Nijolė – buvusi „Stiliaus“ herojė. Jos fotografija puošė 2000 m. sausio 21-osios numerio viršelį. Tada ji garsėjo drąsiais ir aštriais pareiškimais, dėl to buvo vadinama skandalingiausia politike.
Tada ją išmetė iš konservatorių partijos, nes profesoriui Vytautui Landsbergiui pasiūlė atsistatydinti iš partijos vadovo posto. Seimą ji pavadino dėže, Seimo narius – politiniais impotentais, o prostituciją pasiūlė legalizuoti.
Dažną šokiruodavo N.Oželytės atvirumas. Dėl to beveik kiekvieną jos pareiškimą lydėdavo kalbos ir apkalbos.
„Visą laiką jį laikiau lyderiu, savo dvasiniu lyderiu. Žmogumi, kuris vidumi kur kas vertesnis už mane. Mano gyvenimas buvo nuolatinis veržimasis jam prilygti“, – taip aname straipsnyje N.Oželytė prisiminė buvusį savo vyrą dailininką Saulių Vaitiekūną.
Tada ji tvirtino nesanti lemtinga moteris, jokiam vyrui niekada nėra sudaužiusi širdies. Jai įsimylėti – didžiulė problema. Net ir kino dievaičius, dėl kurių alpdavo moterys? „Dievaičiai jie buvo tik ekrane. Man juos teko matyti ir girtus, ir keturpėsčius, ir apsivėmusius“, – sakė ji.
Ir šiandien ji patvirtina tą patį – visa tai, kai buvo labai jauna, ji matė Frunzės (dabar Biškekas. – Red.) kino festivalyje, į kurį ją nusivežė vienas lietuvių režisierius. Šiandien Nijolė neslepia, kad jis norėjo papriekabiauti, bet nieko jam neišdegė.
Tačiau šiandien ji vengia atvirauti, ypač apie savo šeimą. Pagimdžiusi ir užauginusi tris dukteris Nijolė turi tris anūkes, iš kurių mažiausiai – pusantrų metų. „Aš dauginuosi viena kryptimi, mano šeimoje gimsta vien mergaitės“, – šmaikštauja N.Oželytė.
Kokie svarbiausi įvykiai jos gyvenime nutiko per tuos 20 metų, prabėgusius po ano interviu?
Ji atrado keliones, atsisakė alkoholio, cigarečių, suprato, kad idealus partneris – vienatvė.
Tačiau mustango prigimties vis tiek nesuvaldysi – ji visada veržiasi į laisvę. Prieš dvejus metus N.Oželytė iš Vilniaus nuvažiavo automobiliu iki Lisabonos. Apsuko didžiulį ratą per Europą – 11 tūkstančių kilometrų pirmyn ir atgal. „O kadaise vienas žmogus pasakė, kad aš niekada negalėsiu vairuoti mašinos, nes mano reakcijos netikusios“, – neslepia Nijolė.
Ją sugavau Pervalkoje, kur daug metų leidžia vasaras, nes niekada neturėjo savo kaimo.
„Ne atostogauti aš ten važiuoju. Dabar visas mano gyvenimas – atostogos, aš esu pensininkė. Kurį laiką gyvenu Vilniuje, dažnai viešiu Lisabonoje. Aš dabar esu laisvas vėjas – kur noriu, ten gyvenu. Labiausiai, kas mane varžė gyvenime, tai kokia nors konkreti vieta“, – sako N.Oželytė.
Pervalkoje buvo fantastiška Kino studijos poilsinė – trys mediniai namai su puikia teritorija. Daug scenarijų ten buvo sukurta, daug režisierių savo sumanymus puoselėdavo. Bet jie ten važiuodavo tiktai vasarą, o poilsio namai pradėdavo dirbti nuo gegužės ir stovėdavo tušti.
„Aš, kaip neetatinė darbuotoja, galėdavau ten važiuoti. Lova kainuodavo 50 kapeikų nakčiai. Pirmą kartą atvažiavau, kai mano vyriausiai dukrai buvo trys mėnesiai, dabar jai – 43 metai. Visi mano vaikai pradėjo vaikščioti būtent tuose Kino studijos pastatuose“, – prisimena Nijolė.
Kai Kino studijos namai buvo privatizuoti, Pervalkoje ji apsistoja kitoje vietoje.
„Pagrindinis dalykas, kuris su manimi įvyko per tuos 20 metų, – aš pradėjau keliauti, – sako Nijolė. – Jau apkeliautos 72 šalys. Viena mano dukrų dirbo stiuardese „AirBaltic“ oro linijose, o ten buvo palankios sąlygos skraidyti darbuotojų šeimų nariams.“
Į keliones N.Oželytė leidžiasi su drauge. Jos keliauja ne su turistų grupėmis, o savarankiškai. „Tada pamatai tokių dalykų, kurių tau niekas neparodys. Neįsivaizduoju, ką reiškia kelionė su gidu: pažiūrėk į kairę, pažiūrėk į dešinę“, – ironizuoja Nijolė.
– Ko iš tų kelionių pasisėmėte, ką supratote apie gyvenimą?
– Kad žmonės visur vienodi – ar Kinija, ar Indonezija būtų. Kinijoje kalbėdavau lietuviškai, nes jiems vienodai rodo, jie nesupranta jokios kalbos. Žmonės yra vienodi. Visiškai.
– Tada nėra prasmės keliauti?
– Kodėl? Mums atrodo, kad mes tokie, o anie – kitokie. Bet dalykai tokie patys, tik juos vadina kitaip. Pavyzdžiui, gyventi gražiausiame visatos kampelyje ir nepamatyti, kur tu gyveni. Kodėl? Svarbiau pasistatyti namus, prisipirkti mašinų ir auginti pilvą? Paskui numirti taip ir nepamačius, kur tu gyvenai. Čiagi nesąmonė.
Keliauji dėl to, kad tas šalis galėtum palyginti. Pavyzdžiui, Naujoji Zelandija man buvo fantastiškas atradimas. Jeigu ufonautas norėtų ką nors sužinoti apie Žemę ir turėtų galimybę aplankyti tik vieną šalį, patekęs į Naująją Zelandiją suprastų, kas yra Žemės planeta.
Ten gražu viskas – nuo ledynų, vandenyno, kalnų, ežerų, karštųjų versmių iki pievų ir lygumų. Apie 100 laipsnių karščio versmės trykšta iš žemės. Tai neįtikėtina. Ir tokia pagarba gamtai, kad žmogus čia jaučiasi kaip svečias. Manau, kad tai – ateities maketas, koks turėtų būti žmogaus santykis su gamta. Tai, kas yra visoje Žemėje, rasi vienoje mažoje Naujojoje Zelandijoje.
Kas Kinijoje parodo žmonių santykius? Važiavau su kinais bendrame vagone dvi paras. Prieš mane sėdėjo jauna pora, turbūt vyras ir žmona. Ir jie negalėjo vienas prie kito net rankomis prisiliesti – kai aš žiūrėdavau pro langą, matydavau stikle jų atvaizdą. Kinijoje tai, kas intymu, kitiems nerodoma. Bučiavimasis gatvėje, ką mes demonstruojame, jiems yra nepadorumo viršūnė.
Tačiau atviras tualetas – visiška norma. Šanchajaus centre prieš 16 metų atradome tualetą be durų. Kelionių apraše buvo perspėjimas: kai naudosimės tokiu tualetu, turėtume nenustebti, jeigu pro šalį einantis kinas sustos ir mus stebės.
Tai, ką mačiau Indijoje, niekada gyvenime neparodytų joks gidas. Agros mieste visi puola į Tadž Mahalo mauzoliejų, nes ten labai gražu. O man įdomu kas kita.
Kadangi gyvenau prie Tadž Mahalo, kuris stovi ant upės kranto, perėjau per tiltą į kitą pusę ir sodelyje pamačiau tokį vaizdą: septynios moterys nuo seniausios, kuriai buvo 72 metai, iki jauniausios mergaitės, kuriai 14 metų, sėdi sudarkytais veidais. Visiškai be veidų, jie kaip sudegę.
Viena britė apie jas, jų gyvenimo siaubą kūrė dokumentinį filmą, todėl tas moteris suvežė iš kaimų.
Istorija tokia: kaime kažkoks vyras pasakė tai mergaitei – o dabar eisi su manimi į krūmą. Ji atkirto – ne. Po tokių trijų „ne“ jis šliūkštelėjo jai sieros rūgšties ant veido. O jai tik 14 metų!
– Ir policija nieko nedarė?
– Kaip supratau, Indijos kaimuose tradicija šitaip bausti nepaklususią moterį gyva iki šiol.
– Portugalija turbūt tokių slogių įspūdžių nepaliko?
– Prieš porą metų nuvažiavau į Lisaboną – pirmyn ir atgal – automobiliu. Ketinu tą kelionę pakartoti.
Keliauti automobiliu – kažkas nuostabaus. Tau patiko vietelė – sustojai, apžiūrėjai, nakvoji porą naktų. Miegi kaimeliuose, kur nakvynė kainuoja po penkis eurus, kur pusryčių stalas toks, kad nenori iki vakarienės nuo jo pakilti.
Į kelionę leidausi su drauge, bet susitarėme, kad mašiną visada vairuosiu tiktai aš. Ir visus 11 tūkstančių kilometrų vairavau jos senutę mašiną. Kai grįždamos atgal – kelionė truko 27 dienas – pamatėme lentelę su užrašu „Lietuva“, paklausiau, kokie jausmai jai kyla. O ji: „Apsisukti ir rauti atgal.“
Jeigu yra reinkarnacija, tai aš kelis gyvenimus gyvenau Portugalijoje. Portugalija – tai idealioji mano Lietuva, o portugalai – tokie patys lietuviai, tik išsioperavę tulžies pūslę – nepagiežingi, labai taikūs, ramūs. Jų fadas – tai kaip mūsų raudos.
Lisabonoje dažnai būnu, nes ten gyvena mano dukra. Aš Lisaboną dievinu – tai nuostabiausias miestas pasaulyje. Norėčiau gyventi Lisabonoje – tai mano miestas. Portugalijos pakrantė – gražiausia pasaulyje, pietuose – puikus Albufeiros miestas ant vandenyno kranto.
– Gal planuojate parduoti butą Vilniuje ir kraustytis į Lisaboną?
– Aš niekada nieko neplanuoju, nes žinau, kad tai, kas man atsitinka, net nesisapnavo. Man niekada nesisapnavo, kad galėsiu vairuoti mašiną, niekada nesapnavau, kad turėsiu galimybę būti Pervalkoje.
Aš buvau vienišos mamos dukra, mama alpdavo iš bado, jei nupirkdavo man batus, nes jai nelikdavo pinigų maistui. Aš buvau niekas, iš kurios visi tyčiojosi, kad neturiu tėvo, kad esu ryža. Bet mano gyvenime viskas vyko stebuklingai. Be jokių pastangų. Tad aš nieko neplanuoju.
Ir dar per tuos 20 metų pirmą kartą į Ameriką nuvažiavau. Labai juokinga – supratau, kiek dar daug manyje yra sovietžmogio. Nes kai feisbuke manęs paklausė, kodėl keliauju tiktai į Aziją, atkirtau – o kur dar? Į Ameriką. Oi, ne, kokia banali šalis, neįdomi, dirbtinės šypsenos, visi pasikartų dėl dolerio.
Nuvažiavau ir kiekviename žingsnyje labai stipriai gavau per sovietmečiu man įbruktą nuomonę. Supratau, kad mano nuomonė – dar nuo vaikystės laikų į galvą rusų įgrūsta: kokia baisi ta Amerika, kiek ten daug benamių, kaip ten juodaodžius karia. Tiek nuoširdumo, tiek laisvės nemačiau niekur. Net Niujorko Manhatane su manimi žmonės sveikindavosi kaip pas mus kaime.
– Tada, prieš 20 metų, sakėte, kad norėtumėte užmegzti romaną. Ar pavyko?
– Per tuos metus atradau įdomų dalyką – jeigu tu nori idealaus partnerio, turi būti vienas. Nes idealaus tiesiog nėra. Atradau, kad mano idealus partneris – vienatvė. Prisijaukinti vienatvę yra toks labai savotiškas dalykas.
Tapau abstinente. Prieš 14 metų! Ne, aš nebuvau girtuoklė – truputį išgerdavau, bet man sukdavosi galva. Matyt, su vestibuliniu aparatu buvo kažkas negerai.
Norėdama paveikti vieną jauną žmogų, kuris turėjo problemų dėl alkoholio, nutariau laikytis įžadų – vienus metus netgi savo mėgstamo tamsiojo alaus negerti. Taip ir dariau, mintyse jam linkėdama atsitiesti ir nepaskęsti. Negėriau metus – nuo vienos Valentino dienos iki kitos. Po metų supratau, kaip puiku nevartoti alkoholio iš viso.
– Ar tam jaunam žmogui padėjo jūsų įžadai?
– Kad ir kaip būtų juokinga, aš nieko jam nesakiau, jis nieko nežinojo. Tai nebuvo man artimas žmogus. Bet dabar jis neturi tų problemų. Tačiau man pačiai gerai. Juokauju, kad dabar esu beveik angelas: „lavonų“ nevalgau, alkoholio negeriu, nerūkau.
– Gal ilgitės kino? Gal kartais mintimis nuklystate į filmavimo aikštelę?
– Niekada gyvenime nemėgau šitos veiklos. Aš nemoku vaidinti. Aš patekau į kiną atsitiktinai. Prieš stodama į aktorinį buvau mačiusi tik vieną spektaklį, užtat daugybę filmų apie karą ir Zoją Kosmodemjanskają (sovietų partizanė, Sovietų Sąjungos didvyrė. – Red.). Aš nebuvau iš kultūringos šeimos.
Nemėgau vaidinti. Nemėgau visą gyvenimą. Svarbiausia man buvo, kad nugalėčiau konkurentes ir mane patvirtintų vaidmeniui po kino bandymų. Kai bandymai pasibaigdavo ir likdavau viena, man kinas baigdavosi. Galbūt dėl tos profesijos aš ir į gyvenimą žiūrėjau visiškai kitaip. Kadangi tos profesijos nemėgau ir aktore tapau atsitiktinai, man būdavo gėda pasakyti, kad aš – aktorė.
Baigusi politikės karjerą N.Oželytė nėrė televiziją – tapo populiarių laidų „Korida“, „Arena“, „Moterų laimė“ vedėja.
„Televizijos taip pat nesiilgiu. Nors ta patirtis, kurios įgijau darydama su Arūnu Valinsku „Koridą“, – neįkainojama. Man vakar diena neegzistuoja, aš niekada neskęstu prisiminimuose. Man įdomu tai, kas bus rytoj. Galbūt taip yra dėl to, kad turiu tokių prisiminimų, kurie mane stipriai žeistų ir netgi sugriautų, jeigu apie juos galvočiau“, – sako Nijolė.
Ši moteris daug ką patyrė, daug ką išbandė, jos gyvenime viskas vyko stebuklingai, be jokių pastangų. Kas jai labiausiai patinka?
„Man labiausiai patinka tai, ko aš neturėjau, – sako N.Oželytė net nesvarstydama. – Man patiktų dirbti radijuje. Bet laida turėtų būti tiesioginė, vakarinė. Mielai to imčiausi. Aš netgi žinau jos pavadinimą. Ir vienintelis vaidmuo, kurį sutikčiau vaidinti ar teatre, ar kine, būtų Salomėja Nėris.“
