Tik „Stiliui“: oficialiai išsiskyrę, bet kartu likę Radzevičiai: niekas į kairę nesuko

Tik iš šalies jų santykiai atrodo bekraštis aistrų vandenynas. Kai užveria namų duris, akis į akį susitinka du jautrūs žmonės. Kiekvienas su savo demonais, smaugiami neiškalbėtų žodžių, dirginami neparodytų jausmų. Dueto „Patruliai“ senbuvis Algirdas Radzevičius (42 m.) ir Milisandra Kvaraciejūtė-Radzevičienė (37 m.) pasirašė skyrybų dokumentus, bet neišdraskė šeimos lizdo: jie ir toliau kuria bendrą gyvenimą, kurio ašis yra vienturtis sūnus Rokas.

 Radzevičiai oficialiai išsiskyrė, bet liko kartu.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Radzevičiai oficialiai išsiskyrė, bet liko kartu.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
 Milisandra ir Algirdas.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
Radzevičių šeimyna.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
M.Kvaraciejūtė-Radzevičienė.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
M.Kvaraciejūtė-Radzevičienė.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
A.Radzevičius.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
A.Radzevičius.<br>Kristina Aleksynaitė Photography nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Lrytas.lt

Feb 6, 2020, 6:47 PM, atnaujinta Feb 7, 2020, 6:16 AM

Dėl šeimos ji paaukojo muzikinę karjerą. Buvo supratinga ir kantri žmona – leido jam išliūdėti motinos netektį, nereikalaudama keisti sauskelnių ar naktimis sūpuoti verkiančio kūdikio.

Jis rūpinosi šeimos gerove – ant scenos plėšėsi dėl gardesnio kąsnio jai ir sūnui. Kai pagaliau atrado dvasios ramybę, tapo geriausiu savo vaiko draugu – tokiu, koks vaikystėje jam buvo mama.

Kažkurią dieną, bėgdami tarp privalomų pareigų ir nesibaigiančių darbų, jie pamatė, kad prasilenkia. Stabtelėjo ir suprato, kad nebesusikalba.

Tada ir atsirado tas sunkus sprendimas skirtis, bet kai pradėjo kalbėtis daugiau ir iš širdies, vėl viskas pasirodė paprasta. Kaip andainykštę vasarą, kai viešbučio kambaryje svetimame mieste iki aušros pasakodavosi istorijas, o vakarais šėldavo ant scenos.

Kai 2008 m. kovo 14 d. Vilniaus santuokų rūmuose amžiną meilę prisiekė „Blogų mergaičių“ narė Milisandra Kvaraciejūtė ir buvęs kelių policijos patrulis Algirdas Radzevičius, abu buvo Lietuvoje žinomi dainininkai. Milisandra šeštą mėnesį laukėsi, tad santuoką bažnyčioje ir sūnaus krikštynas šeima atidėjo trejiems metams.

Kai gimė Rokas, Milisandra ant scenos nebegrįžo, išskyrus vienkartinius pasirodymus. Dabar sūnui vienuolika, o jo mama – sėkmės lydima verslininkė, drabužiais prekiaujančios įmonės direktorė, nors viešumoje vis tiek dažniausiai pristatoma kaip buvusi dainininkė.

Nors Milisandra turi du bakalauro diplomus – tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete baigė sociologijos ir politologijos, o Mykolo Romerio universitete – teisės ir valdymo studijas, jais niekada nepasinaudojo.

„Svarsčiau, kad, neduok Dieve, balso neteksiu, tai bent turėsiu popierėlius, kurie man galėtų praversti, bet jų neprireikė. Nuo scenos, beje, irgi pasitraukiau ne dėl balso problemų“, – juokėsi versli moteris.

Verslininko pradą turėjo ir Algirdas, dar mokydamasis sovietinėje mokykloje subūręs jos bendruomenę ir suradęs rėmėjų statybų pertvarkoms.

„Nelaikau savęs versliu, – ginasi „Patrulių“ siela, – nes pinigai nuo manęs bėga. Nesu švaistūnas, bet nemoku apgaudinėti, kabinti makaronų, derėtis, esu nuolaidus. Pinigus gaunu už nuoširdų darbą scenoje, suteikdamas malonumą sau ir žmonėms, kurie eina į mūsų koncertus.

Kai buvau jaunesnis, reikėjo ir būsto, ir mašinos, tad skaičiuodavau kiekvieną centą. Dabar man svarbiausia pajusti malonumą savo darbe, gerbti žiūrovą, sceną, save patį. O kai savo darbą atlieki nuoširdžiai ir sąžiningai, pinigai patys ateina, ir būtent tiek, kiek jų reikia.“

„Patruliai“ jau įsisuko į koncertų maratoną ir su gyvo garso grupe važinėja per Lietuvą, tad Milisandrai dabar tenka laikyti visus namų kampus. Tačiau koncertai baigsis ir gyvenimas vėl grįš į įprastas vėžes.

Jų santykius nuspalvina staigmenos. Vien ko verta jos dovana jam 40-mečio proga, kai sodyboje Žemaitijoje užlipęs ant scenos dainuoti privačiame koncerte jis išvydo jį sveikinančius 87 artimus žmones! Net mikrofonas iš rankų iškrito.

Jų santykiuose pakanka romantikos – gėlių be progos, pasivaikščiojimų parke dviese, kelionių.

Atostogas su šeima Balyje, į kurias skris pavasarį, Radzevičiai suplanavo dar iki skyrybų ir planų nepakeitė.

„Niekas mūsų gyvenime apskritai per daug nepasikeitė“, – tvirtino Algirdas ir Milisandra, atvėrę „Stiliui“ savo asmeninio gyvenimo duris.

– Milisandra, esate pasakojusi, kad Algirdą pirmąsyk pamatėte gal 2007-aisiais, kai dar dirbdamas policininku jis sustabdė jūsų automobilį, o po to negalėjote pamiršti plačios šypsenos pareigūno. O kaip prasidėjo bendra jūsų istorija?

Milisandra: Tąsyk dar buvau apkūni, tad Algirdas manęs gal ir neatsimena. Jo grožio standartai buvo kitokie. (Juokiasi.) Po metų jau kitaip atrodžiau, o susipažinome biure pas Žilviną Žvagulį.

Algirdas: Mūsų muzikinė karjera prasidėjo panašiu metu, nors dar iki darbo policijoje, mokydamasis dvyliktoje klasėje, dirbau pas Žilviną varjetė „Lietuvos“ viešbutyje – įgarsindavau atlikėjus: Česlovą Gabalį, Ireną Starošaitę, amžinatilsį Alvydą Lukoševičių-Obuolį. Buvau garso režisierius, o dabar, matyt, būčiau vadinamas didžėjumi.

Iki ryto dirbdavau, o ryte eidavau į mokyklą.

Milisandra: Algirdas jau sukosi pramogų versle, kai Žilvinas paskelbė merginų grupės atranką ir man pasisekė.

Per tą atranką buvo baugu, nes salėje sėdėjo garsūs žmonės, kurie vertino, kaip kalbi, šoki ir dainuoji, bet labai tikėjau, kad man pasiseks.

Žinojau, kad „Zuzi“ bendrovei atstovauja ir Algirdas, – niekaip negalėjau pamiršti jo žavingos šypsenos ir humoro jausmo, kai mane sustabdė ir po to gražiai išsiskyrėme. Po kiek laiko pamačiau jį ant scenos su „Patruliais“ ir maniau, kad vis tiek susipažinsime.

Tai įvyko per Žilvino 41-ąjį gimtadienį. Buvo pirmoji „Blogų mergaičių“ repeticija ir nutarėme pasveikinti savo prodiuserį, tad nupirkome 41 rožę. Biuro duris atidarė Algirdas, ir rožės man vos neiškrito iš rankų.

Algirdas: Muzika ir scena tapo kertiniu mūsų santykių akmeniu. Prasidėjo bendri koncertiniai turai, juose ir mezgėsi mūsų draugystė.

„Zuzi“ globojo kelis kolektyvus ir tada labai išpopuliarėjo „Zuzi fiestos“ – vasarą važiuodavome per Lietuvą, koncertuodavome miestų stadionuose: Žilvinas, Irena, „Blogos mergaitės“, mes. Visur buvome drauge – koncertuose, viešbučiuose, vakarėliuose. Kalbėdavomės iki išnaktų. Tokie dalykai suartina žmones.

– Bet juk ir vienas, ir kitas turėjote gerbėjų.

Algirdas: Dirbant tokį darbą flirtas yra privalomas – jei neflirtuosi, būsi neįdomus. Jei nepažiūrėsi, nemirktelėsi.

– Milisandrai teko nulipti nuo scenos dėl nėštumo. Kaip į šią žinią reagavo Ž.Žvagulis, kuris neslėpė, kad netoleruoja tarnybinių romanų? Per jūsų vestuves Žilvinas net pasakojo, kad ilgai slėpėte savo santykius nuo jo.

Algirdas: Su Žilvinu pirmiausia buvome draugai. Buvo laikas, kai iš pradžių vienam, paskui kitam ta draugystė kliudė, bet visada labiau buvome draugai nei bendradarbiai.

Niekada neužmiršiu jo reakcijos, kai pasakiau, kad Milisandra laukiasi. Jis: „O!“ – nustebęs. Tada: „O!“ – džiugiai. Galiausiai: „O!“ – sutrikęs, nes tuoj pat skaitiklis įsijungė ir suskaičiavo, kiek jam tai kainuos. (Juokiasi.)

Juk į „Blogas mergaites“ buvo nemažai investuota – dainos, repeticijos, įrašai, drabužiai. Tai kainuoja.

Juolab kad Milisandra buvo išskirtinė. Taip sutapo, kad po jos išėjimo grupė netrukus subyrėjo.

Milisandra: Bet vis dėlto Žilvinas džiaugėsi dėl mūsų. Su Irena jie tapo mūsų piršliais tuokiantis ir Santuokų rūmuose, ir po trejų metų bažnyčioje.

Algirdas: Žilviną vis patraukdavau per dantį dėl draudimo megzti tarnybinius romanus.

„O kaip Starošaitė, gerbiamasis, tavo gyvenime atsirado?“ – klausdavau. Jis buvo profesionalus griežtas viršininkas, bet vis tiek pasikandžiodavome.

– Algirdai, atrodo, kad esate gimęs scenai, bet vis dėlto devynerius metus dirbote policininku.

– Man visada patiko pramogų pasaulis. Dar mokydamasis tuometėje 27-ojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje vesdavau diskotekas, kurios tapo rimtu miesto renginiu. Net atskirą įėjimą į mokyklą įrengėme: sumūrijome naujas sienas, įstatėme grotas, kad prašalaičiai po mokyklą nevaikščiotų, pastatėme spragėsių aparatą, įrengėme kavinę.

Buvome keturiolikos ar penkiolikos metų paaugliai, bet patys radome rėmėjų ir jie prisidėjo prie pertvarkų mokykloje.

Draugavau su Ž.Žvagulio pirmosios žmonos Regvitos dukterėčia ir ji mus supažindino. Kažkuriame vakarėlyje įsikalbėjome, ir Žilvinas pasiūlė man darbą.

Bet tėtis reikalavo, kad tapčiau policininku. Mano tėtis Algirdas Kazimieras Radzevičius atkūrė reprezentacinį Vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestrą, buvo ilgametis jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Mama Onutė Radzevičienė buvo chorvedė. Baigiau muzikos mokyklą, dainavau chore ir grojau fortepijonu. Sesuo Rita šoko „Lietuvos“ ansamblyje, bet jau 30 metų gyvena Čikagoje. Tik sesuo Aušra ir brolis Vytautas nesusiję su muzika.

Paklusau tėčiui ir tapau policininku. Juo dirbdamas įgijau tokios patirties, kokios neįgysi jokiame universitete. Dirbant kelių patruliu įgytos pažintys man svarbios iki šiol.

Kai policijoje pradėjau kankintis, metus dirbau banke su nutrauktomis paskolų sutartimis, o tada Žilvinas pasakė: „Gal tu pagaliau eik ten, kur tau ir priklauso būti.“

Su kolega Milgedu, kuris dirbo kriminalinėje policijoje, dainuoti pradėjome dar būdami pareigūnai. Viskas neatrodė rimta – padainuodavome draugų baliuose festivaliuose, įrašėme dainą Ž.Žvagulio 40-mečiui.

Žilvinas buvo atsižegnojęs vadybininko pareigų, nes nenorėjo būti prodiuseris kaip garsieji broliai Bendžiai. „Patruliai“ tapo pirmasis Ž.Žvagulio imperijos produktas. Po kelių mėnesių atsirado „Blogos mergaitės“, paskui – „El Fuego“ ir taip toliau.

– Milisandra, o koks jūsų kelias į didžiąją sceną, ant kurios ne tiek ilgai ir stovėjote?

– Į sceną užlipau be pilvuko, nulipau jau su juo. Bet sūnus Rokas – didžiausias mano gyvenimo laimėjimas.

Visada buvau prie muzikos: dvylika metų dainavau „Liepaičių“ chore, vėliau lankiau privačias pamokas. Operos solistė Asta Krikščiūnaitė net siūlė dainuoti operą, bet šis stilius man ne prie širdies.

Dainuoti mokiausi ir pas Nijolę Maceikaitę, ir pas džiazo dainininkę Brigitą Bublytę, ir net pas Vladimirą Prudnikovą kelias pamokas turėjau. Visada ėjau scenos link.

– Nepaisant to, nuo jos nulipote labai greitai – kai tik gimė sūnus, ant jos ilgesniam laikui nebegrįžote.

– Sąmoningai pasinėriau į buitį. Gražiai susiremontavome savo butą. Tada pradėjome statytis namą, panirau į statybų reikalus. Drauge dirbau tėvų versle – iki šiol prekiaujame išskirtiniais drabužiais.

Tuo metu galvojau, kad tegul Algis šeimoje būna dainorėlis, o aš padainuosiu, kai labai norėsiu.

– Algirdai, ar klausėtės Milisandros buvusios grupės dainų? Žmona turi balsą?

– „Blogų mergaičių“ visas dainas atmintinai žinojau. Nori nenori jos turėjo man patikti, nes vasarą važiuodavome per stadionus, o rudenį per kultūros centrus, tad vis tas pačias girdėdavau. „Popsucha“ tokia... Bet mes ne ką geresnes dainuodavome. (Juokiasi.)

– Milisandra, ar esate Algirdo muzikos gerbėja?

– Žinoma. Visą laiką buvau. Kai tik išgirdau „Patrulių“ pirmąją dainą Ž.Žvagulio jubiliejiniame koncerte Palangoje, pagalvojau: „Tas policininkas buvo mane sustabdęs, dabar jau dainuoja.“

Labai norėjau su juo susipažinti pirmiausia dėl jo muzikos. Žaviuosi, su kokiu užsidegimu jis dirba, kiek idėjų turi.

– Algirdai, koncertuoti išskubėjote net savo civilinių vestuvių vakarą.

Algirdas: Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Mano geriausias gyvenimo draugas – mama – gulėjo mirties patale. Ji dešimt metų sunkiai sirgo ir prabėgus mėnesiui po mūsų vestuvių ją palaidojome.

Milisandra laukėsi. Gal būtume neskubėję tuoktis, bet labai norėjome, kad mama spėtų mus palaiminti ir pamatyti mus santuokoje. Po vestuvių ji greitai užgeso, nors sirgo ilgai – kartais susimąstau, kad mama nurimo, kai pamatė, kad sukūriau šeimą, kad dabar turėsiu į ką atsiremti, tad pasidavė.

Tas koncertas buvo seniai suplanuotas. Susituokę Santuokų rūmuose, nekėlėme didelės puotos – žinojome, kad po kelerių metų krikštysime vaiką, kad tada tuoksimės ir prieš Dievą, tada ir švęsime. Vėliau taip ir padarėme.

Paliudyti civilinės santuokos tąsyk susirinko artimiausi šeimos nariai, draugai. Papietavome ir turėjau išvykti koncertuoti, nes tos dienos mes labai nesureikšminome.

Milisandra: Tikrai nepykau ant Algio. Pati tuos kelius nuėjusi viską puikiai supratau. Darbas yra darbas.

Algirdas: Vėliau buvo baisiau. Nežinojome, kada mama išeis, koncertų buvo daug – vienas, antras, trečias.

Po mamos laidotuvių kitą dieną turėjau lipti ant scenos. Jau tą pačią dieną turėjau dainuoti, bet Irena (Starošaitė) mane pridengė.

Nebuvo kaip atsitraukti, nes koncertai suplanuoti, reikėjo toliau gyventi, dirbti, šeimą išlaikyti, nors buvo labai sunku.

Milisandra: Tie metai abiem įsirėžė į atmintį. Labai norėjau susigrąžinti Algį, nors ir nelindau į jo dūšią. Mamos mirtis jam buvo nepakeliama, jis sunkiai suvokė, kas įvyko, – mintimis buvo su ja.

– Vienu metu buvote ir scenos pora, kai 2012 m. dalyvavote LNK muzikiniame šou „Žvaigždžių duetai“. Kuris buvote šio dueto variklis?

Algirdas: Scena toks dalykas, kad jos paragavęs nebegali sustoti. Žmona labai norėjo būti scenoje: buvo jauna, graži, kaip ir dabar.

Ir staiga nėštumas sudaužė visas tas svajones. Meilė nugalėjo, bet noras būti scenoje nedingo.

Kai gimė Rokas, abu supratome, kad nebebus taip, kaip anksčiau, Milisandra nebegalės vien tik dainuoti, nes vaikui reikia dėmesio.

Pramogų pasaulyje didžiulė konkurencija, tad bus sunku plėšytis tarp scenos ir šeimos. Apsvarstėme, kad bent jau Milisandra geriau gyvens iš kitos veiklos nei muzika.

Bet jaučiau, kad esu įsipareigojęs kartkartėmis grąžinti Milisandrai skolą dėl to, jog būtent ji buvo priversta palikti sceną. Tie „Žvaigždžių duetai“ buvo tiesiog smagus žaidimas – neturėjome vilčių juos laimėti, juolab kad varžovai buvo itin stiprūs. Abiem tai buvo pramoga, bet mūsų programa labiau rūpinausi aš.

Milisandra: Man visada glostydavo širdį, kai drauge pasirodydavome scenoje. Pavyzdžiui, kai per Nidos festivalį perdainavome „B’Avarijos“ dainą „Prie švyturio ugnies“.

– Tai gal vertėtų pagalvoti apie šeimos duetą?

Algirdas: Šį klausimą dažnai užduoda draugai ir artimieji. Ne kartą apie tai kalbėjomės ir nesakome „ne“.

Bet jau 15 metų sukuosi pramogų versle ir esu įsitikinęs, kad tokie dalykai turi natūraliai susidėlioti. Ne visada sutampa mūsų nuomonės, ką norėtume dainuoti, tad, man atrodo, dabar toks duetas atrodytų dirbtinis.

Pramogų versle turi nuolat stebinti, būti išskirtinis. Kol neradau idėjos, kaip galėtume būti išskirtiniai, nematau prasmės ką nors daryti dėl to, kad reikia. O man idėjos šauna spontaniškai. Jei esu priverstas matematiškai skaičiuoti, kaip čia sukurti ką nors tokio, nieko neišeina.

Kai kils dėmesio verta idėja, mes tikrai tai padarysime. Juk nebūtina įrašyti viso albumo – užtenka ir vienos dainos. Juolab kad kiekvienas dirbame savo darbus ir nesame priversti galvoti apie projektus, kurie padėtų pragyventi.

– O kuris šeimoje griežiate pirmuoju smuiku?

Algirdas: Akcijas pasidalijome per pusę. Jei kartais kuriam nors tos vienos akcijos pritrūksta, kad žodis būtų paskutinis, skraido žiežirbos. Bet šiaip kiekvienas žinome savo pareigas.

Milisandra: Vienas vienoje srityje stipresnis, kitas – kitoje. Po lygiai viskas.

Algirdas: Kiekvienas turime savo nuomonę, išklausome vienas kito, apsvarstome ir aš nusprendžiu. (Juokiasi.)

– Algirdai, persirengęs Kalėdų Seneliu Milisandros rankos paprašėte per Kūčias, gruodžio 24-ąją. Mėgstate stebinti?

– Tai buvo pirmos ir paskutinės dviejų šeimų bendros Kūčios. Jos buvo paskutinės mano mamai, tad labai įsimintinos.

– Mama laimino jūsų santykius su Milisandra?

Algirdas: Manau, ji buvo labai laiminga, kad pagaliau radau žmogų, kad neliksiu vienas. Man buvo trisdešimt ir mama labai išgyveno, kad aš vis dar vienas, jai buvo neramu, kaip gyvensiu toliau.

Mama laikėsi dešimt metų – liga atsitraukdavo, paskui vėl grįždavo. Kai perdavė mane kaip estafetės lazdelę Milisandrai, jai palengvėjo. Vasarį ji atgulė ir nebesikėlė.

Milisandra: Iki šiol jaučiu išėjusių Algirdo artimųjų paramą. Svečių kambaryje mūsų namuose porą lentynų skyriau Algio mamai ir tėčiui. Tose lentynose – jiems brangūs daiktai: knygos, papuošalai, apdovanojimai.

Kai būna sunku, stabteliu prie tų lentynų ir pasikalbu su Algio mama ir tėčiu, paprašau jėgų ir jos grįžta. Staiga žiūri – tas pradėjo sektis, anas. Lyg kokia ranka mane vestų gražiais keliais, lyg energijos kas suteiktų. Algio mama ir tėtis buvo stiprūs žmonės, o aš jaučiu stiprų ryšį su jais.

Tos Kūčios buvo tikrai išskirtinės. Algelis visus artimuosius apėjo, visiems dovanų davė. O tada priklaupė ir pasakė: „Kalėdų Senelio kelionė baigėsi, prasideda Algelio kelionė.“ Išsitraukė iš vilnonės kojinės dėžutę su žiedeliu ir pasipiršo.

Tėvai, broliai net apsiverkė. O kaip gražiai jis mano tėvų atsiklausė, ar išleistų mane už jo! Šiais laikais tai atrodo net nemadinga.

– Kaip jūsų santykius keitė sūnus Rokas, dėl kurio Milisandra buvo priversta nutraukti neseniai prasidėjusią dainininkės karjerą?

Milisandra: Rokas buvo lauktas netyčiukas. Mane kaip žmogų, kaip moterį motinystė taip paveikė ir taip pakeitė, kad net nekilo klausimų, rinktis karjerą ar vaiką. Vaikas man iškart tapo svarbiausias.

Algirdas: Rokas gimė labai sudėtingu laikotarpiu – vienas brangus žmogus išėjo, kitas atėjo. Mamos mirtį ir sūnaus gimimą skyrė vos pora mėnesių.

Tėvystės pradžia buvo visiškai Milisandros. Pirmus metus aš net nesupratau, kad turiu sūnų. Labai ilgai nepaleidau mamos: buvau tarsi transo būsenos, apskritai mažai ką suvokiau.

Milisandra: Per vienus metus įvyko daug reikšmingų dalykų – mūsų vestuvės, mamos išėjimas, vaiko gimimas.

Algirdas: O Milisandra kažkaip susitelkė. Ji viską suprato ir labai mane palaikė.

Milisandra: Mano nėštumas nebuvo lengvas, bet mačiau Algį ir jo mamytę. Supratau, jog privalau būti stipri, kad tik jiems būtų lengviau.

Algirdas: Stebint iš šalies atrodė, kad Milisandra sukurta motinystei, kad ji visą gyvenimą mokėsi būti mama. Tie pirmieji metai man buvo kažkoks kosmosas. O paskui kažkuriuo momentu viskas tarsi susidėliojo į vietas: supratau, kad mamos nebeturiu, bet turiu sūnų ir reikia toliau gyventi.

Kaip tik įsikėlėme į savo butą ir suvokiau, kad dabar patys esame atsakingi už save. Iki santuokos gyvenau su mama ir jaunesniuoju broliu.

Po vestuvių kurį laiką glaudėmės dideliame Milisandros tėvų bute. Žmona pradėjo dirbti su tėvais – prekiauti išskirtiniais drabužiais, ėmė dažniau su mama skraidyti į užsienį.

Draugai aiškino, kad su sūnumi daugiau bendrauti pradėsime tik tada, kai jis ūgtelės ir taps sąmoningas, bet išėjo taip, kad vairą iš Milisandros staiga perėmiau, kai Rokui buvo maždaug treji.

Darbas leido daugiau laiko leisti su juo. Nors Rokas ėjo į darželį, drauge eidavome pasivaikščioti, susigalvodavome kitų pramogų. Kai Milisandra buvo išvykusi darbo reikalais, atsisakėme ir sauskelnių, ir čiulptuko. Grįžusi mama negalėjo tuo patikėti.

Su Roku tapome labai artimi – nuo ketverių metų jis jau keliaudavo su manimi po Lietuvą į turus. Vasarą apskritai tapdavo mano šturmanu ir taip yra iki šiol. Neverčiu jo drauge važiuoti, klausiu, gal nori pabūti su draugais, bet jis pats veržiasi vykti su manimi.

– Skyrėtės, vėl taikėtės, o, pasirodo, vis dėlto oficialiai išsiskyrėte, nors ir likote drauge. Sutikite, kad muilo operų scenarijus tikrai būna prastesnis.

Algirdas: Taip, mūsų santykiai – visiška muilo opera. Bet čia nėra jokio stebuklo. Tai kasdien vyksta tarp šimtų porų. Tik viešumo kaina yra tokia, kad būtent mūsų santykius visi aptarinėja.

Labai sudėtinga kalbėti apie skyrybų priežastis. Būtų paprasta pasakyti, kad Milisandra arba Algis nuėjo į kairę.

– Ar nuėjo?

Algirdas: Deja, ne. (Juokiasi.) Viskas buvo gal net sudėtingiau, bet apie tai nekalbame ir niekada nekalbėsime. Tai yra tik tarp mūsų. Kai negali paaiškinti situacijos, tada ir prasideda: čia gal taip reikėjo, čia gal dėl pinigų...

– O ne dėl pinigų?

Algirdas: Tikrai ne. Nei mes, nei kiti mūsų profesijos žmonės nenorime viešai narplioti asmeninio gyvenimo. Tuo momentu taip reikėjo, tad priėmėme tokį sprendimą.

Kadangi dėl visko gražiai sutarėme, nebuvo jokių barnių ir pykčių, iškart pasirašėme susitarimą, kuris leido nedalyvauti teisme, ir uždarame posėdyje greitai buvo priimtas sprendimas. Bet mūsų reikalai susitvarkė – pasikalbėjome ir toliau drauge gyvename. Tikėjau, kad taip ir bus, kad galiausiai susitaikysime.

– Algirdai, kurios Milisandros savybės jus labiausiai žavi?

– Santuoka yra nuolatinis tobulėjimas. Tikiu, kad net skyrybos buvo žingsnis tobulumo link. Ateina metas, kai žmonės nebeturi vienas kito keisti, tiesiog turi prisiderinti vienas prie kito.

Milisandra mane supranta iš pusės žodžio. Kartais net žodžio nereikia ir ji jau žino, ką pasakysiu. Ji labai rūpestinga. Labai mylinti. Ji skleidžia labai gerą energiją. Visi turime kampų, kurie nenusigludins gal ir visą gyvenimą, bet visada jaučiu jos rūpinimąsi, begalinę meilę.

– O ar Milisandra moka gaminti?

– Žinoma. Gamina ji labai skaniai.

– O jūs, Milisandra, dėl ko labiausiai garbinate savo žmogų?

– Už Algirdo jaučiuosi kaip už tvirto mūro. Nebijau rytdienos, nes turiu puikų vyrą, su kuriuo ramu ir saugu. Argi reikia ko nors daugiau?

– Tad gal visas tas skyrybų detektyvas tik dėl to, kad ieškote geros progos iškelti didelį balių?

Algirdas: Balius... Ne, baliaus gal nebus. O gal jis bus, kai švęsime bažnytinės santuokos ir Roko krikštynų dešimtmetį.

Milisandra: Tik metai iki to liko...

Algirdas: ...o, vaikyti, kaip greitai bėga laikas. Tai gal ta proga nubėgsime prieš bažnyčią ir į civilinės metrikacijos biurą...

Milisandra: ...su džinsiukais ir kedukais.

Algirdas: Manau, kad popieriai nieko nereiškia. Mūsų gyvenime niekas nepasikeitė – turime bendrus namus, vaiką ir pavardės liko tos pačios.

Nors gal ir gerai sakote: vieną dieną, kai pritrūksime fantazijos švęsti be progos, susituoksime dar kartą ir surengsime šventę sau ir draugams.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.