Pandemija pakeitė Igno Grinevičiaus kasdienybę: „Informacinėms laidoms tai buvo svajonių laikai“

Aistra sportui, politikai ir televizijai virto jo darbu, o dėl koronaviruso kilusi pandemija pakoregavo jo dienotvarkę.

„Pandemija visam pasauliui nebuvo ir nėra linksmas dalykas, bet informacinėms laidoms tai buvo svajonių laikai. Susidūrimas su tuo, ko nepažįsti, ir nežinojimas, kur tai veda – geriausia situacija turiniui kurti.

Todėl to turinio kūrėme po dvi valandas per dieną, laidos vis ankstėjo, eteris visuomet būdavo tiesioginis, teko kalbėtis su pašnekovais iš įvairiausių pasaulio kampelių, su aukščiausiais pareigūnais vos tik jiems išbėgus iš eilinio, bet tuo metu itin svarbaus posėdžio“, – pasakojo I.Grinevičius.

„Lietuvos ryto“ televizijos informacinės laidos „Nauja diena“ vedėjas prisiminė, kad kartais, prasidėjus laidai, nė nežinodavo su kuo kalbėsis, nes niekas negarantavo, kad pašnekovui nedings ryšys.

„Tai gali atrodyti kaip problema, tačiau išties tuomet, būdamas vedėju, jautiesi tiek gyvas, kiek tik gali būti.

Gali pravesti milijoną laidų skaitydamas iš suflerio, redaguodamas ir montuodamas jas iki tariamos tobulybės, tačiau tikrasis televizinis spindesys yra tai, kas gyva, unikalu ir net iš principo niekuomet negali būti pakartota.

Pavyzdžiui, visiškai improvizuotas vaizdo skambutis tiesioginiame eteryje su žmogumi, kuris ką tik grįžo iš užsienio ir to skambučio metu yra priverstinai karantinuojamas viešbutyje.

Vienas JAV sporto laidų vedėjas Ernie Johnsonas pavadino tai „mėlynių momentais“. Vaikystėje, jam žaidžiant beisbolą, kamuoliukas nukrito kažkur pamiškėje ir, ieškodami to kamuoliuko, jie su draugu rado mėlynių bei visiškai pamiršo apie beisbolą“, – palygino Ignas.

Rugpjūčio 17-ąją į televizijos eterį sugrįžtančios laidos vedėjas prisiminė, kad karantino laikotarpis privertė prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

„Turėjome pamiršti, kaip laidos buvo gaminamos iki tol ir labai greitai, pritaikydami turimus įgūdžius, kartais visiškai keisdami požiūrį, išmokti dirbti naujomis sąlygomis.

Labai teisingai pastebėjo „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas Audrius Siaurusevičius, sakęs, kad, kai šalis gyvena ekstremaliomis sąlygomis, geriausias dalykas televizijoje yra juodas vaizdas arba kitoks brokas – tada žiūrovas turi ko laukti, žino, kad viskas vyksta iš tikrųjų“, – sakė I.Grinevičius.

Jį būtų galima pavadinti veikliu, daug dirbančiu ar net karjeristu, bet tokių epitetų jis baidosi, o vadinamosios sėkmės formulės sako neturintis.

„Be galo nemėgstu apibendrinimų. Kalbėti apie sėkmės formules net ne tiek banalu, kiek nekorektiška. Tai, ką esame įpratę vadinti sėkmės istorija, dažniausiai turi kokią nors pradžią, toje istorijoje yra kokia nors drama ar kliūtis – kažkas paliko, kažkas nenorėjo, kažkas atstūmė, kažkiek naktų nemiegojai. Negana to, turi būti koks nors galutinis taškas – sėkmė.

Dažniausiai tie, kurie kalba apie pasiektą sėkmę, dirbtinai savo gyvenimą įspraudžia į tokius rėmus. Iš tiesų yra atskiri epizodai – vieni geresni, kiti blogesni. Vienus reikėtų kartoti, kitų ne.

Todėl sėkmė galėtų būti nebent nuolatinis bandymas daryti tai, kas sekasi, ko norisi, o blogus įpročius keisti“, – greitai, sau įprasta kalbėjimo maniera žodžius bėrė Ignas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute studijavęs, tačiau to, kad kadaise darbo atsirado tiek, kad mokslams neliko vietos, neslepiantis vyras mano niekada nebūsiantis žvaigždė šių laikų kontekste, mat siekis būti matomam daugiau, negu to reikalauja darbo sritis, jam atrodo beprasmiškas.

„Šiandien žinomumas dažnai kuriamas socialiniuose tinkluose arba jie padeda tą žinomumo lygį palaikyti, padidinti.

Aš asmeniškai nerandu, kokį turinį tiems socialiniams tinklams galėčiau sukurti. Pavyzdžiui, didžiąją mano dienos dalį užima darbas.

Matau nemažai žmonių, kurie mėgaujasi savo veikliu įvaizdžiu socialiniuose tinkluose ir tai eksponuoja, tačiau, nors ir esu šioks toks narcizas, man toks savo įvaizdžio kūrimo būdas atrodo išsemiantis – kartoji tą patį per tą patį arba tau nebelieka, ką apie save pasakyti.

Socialiniuose tinkluose, pastebiu, populiarus ir savo vidinio pasaulio narpliojimas, tačiau tai man irgi visiškai svetima.

Ir ne dėl to, kad būčiau uždaras ar ką nors slėpčiau.

Tiesiog žmonės rašo paklodes apie tai, kaip jaučiasi, ką išgyvena, ir tai interpretuoja neturėdami tam jokių gebėjimų, o kiti žavisi. Tai – parodija ir, atleiskite, visiškai neįdomu.

Tai, kaip išprotėjo arba ką rašė eidamas iš proto Nietzsche, talentinga, o kokių nors veikėjų rašliavos apie tai, kaip šešiolikos metų nepasitikėjo savimi, o dabar jaučiasi puikiai, nes bėgioja, – nelabai.

Arba eini bet kur ir filmuoji viską pakeliui: „Žiūrėkite, čia mano draugas, jis eina su šunimi, o čia operatorius Petras, nuostabus operatorius, pamojuok, Petrai.“

Gal kartais linksma, bet iš savo gyvenimo ir savo veiklos pageidaučiau geresnių rezultatų.

Gyvenimo žavesys ir tai, kas turėtų traukti dėmesį, yra kitur“, – mano Ignas.

Su didesniu entuziazmu jis kalba ne apie save, o apie vaikystės hobius, tapusius darbu. Tai – sportas ir politika. Ignas sako manantis, kad geriausia forma kalbėti apie politiką yra ironija.

Ironijos netrūksta ir Igno vedamoje laidoje „Nauja diena“, kurią „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai nuo rugpjūčio 17-osios gali stebėti darbo dienomis 13 val.

„Politika, kaip procesas, vienu metu apima labai daug, tad ir kalbėti apie ją reikia taip, kad kuo daugiau informacijos pateiktum vienu sakiniu.

Iš jo reikia nujausti ir ką tu galvoji, ir kokios galimos pozicijos tuo klausimu, ir kokia pagrindinė problematika.

Panašia kalba galima kalbėti ir apie gyvenimą. Panašiai reikėtų ir klausytis. Žmonės ne visada galvoja, ką sako, ne visada sako, ką galvoja, ir dažnai nuoširdžiai persigalvoja. Tai reikia turėti omenyje.

Manau, viena pagrindinių laisvojo pasaulio vertybių yra ta, kad tu gali priimti naują informaciją ir persigalvoti.

Kai apie tai kalbame politikos kontekste, dar vis prisimenamas Algirdas Butkevičius, kuris buvo tapęs nuomonės keitimo sinonimu, mes tai įsivaizduojame neigiamame kontekste, bet aš kalbu ne apie sutrikimą ar valios neturėjimą.

Lietuvai reikia, kad žmonės keistų nuomonę. Manau, dabartinė situacija Seime susidarė dėl to, kad kai kurie asmenys yra pernelyg tikri savo sprendimais.

Tam turi pasiruošti ir viešoji erdvė – kartais ji tampa kalėjimu dėl ko nors, ką pasakei.

Išmokime išgirsti žmones iš naujo. Žinoma, jei jie tikrai to nori ir yra nuoširdūs“, – retoriškai svarstė Ignas.

Jo vedamoje laidoje „Nauja diena“ aptariamos svarbiausios dienos aktualijos, gausu pokalbių su įvykių herojais, žurnalistais, apžvalgininkais apie tai, dėl ko ūžia portalai.

Nors modernioms komunikacijos tendencijoms pažėrė nemažai kritikos, Ignas pabrėžia nenorintis, jog pasirodytų, kad tai jam tolima ar primena tuštybę.

„Esu linkęs manyti, kad skirdamas, kas tau kelia pasipiktinimą, o kas – džiaugsmą, turi suvokti ir tai, jog viskas šiame pasaulyje yra taip, kaip turi būti.

Viskas arba natūralu, arba čia yra dėl kokių nors priežasčių. Gal racionalių, o gal nelabai.

Lygiai taip pat, nors ką tik sakiau, kad man nepatinka prastas turinys socialiniuose tinkluose, vis tiek laikau tai pagrindine ir visiškai gera dalijimosi informacija platforma.

Tai, kad ten pastebimas gali tapti bet kas, – ir problema, ir, sakykime, palaima. O tai, kaip greitai ten išsisemi ir tampi neįdomus – pastebiu, kad taip nutinka neretai, – jau tavo problema“, – mano Ignas.

Vyras džiaugiasi, kad mėgstama veikla tapo ne tik gyvenimo būdo dalimi, bet ir darbu.

Poilsį jis taip pat siekia derinti su darbu, tad atostogos svečioje šalyje su planu „viskas įskaičiuota“ jam netinka.

„Poilsinių kelionių negaliu pakęsti, geriau jau pabūti savo namuose – pasišluoji juos, buitis atsigauna. (Juokiasi.)

Dievinu keliones dėl kitko – 2019-ųjų vasarą su 3x3 krepšinio asociacija ir rinktinėmis, kurios net iškovojo kelis medalius, turėjome išvykų į Amsterdamą, Debreceną, Tbilisį, buvome Kijeve, Sankt Peterburge.

Tokios kelionės, kai nuvažiuoji į sau malonią aplinką, kur vyks tai, kas tau patinka, kur bus žmonių, kurie domisi tuo pačiu, ir dar bus veiklos – pačios nuostabiausios atostogos, kokios tik gali būti“, – džiaugėsi Ignas.

Šokinėjančio per akmenis, nardinančio kojas jūroje ar lipančio į kalnus užsienio šalyje jo nepamatysime.

„Man reikalingas komfortas ir nematau poreikio jo trikdyti. Gyvenime užtenka iššūkių, mano iššūkiai – galvoje, tad man tikrai nereikia kopti į kalną, kad pajusčiau euforiją įveikus save.

Man daug labiau patinka stresinės situacijos darbe. Manau, tai mano klestėjimo vieta“, – džiaugėsi būdą išreikšti save atradęs I.Grinevičius.