Jos mergaitiškos svajonės neaptemdė nei silpnoka sveikata, nei vaikystėje skaudinę užgauliojimai, nei dėl jų ėmę varginti valgymo sutrikimai ar iki šiol aplankantys nerimo priepuoliai.
„Tos žaizdos lieka visam gyvenimui ir persekioja tarsi šešėlis. Dar ir dabar daug kur savimi nepasitikiu. Sulaukiu daugybės laiškų iš mergaičių, sakančių, kokia šauni ir graži esu. Iki šiol man sunku tuo patikėti. Žinoma, žinau, kad neatrodau lyg ateivis, bet niekada nesijaučiau labai graži“, – atvirai rėžė TV projekto „Muzikinė kaukė“ nugalėtoja ir serialo „Monikai reikia meilės“ aktorė.
Kaip ir dauguma atlikėjų, Kristina dainuoti pradėjo labai anksti – vos šešerių. Baigusi vidurinę įstojo į muzikinio teatro specialybę ir ėmė sulaukti pasiūlymų vaidinti miuzikluose. Atradusi save teatre, buvo pakviesta filmuotis seriale.
Vėliau Kristiną aplankė dar didesnė laimė – ji prisistatė sceniniu slapyvardžiu KaYra, įrašė pirmąją savo kūrybos dainą ir vaizdo klipą.
„Anksčiau maniau, kad mane, dalyvaujančią tai viename, tai kitame televizijos projekte, ims ir pradės globoti koks muzikos vadybininkas. Galop, šitaip belaukdama pasiūlymų, atsitokėjau. Pati priėjau prie vieno prodiuserio ir pasakiau: „Noriu įrašinėti savo dainas, noriu dainuoti.“ Kaip šiandien džiaugiuosi, kad nepasididžiavau!“ – drąsa nustebino pašnekovė.
– Pastaruoju metu jūsų visur daug. Kodėl kilo noras įjungti aukščiausią pavarą?
– Visą gyvenimą buvau perfekcionistė – viską turėdavau padaryti idealiai. Jeigu nesu geriausia, nelaimiu pirmosios vietos ar pažymių knygelėje įsiraito ne dešimtukas – graužiuosi.
Jau paauglystėje dėl to turėjau labai didelių skrandžio problemų. Labai dažnai grįžus iš mokyklos mane ištikdavo nervinis pykinimas. Negalėdavau valgyti, nes visada būdavau įsitempusi. Tai lyg prakeiksmas, lydintis mane iki šiol.
Man sunku ir dirbti įrašų studijoje. Parašau pusę dainos – viską nubraukiu ir pradedu iš naujo. Lygiai taip pat yra bendraujant su vaikinais, draugais ar šeima. Turiu suspėti visiems pabūti gera.
– Gyvenant tokioje įtampoje nesunku perdegti. Nebijote?
– Yra buvęs ne vienas toks atvejis. Mano perfekcionizmas, veiklumas, jautrumas, aplinkinių užgauliojimai – jau paauglystėje supratau, ką reiškia migrena. Kankindavo skausmai iki vėmimo ir jie trukdavo paromis. Paskutinėse klasėse pradėjo kentėti pažymiai, o juk man tai – be galo svarbu.
Buvau kiek putlesnė, tad bendramoksliai nepraeidavo manęs nepavadinę stora karve. Būdavo, iš manęs atimdavo daiktus, mušdavo. Kartą vienas berniukas vijosi mane iki krūmų ir ten sutalžė. Bet aš jam atleidau – gal gyveno problemiškoje šeimoje ir taip išsiliejo.
– Kaip jaučiatės, kai dabar šie žmonės gali jus matyti per televiziją – gražią ir talentingą?
– Kai dalyvavau pirmame šou, iš tiesų apie tai galvojau. Gal todėl, kad buvau gana vaikiška ir man atrodė, jog taip keršiju. Dabar man visai nesvarbu. Aš seniai jiems atleidau ir linkiu laimės.
– Juk ne visą gyvenimą buvote nesuprasta, kažkuriuo metu pradėjo burtis naujas tikrų draugų ratas?
– Pakeičiau mokyklą, ir tai buvo geriausias bendras mano ir tėvų sprendimas. Ne tik dėl patyčių, bet ir dėl to, kad neblogai mokiausi. Norėjosi pereiti į geresnę mokyklą, kad dar labiau pasitempčiau. Pagaliau atsidūriau išsilavinusioje aplinkoje – visi buvo kultūringi, o patyčių irgi neliko. Jaučiau didžiulį skirtumą. Ten atsigavau: pradėjau daugiau dainuoti, šokti ir kitaip save išreikšti. Pradėjau kvėpuoti.
– Ar ugdant saviraišką gelbėjo ir užgimusi meilė? Juk turite antrąją pusę.
– Mano antroji pusė iš tikro daug padėjo. Bet ir aš išmokau įtikėti, kad esu graži, ir suimti save į rankas. Žinoma, vis dar mokausi save mylėti: kartoju sau, kad neprivalau atrodyti tarsi grožio etalonas, ir stengiuosi taip nesureikšminti grožio kulto.
Daug prisidėjo ir aktorystės studijos. Scena išmokė save paleisti: nekompleksuoti be makiažo, nebijoti iš savęs pasijuokti. Varžymasis gadina gyvenimą. Man gaila merginų, kurios visada yra lyg ant adatų – nori atrodyti tik nepriekaištingai. Ar jos tikrai laimingos viduje?
Smagiau būti savimi ir negalvoti, ką mano kiti. Tik studijuodama aktorystę supratau, kokia laiminga galima būti. Kur mano protas buvo anksčiau? Juk ir scenoje žiūrovo širdies nepasieksi galvodamas tik apie tai, kaip atrodo tavo pagurklis.
– Taip mėgdama savo specialybę, sceną ir būdama perfekcionistė greičiausiai ir visą laiką galėtumėte atiduoti darbams. Ar pakankamai dėmesio skiriate artimiesiems?
– Niekada nepakanka laiko nei šeimai, nei draugams, nei mylimam žmogui. Nes būtent jie yra mano prioritetas. Jeigu reikėtų rinktis – karjera ar artimieji, net neabejočiau. Šie žmonės mane ištraukė iš visų bėdų ir padėjo siekti to, ko esu pasiekusi šiuo metu.
Šie metai man buvo intensyvūs, laisvo laiko turėjau mažai. Bet aš visada surandu būdą savo kaltei išpirkti. Pavyzdžiui, šiemet sau ir bičiuliams suorganizavau kelionę į Kiprą. Tikiuosi, tai taps tradicija – jau antrus metus išsivežu draugus atostogų. Nemanykite, kad esu milijonierė – jie patys patikėjo man savo pinigus, o aš viską suplanavau. Draugai nežinojo nei kur skrenda, nei ką veiks, bet, ačiū jiems, pasitikėjo manimi. Dievinu stebinti, planuodama staigmenas galiu praleisti dienų dienas.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
