Jos fotografija puošė 1998 m. liepos 24-osios „Stiliaus“ viršelį.
Tada, tik kelioms dienoms grįžusios į Vilnių, jos pasakojimas apie Prancūzijos sostinę raibuliavo lyg tekantis upės vanduo saulėje.
Mūza pasakojo, kaip 1988 metais gavusi Prancūzijos vyriausybės stipendiją į stažuotę Paryžiuje atvyko vieniems metams. Jai reikėjo pradėti dirbti, įsiveržti į prancūzų muzikos pasaulį, išreikšti save toje srityje, į kurią ją įsuko gyvenimas nuo vaikystės.
„Svarbiausias mano gyvenimo viražas buvo nelauktas, netikėtas susitikimas su Alexandre’u. Tai labai romantiška istorija.
Mes susitikome visiškai atsitiktinai tą dieną, kai turėjau išvykti iš Paryžiaus visiems laikams“, – tada sakė Mūza. Alexandre’as Shvaloffas – gydytojas neuropsichiatras, kilęs iš rusų aristokratų giminės.
Ji džiaugėsi, kad pamažu padarė karjerą Vakaruose, kad jai atsivėrė koncertų salės. „Gyvenimas kitoje šalyje reikalauja labai daug“, – neslėpė Mūza.
Sakė, jog išlaikyti žavesį ir jaunystę jai padeda laimė: „Man laimė yra sveikata, o sveikata yra laimė.“
Praėjo 22 metai. M.Rubackytės gyvenimas labai pasikeitė – santuoka su medicinos profesoriumi iš Šveicarijos Alainu Golay, nauji namai Ženevoje, daugybė profesinių laimėjimų.
„Mano gyvenimas yra neišsenkamos variacijos viena tema, ta tema, kurią man davė mano ypatinga anapilin išėjusi mama“, – sakė Mūza.
Dabar ir M.Rubackytės, ir jos vyro mediko A.Golay gyvenimą stipriai pakoregavo visą pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija.
Per karantiną, kai koncertų salės užvertos, o miestuose karaliauja tyla, M.Rubackytės, kaip ir kitų muzikantų, gastrolės nukeltos į geresnius laikus. Tačiau Mūza turi kalnus įvairiausios veiklos.
„Esu laiminga, kad man pasisekė niekur neužstrigti, mat galėjau būti Paryžiuje, Vilniuje, Čikagoje ar Kolumbijoje, o likau šalia savo mylimo žmogaus Ženevoje. Studijuoju naujus kūrinius, tobulinu jau grotus.
Nepaisant mus supančio negatyvumo, dabar gyvenu ypač gražų naujų kūrinių išieškojimo periodą: dirbu su gigantišku kūriniu – Leopoldo Godowskio penkių dalių fortepijonine sonata.
Šį kūrinį atliksiu per Vilniaus Gaono ir litvakų metų minėjimus Lietuvoje ir pasaulyje“, – pasakojo Mūza. Ji tikisi, kad Vilniaus festivalis, kurio birželio 16-osios koncertui rengia šį rečitalį, įvyks.
„Dabar galiu užsiimti įrašų klausymu ir montavimu, dirbti nuotoliniu būdu su prodiuseriu. Ir dar – jau dešimtmetis, kai su vyru „keturiomis rankomis“ rašome mano autobiografinę knygą „MŪZA, gimusi po fortepijonu“.
Neseniai atidavėme paskutines korektūras. Pirmiausia knygą išleis prancūzų leidykla. Tada ji bus išversta ir į lietuvių kalbą“, – pasakojo Mūza.
Muzikantė šiomis ekstremaliomis sąlygomis nevengia ir paprastų buities darbų: „Esu labai laiminga galėdama palengvinti man brangaus žmogaus buitį ir paruošti kasdien naujų patiekalų, kuriuos komponuoju remdamasi savo – keliaujančios artistės – patirtimi bei intuicija. Niekuomet nenaudoju parašytų receptų.“
M.Rubackytės vyras A.Golay – Ženevos universitetinės ligoninės profesorius, vadovaujantis endokrinologijos, diabeto ir mitybos skyriams Vidaus ligų departamente.
Šis departamentas sutelkė jėgas dėl COVID-19 pandemijos prevencijos ir perduoda patarimus politikams. A.Golay yra vienas iš ekspertų.
„Alainas atlieka savo pasirinktą kilnią misiją ir kasdien eina dirbti į ligoninę, iš kurios vadovauja dviem trečdaliams pavaldinių, dirbančių nuotoliniu būdu.
Likęs trečdalis, kaip ir jis, yra „fronte“. Mes nuosekliai paisome higienos rekomendacijų ir tikimės išlikti sveiki.
Liūdna, kad dėl sanitarinių priežasčių negalime pasimatyti su Alaino tėveliais, kurie šiandien yra tapę ir mano tėvais. N
epaisant to, kasdien su jais kalbamės telefonu, aš jiems net groju per telefoną“, – apie stipriai pasikeitusią kasdienybę pasakojo Mūza.
M.Rubackytės ir A.Golay vestuvės įvyko 2012-ųjų vasarą Vilniuje. Tada Mūza pasakė: „Alainas – tai mano antrininkas.“
Šiandien, po beveik 15 pažinties su Alainu metų, ji tai patvirtina ir dar priduria: „Mes abu esame daugiabriaunės ir gyvenime daug pasiekusios talentingos asmenybės, kaip du orkestrai susiliejančios į vieną harmoniją.“
Kur ji susipažino su Alainu? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
„O taip, aš prisimenu kiekvieną mūsų susitikimo akimirką. Aš labai gerai pajutau, kad tai yra lemtingas įvykis. Mus sujungė muzika“, – sako Mūza.
Jos koncertas, įvykęs mažame Šveicarijos kalnų miestelyje Zenalyje, buvo vieno jo mokinių dovana šiam išskirtiniam žmogui.
Po koncerto Alainas Mūzai pasakė, kad jis viską suprato apie ją ir kad ją pažįsta, mat artistas scenoje apnuogina savo jausmus. Bet tu manęs nepažįsti, pasakė.
„Alaino asmenybė yra tolygi ledkalniui, kurio didžiausia dalis yra nematoma. Kaip visi išties dideli žmonės jis nekalba apie save ir domisi kitais“, – paaiškino M.Rubackytė.
Neretai pora muzikuoja duetu: Mūza skambina fortepijonu, o Alainas griežia smuiku.
M.Rubackytės nusilenkimas klausytojams po koncerto – tiesiog kerintis. Paskambinusi kūrinį ji kelioms sekundėms tarsi sustingsta prie fortepijono ir žvelgia į salę, kažko ten ieškodama akimis.
Ir tik paskui nusilenkia. Tiesiog karališkai, plačiai šypsodamasi ir ranką pridėjusi prie širdies. Ir tai – lyg koncerto tęsinys. Kas ją to išmokė?
Mūza priminė, kad yra kilusi iš muzikų giminės, kurioje muzikos ir scenos menas buvo kasdienė terpė.
„Koncertas, susitikimas su publika man visuomet yra įvykis, kurį stipriai išgyvenu.
Momento svarba, iškilmingumas, pagarba amžinajam menui ir publikai reikalauja iš mūsų atitinkamo elgesio“, – rimtai dėstė maestra.
Pralėkę 22 metai – tai ne 22 dienos. Per tuos metus M.Rubackytė gausiai gastroliavo plačiajame pasaulyje ir pelnė nemažai reikšmingų apdovanojimų.
Jos diskografijoje yra daugiau nei 30 tarptautinį pripažinimą pelniusių CD, koncertų geografija aprėpia penkis žemynus.
„Visą tą laiką gyvendama svetur aktyviai dirbau Lietuvai, jos kultūrai ir jos vardo sklaidai pasaulyje. Šiandien esu vadinama ne tik garsia pasaulio pianiste, profesore, bet ir žymia kultūros veikėja.
Gauti apdovanojimai atspindi ir mano tarptautinę artistinę veiklą, ir kultūrinę veiklą Lietuvos labui pasaulyje.
Kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija sukurtas Vilniaus fortepijono festivalis, kuriam vadovauju ir kuris neseniai atšventė dešimtmetį, o svarbiausia: aš sutikau savo gyvenimo meilę“, – praėjusius metus žaismingai apibendrina Mūza.
