Jos mergaitiškos svajonės neaptemdė nei silpnoka sveikata, nei vaikystėje skaudinę užgauliojimai, nei dėl jų ėmę varginti valgymo sutrikimai ar iki šiol aplankantys nerimo priepuoliai, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Tos žaizdos lieka visam gyvenimui ir persekioja tarsi šešėlis. Dar ir dabar daug kur savimi nepasitikiu. Sulaukiu daugybės laiškų iš mergaičių, sakančių, kokia šauni ir graži esu. Iki šiol man sunku tuo patikėti. Žinoma, žinau, kad neatrodau lyg ateivis, bet niekada nesijaučiau labai graži“, – atvirai rėžė TV projekto „Muzikinė kaukė“ nugalėtoja ir serialo „Monikai reikia meilės“ aktorė.
Kaip ir dauguma atlikėjų, Kristina dainuoti pradėjo labai anksti – vos šešerių. Baigusi vidurinę įstojo į muzikinio teatro specialybę ir ėmė sulaukti pasiūlymų vaidinti miuzikluose. Atradusi save teatre, buvo pakviesta filmuotis seriale.
Vėliau Kristiną aplankė dar didesnė laimė – ji prisistatė sceniniu slapyvardžiu KaYra, įrašė pirmąją savo kūrybos dainą ir vaizdo klipą.
„Anksčiau maniau, kad mane, dalyvaujančią tai viename, tai kitame televizijos projekte, ims ir pradės globoti koks muzikos vadybininkas. Galop, šitaip belaukdama pasiūlymų, atsitokėjau. Pati priėjau prie vieno prodiuserio ir pasakiau: „Noriu įrašinėti savo dainas, noriu dainuoti.“ Kaip šiandien džiaugiuosi, kad nepasididžiavau!“ – drąsa nustebino pašnekovė.
– Pastaruoju metu jūsų visur daug. Kodėl kilo noras įjungti aukščiausią pavarą?
– Visą gyvenimą buvau perfekcionistė – viską turėdavau padaryti idealiai. Jeigu nesu geriausia, nelaimiu pirmosios vietos ar pažymių knygelėje įsiraito ne dešimtukas – graužiuosi.
Jau paauglystėje dėl to turėjau labai didelių skrandžio problemų. Labai dažnai grįžus iš mokyklos mane ištikdavo nervinis pykinimas. Negalėdavau valgyti, nes visada būdavau įsitempusi. Tai lyg prakeiksmas, lydintis mane iki šiol.
Man sunku ir dirbti įrašų studijoje. Parašau pusę dainos – viską nubraukiu ir pradedu iš naujo. Lygiai taip pat yra bendraujant su vaikinais, draugais ar šeima. Turiu suspėti visiems pabūti gera.
– Gyvenant tokioje įtampoje nesunku perdegti. Nebijote?
– Yra buvęs ne vienas toks atvejis. Mano perfekcionizmas, veiklumas, jautrumas, aplinkinių užgauliojimai – jau paauglystėje supratau, ką reiškia migrena. Kankindavo skausmai iki vėmimo ir jie trukdavo paromis. Paskutinėse klasėse pradėjo kentėti pažymiai, o juk man tai – be galo svarbu.
Buvau kiek putlesnė, tad bendramoksliai nepraeidavo manęs nepavadinę stora karve. Būdavo, iš manęs atimdavo daiktus, mušdavo. Kartą vienas berniukas vijosi mane iki krūmų ir ten sutalžė. Bet aš jam atleidau – gal gyveno problemiškoje šeimoje ir taip išsiliejo.
– Kaip jaučiatės, kai dabar šie žmonės gali jus matyti per televiziją – gražią ir talentingą?
– Kai dalyvavau pirmame šou, iš tiesų apie tai galvojau. Gal todėl, kad buvau gana vaikiška ir man atrodė, jog taip keršiju. Dabar man visai nesvarbu. Aš seniai jiems atleidau ir linkiu laimės.
– Juk ne visą gyvenimą buvote nesuprasta, kažkuriuo metu pradėjo burtis naujas tikrų draugų ratas?
– Pakeičiau mokyklą, ir tai buvo geriausias bendras mano ir tėvų sprendimas. Ne tik dėl patyčių, bet ir dėl to, kad neblogai mokiausi. Norėjosi pereiti į geresnę mokyklą, kad dar labiau pasitempčiau. Pagaliau atsidūriau išsilavinusioje aplinkoje – visi buvo kultūringi, o patyčių irgi neliko. Jaučiau didžiulį skirtumą. Ten atsigavau: pradėjau daugiau dainuoti, šokti ir kitaip save išreikšti. Pradėjau kvėpuoti.
– Ar ugdant saviraišką gelbėjo ir užgimusi meilė? Juk turite antrąją pusę.
– Mano antroji pusė iš tikro daug padėjo. Bet ir aš išmokau įtikėti, kad esu graži, ir suimti save į rankas. Žinoma, vis dar mokausi save mylėti: kartoju sau, kad neprivalau atrodyti tarsi grožio etalonas, ir stengiuosi taip nesureikšminti grožio kulto.
Daug prisidėjo ir aktorystės studijos. Scena išmokė save paleisti: nekompleksuoti be makiažo, nebijoti iš savęs pasijuokti. Varžymasis gadina gyvenimą. Man gaila merginų, kurios visada yra lyg ant adatų – nori atrodyti tik nepriekaištingai. Ar jos tikrai laimingos viduje?
Smagiau būti savimi ir negalvoti, ką mano kiti. Tik studijuodama aktorystę supratau, kokia laiminga galima būti. Kur mano protas buvo anksčiau? Juk ir scenoje žiūrovo širdies nepasieksi galvodamas tik apie tai, kaip atrodo tavo pagurklis.
– Taip mėgdama savo specialybę, sceną ir būdama perfekcionistė greičiausiai ir visą laiką galėtumėte atiduoti darbams. Ar pakankamai dėmesio skiriate artimiesiems?
– Niekada nepakanka laiko nei šeimai, nei draugams, nei mylimam žmogui. Nes būtent jie yra mano prioritetas. Jeigu reikėtų rinktis – karjera ar artimieji, net neabejočiau. Šie žmonės mane ištraukė iš visų bėdų ir padėjo siekti to, ko esu pasiekusi šiuo metu.
Šie metai man buvo intensyvūs, laisvo laiko turėjau mažai. Bet aš visada surandu būdą savo kaltei išpirkti. Pavyzdžiui, šiemet sau ir bičiuliams suorganizavau kelionę į Kiprą. Tikiuosi, tai taps tradicija – jau antrus metus išsivežu draugus atostogų. Nemanykite, kad esu milijonierė – jie patys patikėjo man savo pinigus, o aš viską suplanavau. Draugai nežinojo nei kur skrenda, nei ką veiks, bet, ačiū jiems, pasitikėjo manimi. Dievinu stebinti, planuodama staigmenas galiu praleisti dienų dienas.
– Regis, draugams pati esate kaip dovana. O kokie jūsų santykiai su tėvais?
– Tėvai – mano tvirtovė. Negalėčiau viešai pasakyti ko nors, ko jie nenorėtų išgirsti. Mūsų ratas – uždaras ir čia nelabai norisi įsileisti svetimų. Santykiai su tėčiu vaikystėje, ypač paauglystėje, nebuvo labai geri. Jis buvo griežtas, o aš – užsispyrusi, tad mudu dažnai pykdavomės. Laimei, šiandien sutariame puikiai, esame labai geri draugai. Kaip tik neseniai su šeima jam suorganizavome slaptą gimtadienio šventę. Buvo nepakartojama.
Na, o mama yra mano angelas, kuriam kliuvo ne vienas gyvenimo išbandymas. Iš jos semiuosi įkvėpimo. Stebiuosi, kokia ji stipri ir niekada nepasiduodanti! Tuo pat metu ji ir pati švelniausia siela. Mama – mano 112. Galiu skambinti bet kuriuo paros metu.
Pastebiu, kad yra dalykų, kurie nesikeičia. Vaikystėje prasidėjus migrenai mama atbėgdavo pamasažuoti man pirštų, ausų, uždėti kompreso ir paguosti. Šiandien lygiai taip pat paskambinusi mamai panikuoju. Mano gyvenimas labai dažnai netobulas. Kartais užklumpa panikos atakos. Džiaugiuosi, kad turiu tokius rūpestingus artimuosius.
– Kaip ir kada pasireiškia migrena, panikos atakos? Galbūt yra žmonių, kurie nežino, kad jaučia būtent šių sutrikimų simptomus.
– Migrena užklumpa nuslinkus dideliam stresui. Per renginį galvos skausmai tikrai neprasidės, bet kitą dieną krisiu į lovą lyg negyva. Pykina, skauda galvą, mirga akyse – priešų neturiu, bet ir jiems to nelinkėčiau.
Kelis kartus per metus mane užklumpa nerimo priepuoliai. Jie pasireiškia netikėtai, būna sunku susikaupti, aplanko stiprus nerimo jausmas. Tai trukdo ir miegoti, ir dirbti, o trunka maždaug valandą.
O tikrą ir didelę panikos ataką turėjau vieną kartą. Dusau, atrodė, kad mirsiu. Negaliu paaiškinti, kodėl taip nutinka. Galbūt dėl pernelyg didelio nuovargio ar įtampos.
– Kaip išsigelbėti pajutus, kad puola vienas šių negalavimų?
– Aš pati kreipiausi į specialistą, jis pasiūlė labai gerų kvėpavimo pratimų. Gana paprasta – reikia tiesiog įkvėpti ir sulaikyti orą. Dar pradėjau mokytis medituoti. Ryte ir prieš miegą stengiuosi skirti tam po 20 minučių. Tampa lengviau užmigti, atsipalaiduoti.
– Ar dar neteko griebtis vaistų?
– Tikrai ne. Esu įsitikinusi, kad tokias problemas įmanoma suvaldyti galva. Man atrodo, kad esu stipresnė nei kada nors anksčiau. Nors apskritai visą gyvenimą buvau labai jautri.
Kadangi didesnę mano auditorijos dalį sudaro vaikai, paaugliai, sulaukiu gąsdinančių mergaičių žinučių apie tai, kaip jos nenori gyventi, kaip iš jų tyčiojamasi. Anksčiau nemėgau apie tai kalbėti, bet dabar imu suprasti, koks atsakingas mano vaidmuo šioje vietoje. Jeigu ką nors ne taip pasakysiu, galiu kam nors sugadinti sveikatą, gyvenimą.
Absoliučiai visoms liepiu kreiptis į specialistus, pasisakyti artimiesiems. Jeigu jaučiate, kad kažkas nors truputį negerai, pokalbis su šeimos nariais turi būti pirmas žingsnis.
– Kaip pati prisipažinote mamai apie valgymo sutrikimus?
– Man labai pasisekė, nes mudvi labai artimos. Mūsų santykiai – nuoširdūs. Aišku, kurį laiką sugebėjau tai nuslėpti. Bet tie mano praeities šešėliai bręstant galų gale išlindo. Ėmiau moteriškėti kur kas anksčiau nei mano bendraamžės. Kai šiek tiek papilnėjau, padidėjo krūtinė, ėmiau sulaukti komentarų, kad tai – ne krūtys, o lašiniai. Beje, daugiausia tyčiodavosi mergaitės.
Esu be galo empatiškas žmogus ir viską sugeriu kaip kempinė – dėl bet ko išgyvenu. Na, o norint įgyvendinti savo svajonę ir tapti dainininke, reikia atrodyti lieknai – juk taip rašoma „vadovėlyje“.
Tuomet ir prasidėjo mano išgalvotų dietų etapas. Kartais per dieną suvalgydavau tik obuolį, o mamos gamintą vakarienę nuleisdavau į klozetą. Netrukus ji pastebėjo, kad sulysau. Tik mamos dėka nespėjau pasiekti tokio lygio, kad specialiai bandyčiau išsivemti ar imtų slinkti plaukai.
Žinau, kad valgymo sutrikimai, kaip ir alkoholizmas, – viso gyvenimo liga. Ji nėra išgydoma, o tik prislopinama. Tad stengiuosi nuolatos prisižiūrėti ir pasilepinti.
– Sakėte, kad anksčiau buvote linkusi pilnėti, bet juk dabar, kai valgote sočiai, esate net labai liesa. Kur dingo svoris?
– Turbūt likimas pasidarbavo. Kilogramai sutirpo visai to nesiekiant. Ruošiausi vienam spektakliui, kur teko patirti daug įtampos. Be to, tai buvo gana sudėtingas gyvenimo periodas. Maitinausi prastai, miegojau irgi prastai. Per kelis mėnesius netekau 15 kg.
Buvau rimtai išsigandusi, juk greitas svorio netekimas – vienas onkologinės ligos požymių. Kreipiausi į gydytojus, dietologus. Paaiškėjo, kad priežastis visai ne liga. Matyt, dėl genetikos dabar jau kelerius metus galiu valgyti kiek noriu ir vis tiek sverti panašiai.
– Dabar visi bendramoksliai, kurie šaipėsi, gali tik gailėtis, tiesa?
– Negalvoju apie tai. Galiu tik palinkėti, kad jų vaikams netektų patirti patyčių ir jie turėtų visavertišką, laimingą vaikystę.
– O ar pati jau pagalvojate apie savo atžalas?
– Pagalvoju. Anksčiau teko dirbti dainavimo, šokių mokytoja, kartu ir auklėtoja vaikų darželyje. Norėjau pamėginti, nes labai myliu vaikus. Tačiau supratau, kad tam turi justi pašaukimą ir turėti neišsemiamą kantrybę. Vis dėlto su giminaičių atžalomis sutariu puikiai.
Pati šeimos kol kas neplanuoju. Niekur neskubu. Be to, svajoju apie penkis šunis, nors kol kas turiu tik vieną – Škotijos baltąjį terjerą.
Atžala turi būti labai laukiama. Tam reikia atsakingai pasiruošti. Šiuo metu aš laiminga: galiu keltis kada noriu, daug keliauti, skirti pakankamai laiko kūrybai. Kai pajusiu, kad metas vaikams, imsiu planuoti.
– Kaip minėjote, su vaikais vis tiek esate susijusi – jūsų auditorija gana jauna.
– Taip, tai – vaikai, jaunimas. Sakyčiau, iki 21 metų. Smagu, juk tai mūsų ateitis. Jeigu man pavyks užsiauginti savo, kad ir nedidelę, armiją gerbėjų, būsiu labai laiminga.
Vyresni žmonės išrankesni, gali keisti skonį, o jaunesni – ištikimesni. Turiu gerbėjų, kurie mane lydi nuo tų laikų, kai pati būdama dar 17-os dalyvavau pirmame televizijos projekte. Mes sąmoningai pasirinkome jaunatvišką kryptį, nes aš pati esu gana vaikiška ir pašėlusi.
