Mažasis Matas nuo mažų dienų mėgaujasi Kuršių marių ošimu, grynu Nidos oru ir linksmybėmis gamtoje. Į šeimos sodybą pajūryje sostinės centre gyvenantys Antanas su Martina stengiasi pasprukti vos tik radę laisvą dieną. Dabar čia bėga jų karantinas.
Didžiuliame ant laužo kaitinamame puode lenktynininkas ruošia firminį plovą, o tuo metu jo mylimoji dengia stalą lauke. Po to šeima sės ant dviračių ir leisis pušynų takais. Vakare visi drauge skaitys pasakas ir ilgai, niekur neskubėdami stebės besileidžiančią saulę.
Tokių akimirkų Dakaro džentelmenu tituluojamo lenktynininko gyvenime iki šiol labai trūko, todėl daugelį išgąsdinusi pandemija jam su šeima suteikė galimybę ne tik gerokai sulėtinti tempą, bet ir šiek tiek lengviau atsikvėpti.
„Didelio streso neišgyvename, – prisipažįsta A.Juknevičius. – Šiuo laikotarpiu daug kas gyvenime pasikeitė visiems – kitiems gal labiau, mums mažiau.
Nors mano veikla sustojo, net randu savotiško gėrio. Beprotiškas tempas staiga nutrūko. Tada pastebi, kad saulė ryškiau šviečia ir paukščiai gražiau čiulba. Tiek nepaprastai paprastų dalykų aplink imi vėl matyti.“
Ilgus metus jis mėgo greitį tiek trasoje, tiek ir gyvenime, gal todėl neįprasta pastarųjų mėnesių ramybė Antanui atrodo savotiška pasekmė nesibaigiančio maratono, kuriame buvome priversti sustoti.
„Bėgimas – visų stresų priežastis, o šis priverstinis sustojimas leido perkrauti savo gyvenimą, neperdegti. Manau, kad po karantino gyvenimą matysime ryškesnėmis spalvomis, nepaisant visų blogumų. Išgyvensime ir juos, juk prie visko įprantama, o iššūkius pavertę pamokomis tampame tik stipresni“, – įsitikinęs nuolatinio pozityvumo ir geros nuotaikos nestokojantis lenktynininkas.
Gyvenime jis toks pat paprastas kaip ir ekrane. Kalbėtis su juo būtų galima ilgas valandas ir, ko gero, net to nepakaktų išklausyti visų jo istorijų, pagardintų skaniu humoru. Šiandien jis nebijo kalbėti apie gyvenimą: meilę, tėvystę, patirtis ir klaidas, pergales ir pralaimėjimus – tiek profesinius, tiek asmeninius.
– Ką tau reiškia Tėvo diena? – paklausiu, kai aplink Antaną smagiai dūksta šiemet ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis Matas, kaip ir tėvas, lengvai randantis bendrą kalbą net ir su pirmą kartą matomais žmonėmis.
– Malonu, kad tokia diena yra, bet kai viskas šeimoje gerai, didelės reikšmės nei Motinos, nei Tėvo diena neturi. Jei pagarba gimdytojams kasdienė, progos nėra reikalingos. Ši diena svarbi tiems, kurių ryšys su tėvais nutolęs. Man labai svarbūs santykiai su vaikais. Maniškiams nereikia priminimo, kad metuose yra diena, kai reikia mane sveikinti. Tokio ryšio su savo vaikais norėčiau palinkėti visiems tėvams, – sureikšminti pirmąjį birželio sekmadienį minimos progos nelinkęs Antanas.
– Kai prieš metus lankiausi pas jus svečiuose Vilniuje, iškart į akis krito ypatingas jųdviejų su sūnumi ryšys. Tuomet minėjai, kad vaikui nenuolaidžiaujate, – jei padaro ką nors negerai, visada tai parodote. Matui – jau treji su puse metų. Kokie charakterio bruožai ima ryškėti?
– Nenuolaidžiavau net tada, kai jam buvo pora metų. O dabar, kai sūnus darosi sąmoningesnis, iškyla situacijų, kai pasielgia netinkamai. Esu tos nuomonės, kad nesvarbu, kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia duoti suprasti, ką daro negerai. Tikrai nekalbu apie rėkimą, pliaukštelėjimą ar kitokį fizinį baudimą, bet įskiepijęs suvokimą, kas teisinga, o kas ne, sulauksi tik teigiamo rezultato.
Pavyzdžiui, dabar labai daug laiko praleidžiame gamtoje, Matas mėgsta žaisti su vabaliukais, tad su Martina jį mokome gerbti gyvybę: žaisti galima, skriausti – jokiu būdu. Nesvarbu, ar tai būtų skruzdėlė, ar musė. Mokome, kad net ir vabaliukas turi mamą, tėtį, vaikų, todėl negalima jo žudyti.
Matas tai greit priėmė ir dabar pats kartoja, kad reikia saugoti mažus gyvūnus. Tokiais paprastais dalykais ir formuojame jo charakterį. Skiepyti moralinius principus, kai sūnui treji, pats metas, nes sulaukus septynerių jau gali būti per vėlu.
– Įprastai dienomis su sūnumi būni tu, vakarais – daugiau mama. Ar Matas pasikeičia, kai namie abu tėvai? Juk, sakoma, vaikai visada pasirenka, kurį iš gimdytojų lengviau palenkti į savo pusę, kuriam galima rodyti kaprizus, o prie kurio nederėtų.
– Sūnaus stiprus charakteris gal dėl to, kad abu jo tėvai tokie patys. Matas – smalsus, tvirtas, mėgsta, kad viskas vyktų pagal jo valią, tad tenka kartais veltis į diskusiją, kad visos pusės liktų patenkintos. (Juokiasi.)
Jo užsispyrimo laužyti nesinori, bet leisti auginti ragus taip pat nevalia. Užsispyrimas ateityje jam padės siekiant svarbių tikslų.
Manipuliacijų, žinoma, būna. Visi vaikai tai sugeba daryti sėkmingai. Tačiau su Martina esame sutarę, kad nepalenkiami turime būti abu. Nėra taip, kad ką nors tėtis leidžia, o mama – ne. Žvilgsniu susitariame, kokios pozicijos abu tvirtai laikomės. Juk visų tėvų tikslas bendras – užauginti teisingą žmogų.
– Kokį teisingo auklėjimo raktą judu atradote, kad jau dabar Matas atrodo ne tik savarankiškas, bet net ir labai sąmoningas vaikas?
– Kasdien sūnui sakome kuo daugiau gerų žodžių, kad jį mylime, gerbiame, kad ką nors gerai padarė, ko nors naujo išmoko, pasiekė, tad po trisdešimties gražių dalykų pora pabarimų jam neužgauna širdies, o įdeda į galvą, kaip galima elgtis ir kaip nederėtų.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius“.
