.
Sunku tai pavadinti hobiais, nes visa tai vis tiek kaip nors susilieja su mano kūryba ir performansais.
– Ar visame tame karjeros kelyje, sulaukusi trisdešimties, jau spėjote susikurti ir asmeninę laimę?
– Tradiciniai asmeninės laimės modeliai manęs nevilioja. Man patinka laisvė, vyrai, moterys, kelionės ir egzotika. Stengiuosi džiazuoti ne tik scenoje, bet ir gyvenime.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Ar labai, jūsų akimis, ji keičiasi?
– Lietuva vis gražesnė kaskart, kai sugrįžtu. O sugrįžtu dažnai, kartais net tris kartus per metus. Norėčiau dar dažniau! Daug dalykų keičiasi, atsinaujina, tobulėja.
Taip pat smagu matyti, kaip Lietuvos periferija išgyvena renesansą, kuriame kultūra, verslas ir jaunoji karta kuria permainas.
– Kur įsivaizduojate savo ateitį ir kokios jos linkėtumėte sau?
– Norėčiau ateities, kur vyrautų pusiausvyra tarp gyvenimo tiek Vilniuje, tiek Niujorke. Norėčiau sugrįžti į Vilnių ilgesniam laikui, kad galėčiau dėstyti ir atsidėti rimtesniems kompoziciniams darbams, o Niujorke – atsidėti koncertams ir viešam gyvenimui.
Kaip ir kiekvienas žmogus, aš turiu tiek introvertišką, tiek ekstravertišką pusę. Vilniuje man puikiai sekasi susikaupti ir kurti muziką, o Niujorke – ją atlikti ir pristatyti pasauliui, tad tokios harmonijos sau ir linkėčiau.
