Gotų stilių mėgstanti ir įvairius provokuojančius projektus rengianti vilnietė Severija šypsojosi: „Internete šiais koronaviruso laikais nemažai maro gydytojų atvaizdų, tad maniau, kad kas nors netrukus sugalvos taip persirengti realybėje. O tuomet sulaukiau fotografo Marcino Osmano, suradusio mane per pažįstamus, pasiūlymo jam pozuoti ir supratau, kad tuo personažu tapsiu aš.“
Į įvairius personažus ji mėgdavo persikūnyti ir seniau, tad virsti juoduoju gydytoju ilgai neužtruko. Laiko sutaupė tai, kad veidą dengė kaukė, taigi nereikėjo grimuotis.
Kaukę, taip pat ir lazdą ji pasiskolino iš bičiulio menininko Donato Dubausko. Skrybėlę, batus, odinį paltą turėjo pati, tai – kone kasdienė jos apranga.
Fotosesija buvo suplanuota dėl karantino ištuštėjusiose Vilniaus senamiesčio gatvėse, tačiau pasirodė, kad jos ne tokios jau ir tuščios – kas dviračiu, kas paspirtuku ar su vaikais traukė pasidžiaugti gražiais orais, kai kurie žmonės nė neryšėjo kaukių.
Severijos personažas praeiviams paliko gerą įspūdį – vieni sakė komplimentus, kiti kėlė į viršų nykštį, treti norėjo su ja nusifotografuoti, tiesa, laikydamiesi atstumo. „Buvo smagu, bet, kita vertus, mano personažas turėjo žmonėms priminti, kad šiais laikais verta likti namie“, – sakė Severija.
Ji prisipažino, kad kai maro gydytojo nuotraukos buvo paviešintos internete, sulaukė ne vieno komentaro, kad pati turėjo likti namuose, ir tokią reakciją visai pateisina. Tačiau Severija pabrėžė, kad pati tikrai saugosi ir karantino metu dienas ramiai leidžia namie, tik tąsyk išėjo į miestą vedama išskirtinės idėjos.
Ir jeigu sulauktų klientės prašymo padaryti makiažą karantino metu, pasiūlymo tikrai atsisakytų, nors pinigų dabar, kai neliko darbo, ir trūksta, tenka gyventi iš santaupų.
Grožio srities darbuotojas, kurios ir tokiu metu sutinka aptarnauti klientes, pašnekovė vertina neigiamai – taip tikrai neturėtų būti. Pati ji gerai jaučiasi ir be manikiūro, tiesa, prisipažįsta, kad kai tik baigsis karantinas, skubės į saloną darytis jos galvą puošiančių dredų korekcijos (kad jie atrodytų tvarkingai, specialistas turi nuolat pasirūpinti šaknimis).
Dredais, taip pat auskarais veide, tatuiruotėmis ir išskirtiniais drabužiais bei aksesuarais pasipuošusi Severija atrodo įspūdingai. Žmonės ją dažnai vadina gote, panke ar net sataniste.
Mergina sako su jokia subkultūra nesitapatinanti ir tikrai nesanti satanistė, tiesiog jai patinka įdomiai atrodyti. Prisideda ir tai, kad mėgsta roko, metalo, gotikinę, kitų tamsesnių stilių muziką. Beje, maro gydytojo kostiumas bene artimiausias buvo stimpanko stiliui.
Per karantiną Severija jaučiasi gerai dėl to, kad gali daug laiko skirti kūrybai – darosi sau išskirtinį grimą, kuria originalius papuošalus ir aksesuarus, šiek tiek tapo. Mergina gyvena viena vieno kambario bute, bet jos visai netrikdo tai, kad susikurto grimo gyvai niekas nematys, nebent savo nuotrauką įkels į feisbuką.
Malonumą meniškai pašnekovei teikia pats kūrybinis procesas – kai kuriems žmonėms patinka kurti muziką ar rašyti eilėraščius, na, o Severijai smagu persikūnyti į įvairius personažus. Iš tokios veiklos ji nieko neuždirba, tiksliau, jai dar ir išleidžia, na, bet tai ją džiugina.
Tiesa, nors per karantiną pati jaučiasi kuo puikiausiai, jai nesmagu dėl jo: be padėties pasaulyje, ją labai liūdina tai, kad ir vasarą nevyks daugelis koncertų ir festivalių, kuriuos ji taip mėgsta (ir, žinoma, jiems įspūdingai pasipuošia).
Iki dvidešimties metų Severija buvo „normali dukra“, mėgdavo pasidažyti ir rengtis taip, kaip ir dauguma bendraamžių. O vėliau pradėjo iš esmės keisti įvaizdį, kaip pati sako, „vis juoduoti ir juoduoti“. Jos tėvams tai buvo tikras šokas, juolab kad paprastai taip elgiasi maištaujantys paaugliai, o jų atžala jau buvo subrendusi.
Mama įkalbinėjo Severiją, kad nesiveltų dredų, pakaks prisipinti daug kasyčių, bet mergina jos nepaklausė. Dar mama gąsdino, kad dreduota dukra bus atleista iš darbo (tuo metu ji dirbo apsaugos įmonėje), bet ši atkirto, kad tuomet susiras kitą darbą. Iš tiesų darbdaviai į pasikeitusią jos šukuoseną visai nereagavo.
Iki tol Severija turėjo nelabai ilgus ir plonus plaukus, o salone susivėlusi dredus, pailgintus dirbtiniu pluoštu, sako pirmą kartą pajutusi turinti tikrą ilgaplaukės šukuoseną.
Ją prižiūrėti labai paprasta, nereikia nė šukuotis, o plautis galima rečiau nei natūralius plaukus.
Mama bent jau buvo rami, kad maištauti pradėjusi dvidešimtmetė neprisidarys tatuiruočių ir neprisivers auskarų, nes ji paniškai bijojo adatų. Tačiau Severija sukaupė visą drąsą ir dėl grožio ryžosi savo baimę nugalėti – įsivėrė auskarą į lūpą, nosį, liežuvį, ausies viršutinę dalį ir pasidarė dvi dideles tatuiruotes.
Ir dėl to nė kiek nesigaili, nors kai jai ant šonkaulių buvo tatuiruojamas varnas, verkė iš skausmo, o kol užgijo skylė liežuvyje, valgyti reikėdavo palenkus galvą į šoną. Tėvai prie dukros pokyčių palengva įprato ir netgi pagyrė, kad maro gydytojo personažas nuotraukose atrodo gražiai.
Bet kam jai to reikia? Juolab kad kai kurie žmonės internete rašo, jog ji graži mergina, tačiau labai jau išsidirbinėjanti. „Rengdamasi kaip visos nesijaučiau gerai. Madingų drabužių paieška prekybos centruose mane erzino, tad palengva pradėjau keistis ir ieškoti savito stiliaus. Kai prieš pusantrų metų susivėliau dredus, pasijutau pagaliau atradusi save.
Kai pradėjau atrodyti taip, kaip dabar, viduje pasijutau geriau. Man norėtųsi, kad visi žmonės būtų laisvi ir leistų sau atrodyti taip, kaip iš tiesų nori, nesukdami galvos, ką pasakys kiti“, – teigė mergina.
Per karantiną kone kas rytą ji sėda prie veidrodžio ir galvoja, kokiu personažu tądien taps, o tada pradeda grimuotis. Užtrunka bent valandą, o kartais ir gerokai ilgiau.
Prie grimo derina drabužius, aksesuarus, nes vien nugrimuotas veidas nuotraukose atrodytų ne taip įspūdingai.
Kadangi Severija labai mėgsta gamtą, domisi mistika ir mitologija, ir jos personažai dažnai su tuo susiję.
Nusigrimavusi ir nusifotografavusi Severija dažnai imasi rankdarbių – gamina originalius papuošalus ir aksesuarus, kuriuos naudos fotosesijoms ar tiesiog dėvės paprastą dieną. Juos dažniausiai gamina iš to, ką turi prikaupusi: senų sulūžusių papuošalų, audinių atraižų, dirbtinių gėlių, vielos.
„Išeina, kad daugelis mano darbų yra „eco friendly“ – nekenkiantys gamtai“, – sakė Severija.
Dabar ji bando iš vielos nusipinti raguotą šalmą, nors ir nėra tikra, ar pavyks, – iš vielos pinti nelengva, na, ir pirštai nukenčia. Beje, įvairių rūšių vielos atsargų ji turi iš tų laikų, kai metus gyveno Pagėgiuose ir visą maišą jos, susiraizgiusios ir niekam nereikalingos, rado malkinėje prie namų.
Neseniai pasigamino lankelį, kuriam panaudojo dirbtines žoles, stirniuko ragus ir žirgo dantį. Ragus jai atidavė juos radęs bičiulis, o dantį padovanojo pats ristūnas, kurį Severija turėjo prajodinėti – jis buvo visai jaunas, jam keitėsi dantys ir vieną pievoje tiesiog išspjovė jai po kojomis.
Žirgai, kaip ir grimas, – didžiulė Severijos gyvenimo aistra. „Mama pasakojo, kad vos pradėjusi kalbėti ėmiau plepėti apie arkliukus. Kai kaime koks bėris ardavo lauką, prisiprašydavau, kad mane užkeltų ant jo, ir galėdavau sėdėti ištisą dieną, nereikėdavo nė valgyti“, – prisiminė mergina.
Vėliau, kai mokėsi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dažniausiai ir piešdavo arklius.
Vis ieškodavo progos apsilankyti žirgyne ir galiausiai tapo profesionalia jojike, dalyvaudavo konkūro varžybose.
Baigusi mokyklą Severija iš karto išskrido į Norvegiją dirbti fermoje su žirgais. Dar ten dirbdama įstojo nuotoliniu būdu studijuoti žirgininkystės Kaune, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre.
Norvegijoje sekėsi neblogai, bet po kiek laiko pradėjo kirbėti noras grįžti į Lietuvą. Galutinai apsisprendė gavusi kvietimą dalyvauti žygyje su žemaitukais aplink Lietuvą. Žygis truko ilgiau nei mėnesį, keliautojai žirgais įveikė apie 1700 km, o tuomet devyniolikmetė Severija buvo jauniausia žygio dalyvė.
Lietuvoje ji toliau studijavo nuotoliniu būdu ir dirbo Lietuvos žirgynuose prie Telšių, vėliau – Pagėgiuose. Netgi buvo tapusi žirgų išjodinėtoja. Prisipažįsta, kad toks darbas – pavojingas, nes kartais tenka nuo neklusnaus jauno žirgo nukristi. Ji – tikras laimės kūdikis, kad nė karto nesusilaužė nei rankos, nei kojos.
Vienu metu turėjo ir draugą, žirgyno šeimininką, tačiau santykiai pašlijo. Leistis į prisiminimus šia tema mergina nenori, dėl to ir teko keisti vieną žirgyną kitu. Baigusi mokslus ji susimąstė, kad vien žirgų nepakanka – dar norėtų studijuoti grimo specialybę.
„Dažytis man patiko ir mokykloje – patikdavo pats procesas, kai teptuku brauki per veidą, kai palengva pradedi atrodyti taip, kaip tądien jautiesi. Dėl to keldavausi anksti ir prieš mokyklą valandą dažydavausi, o iš namų kartais išeidavau su vakariniu makiažu. Tik tada dar nesidažiau taip tamsiai ir gotiškai kaip dabar“, – prisiminė mergina.
Taigi dėl galimybės mokytis grimavimo ji ryžosi kraustytis į Vilnių. Skaudžiausia buvo tai, kad teko plyštančia iš skausmo širdimi parduoti nuosavą žirgą, kurį tuo metu turėjo. Žirgininkystė – brangus sportas, tad mokėti už augintinio išlaikymą žirgyne negalėjo, kaip ir negalėjo jo įkurdinti balkone.
Dabar jau 1,5 metų Severija nėra sėdėjusi balne, bet ji įsitikinusi, kad žirgus mylės visą gyvenimą. Šią meilę primena ristūnus vaizduojanti tatuiruotė ant šlaunies. Kur nors važiuodama automobiliu ir pamačiusi besiganančius arklius ji ir dabar negali nuo jų atitraukti akių.
Prieš porą metų atsikrausčiusi į Vilnių mergina intensyviai kibo į mokslus Grimo akademijoje. Grimuotojai, jos įsitikinimu, yra pranašesni už vizažistus tuo, kad gali padaryti ne tik tą patį dieninį ar vakarinį makiažą, bet ir nugrimuoti kino ar teatro personažus. Savo darbus ji kelia į feisbuko paskyrą pasivadinusi Raido slapyvardžiu.
Severijos svajonių darbas būtų tapti kokios nors roko grupės grimuotoja ir kartu keliauti po pasaulį, ruošti muzikantus koncertams ir fotosesijoms. Suprantama, Lietuvoje tokio darbo nėra, o ir užsienyje tokių žmonių reikalingi tik vienetai.
Tiesą sakant, ir paprastų klienčių Severija, baigusi mokslus praėjusių metų gegužę, dar neturi užtektinai. Dėl to ji vis dirba ir kokį nors kitą darbą. „Visai gerai jaučiuosi ir paprastame darbe, tad labai nesisielosiu, jei vien iš grimavimo nepragyvensiu, nors, žinoma, norisi tikėtis, kad laikui bėgant klienčių atsiras užtektinai“, – sakė ji.
Vienu metu, gyvendama žirgyne, ji papildomai dirbo degalinės operatore, o atsikrausčiusi į Vilnių – padavėja nestandartiniame bare bei administratore tatuiruočių salone. Iš pastarojo darbo išėjo prieš paskelbiant karantiną.
Karantiną atšaukus vėl ieškosis darbo. Jei jo nepavyks rasti nei žirgyne, nei susijusio su grimavimu, imsis ko nors paprastesnio. Tik svarbu, kad darbdaviams neužkliūtų savotiška jos išvaizda.
„Į darbą, jei darbdavys pageidautų, galėčiau eiti ir paprastai apsirengusi, su paprastu dieniniu makiažu. Tačiau ko niekuomet dėl darbo neatsisakyčiau, tai savo dredų ir auskaro lūpoje bei nosyje. Apskritai manau, kad darbdavius reikia pratinti prie to, kad darbuotojai gali atrodyti įvairiai, bet, nepaisant to, darbą atlikti tinkamai“, – įsitikinusi mergina.
Iš kur Severija gauna įspūdingų apdarų? „Visokiausių įdomybių galima atrasti „Humanoje“, o ypač smagu apsipirkti Londono Kamdeno turguje. Kai kuriuos drabužius dar patobulinu, padekoruoju, prisitaikau. Siūti nelabai mėgstu, bet kartais tenka to imtis“, – atsakė ji.
Kaip Severija atrodančių žmonių gatvėje nedaug. Žinomiausi Vilniuje du – jau minėtasis D.Dubauskas, seniau vadintas Indėnu, ir jo žmona Greta, meniško baro „Garinis angelas“ įkūrėjai. Beje, maro gydytojo kaukė, kurią mergina skolinosi fotosesijai, iki tol buvo šio baro dekoracija.
Į Vilnių iš Pagėgių atsikrausčiusi pašnekovė ėmė lankytis tame bare ir su jo šeimininkais susibičiuliavo („Tokie žmonės vieni kitus traukia“), o vėliau kurį laiką ir kartu dirbo.
Šio darbo pradžioje iš savininkų gavo dovanų skrybėlę ir jie patarė ją dekoruoti savo nuožiūra. Taip ant skrybėlės atsirado ir rožinių plunksnų, ir akiniai, ir įvairių metalinių akcentų, ir iš modelino Severijos nulipdytas paukštis.
Paprastame gyvenime – kai galima kiek nori vaikščioti po miestą – mergina dažnai eina į gatvę įdomiai apsivilkusi ir pasidažiusi, nors kartais, kai puoštis neturi nuotaikos, užsimauna džinsus ir makiažo nesidaro.
Praėjusią vasarą ji dramatišku įvaizdžiu nustebino klaipėdiečius. Tąsyk buvo draugų paprašyta nusifotografuoti jų rengiamam festivaliui „In’Feast“. Į akis įsidėjo zombiškus lęšius, vampyriškai nusigrimavo ir apsirengė, nusifotografavo, o tada su drauge nuėjo į barą. Ten sulaukė didelio susidomėjimo, nemažai žmonių norėjo su ja fotografuotis.
Tada ji atsiminė savo seną sumanymą – tapti gyvąja skulptūra. „Gyvųjų statulų užsienio didmiesčiuose labai daug, o Vilniuje, kiek žinau, tuo užsiima tik vienas vaikinas. Taigi pamėginau nusigrimavusi atsistoti Pilies gatvėje ir įsitikinau, kad žmonėms tokių vaizdų reikia. Jiems, ypač vaikams, buvo smagu į mane pažiūrėti“, – sakė Severija.
Gatvės statula ji virto du kartus – vieną sykį tai buvo auksinė mergina su į šonus styrančiomis kasomis-ragais, kitą sykį – juoda-balta lėlė. Rymoti gatvėje sustingus, tik pamojuojant praeiviams, nebuvo lengva.
Puošdamasi improvizuodavo – tiesiog rytą atsisėdusi prie veidrodžio pagalvodavo, ką įdomaus gali iš savęs ir turimų grimo priemonių sukurti.
Ar taip vilkėdama keliavo į Senamiestį autobusu? „Ne, bijojau, kad ragai netilps į autobusą! Taigi iš Šnipiškių, kuriose gyvenu, ėjau į Pilies gatvę pėsčiomis, automobiliai man pypsėjo, žmonės fotografavo“, – prisiminusi nusijuokė mergina.
Kaip žinome, gatvės statulomis dirbantys žmonės šalia pasideda indą, į kurį praeiviai gali įmesti monetų. Ar Severijai pavyko iš to uždirbti? „Aš tai dariau ne dėl pinigų, o dėl įdomumo. Pinigų gavau tiek, kad grimas gal ir atsipirko – juk priemonės, kuriomis tepi visą veidą, rankas, kojas, nemažai kainuoja“, – sakė mergina.
Kai grįš įprasti laikai, ji vėl ketina vilniečius gatvėse nustebinti pademonstruodama įspūdingų personažų, tik ne tokių grėsmingų kaip niūrusis maro gydytojas.