Dėl šeimos ji paaukojo muzikinę karjerą. Buvo supratinga ir kantri žmona – leido jam išliūdėti motinos netektį, nereikalaudama keisti sauskelnių ar naktimis sūpuoti verkiančio kūdikio, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Jis rūpinosi šeimos gerove – ant scenos plėšėsi dėl gardesnio kąsnio jai ir sūnui. Kai pagaliau atrado dvasios ramybę, tapo geriausiu savo vaiko draugu – tokiu, koks vaikystėje jam buvo mama.
Kažkurią dieną, bėgdami tarp privalomų pareigų ir nesibaigiančių darbų, jie pamatė, kad prasilenkia. Stabtelėjo ir suprato, kad nebesusikalba.
Tada ir atsirado tas sunkus sprendimas skirtis, bet kai pradėjo kalbėtis daugiau ir iš širdies, vėl viskas pasirodė paprasta. Kaip andainykštę vasarą, kai viešbučio kambaryje svetimame mieste iki aušros pasakodavosi istorijas, o vakarais šėldavo ant scenos.
Kai 2008 m. kovo 14 d. Vilniaus santuokų rūmuose amžiną meilę prisiekė „Blogų mergaičių“ narė Milisandra Kvaraciejūtė ir buvęs kelių policijos patrulis Algirdas Radzevičius, abu buvo Lietuvoje žinomi dainininkai. Milisandra šeštą mėnesį laukėsi, tad santuoką bažnyčioje ir sūnaus krikštynas šeima atidėjo trejiems metams.
Kai gimė Rokas, Milisandra ant scenos nebegrįžo, išskyrus vienkartinius pasirodymus. Dabar sūnui vienuolika, o jo mama – sėkmės lydima verslininkė, drabužiais prekiaujančios įmonės direktorė, nors viešumoje vis tiek dažniausiai pristatoma kaip buvusi dainininkė.
Nors Milisandra turi du bakalauro diplomus – tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete baigė sociologijos ir politologijos, o Mykolo Romerio universitete – teisės ir valdymo studijas, jais niekada nepasinaudojo.
„Svarsčiau, kad, neduok Dieve, balso neteksiu, tai bent turėsiu popierėlius, kurie man galėtų praversti, bet jų neprireikė. Nuo scenos, beje, irgi pasitraukiau ne dėl balso problemų“, – juokėsi versli moteris.
Verslininko pradą turėjo ir Algirdas, dar mokydamasis sovietinėje mokykloje subūręs jos bendruomenę ir suradęs rėmėjų statybų pertvarkoms.
„Nelaikau savęs versliu, – ginasi „Patrulių“ siela, – nes pinigai nuo manęs bėga. Nesu švaistūnas, bet nemoku apgaudinėti, kabinti makaronų, derėtis, esu nuolaidus. Pinigus gaunu už nuoširdų darbą scenoje, suteikdamas malonumą sau ir žmonėms, kurie eina į mūsų koncertus.
Kai buvau jaunesnis, reikėjo ir būsto, ir mašinos, tad skaičiuodavau kiekvieną centą. Dabar man svarbiausia pajusti malonumą savo darbe, gerbti žiūrovą, sceną, save patį. O kai savo darbą atlieki nuoširdžiai ir sąžiningai, pinigai patys ateina, ir būtent tiek, kiek jų reikia.“
„Patruliai“ jau įsisuko į koncertų maratoną ir su gyvo garso grupe važinėja per Lietuvą, tad Milisandrai dabar tenka laikyti visus namų kampus. Tačiau koncertai baigsis ir gyvenimas vėl grįš į įprastas vėžes.
Jų santykius nuspalvina staigmenos. Vien ko verta jos dovana jam 40-mečio proga, kai sodyboje Žemaitijoje užlipęs ant scenos dainuoti privačiame koncerte jis išvydo jį sveikinančius 87 artimus žmones! Net mikrofonas iš rankų iškrito.
Jų santykiuose pakanka romantikos – gėlių be progos, pasivaikščiojimų parke dviese, kelionių.
Atostogas su šeima Balyje, į kurias skris pavasarį, Radzevičiai suplanavo dar iki skyrybų ir planų nepakeitė.
„Niekas mūsų gyvenime apskritai per daug nepasikeitė“, – tvirtino Algirdas ir Milisandra, atvėrę „Stiliui“ savo asmeninio gyvenimo duris.
– Milisandra, esate pasakojusi, kad Algirdą pirmąsyk pamatėte gal 2007-aisiais, kai dar dirbdamas policininku jis sustabdė jūsų automobilį, o po to negalėjote pamiršti plačios šypsenos pareigūno. O kaip prasidėjo bendra jūsų istorija?
Milisandra: Tąsyk dar buvau apkūni, tad Algirdas manęs gal ir neatsimena. Jo grožio standartai buvo kitokie. (Juokiasi.) Po metų jau kitaip atrodžiau, o susipažinome biure pas Žilviną Žvagulį.
Algirdas: Mūsų muzikinė karjera prasidėjo panašiu metu, nors dar iki darbo policijoje, mokydamasis dvyliktoje klasėje, dirbau pas Žilviną varjetė „Lietuvos“ viešbutyje – įgarsindavau atlikėjus: Česlovą Gabalį, Ireną Starošaitę, amžinatilsį Alvydą Lukoševičių-Obuolį. Buvau garso režisierius, o dabar, matyt, būčiau vadinamas didžėjumi.
Iki ryto dirbdavau, o ryte eidavau į mokyklą.
Milisandra: Algirdas jau sukosi pramogų versle, kai Žilvinas paskelbė merginų grupės atranką ir man pasisekė.
Per tą atranką buvo baugu, nes salėje sėdėjo garsūs žmonės, kurie vertino, kaip kalbi, šoki ir dainuoji, bet labai tikėjau, kad man pasiseks.
Žinojau, kad „Zuzi“ bendrovei atstovauja ir Algirdas, – niekaip negalėjau pamiršti jo žavingos šypsenos ir humoro jausmo, kai mane sustabdė ir po to gražiai išsiskyrėme. Po kiek laiko pamačiau jį ant scenos su „Patruliais“ ir maniau, kad vis tiek susipažinsime.
Tai įvyko per Žilvino 41-ąjį gimtadienį. Buvo pirmoji „Blogų mergaičių“ repeticija ir nutarėme pasveikinti savo prodiuserį, tad nupirkome 41 rožę. Biuro duris atidarė Algirdas, ir rožės man vos neiškrito iš rankų.
Algirdas: Muzika ir scena tapo kertiniu mūsų santykių akmeniu. Prasidėjo bendri koncertiniai turai, juose ir mezgėsi mūsų draugystė.
„Zuzi“ globojo kelis kolektyvus ir tada labai išpopuliarėjo „Zuzi fiestos“ – vasarą važiuodavome per Lietuvą, koncertuodavome miestų stadionuose: Žilvinas, Irena, „Blogos mergaitės“, mes. Visur buvome drauge – koncertuose, viešbučiuose, vakarėliuose. Kalbėdavomės iki išnaktų. Tokie dalykai suartina žmones.
– Bet juk ir vienas, ir kitas turėjote gerbėjų.
Algirdas: Dirbant tokį darbą flirtas yra privalomas – jei neflirtuosi, būsi neįdomus. Jei nepažiūrėsi, nemirktelėsi.
– Milisandrai teko nulipti nuo scenos dėl nėštumo. Kaip į šią žinią reagavo Ž.Žvagulis, kuris neslėpė, kad netoleruoja tarnybinių romanų? Per jūsų vestuves Žilvinas net pasakojo, kad ilgai slėpėte savo santykius nuo jo.
Algirdas: Su Žilvinu pirmiausia buvome draugai. Buvo laikas, kai iš pradžių vienam, paskui kitam ta draugystė kliudė, bet visada labiau buvome draugai nei bendradarbiai.
Niekada neužmiršiu jo reakcijos, kai pasakiau, kad Milisandra laukiasi. Jis: „O!“ – nustebęs. Tada: „O!“ – džiugiai. Galiausiai: „O!“ – sutrikęs, nes tuoj pat skaitiklis įsijungė ir suskaičiavo, kiek jam tai kainuos. (Juokiasi.)
Juk į „Blogas mergaites“ buvo nemažai investuota – dainos, repeticijos, įrašai, drabužiai. Tai kainuoja.
Juolab kad Milisandra buvo išskirtinė. Taip sutapo, kad po jos išėjimo grupė netrukus subyrėjo.
Milisandra: Bet vis dėlto Žilvinas džiaugėsi dėl mūsų. Su Irena jie tapo mūsų piršliais tuokiantis ir Santuokų rūmuose, ir po trejų metų bažnyčioje.
Algirdas: Žilviną vis patraukdavau per dantį dėl draudimo megzti tarnybinius romanus.
„O kaip Starošaitė, gerbiamasis, tavo gyvenime atsirado?“ – klausdavau. Jis buvo profesionalus griežtas viršininkas, bet vis tiek pasikandžiodavome.
– Algirdai, atrodo, kad esate gimęs scenai, bet vis dėlto devynerius metus dirbote policininku.
– Man visada patiko pramogų pasaulis. Dar mokydamasis tuometėje 27-ojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje vesdavau diskotekas, kurios tapo rimtu miesto renginiu. Net atskirą įėjimą į mokyklą įrengėme: sumūrijome naujas sienas, įstatėme grotas, kad prašalaičiai po mokyklą nevaikščiotų, pastatėme spragėsių aparatą, įrengėme kavinę.
Buvome keturiolikos ar penkiolikos metų paaugliai, bet patys radome rėmėjų ir jie prisidėjo prie pertvarkų mokykloje.
Draugavau su Ž.Žvagulio pirmosios žmonos Regvitos dukterėčia ir ji mus supažindino. Kažkuriame vakarėlyje įsikalbėjome, ir Žilvinas pasiūlė man darbą.
Bet tėtis reikalavo, kad tapčiau policininku. Mano tėtis Algirdas Kazimieras Radzevičius atkūrė reprezentacinį Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestrą, buvo ilgametis jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.
Mama Onutė Radzevičienė buvo chorvedė. Baigiau muzikos mokyklą, dainavau chore ir grojau fortepijonu. Sesuo Rita šoko „Lietuvos“ ansamblyje, bet jau 30 metų gyvena Čikagoje. Tik sesuo Aušra ir brolis Vytautas nesusiję su muzika.
Paklusau tėčiui ir tapau policininku. Juo dirbdamas įgijau tokios patirties, kokios neįgysi jokiame universitete. Dirbant kelių patruliu įgytos pažintys man svarbios iki šiol.
Kai policijoje pradėjau kankintis, metus dirbau banke su nutrauktomis paskolų sutartimis, o tada Žilvinas pasakė: „Gal tu pagaliau eik ten, kur tau ir priklauso būti.“
Su kolega Milgedu, kuris dirbo kriminalinėje policijoje, dainuoti pradėjome dar būdami pareigūnai. Viskas neatrodė rimta – padainuodavome draugų baliuose festivaliuose, įrašėme dainą Ž.Žvagulio 40-mečiui.
Žilvinas buvo atsižegnojęs vadybininko pareigų, nes nenorėjo būti prodiuseris kaip garsieji broliai Bendžiai. „Patruliai“ tapo pirmasis Ž.Žvagulio imperijos produktas. Po kelių mėnesių atsirado „Blogos mergaitės“, paskui – „El Fuego“ ir taip toliau.
– Milisandra, o koks jūsų kelias į didžiąją sceną, ant kurios ne tiek ilgai ir stovėjote?
– Į sceną užlipau be pilvuko, nulipau jau su juo. Bet sūnus Rokas – didžiausias mano gyvenimo laimėjimas.
Visada buvau prie muzikos: dvylika metų dainavau „Liepaičių“ chore, vėliau lankiau privačias pamokas. Operos solistė Asta Krikščiūnaitė net siūlė dainuoti operą, bet šis stilius man ne prie širdies.
Dainuoti mokiausi ir pas Nijolę Maceikaitę, ir pas džiazo dainininkę Brigitą Bublytę, ir net pas Vladimirą Prudnikovą kelias pamokas turėjau. Visada ėjau scenos link.
– Nepaisant to, nuo jos nulipote labai greitai – kai tik gimė sūnus, ant jos ilgesniam laikui nebegrįžote.
– Sąmoningai pasinėriau į buitį. Gražiai susiremontavome savo butą. Tada pradėjome statytis namą, panirau į statybų reikalus. Drauge dirbau tėvų versle – iki šiol prekiaujame išskirtiniais drabužiais.
Tuo metu galvojau, kad tegul Algis šeimoje būna dainorėlis, o aš padainuosiu, kai labai norėsiu.
– Algirdai, ar klausėtės Milisandros buvusios grupės dainų? Žmona turi balsą?
– „Blogų mergaičių“ visas dainas atmintinai žinojau. Nori nenori jos turėjo man patikti, nes vasarą važiuodavome per stadionus, o rudenį per kultūros centrus, tad vis tas pačias girdėdavau. „Popsucha“ tokia... Bet mes ne ką geresnes dainuodavome. (Juokiasi.)
– Milisandra, ar esate Algirdo muzikos gerbėja?
– Žinoma. Visą laiką buvau. Kai tik išgirdau „Patrulių“ pirmąją dainą Ž.Žvagulio jubiliejiniame koncerte Palangoje, pagalvojau: „Tas policininkas buvo mane sustabdęs, dabar jau dainuoja.“
Labai norėjau su juo susipažinti pirmiausia dėl jo muzikos. Žaviuosi, su kokiu užsidegimu jis dirba, kiek idėjų turi.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
