Ukrainiečių režisierius S. Loznica „Stiliui“: apie kelią į kiną, talentą ir neparankius klausimus

Žinomas ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica (55 m.) festivaliuose sulaukia neparankių klausimų, pavyzdžiui, kodėl savo dokumentinėse juostose rodo laidotuves. Iš tokių situacijų jį gelbėja ne tik matematiko protas, bet ir humoro jausmas. „Tai vienintelis dalykas, kuris mums lieka“, – juokiasi 15 metų Berlyne gyvenantis režisierius.

 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> L.Bartkaus nuotr.
 Sergejus Loznica.<br> L.Bartkaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

2020-02-20 13:37

Režisierius S.Loznica – dažnas svečias ne tik Kanų kino festivalyje Prancūzijoje, bet ir Vilniuje. „Aš su didžiuliu malonumu atvažiuoju į Vilnių. Čia ne tik dirbu – kur dar miestas, jo atmosfera, visa kita aplinkui“, – sako režisierius. Jo filmai montuojami ir įgarsinami Lietuvos sostinėje.

Čia vyksta ir S.Loznicos filmų premjeros. Praėjusį rudenį Vilniuje vykusiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ režisierius pristatė abejingų nepalikusią dokumentinę juostą „Valstybinės laidotuvės“ apie Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino laidotuves. Po filmo peržiūros salėje stojo mirtina tyla – žiūrovai prarado amą, galėjai girdėti, kaip skrenda musė.

Tačiau kinas į S.Loznicos gyvenimą atėjo ne iš karto – jo kelias į kiną vingiuotas.

– Sergejau, Kijeve baigėte Politechnikos institutą ir įgijote inžinieriaus-matematiko specialybę. Dirbote Kibernetikos institute, tyrinėjote dirbtinį intelektą. Bet 1991 m. įstojote į Kinematografijos institutą Maskvoje (VGIK). Kodėl?

– Niekas nežino, tai pats sunkiausias klausimas. Man norėjosi įgyti kitokį išsilavinimą, matyt, manęs netenkino tai, kuo užsiėmiau.

Tuo metu Sovietų Sąjunga iro, viso ko perspektyvos buvo absoliučiai neaiškios, ir man norėjosi įgyti dar vieną profesiją. Pasirodė, kad yra ir talentas. Kažkuria prasme aš atspėjau savo paskirtį. Jei būčiau pasukęs į diplomatiją ar verslą, gal ir ten būtų atsiskleidęs talentas, bet aš pravėriau kitas – teatrališkas duris.

– Nuo 2001 metų gyvenate Vokietijoje. Ar gerai jaučiatės toje šalyje?

– Puikiai. Išvykau dėl to, kad man atsirado galimybė dirbti. Galimybės dirbti ir būti nepriklausomam Ukrainoje nebuvo, nors aš turiu ukrainietišką pasą. Išvažiavęs į Vokietiją sukūriau daug filmų. Galiu būti tiktai dėkingas tai šaliai už tai, kad ji man davė galimybę įkūnyti savo sumanymus.

– Išvykęs į Vokietiją sukūrėte dokumentinių filmų apie didžiulius perversmus, tokius kaip „Maidanas“, kuris skirtas dramatiškiems 2013–2014 metų Kijevo įvykiams, arba „Įvykis“ apie 1991 metų rugpjūčio pučą Sankt Peterburge. Rusijoje tokių nebūtumėte sukūręs?

– Gal ir būčiau. Bet reikalas tas, kad būtų buvę sudėtinga tuos filmus kur nors parodyti. Aš nežinojau ir nemaniau, kad taip pasisuks mano gyvenimas ir su tokiais filmais išplauksiu.

– Jums patinka Berlynas?

– Turint tokią profesiją man sunku pasakyti, kad gyvenu kurioje nors konkrečioje vietoje. Aš čia atvažiuoju kartkartėmis. O gyvenu ten, kur kuriu filmą arba jį pristatau. Kino režisierius – tai profesija, kuri reikalauja nuolatinio judėjimo po visą pasaulį.

Berlynas – puikus miestas. Palyginti su visa Vokietija, jis gana kosmopolitiškas. Dėl to jis man labai tinka.

– Vos tik spėjęs pristatyti „Valstybines laidotuves“ Vilniuje išskubėjote į Ispaniją, Seviliją, kur vyko Europos kino festivalis.

– Ir Sevilijoje rodė tą filmą. Buvo pilna salė žiūrovų, nuostabiai priėmė filmą. Ten susipažinau su Ispanijos komunistų partijos veikėjos Dolores Ibarruri anūke, kuri ekrane pamatė visą savo šeimą: mamą, tėvą, močiutę. Jeigu yra galimybė, stengiuosi važiuoti ir pats pristatyti filmą. Aš noriu, kad filmas dalyvautų festivalių gyvenime.

– Netrukus atsidūrėte Amerikoje, kur skaitėte paskaitas. Ar pedagogo uždarbis – tai alga, iš kurios pragyvenate, ar atvirkščiai – Vokietijoje galima pragyventi iš kino?

– Kartkartėmis vedu meistriškumo kursus – tai proga užsidirbti. Dėsčiau Colgate'o universitete Niujorko valstijoje. Kuriant dokumentinius filmus ir pačiam juos finansuojant pragyventi sudėtinga. Jau 23 metus gyvenu iš kino. Bet kartais dar ir dėstau.

– Kuo užsiimate laisvalaikiu – žaidžiate krepšinį, šachmatais, vaikštote į baseiną?

– Pradėkime nuo to, kad laisvalaikio neturiu. Aš skaitau knygas. Įvairias. Netgi tada, kai skaitau, vis tiek dirbu.

Išėjo naujausias prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Serotoninas“, jį skaitau.

Taip pat ant mano stalo Aleksandro Snesarevo knyga „Karo filosofija“. Įdomi knyga.

Yra toks Izraelio karo istorikas Yuvalis Noah Harari, rekomenduoju perskaityti jo knygą „21 pamoka XXI amžiui“.

Neseniai perskaičiau „Grafą Montekristą“. Labai patiko, turi prasmę. Taip pat neseniai skaičiau amerikiečių žurnalistės ir istorikės Anne Applebaum knygą „Raudonasis badas“. Ji parašė ir labai svarbią knygą „Gulago istorija“.

Ant mano stalo – įvairios knygos, kurios man svarbios. Skaitau rusų, ukrainiečių, lenkų kalbomis.

– Jūs – ukrainietis?

– Daugelyje imperijų būna maišyto kraujo žmonių. Mano mama kilusi iš Pietų Rusijos, tėvas – iš centrinės Ukrainos. Pagal tautybę aš – kosmopolitas.

– Dabar suprantu, iš kur jūsų talentas, – dėl maišyto kraujo.

– Nežinau, tokių mokslinių įrodymų nėra, kad jei žmogaus kraujas maišytas, jis talentingas.

Pažiūrėkite, kiek Nobelio premijos laureatų žydų. Jie – ne maišyto kraujo. Jie turi talentą.

– Žiūrint jūsų filmą „Valstybinės laidotuvės“ tiesiog apėmė siaubas – kokiame pseudopasaulyje gyveno mūsų seneliai ir tėvai! Kaip nusigavote iki tų įslaptintų archyvų? Ar viskas buvo įslaptinta iki šiol?

– Ne. Šita medžiaga archyve buvo neprieinama iki 1988 metų. Kodėl tai buvo įslaptinta daugiau kaip 30 metų po J.Stalino mirties – va, čia klausimas. Tik Michailui Gorbačiovui atėjus į valdžią pradėta atidarinėti archyvus. Bet vėl 30 metų niekam neatėjo į galvą naudotis ta medžiaga.

Mano „Valstybinių laidotuvių“ pagrindas – filmas „Didysis atsisveikinimas“, kurį sukūrė keturi labai žinomi sovietų režisieriai: Sergejus Gerasimovas, Grigorijus Aleksandrovas, Ilja Kopalinas ir Michailas Čiaurelis.

Šie puikūs režisieriai drauge sukūrė 65 minučių juostą, kuriai panaudojo laidotuvių kino kroniką. Tą kroniką 1953 metų kovo pradžioje 190 operatorių filmavo visoje Sovietų Sąjungoje. J.Stalino laidotuvės nufilmuotos ir sostinėse, ir mažesniuose miestuose, ir kaimuose.

Ir tą juostą kartą pažiūrėjo sovietų valdžios viršūnės: Lavrentijus Berija, Georgijus Malenkovas, Viačeslavas Molotovas, Nikita Chruščiovas. Jos peržiūra vyko 1953 metų balandžio 5-ąją – mėnuo po J.Stalino mirties. Ir po peržiūros jie tą juostą uždraudė. Visa nuo filmo likusi medžiaga taip pat buvo uždaryta archyve.

Aš tame archyve – tai kino ir fotodokumentų archyvas Maskvos srityje, Krasnogorsko mieste – kopijavau 1920–1930 metų įvairių politinių veikėjų laidotuvių medžiagą. Man norėjosi sukurti filmą apie tuos, kuriuos J.Stalinas pasiuntė į aną pasaulį. Žinoma, kad jis užsakė nužudyti Sergejų Kirovą, kad Michailas Frunzė ligoninėje ant operacinio stalo buvo papjautas.

Tai nuostabus archyvas, ten daugybė tokių „stebuklų“ ir puikūs žmonės ten dirba. Ir kartą jie pasakė: „Mūsų archyve yra J.Stalino laidotuvės.“

– Sutapimas?

– Visas mūsų gyvenimas – sutapimai. Aš taip pat gana ilgai ėjau iki šio filmo. Mano supratimu, tai labai svarbi juosta. Svarbi dėl to laikotarpio supratimo.

Gal kas nors išgyvens, liūdės dėl didžiojo žmonijos genijaus mirties ir pateks į tokią būklę, į kokią pateko to laikotarpio žmonės. Neatmetu ir to. O kas nors galbūt pajus, kokį spaudimą patyrė visuomenė, kokia buvo žmonių, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje, psichika.

– Beveik kiekvienoje šeimoje buvo asmuo, išsiųstas į gulagą, įkištas į kalėjimą, o žmonės, išgirdę, kad mirė J.Stalinas, verkė. Kaip tai suprasti?

– Tai viena įdomiausių to laiko mįslių. Čia iš karto kyla klausimas, kas yra žmogus – kur jis prasideda, kas jam daro įtaką ir kiek jis geba pats pasireikšti. Nes tai, ką jis daro, yra padiktuota konteksto, kuriame jis egzistuoja. Apie tai ir kalba šis filmas. Bet tai – ne vienintelė aplinkybė, kuri parodo paradoksalią žmogaus prigimtį. Žmoguje dažniausiai viskas prieštaringa.

– Prie šio, kaip ir prie kitų jūsų filmų, dirbo būrys lietuvių. Kodėl dirbate su lietuviais, o ne su savo tėvynainiais ukrainiečiais?

– Aš – kosmopolitas ir dirbu su geriausiais iš geriausių. Kadaise Minske susipažinau su garso režisieriumi Vladimiru Golovnickiu, kuris dirbo su Šarūnu Bartu. Jis atsivežė mane į Lietuvą. Ir nuo to laiko – nuo 2005 metų – aš važinėju dirbti į Lietuvą. Pas Šarūną susipažinau su filmų montuotoju Danieliumi Kokanauskiu ir daugeliu kitų, kuriuos pakviečiau dirbti kartu.

– Jūsų vaidybinis filmas „Nuolankioji“ taip pat įvarė nemažai siaubo. Jį filmavote ir Rusijoje, ir Latvijoje. Esminis įvaizdis – kalėjimas – yra Daugpilyje, filme vaidina tikri „zekai“. Jums patinka kraštutinės situacijos, karas, pokaris, gyvenimas zonoje?

– Galbūt tai man nepatinka, bet apie tai būtina kurti filmus. Tai kadaise pripildė mūsų gyvenimą, tai tampa mūsų gyvenimo dalimi ir apie tai būtina kalbėti. Tai man ir kelia nerimą. Dėl to, kad mūsų istorija sunki, apie ją būtina kalbėti. Ji baisi. Ne švelni, ne meili. Ji – nežmogiška.

Pavyzdžiui, vienas pažįstamas, kuriam pavyko pabėgti iš okupuotos teritorijos, kai prasidėjo karas Donbase, pažiūrėjęs mano filmą „Donbasas“ pasakė: „Žinai, gyvenime viskas kur kas žiauriau.“

Manote, man patinka kurti filmus apie laidotuves? Nepatinka, bet tai – labai svarbus bendros mūsų istorijos etapas ir apie tai reikia žinoti. Kas nors privalo apie tai sukurti filmą. Aš manau, kad tai – mano pareiga.

– Daugelis jūsų filmų buvo rodomi Kanų kino festivalyje. Turbūt turite kokią nors paslaptį, kaip papulti į šį festivalį?

– Mano filmai – talentingi ir stebina atrankos komisiją. Kitokių paslapčių nėra. Vaidybiniai visi buvo parodyti Kanuose, dokumentiniai – ne visi. Tačiau pastarieji 4 dokumentiniai buvo Venecijos kino festivalio programoje. Už filmą „Austerlicas“ gavau pagrindinį Leipcigo dokumentinių filmų festivalio prizą – Auksinį balandį.

– O kuris svariausias, jūsų nuomone, iš visų apdovanojimų, kuriuos pelnėte?

– Manau, „Fipresci“ prizas, kurį gavau Kanuose už vaidybinę juostą „Rūke“. Kai jį gavau, paskambino V.Golovnickis iš mūsų komandos, kuris išsiskiria specifiniu humoro jausmu, ir pasakė: „Na, va, Sergejau, dabar tu turi pažymėjimą, dabar tu pagaliau režisierius.“

– Ar galėtumėte susukti erotinį filmą su daugybe sekso scenų?

– Žinoma, kad galėčiau, netgi klausimas nekyla. (Juokiasi.) Bet iki tos kūrybos dalies dar neprisikasiau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.