Liepos 12-ąją gimtadienį atšventusi iš Ariogalos kilusi I.Minelgaitė išties turėjo už ką pakelti šampano taurę.
Visai neseniai ji tapo mūsų šalies garbės konsule Islandijoje, kurioje jau ne vienus metus kuria sėkmingą mokslininkės karjerą ir dėlioja asmeninį gyvenimą. O vos prieš porą savaičių ją pasiekė ir dar viena džiugi žinia – lietuvei Islandijoje suteiktas aukščiausias akademinis profesoriaus laipsnis.
„Tie, kurie gyvena Šiaurės šalyse, supras, kodėl šios žinios tokios džiuginančios“, – pokalbį pradeda trumpam į Vilnių grįžusi Inga. Jos vizitinėje kortelėje – daug pareigų: profesorė, mokslų daktarė, Projektų vadybos instituto Islandijos universitete įkūrėja ir vadovė, Lietuvos garbės konsulė Islandijoje, lietuvių bendruomenės šioje šalyje įkūrėja, verslo konsultantė, moterų universiteto WOW valdybos narė.
Pati moteris sako, kad atsakingai žiūri į savo pereigas, tačiau laimėjimų per daug nesureikšmina.
– Be galo sunku siekti tikslų mokslo pasaulyje net ir savoje šalyje, tačiau būnant svetimoje žemėje, kalbant svetima kalba, neturint ranka pasiekiamo artimųjų palaikymo profesorės laipsnio gavimas, ir dar tokiame jauname amžiuje, ko gero, yra daugialypė asmeninė pergalė?
– Tikriausiai nustebinsiu, bet nieko, ką darau gyvenime, nevadinu karjera. Ir kaip vadybos mokslų atstovei šiek tiek gėda prisipažinti, kad jokių strateginių planų, kaip siekti karjeros, taip pat neturėjau. (Šypsosi.)
Manau, kad tikslų išsikėlimas ir tikslingas darbas jų siekiant yra efektyviausias būdas profesinėms pergalėms. Sau esu pažadėjusi, kad kada nors tikrai parengsiu strateginį planą, bet čia kaip su tais pažadais nuo pirmadienio pradėti sportuoti.
Aš visuomet darau daug, bet pačiai visada atrodo, kad darau nepakankamai. Nestrateguoju.
Apsidairau aplinkui ir imuosi daryti tai, kas, mano nuomone, yra reikalinga. Už šią savybę esu be galo dėkinga mamai ir a.a. tėčiui. Jie abu vertėsi įvairiais verslais.
Stebėdama juos išmokau nesirinkti – čia mano darbas ar ne mano, išmokau to, kad jei prieš tavo akis yra kas nors, ką reikia pataisyti – pasiraitoji rankoves ir taisai. (Šypsosi.)
Tikriausiai tai neskamba labai tobulai, bet gerai, kad tobulumas nėra mano siekiamybė.
– Netelpate į jokius mokslininko apibrėžimus. Išvaizdi, moteriška, stilinga. Ar visa tai nestumia jūsų po skambiomis klišėmis apie gražias moteris?
– Dėkoju, tačiau spręsdama iš mane supančių mokslininkių rato tiek Islandijoje, tiek Lietuvoje, drįsiu paprieštarauti – jos nepaprastai stilingos, elegantiškos, pasižymi labai geru humoro jausmu! (Šypsosi.)
Manau, kad vis dar gajus kažkada sovietmečiu suformuotas mokslininkės stereotipas, kuris šiandien neatitinka tikrovės. Dabar mokslo moterys stiliumi ir elegancija tikrai nenusileidžia kitų sričių atstovėms. Dažnai dėl šio stereotipo kaltinama žiniasklaida. Neva vien fokusuodamiesi į poppasaulio moteris nereprezentuojame kitų profesionalių.
Gal tai iš dalies ir tiesa, tačiau mokslo moterys taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl šio stereotipo – būti labiau matomos ne tik nedideliame profesiniame rate, bet ir plačiojoje visuomenėje.
– Esate pirmoji ir kol kas vienintelė dėstytoja užsienietė, gavusi darbą didžiausiame Islandijos universiteto fakultete. Kodėl būtent Islandija?
– Taip, pirmoji ir vienintelė. Taip pat esu jauniausia profesorė. (Šypsosi.) Ir profesoriaus titulo pas mus per dvejus darbo metus nelabai kada kas yra gavęs. Nors tai faktai, sudedant vieną šalia kito kažkaip norisi juos prigesinti. Čia lietuviškas ar moteriškas kuklumas? (Juokiasi.)
Į Islandiją išvykau su tuomečiu savo vyru. Niekada nenorėjau palikti Lietuvos. Islandai visuomet sako, jog aš esu labai sėkmingai integravusis jų šalyje, tačiau pabrėžia ir tai, jog esu tikra lietuvė.
Mintyse negalvoju apie šias šalis kaip atskirus vienetus. Kažkodėl save visuomet matau stovinčią ant tilto, kuris jungia Islandiją ir Lietuvą.
– Esate kilusi iš Kauno apskrities. Kokios likimo srovės jus nuplukdė į tarptautinius mokslo vandenis?
– Užaugau Ariogalos mieste. Buvau iš pirmosios ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto laidos Kaune, o vėliau studijavau Kauno technologijos universitete. Prieš išsikraustant į Islandiją metus teko padirbėti Socialinių mokslų kolegijoje Klaipėdoje. Nors ir prieš tai, ir po to buvau verslo pasaulio atstovė.
Vienu metu teko prisidėti prie vadovavimo įmonei, kurioje dirbo daugiau nei keturi šimtai darbuotojų. Tuomet vieną dieną, kai pribrendau pokyčiams profesinėje srityje, paklausiau savęs – kokioje aplinkoje jaučiuosi geriausiai? Atsakiau sau, jog būtent dirbdama universitete jaučiuosi labiausiai auganti – man patinka nuolatinis poreikis atnaujinti žinias, ieškojimas, kaip sudominti studentus, įtraukiančios diskusijos, nuomonių įvairovė. Kur dar galima rasti patrauklesnę dirvą asmeniniam augimui? (Šypsosi.)
Po šio suvokimo pradėjau doktorantūros studijas Islandijos universitete. Ir per labai trumpą laiką atsiradau ten, kur esu. Nors ši kelionė ir nebuvo ilga, galiu patikinti, kad jaučiuosi net ne kaip lenktynėse važiavusi, o kaip... viršgarsinį traukinį vairavusi. (Juokiasi.) Kokia tai buvo beprotiška kelionė!
Esu aktyvi moksliniuose tyrimuose. Esu didžiausių universitetų narė didžiausiuose tarptautiniuose tyrimų projektuose. Tačiau nesu tipiška mokslininkė. Suvokdama tyrimų svarbą jaučiu ne mažesnę atsakomybę sugeneruotas žinias perduoti verslo bendruomenei.
Aktyviai viešinti tyrimų duomenis. Būtent todėl glaudžiai bendradarbiauju su verslo bendruomene tiek Lietuvoje, tiek Islandijoje. Va... ir vėl tilto metafora prieš akis iškilo – šį kartą tarp mokslo ir verslo. (Vėl plačiai nusišypso.)
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
