Net į „Žalgirio“ arenoje vykusią fiestą patirti savo triumfo akimirkos ji neatvyko, nes tuo metu mėgavosi Filipinų saule. Justė Arlauskaitė-Jazzu (31 m.) tiesiog nebemėgsta taisyklių, nes nori gyventi, muzikuoti, mylėti ir elgtis tik taip, kaip jai liepia širdis.
Vieną šeštadienio vakarą įsitaisome Justės restorane Anykščiuose. Vien jo pavadinimas „Basi Basi“ sufleruoja šios vietos „neformatą“: įstabūs vaizdai, atsiveriantys pro didžiulius langus, įmantrus meniu, kampe stovi pianinas, salėse per du aukštus – keletas nedidelių staliukų, o kampe įrengta jauki laundžo zona.
Tiesa, joje dažniausiai įsitaiso Jazzu svečiai. Po salę rūpindamasi klientais sukiojasi ne tik pati dainininkė, jos sužadėtinis Donatas Ivanauskas, bet ir mama Auksė. Lankytojų – sausakimša, akivaizdu – restoranas mėgstamas ne tik vietinių, bet ir svečių iš didžiųjų miestų. O gal juos čia tiesiog atviliojo noras iš arti pamatyti lietuviškąją muzikos dievaitę?
Pokalbiui Justė neturi daug laiko, aplink – didžiulis šurmulys, todėl prisėdame per žingsnį nuo atviros virtuvės. Dainininkė viena akimi vis stebi prie viryklės besisukantį šefą ir jo komandą. Tokia jau ji – beprotiškai reikli visiems, bet pirmiausia – sau.
– Važiavau į mūsų susitikimą ir keiksnojau tolimą kelią nuo sostinės iki Anykščių. Vis kirbėjo paklausti, koks gi velnias tave tempė į tą galerą? Bet dabar, pabuvęs čia gerą valandą, imu suprasti, kad šio miesto ritmas galėtų suvilioti ne vieną, pervargusį nuo sostinės šurmulio. Taip nutiko ir tau?
– O Dieve, faktiškai taip... Nors dabar, kai švenčiame šios vietos metų gimtadienį, suprantu, kad ramybės čia nebuvo ir nebus niekada. (Juokiasi.). Nieko nežinojau apie restoranų verslą, tad basa, atvira širdimi, naivi atėjau į šią vietą ant upės kranto ir metus mokiausi.
Pamokų gavau visokių.
– Kodėl Anykščiai?
– Nes tai mano vyro Donato gimtinė. Be to, čia labai gera. Su šiuo miestu susiję ir daugiau planų.
– Žinau, kad girdėjai nemažai komentarų, kam tau viso to reikia?
– Katleris, nors ir geras mano bičiulis, bet jam su kebabine nepaėjo korta – kartais gyvenime taip būna, ir aš pati nežinau, kas bus rytoj. Labai mokausi gyventi čia ir dabar, todėl nieko negaliu prognozuoti. Miai su restoranu nepasisekė dėl kitokių priežasčių, bet ji man niekada nebuvo pavyzdys. Ir aš nesidairau į blogus pavyzdžius...
Manau, kad savo istoriją reikia išgyventi ir nesiremti blogais pavyzdžiais. Jeigu išgyvensiu kokią nors sėkmę ar nesėkmę, tai bus mano. Suprantu, kad sėkmę švęsti lengviau, ir tada visi priima tai kaip tavo sėkmę ir visų sėkmę, o kai tai nesėkmė, tada tai tampa tavo vieno nesėkme. Stengiuosi apie tai negalvoti. Stengiuosi daryti taip, kaip jaučiu, kaip įsivaizduoju, toliau išlikti savimi šitoje beprotystėje, o kas bus, tas bus.
– Į komentarus, kad ilgai maitinimo versle neišsilaikysi, nekreipi dėmesio?
– Komentarų bus visada, bet labai daug jų šįkart buvo kaip pirštu į akį. Tie, kurie sakė: „Durne tu durne, ką tu čia susigalvojai“, buvo teisūs, nes aš per metus pamiršau, kad esu dainininkė. Per metus pražilau, ne dėl to plaukus nusikirpau. Teko ir dėl balso rimtų problemų turėti, nes ši veikla yra atviras, grynas nervas.
– Skamba taip, tarsi gailėtumeisi įsivėlusi į šią avantiūrą.
– Aš absoliučiai nesigailiu. Ir nieko gyvenime, ko pridariau, o pridariau, patikėk manim, tiek visko daug... Nesigailiu dėl restorano, nes jam gerai sekasi, branduolys atsiradęs, pagaliau galima ne tik egzistuoti ir mokytis, pagaliau galima kurti, tobulėti, galvoti apie ateitį.
Jokiu būdu nesigailiu, tiesiog sakau, kad turėti nuosavą verslą sunku. Visiems atrodo, kad viskas, ką darau, man lengvai išeina.
Jie neįsivaizduoja, kaip sunkiai man tai išeina ir kiek kainuoja jėgų, laiko, nervų ir po to daktarų, lašelinių, skausmo, kartais ir vienatvės.
To niekas nemato. Tai sunku, bet kai sekmadienio vakarą uždarome restoraną, kai visi susėdame ir atsidarome vyno arba arbatos išsiverdame, galvojame, kokį grožį mes čia kuriame. Tai kaip aš galiu dėl to gailėtis?
– Bet tau tik 31-eri. Ar neatrodo, kad šiek tiek skubi? Gyvenk, keliauk, mėgaukis, o vėliau, išsilaksčiusi ir išragavusi gyvenimą, imkis kokio tik nori verslo.
– Esu spontaniška, be to, nemanau, kad 31 metai yra mažai, – išgyvenau lūžį dėl savo amžiaus. Niekada nesuvokiau savo biologinio amžiaus, suvokiau save scenoje. Ir man buvo sunku susitaikyti, kad man tuoj 30 metų, atrodė, jog tiek daug. Bet tas lūžis įvyko, ir per tą virsmą patyriau didžiausią lūžį tiek savo karjeroje, tiek galvoje, tiek svajonėse.
Tad dabar svarstau, kad tas grožis prasidėjo ir aš jį pradėjau suvokti. O dėl skubėjimo – visada buvau spontaniška, vis dar mokausi gyventi čia ir dabar, tai yra didžiulis menas, nes aš tokia: „O kas bus toliau, o kas bus rytoj?“ Nežinau, ar būsiu po 5 metų, nežinau, ar būsiu rytoj. Todėl man atrodo, kad svajones reikia pildyti čia ir dabar.
– Tu visai teisingai šneki apie ateitį, bet ar sugebi atsigręžti į praeitį ir iš jos pasimokyti?
– Aš – tas žmogus, kuris labai mėgsta gyventi praeitimi, ir tai yra mano yda. Labai save ėdu ir visada labai išgyvenu. Dabar padedama profesionalų bandau tai susitvarkyti, nes man pačiai sunku. Nuolat dėl visko save kaltinu, nors nereikėtų.
Tas sunkus susitaikymas su savimi man pačiai, nežinau kodėl, labai sudėtingas. Gal dėl to, kad anksti tapau visų, ne tik savo. Apie tai daug galvoju.
Bet kai gyveni praeitimi, o galvoji apie ateitį, tau nebelieka laiko dabarčiai, tad stengiuosi sumažinti tokių minčių.
– Kažkodėl abejoju, kad sugebėtum gyventi ramybėje...
– Kartais pagalvoju, kad man viskas atsibodo. Priėjau tokį laiką, kad lipdama į sceną galvoju, kodėl aš tai darau. Kaip sunku, aš tokia atsakinga, aš tokią naštą nešu, nes man taip be proto tai rūpi. Ir nesiskundžiu, nes kiekvieną rytą atsikėlusi už tai dėkoju.
Ne veltui sakoma, kad scena – didžiulė priklausomybė, ir aš dėkoju už kiekvieną dovaną, ypač už muziką, už žmones, kurie man padeda kurti grožį aplink.
– Žinai, aš visą laiką maniau, kad yra dvi Justės: viena – aštrialiežuvė, kieta, net šiurkštoka ant scenos ir kita – jautri, atvira, save pasauliui išdalijusi Justė.
– Labai gerai pasakei. Manau, kad esu visokia, ir reikia nustoti teigti žmonėms, kad jie yra vienalypiai. Netgi dvilypiai, mes esame absoliučiai daugialypės būtybės. Ir mes keičiamės, progresuojame, regresuojame, tai yra nuolatinis pusiausvyros ieškojimas. Netgi atsakei į klausimą klausdamas – tikriausiai aš esu jautri, nes rašau dainas, kurias žmonės girdi. Muzika yra neapčiuopiamas įrankis liesti.
Jeigu per „X faktorių“ visiems atrodo, kad esu tokia „Labas vakaras, Lietuva“, jeigu atrodo, kad ten esu labai griežta, tai nereiškia, kad esu tokia visą laiką.
Tokia būnu, kai dirbu savo darbą, kai ko nors reikalauju iš žmonių, kai noriu būti teisinga. Kai grįžtu namo pas savo mylimą žmogų pavargusi, mes išvis tylime, laikomės už rankų, ir tai gali tęstis savaitę. Aišku, tai būtų didžiulė prabanga. Aš save suvokiu kaip tokią ilgą istoriją, kurią ir toliau rašau.
– Bet visai neseniai garsiai prisipažinai, kad išgyveni panikos atakas...
– Jautri buvau nuo pat vaikystės. Prisimenu, kai pradėjau augti, bręsti, visi mano draugai buvo vyresni ir visada tekdavo suktis menininkų pasaulyje. Prasidėjo panikos priepuoliai, ir aš svarsčiau: „Dieve, skamba kaip kokia narcizų liga.“
Aš tai neigiau. Išvažiavau į Londoną studijuoti, maniau, tokia labai drąsi eisiu į pasaulį, bet vis tiek buvo kažkas failuose užsilikę, kad aš čia viena, nepažįstama šalis, mane ten viskas nervina, ar aš einu teisingu keliu. Tokie natūralūs klausimai. Mano asmeninis gyvenimas buvo be galo audringas, mano šeimos gyvenimas buvo labai spalvingas, ir aš viską labai išgyvenau.
Sakiau, kad kai vieną kartą parašysiu knygą, tai bus bestseleris – ir drama, ir tragikomedija. Mano gyvenimas nebuvo paprastas. Ir, matyt, tie panikos priepuoliai neatėjo iš oro. Ir kai pirmąkart man tai atsitiko, tai buvo metro Londone: žmonės stabdė traukinį, nes aš nesupratau, kas man įvyko.
Netgi po to, kai man prirašė begalybę cheminių vaistų, sakiau, kad man nereikia pagalbos. Ir nesikreipiau pagalbos labai ilgai, pati su tuo kovojau. Tada artistų gyvenime atsiranda visokie savidestrukciniai būdai, vakarėliai, nuo alkoholio ir kitų blogybių iki žmonių, kurie veda iš kantrybės ir linki tau blogo. Šioje bedugnėje murdžiausi daug metų, ir panikos priepuoliai niekada taip ir nesibaigė.
– O kada buvo tas momentas, kai supratai, kad arba tai bus kelias į apačią, arba turi atrasti jėgų pakilti?
– Tokio momento nebuvo, panikos priepuoliai yra arba nėra. Ir sprendimas kreiptis pagalbos neateina čia ir dabar.
Tai yra ieškojimas, kas tau tinka, kūno stebėjimas, pokalbis su savimi, tam tikrų kelių uždarymas iki tavęs prieiti tam tikriems žmonėms, pasirinkimas, su kuo bendrauti, mažiau šnekėti, pabūti vienai, susidraugauti su vienatve.
Ta atsakomybė, žinomumas, dabar, kai man 31 metai, lengviau šnekėti.
– Kur radai pagalbą?
– Pagalbą suteikė žmonės, kurie turi tokių pat problemų ir kurie apie tai pradėjo šnekėti. Žinojimas, kad nesi vienas, labai svarbus gyvenime bet kokioje situacijoje. Taip išėjo, kad išsišnekėjau su vienu, kitu, tada atsirado profesionali pagalba, o po to priimi tam tikrus sprendimus. Turi norėti pasveikti.
Ir dabar man pritrūksta oro ir atrodo, kad aš vėl grimztu į tą pačią būseną, nes kūnas ją prisimena ir labai lengva ten grįžti. Randi būdų, kaip ten nebegrįžti, ištrini senus failus, senus įpročius, senus žmones, ir atsiranda tie kiti su naujais įpročiais arba naujas kokybiškas laikas su artimais žmonėmis.
– Daug metų stebėjau tavo karjerą ir galvojau, kad tau labai sunku, nes tave supa daug žmonių, kurie iš tavęs ko nors nori, ir nebūtinai tik gerų dalykų. Kas tau yra svarbu žmonėse?
– Man labai svarbu žmogus plačiąja prasme. Empatija. Dėl to, kad esu labai empatiška, tikriausiai ir traukiu žmones, jie jaučia. Labai tikiu energija.
Smagu, kai susitinki su žmogumi ir su juo tiesiog lengva, jis tavęs neįpareigoja ko nors vaidinti, jaustis kaip nors kitaip, būti ne savimi, tavęs nežemina, nepeikia, nekritikuoja – labai mes mėgstame į kito daržą tą akmenuką mėtyti, kartais net neaišku, dėl ko.
Su tokiais žmonėmis man būti patinka, bet šiaip labiausiai patinka būti su artimiausiais žmonėmis. Kad ir kaip kartais esame per daug artimi ir ribos išsitrina, vis dėlto tai yra tavo namai ir tu gali būti absoliučiai savimi. Aš turiu turbūt didžiausią dovaną, tai yra mano tėtis, mama, brolis, mano vyras Donatas, su kuriuo jaučiuosi labai gerai, netgi geriau, nei būdama viena.
Išvis pirmą kartą gyvenime galiu tai pasakyti. Dar yra mano vadybininkas Lauras Lučiūnas. Yra mano gyvenime draugų, kokie 5, jie žino, kas jie yra, o visi kiti yra žmonės ir mano širdis yra absoliučiai atvira, myliu tuos žmones ir nereiškia, kad tuo aš ir apsiriboju. Manau, kad draugystė nėra koks nors ištisinis dalykas, kad įsikibau ir visą gyvenimą būsime kartu. Manau, kad reikia įsileisti žmones, bet jausti, ką įsileisti. Manau, toks jutimas man jau atsirado.
– O meilė tau svarbi?
– Taip. Aš myliu pačią meilę, įsimylėjimo būseną. Kadaise teko išmokti, kad meilė yra dar ir skaudi. Meilė gali būti visokia, svarbiausia, kad ji nebūtų griaunanti.
– O mylėti visos Lietuvos akivaizdoje, įsivaizduoju, tikrai didelė našta. Nepasisekė su Leonu Somovu, Justinu Jankevičiumi, kas bus dabar su dabartiniu išrinktuoju Donatu?
– Dieve, aš manau, kad žmonėms reikia atsipalaiduoti. Buvau jaunesnė, dabar dar esu jauna, taigi ne kiekvieną dieną tuos vaikinus kaip kojines keisdavau. Aš esu labai sėsli.
Ir žmonėms, kurie labai nori parežisuoti mano gyvenimą, jeigu jie matematikos pasimokytų, suprastų, kad... Aš turėjau labai ilgalaikius santykius ir iki šiol tikiu, kad žmonėms yra skirtas tam tikras laikas pabūti kartu. Ar tai pora, ar draugai, ar kolegos. Nereikia prie to prisirišti. O šiaip žmonės neturi jokios teisės man sakyti, kaip turiu gyventi ir aš turiu jausti. Tegul jie sako, ką nori, o aš tiesiog būsiu laiminga.
– Tau tikrai visiškai nerūpi, ką žmonės sako?
– Ne, jokiu būdu nesakau, kad žodis neturi reikšmės. Turi, aš savo kailiu patyriau per savo aršius pareiškimus karčią tiesą, kuri kažkam neparanki.
Žodis – labai galingas ginklas ir jis gali labai užgauti, sukelti daug negerų dalykų, tik jeigu aš į kiekvieną dalyką reaguočiau, skaityčiau visus komentarus ir programuočiau savo gyvenimą pagal kitų norus, būčiau marionetė, būčiau kukū namai, nes nesugebėčiau daryti nieko ir savo nerutiniškoje kasdienybėje, prarasčiau save, prarasčiau viską.
– Viena didžiausių pastarųjų metų sensacijų apie tave – kam nusiskutai plaukus?
– Patikėk, buvo tokių cirkų, netgi skambino vienas įtakingas asmuo, kurio gyvenime tuo metu vyko dideli pokyčiai, ir pareiškė: „Klausyk, o tu gali dar ką nors padaryti, pavyzdžiui, pamesti telefoną, kad tavo nuogos nuotraukas atrastų, nes pranokai net mano nūdienos įvykius?“
Tuo metu tai buvo skaitomiausias žmogus, o mano nuskusta galvelė buvo tokia sensacija, kad netgi pralenkė pagal skaitomumą visus įvykius tą savaitę Lietuvoje. Tai tu įsivaizduoji, kuo žmonės gyvena? Čia yra mano plaukai, „leave it alone“ (palikite juos ramybėje. – Red.).
O iš tikrųjų istorija labai elementari, jokios sensacijos. Labai seniai jaučiau, kad noriu nusiskusti, aš per tokią dvasinę praktiką tai pajutau, žinojau, kad ten yra daug informacijos, kuri man nebereikalinga, plius pripažins visi stilistai ir grimuotojai, kurie kada nors lietėsi prie mano galvos, kad tie trys plaukeliai – Dieve padėk. Aš puikiai dabar jaučiuosi.
Viskas išėjo savaime. Su kompanija buvome baliuje, atsikėlėme, turėjome prie krioklių važiuoti, ir sakau: turiu jums kitą komercinį pasiūlymą – varom man nuskusim plaukus. Ir mano vyras sako: aišku, varom. Po 10 minučių nebeturėjau plaukų, nes tai yra tik plaukai. Lygiai taip pat tatuiruotės, auskarai – išlįskite iš tų savo kiautų. Tai yra mano oda, aš tikiu, kad šis kūnas yra skirtas šiam gyvenimui. Kodėl aš negaliu jo puošti, kaip man patinka? Taigi aš neliepiu tau puoštis.
– Tavo kūnas – tavo nuosavybė.
– Na, taip, tad kaip noriu, taip ir elgiuosi ir su savo kūnu, ir su savo gyvenimu.
– Jau keliskart Donatą Ivanauską pavadinai „mano vyras“ – jūs susižadėję jau porą metų. Tai kada bus tas kitas žingsnis, kai jis tikrai taps tavo vyru?
– Tai kad mes nusprendėme pradžioje prisigimdyti vaikų, pavyzdžiui. Restoraną atsidaryti. Žinai, labai sudėtinga kalbėti apie vestuves, nes visi labai dievobaimingi. Kai tau 30 metų, senais laikais būtum prie senmergių, aš ilgai galvojau, mes daug šnekėjome, daryti vestuves vieną, kitą vasarą. Susigalvojome tokį konceptą. Mes labai daug keliaujame. Per metus išmaišome pusę pasaulio, per kitus dar pusę.
Tad nusprendėme, kad kur važiuosime, ten darysime ceremonijas ir švęsime meilę. O dėl pažado kitiems žmonėms arba prieš Dievą, tai nežinau, aš nesu ateistė, bet nežinau, kaip vadinasi žmonės, kurie tiki daugeliu dievų. Manau, kad kiekvieną dieną dėdamas pastangas į gražius santykius, puoselėdamas jausmus, kurdamas bendrą istoriją tu jau pažadi tam žmogui, sau ir visam pasauliui.
Nereikia čia niekam nieko įrodinėti, o pašėlti progų turime, nėra progų – patys susigalvojame. Bet aišku, kad švęsime, ir tos vestuvės kada nors įvyks, tiesiog nemanau, kad tai yra atraminis mūsų santykių taškas, kad aš turiu prisiekinėti meilę. Aš jam turiu prisiekti meilę, bet pirmiausia turiu prisiekti sau. Dėl to, kad tai yra mano jausmai, aš turiu dirbti su savimi.
– Šitie santykiai kitokie nei ankstesni?
– Visi santykiai yra kitokie, nes tu pats augi. Augi su vienu žmogumi, matai, kas tau tinka, kas ne, ką tu nori išsinešti, ką nori palikti, ir pats, man atrodo, labai keitiesi. Sakoma, kad žmogus nesikeičia. Aišku, kad keičiasi, aš tokių žmonių transformacijų mačiau! Mačiau ir tokių, kurie regresuoja. Visaip būna.
Šie santykiai, aišku, yra brandžiausi, labai laiku susitikome. Paaiškėjo, kad jis buvo mane įsižiūrėjęs, kai man buvo 18 metų, ir laukė manęs. Tai sako: ai, kad tu nuolat su kuo nors draugauji. Tai dar vienas įrodymas, kad turėdavau ilgalaikius santykius. Ir sako – ką aš ten lįsiu. Plius jis ten pats turėjo visokių nuotykių, ir man atrodo, kad yra tas vadinamasis „right timing“ (tinkamas laikas. – Red.).
– Ar daug jam prireikė kantrybės ir pastangų, kad kitas tavo mylimųjų sąraše būtų būtent jis?
– Jis tiesiog išlaukė natūraliuoju būdu. Aš tikiu, kad gyvenimas suveda tada, kai reikia, ir viskas – mes vieną dieną susitikę supratome, kad tiek metų vienas į kitą įsižiūrėję ir būsime kartu, ir labai lengva, nes abu vieniši, abu kūrybingi, turime bendrų interesų ir tiesiog dieviname vienas kitą. Aš netikiu meile, kuri prasideda nuo darbo, aš tikiu meile, o po to darbu kaip santykių plėtojimu.
Tad iki šiol dirbame, beveik nesipykstame, na, būna, kad lalala, nes abiejų charakteriai neblogi, bet jis tam tikra prasme yra žemiškesnis žmogus, leidžia man klajoti savo dausose, rašyti, kurti, skraidyti. Jis, kai kiti mane ant žemės nuleidžia, laukia, kol pargrįšiu pati, ir žino, kad sugrįšiu.
Nes man geriausia su juo, mūsų lovoje, su knygomis, apsikabinus ir geriant arbatą. O kantrybės dar įdomu kam daugiau reikėjo. Nes tą vienišą vilką atvesti į šeimos židinį buvo reikaliukų, nes aš esu ekstravertė, o jis – tikras introvertas.
– Tu esi užsispyrusi?
– Taip. Aš esu užsispyrusi, bet ne kategoriška. Labai nemėgstu kategoriškų žmonių, nes su jais neįmanoma eiti į jokią diskusiją. Bet esu užsispyrusi. Jei ką nors darau ir jaučiu, kad darau teisingai, einu iki galo, ir visai nesvarbu, kiek man tai kainuos pastangų.
– Ar esi šeimyniška?
– Taip, esu labai šeimyniška, ir niekas tuo netiki. Net mano vadybininkas, kuris mane tiek metų pažįsta, stebisi, kad grįžusi vakare namo kepu kotletus, verdu sriubą. Ir iš Londono dabar grįžau pavargusi 11 valandą vakaro, bet iki 2 valandos nakties gaminau savo šeimai, kuri rytoj atvažiuos, 3 patiekalų pietus. Tai ar tai nebyloja apie mano šeimininkutės geną? (Juokiasi.)
– Ir indus išplovei?
– Žinoma. Nemėgstu technologijų, tai dar ir indus rankomis plaunu. Esu labai žemiška, kai grįžtu namo, ir man tai labai patinka. Man žiauriai patinka apsikabinti abu savo šunis, įsijungti gerą filmą, išsivirti arbatos arba valgyti ledus po pūkine antklode.
Man geriausia niekur neiti, aš dabar labai dozuoju tuos išėjimus, draugai sako, kad tampu asociale. O šiaip man labai patinka lepinti artimus žmones. Mano mama labai geras pavyzdys buvo, labai šeimyniška, pati kaip namai. Man atrodo, kad iš jos ir perėmiau meilę žmonėms ir tam tikrus išraiškos būdus.
– O scena labiau įkrauna ar išsiurbia energiją?
– Tai klausimas, kuris kito kartu su mano karjera ir supratimu, ką aš veikiu ant tos scenos. Nes pradžioje atrodė: wowowow, varom, kaip faina, po to prasidėjo tas kitas dalykas, kuris man nepatiko, kai žvyrkeliu ėjau.
Žinai, kaip būdavo? Nulipi nuo scenos ir pusvalandį prie tavęs niekas negali eiti, nes esi atviras kanalas bet kam. Tai jeigu prie tavęs kas nors prieina per pusvalandį, tada dvi paras arba balius, arba verkimai, plius prasideda vakarėliai, vėl nereikalingi ėjimai, nes atrodo, kaip aš pavargau, tada įsisuki į tą ratą, o tada pavargsti iš tikrųjų. Taip, buvo ir toks etapas.
Dabar aš į tai žiūriu sveikiau, nes scenoje galima matyti, kad aš ten tokia viena, tokia maža ir trapi, bet tokia galinga, žmonių 15 000 ir aš jiems visą širdį atlapoju. Taip ir yra. Ir visada einu iki maksimumo. Spaudžiu gazą, dėl to tikriausiai ir esu tokia kraštutinė gyvenime.
– Vis dar girdi aplodismentus kaip anksčiau?
– Ne, aš kaip feniksas, kiekvieną koncertą suvokiu kaip naują užduotį, naują pamoką, naują ceremoniją. Nes ten vyksta jausmų ceremonija: žmonės verkia, juokiasi, myli, tai yra galinga aplinka. Tai yra ta vieta, kur vyksta mano pačios egzorcizmas.
– Jeigu vieną dieną iš tavo gyvenimo dingtų muzika, kuo užsiimtum? Stotum prie viryklės?
– Stočiau. Kodėl gi ne? Kita vertus, daugiau nebenoriu pamiršti, kad aš dainuoju, ir jeigu taip atsitiktų, kad nebegalėčiau dainuoti, labai juodai nuskambės, bet jeigu nebeliktų muzikos, tikriausiai nebeliktų manęs. Nežinau, kaip tai ištransliuoti, kad tai neskambėtų labai suicidiškai, nes neturiu to omeny. Bet mano esybė labai ilgam užgestų, aš save suvokiu per balsą, per muziką, per transliaciją iš ten žmonėms.
Kita vertus, gyvenimas labai spalvingas, man patinka keliauti, dabar tai siejasi su muzika, liktų vis tiek su kaupu. Kitas dalykas, dabar galvoju, jog negaliu pasakyti, kad dingtų visiškai viskas iš manęs, nes kažkas jau liktų po manęs, be to, aš visą laiką galėčiau sugrįžti, o žinai, kai grįžti, tų kelių į kūrybą yra labai įvairių. Aš suvokiu kiekvieną žmogų kaip kūrėją, tad manau, kad rasčiau kelią.
Nenutolčiau toli nuo šokio, vizualinių menų, muzikos. Visą laiką galėčiau rašyti dainas, bet scena yra mano pašaukimas ir norėčiau ten likti. Nenoriu apie tai galvoti, noriu gyventi čia ir dabar, toliau svajoti ir svajones kažkaip įgyvendinti. Aš bijau būti nereikalinga.
– Kuo, be restorano rūpesčių ir saulėtų atostogų emocijų, dar gyveni?
– Vasario 16-osios koncertu „Žalgirio“ arenoje. Tai bus tikrai WOW. Pažadu!
