Svetlanos vardą Lietuvoje žinojo net tie, kurie nesidomi mada, – juk prieš kelis dešimtmečius žmonės dar nebuvo taip išlepinti puikių mados fotosesijų. Žinomos modelių agentūros „Elite“ dėmesį S.Griaznova patraukė 1993-iaisiais, kai dalyvavo Lenkijoje vykusiame modelių konkurse „The Look of the Year“, kur laimėjo vieną prizinių vietų. Tada Torunės universitete ji studijavo psichologiją.
S.Griaznovos kelias į mados pasaulį driekėsi iš Jašiūnų (Šalčininkų r.) į Paryžių, paskui – į Niujorką ir tada atrodė tiesiog neįtikimas. Ji dirbo garsiausiose modelių agentūrose „Elite“, „Wilhelmina“, „Karin“, „Munich“, OKAY ir iškilo iki pasaulio supermodelių. Svetlana demonstravo žymių dizainerių bei mados namų drabužius. Jos fotografijos puošė populiarių žurnalų, tokių kaip „Elle“, „Vogue“, „Cosmopolitan“, viršelius.
Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Ištekėjusi už italų kilmės niujorkiečio vidaus ligų gydytojo, vieno Medisono medicinos centro įkūrėjų Angelo Acquistos (65 m.) Svetlana susilaukė trijų vaikų: dukters Alessandros ir dvynių Salvatore ir Nicholo (10 m.). Alessandra labai domisi socialiniais tinklais, juose stebi jai imponuojančių žmonių gyvenimą.
Netrukus Svetlana lankysis Lietuvoje. Kovo 8 d. Vilniuje motyvacinėje konferencijoje moterims „Moters vizija 2020“ S.Griaznova-Acquista skaitys pranešimą „Kaip pasitikėti savimi, kai visada atsiras gražesnių ir geresnių?“
Sutartu laiku paskambinus į Niujorką Svetlana paprašė perskambinti po dviejų ar trijų valandų, nes, kol vaikai mokykloje, turinti skubėti į sporto salę.
Vėl susisiekus su Svetlana ji pasakojo ne tik apie virtualiojo pasaulio džiungles, į kurias nekvaršindami galvos neria paaugliai, bet ir apie save – kaip ir kuo dabar gyvena, apie ūgtelėjusius vaikus, jų pomėgius ir svajones. Apie tai, kaip su vyru vaikams nuolat kala į galvą, kad svarbiausia – išsilavinimas.
– Svetlana, per daugiau nei dešimtmetį gyvenimas labai pasikeitė. Vis dažniau kalbama apie neigiamą virtualiojo pasaulio įtaką, žalą paaugliams. Nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose taip paveikia paauglius, kad jie tiesiog pamiršta realybę ir apsigyvena virtualiajame pasaulyje. Ar su savo vaikais kalbatės apie tai?
– Ši tema man labai skaudi. Todėl, kad mano dukra – paauglė, balandį jai sukaks 13 metų. Ji auga visai kitame pasaulyje nei aš, todėl negaliu tų pasaulių lyginti, bet, jos požiūriu, paauglystėje labai sunku į save atkreipti dėmesį ir jaustis patogiai savo kūne.
Paaugliai žiūri internete nuomonės formuotojų, kurie turi 100 000, milijoną sekėjų, fotografijas. Supranti, kad tai yra ir verslas. Jie padarys viską, kas įmanoma, dėl verslo, kad gerai atrodytų. Ir dažniausiai niekas savęs neparodo natūraliai, kokie jie būna dieną. Visų – savas gyvenimas, visiems būna ir gerų, ir blogų dienų. Tačiau instagrame jie parodo tik minutę laimės. Niekas nerodo minutės nusivylimo. Virtualus pasaulis ten – tik kaip pasaka.
Bet, kaip pastebiu, dauguma paauglių, mano dukters draugių nežiūri į tai tik kaip į pasaką, kur viskas blizga, viskas gražu, kur visos nuomonės formuotojos nuolat su makiažu, gražiomis šukuosenomis, gražiai apsirengusios. Paauglėms dėl to neramu – kodėl aš ne tokia? Vadinasi, kažkas man blogai.
Man, mano verslui instagramas reikalingas – aš dar dirbu modeliu. Bet jame aš nerodysiu kiekvienos savo gyvenimo minutės. Galbūt parodysiu, kuo esu apsirengusi. Aš dukrai nuolat aiškinu, kad neįkelsiu savo fotografijų, kai man išdygęs spuogas ant veido, kai esu be makiažo. Tokių „postų“ virtualiajame pasaulyje nėra. Dėl to, kad visi nori kuo nors pasigirti, save parodyti kuo gražiau.
Aš modeliu pradėjau dirbti vėlai, nuo 19 metų. Dabar mergaitės pradeda dirbti nuo 14-os, netgi kai aš pradėjau dirbti, buvo 16-mečių.
Kai ateidavau į modelių atrankas, matydavau šimtus gražių merginų, kurios bando gauti tą darbą, kurį ir aš noriu gauti. Reikėjo taip savimi pasitikėti – aš ne blogesnė už kitas, aš turiu ir kitokių savybių, kurių kitos gal neturi, ir tas savybes pabrėžti. Bet daugelis merginų nugrimzdavo į depresiją ir tiesiog pradingdavo. Jos ilgiau neužsibūdavo modelių ar aktorių pasaulyje.
Gyvenime – tas pat. Kodėl man nesiseka, o kitoms sekasi? Todėl, kad moterys labai greitai praranda pasitikėjimą savimi, pradeda savyje ieškoti kokių nors trūkumų. Iš klaidų mes mokomės, ką galime padaryti geriau. Bet jokiu būdu nereikia savęs lyginti su kuria nors kita mergina ar moterimi. Kiekvienoje moteryje yra kas nors gražaus. Reikia save mylėti, kad kitas tave pastebėtų. Man taip ir atsitiko.
– Alessandra namuose mato jūsų fotografijas iš įvairių fotosesijų ir jai gal suskausta širdį – va, mano mama supermodelis, o aš – ne tokia graži kaip ji?
– Ne. Mes nuolat apie tai kalbamės. Ji auga šeimoje, kur yra labai mylima, kur jai nuolat sakomi komplimentai. Mudvi praleidžiame labai daug laiko. Aš jai pasakoju – mano gyvenime buvo taip: aš turėjau daugybę kompleksų, bet kiti žmonės man padėjo į tuos kompleksus pradėti žiūrėti pozityviai. Taigi kad ir kokie būtų tavo kompleksai, juos gali paversti savo privalumais. Ir tai bus tavo sėkmė.
Tikiuosi, kad modeliu ji niekada netaps. To ji lyg ir nenori, bet vis kalba, kad yra graži, tai kodėl ne modelis kaip mama? Pirma, ji dar maža. Antra, Niujorkas – taip greitai gyvenantis miestas, kur tiek visko vyksta, ir jos nuomonė gali pasikeisti.
Netgi mokyklose didžiulė konkurencija, ypač tose, kur mokosi mergaitės. Alessandra lanko katalikišką mergaičių gimnaziją. Nors ir vilki mokykline uniforma, labai svarbu, į kokius kedus įsispyrusi ir kokias kojines užsimovusi.
Ekstravagantiškai ji nesirengia. Aš jos klausiu – kodėl tu neapsivelki suknelės? O ji – mama, tu pažiūrėk į save. Tu visada su džinsais.
– Bet drabužius jai vis tiek perkate jūs?
– Pati viena neperku, nes žinau, kad neįtiksiu. Yra keli prekės ženklai, kuriuos mėgsta paauglės. Jeigu ką nors nupirksiu iš jų, apsirengs. Tokiame amžiuje jos dėvi tiktai tam tikrų prekės ženklų drabužius.
– Ar dėl maisto taip pat kyla problemų – taip pat seka instagrame, kuri žvaigždė ką valgo, ir prašo būtent tokių patiekalų?
– Ne. Mes nevalgome ko nors ypatingo. Ant mūsų stalo – paprastas, natūralus maistas, daug daržovių, žuvies. Nuo pirmos dienos, kai vaikai galėjo valgyti kartu su mumis, jiems gaminau tai, ką pati valgiau. Niekada jų nemaitinau iš skardinių, maišelių. Ir jie priprato. Jie žino, kad ko nors specialiai jiems negaminsiu.
– Jūsų vaikai jau paaugo. Ar kalbate su jais apie jų ateitį, jų svajones. Kuo jie norėtų būti?
– Dukra užsimena apie gydytojo profesiją. Jau seniai juodu su tėčiu kalbasi apie mediciną. Man atrodo, ji, kaip ir jos tėtis, gimė talentinga medicinai. Jai tai labai įdomu. Kartais jie eina į ligoninę. Ji nebijo nei kraujo, nei ligonių. Tikisi, kad po kokių metų tėtis ją vesis į kokią nors operaciją.
Berniukai mėgsta sportą. Jie mano, kad bus sportininkai. Bet kiekvienais metais keičiasi jų sporto šaka. Anksčiau žaidė europietišką futbolą, dabar – amerikietišką. Nežinau, koks sportas juos domins kitais metais.
Vaikų svajonės dažnai keičiasi, bet aš jas palaikau. Man atrodo, vaikas su svajonėmis – tai vaikas su ateitimi. Kuo daugiau svajoja, tuo geriau.
Tačiau vaikai jau dabar žino, kad turės įstoti į gerą universitetą. Mūsų šeimoje kalbama, kad išsilavinimas – labai svarbu. Didelius pinigus mokame už geras vaikų mokyklas, o tai – kelias į tolesnį išsilavinimą, kurį galima gauti Amerikoje. Turint gerą išsilavinimą gyvenime daugiau galimybių.
– Kadaise jūsų gyvenime driekėsi podiumas, plieskė prožektorių šviesos, drabužių kolekcijos keitė viena kitą. Ar jūs laiminga ištekėjusi už Angelo, ar laiminga šeimoje?
– Aš niekada neįsivaizdavau savęs laimingesnės su kuo nors kitu. Atrodo, Angelo specialiai man buvo atsiųstas Dievo. Kito tokio unikalaus žmogaus nesutikau. Man labai pasisekė.
– Jūsų gyvenime buvo ir ypač tragiškas įvykis. 2005 metų gruodį Italijoje, pakeliui į šeimos dvarą, kur ketino švęsti Kalėdas su artimaisiais, žuvo jūsų širdies draugas JAV gyvenęs italų kilmės stambus verslininkas, grafas Roffredo Gaetani D’Aragona Lovatelli. Juodu su Angelo buvo draugai?
– Negaliu sakyti, kad jie buvo draugai. Angelo buvo Roffredo gydytojas. Kai susirgau, jis mane atvedė pas Angelo ir pasakė – tai geriausias gydytojas pasaulyje ir tiktai tas žmogus turi būti tavo gydytojas. Taip mes susipažinome su Angelo. Niekada negali žinoti, kodėl taip atsitinka. Tai ne nuo mūsų priklauso.
– Ar sunku gyventi Niujorke? Juk tai milžiniškas megapolis, kuriame daug triukšmo, turi nuolat skubėti, kad spėtum ten, kur reikia, daugybė įvairių tautybių žmonių?
– Man patinka Niujorko energija. Kai gyveni Niujorke, jis atrodo toks mažas. Kai 1995 metais pirmą kartą atvažiavau, išsigandau – koks siaubas, didžiulis miestas, niekada čia negalėsiu jaustis patogiai. O kai modelių agentūroje pasakė – tu mums nereikalinga, labai sudirgau, Niujorkas toks blogas pasirodė, toks didelis, nejaukus.
Bet kai į Niujorką sugrįžau po metų su fotosesijos ant „Cosmopolitan“ viršelio sutartimi, mane čia priėmė išskėstomis rankomis, visur kvietė, limuzinus siuntė į oro uostą – visai kitaip pasitiko. Ir Niujorkas tapo antraisiais mano namais. Neįsivaizduoju, kad kur nors kitur gyvenčiau.
Taip, Niujorke viskas vyksta labai greitai, žmonės patiria didžiulį stresą. Čia negaliu leisti vaikams patiems nueiti į mokyklą. Reikia važiuoti metro, paskui paėjėti pėsčiomis, o miestas – nenuspėjamas. Kad ir kaip mėgčiau šį miestą, jame labai daug nenuspėjamų žmonių.
Vaikus nuvežu į mokyklą ir paimu iš jos – naudojuosi kiekviena galimybe kartu su jais praleisti laiką. Aš savarankiška buvau jau šešerių metų, kai važiuodavau autobusu į mokyklą, manęs už rankutės niekas nevedė.
– Savaitgaliais pasislėpti nuo Niujorko triukšmo važiuojate į savo fermą. Kaip ji atrodo ir ką ten veikiate?
– Mūsų ferma – pusantros valandos kelio automobiliu už Niujorko. Vaikams ten patinka, ten jie savarankiški, jiems ten – laisvė.
Anksčiau ten buvo nedidelis vasarnamis, o dabar tikra ferma, kur žemės – per 100 hektarų. Yra miškas, didelis sodas ir didelis daržas, kuriame vasarą dirbame, o paskui derlių nuimame ir su malonumu valgome. Ten auginame avių, ožkų, arklių, vištų, šunų, kačių. Vaikai ten turi pareigų: ravi daržus, šeria gyvulius, surenka kiaušinius. Dukra jodinėja ir prižiūri arklius.
Ten mes ilsimės. Ypač dukra nusileidžia ant žemės, užmiršta virtualųjį pasaulį. Ten ji tampa savimi.
Kai mano vyras buvo mažas, su tėvais tame vasarnamyje praleisdavo poilsio dienas. Netgi kai susipažinome, savaitgaliais ten važiuodavome. Aš pati užaugau ūkyje, todėl man tai buvo natūralu.
Ir pradėjome netoliese ieškoti fermos, vaikams patinka išvažiuoti iš miesto. Tuo labiau kad jie pradėjo klausinėti – o gal nusipirktume mažą ponį, o gal mažą vištytę? Nuo to viskas ir prasidėjo. Ir kai suradome tą vietą, pradėjome po truputį kurtis. Per šešerius metus ir įsikūrėme.
– Iki šiol jūsų figūra labai liekna ir grakšti, o veidas – jaunatviškas. Kaip rūpinatės savo išvaizda?
– Gimus vaikams supratau, kad reikia užsiimti savimi, nes jeigu dabar nieko nedarysiu, paskui bus vėlu. Ypač po trijų vaikų. Net jeigu susigrąžini buvusį svorį, oda vis tiek jau ne ta. Nusprendžiau: turiu sportuoti. Taigi užsiimu sportu beveik kiekvieną dieną. Sportas padeda išsaugoti kūną stiprų ir tvirtą.
Darau pratimus su baleto elementais, mėgstu šuoliukus su šokdyne, bėgioju, žaidžiu tenisą. Sportuoju namie, einu į sporto salę, taip pat lauke mėgstu užsiimti sportu.
Lankausi pas kosmetologę, kad ji atliktų veido valymą. Ypač mėgstu veido masažą. Kol kas to pakanka. Tikiuosi, bus išrasta kokių nors gerų preparatų, kurie sustangrintų veido odą.
Bet aš nemėgstu pripumpuotų, persikreipusių veidų. Man patinka natūralus veidas. Nesiruošiu paslėpti visų raukšlių. Kiekvieno amžiaus moteris – savaip graži. Netgi raukšles galima matyti kaip moters privalumus. Nebandau atrodyti kaip 20-metė, aš patenkinta, kaip atrodau, ir jaučiuosi gerai.
Kremą nuolat keičiu: vieną savaitę naudoju vieną, kitą – kitą. Į gatvę neišeinu nepasitepusi veido apsauginiu kremu nuo saulės SPF 50. Bet jeigu esu Floridoje ar kitoje tropikų šalyje, veidą tepu ne mažiau nei 100 SPF kremu.
– Sakėte, kad ir šiandien, nors ir retai, dar dirbate modeliu. Dabar į modelių atrankas renkasi 15–16 metų merginos. Negi turite eiti į atrankas ir konkuruoti su nepilnametėmis?
– Kai mane pakviečia į darbą, esu dėkinga, laiminga. Reklamuoju moteriškus drabužius. Gal tris keturis kartus per metus padirbu, ne daugiau.
Suprantu, kad aš – jau ne tame pasaulyje, aš neinu į modelių atrankas. Ne tai kad neturiu noro – aš turiu kiek kitokių projektų, kuriems noriu skirti savo laiką, nei kabintis į pasaulį, kuris liko atmintyje kaip mano gyvenimo dalis. Tada aš buvau labai laiminga ir esu dėkinga už tą laiką.
Anksčiau ateidavai į atrankas su savo fotografijomis, tavęs klausia, kuo tu vardu, yra kažkoks kontaktas su fotografais ar klientais, gali juos pamatyti. Gal aš jiems ir nepatinku, bet tai aš kaip nors pajusiu. Jie sužinos, kas aš esu, galiu su jais dirbti ar ne.
Pastaruoju metu, kiek vaikščiojau į modelių atrankas, tau duoda kortelę su numeriu. Pavyzdžiui, 629 numeris. Mane fotografuoja nuotoliniu būdu, aš negaliu žodžio pasakyti, negaliu pamatyti, kas fotografas, kas klientas. Modelių – du trys tūkstančiai. Ir kaip agentūros darbuotojai gali pajausti iš fotografijos, kuri padaryta „iPhone“ telefonu per minutę, kad tas modelis jiems tinka?
Supratau, kad tai – ne mano pasaulis. Verčiau tą laiką praleisiu su vaikais, žinau, kad tai ateityje bus maloniau prisiminti. Nes po penkerių metų jie išsilakstys. Aš matau, kaip jie auga, – kiekvieną dieną kas nors nauja. Man su jais įdomu, su jais aš pati jaunėju, nes man patinka viską matyti jų akimis. Verčiau būsiu su jais, o ne su svetimais žmonėmis.
